2013-12-23 Nr. AB-10657-3-62-3-00781-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-2221/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00781-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturinės žalos atlyginimo ir teismo išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 4–7), prašydamas: priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 90 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 474 Lt teismo išlaidų (iš jų 414 Lt transporto kelionių išlaidos, 18 Lt pašto siuntimo išlaidos ir 42 Lt dienpinigių).

Pareiškėjas nurodo, kad jis nuo 2006 m. rugpjūčio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius stipriai viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko tik apie 2,5 kv.m ir mažiau. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų, t.y. vietoje numatyto 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto pareiškėjui teko 2,6 kv.m. gyvenamojo ploto. Be to, atliekant bausmes baudos izoliatoriuje nebuvo suteikiama asmeninių drabužių ir patalynės skalbimo ir džiovinimo paslaugų, kamerose neveikė ventiliacija, nuolat trūko oro, didelė drėgmė, nuteistieji nebuvo skirstomi į rūkančiuosius ir nerūkančiuosius, todėl nerūkantieji privalėjo kvėpuoti tabako dūmais. Trūko praustuvių ir tualetų, dušas teko 18-22 nuteistiesiems. Atsakovas nė karto neatliko vidaus remonto ar kitokių grybelio ar pelėsio valymo darbų per visą pareiškėjo atliktos bausmės laikotarpį. Maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, trumpalaikių pasimatymų kambariuose nebuvo įrengta karšto vandens tiekimo sistema, kas įtakojo antisanitarines sąlygas, patalpose neįrengtas evakuacinis išėjimas. Pareiškėjui didelį susirūpinimą kėlė atsakovui privalomų dokumentų – higienos paso ir statinio techninio ir energetinių pasų neturėjimas. Pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu gyvenamojoje zonoje buvo plačiai paplitusi asbesto produkcija: gyvenamojo pastato šiferinis stogas, elektros skydinė ir jos instaliacija, šiluminių vamzdynų izoliacija, vėdinimo įrenginiuose ir jų vamzdynuose, sienose, ugniai atspariose perdangose. Taigi yra didelė tikimybė, jog pareiškėjas įkvėpęs asbesto plaušelių, kurių poveikis gali pasireikšti po 20-30 metų. Pareiškėjas bausmės atlikimo laiku buvo laikomas antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis, teisės aktų normų neatitinkančiomis sąlygomis, dėl ko patyrė daug nepatogumų, buvo susargdintas sunkia liga, kentėjo didelius skausmus, kamavo nuolatinė įtampa bei psichologinis ir fizinis išsekimas. Dėl išvardintų priežasčių pareiškėjas iš atsakovo prašo priteisti 90 000 Lt neturtinės žalos.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija su skundu nesutiko ir atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 24–31) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos.

Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį dienotvarkėje numatytu laiku nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Taigi nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje.

Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Gyvenamosios patalpos valomos kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies reikalavimus nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką. Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami darbuotojų kiekvieną dieną.

Dėl to pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto minimali riba (3,1 kv.m.) pažeista nebuvo. Į baudos izoliatoriaus kameras patalpinamų nuteistųjų skaičius niekada neviršija kameroje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ir orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, buvo pažeisti, taip pat neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų ar savo veiksmais padarė nuteistajam žalos, nepateikė tiesioginių įrodymų dėl pablogėjusios sveikatos būklės.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu (II t., b. l. 122–131) pareiškėjo R. M. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN–AK, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 5,02 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme.

Vienu iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė jo laikymą gyvenamosiose patalpose (taip pat ir kameroje), kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu garantuoja teisės aktai. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv.m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Byloje nėra ginčo, kad Pravieniškių PN-AK teritorija yra paskirstyta į penkis izoliuotus lokalinius sektorius, o kiekviename iš jų yra įrengti bendrabučio tipo gyvenamieji pastatai. Pareiškėjas neginčija to, jog jis pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais buvo paskirtas gyventi į šiuos būrius/brigadas: laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2008 m. sausio 8 d. – į 2 būrio 1 brigadą, nuo 2008 m. sausio 8 d. – iki 2009 m. vasario 12 d. – į 4 būrio 1 brigadą, nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2011 m. birželio 9 d. – į 2 būrio 2 brigadą, nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. – į 5 būrio 2 brigadą (I t., b. l. 99). Objektyvių duomenų, kiek pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, buvo kitų nuteistųjų, nepateikė nei pats pareiškėjas, nei atsakovas, nes tokie duomenys nėra kaupiami (I t., b. l. 19–20), todėl sprendžiant dėl pareiškėjo kalinimo patalpose, kuriose vienam asmeniui tariamai teko mažesnis plotas, nei nustatyta teisės aktuose, vertintinas miegamųjų vietų skaičius konkrečioje gyvenamojoje patalpoje.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje ir jis gali laisvai judėti būrio bendrojo naudojimo patalpose, todėl vienam nuteistajam tenkantis plotas, atsakovo nuomone, turėtų būti skaičiuojamas būrio bendrą gyvenamąjį plotą dalijant iš tame būryje esančių miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas pabrėžia, kad toks atsakovo nurodytas skaičiavimo būdas nėra objektyvus, nes atsakovas nepagrįstai remiasi statybos techniniu reglamentu STR 1.14.01:199 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, taip pat nepagrįstai plečiamai traktuoja gyvenamųjų patalpų sąvoką, kuri turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. rugpjūčio 3 d. (kreipimosi į teismą) minimalią gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą reglamentavo anksčiau minėtos Taisyklės. Todėl dėl anksčiau aptarto teisinio reguliavimo teismas nesiremia atsakovo atsiliepime į skundą pateiktais neteisingais argumentais dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam paskaičiavimo.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (I t., b.l. 32–33, 135, 159) patvirtina, kad Pataisos įstaigos I-ojo lokalinio sektoriaus 2-ojo būrio 1 brigados miegamasis (gyvenamasis) plotas yra 52,09 kv.m, o miegamųjų vietų skaičius – 18. Taigi, vienam asmeniui šioje patalpoje tenkantis gyvenamasis plotas yra 2,89 kv.m. Pataisos įstaigos I-ojo lokalinio sektoriaus 4-ojo būrio 1 brigados miegamasis plotas yra 66,99 kv.m, miegamųjų vietų skaičius – 22, vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 3,04 kv.m. Pataisos įstaigos I-ojo lokalinio sektoriaus 4-ojo būrio 2 brigados miegamasis plotas yra 66,52 kv.m, miegamųjų vietų skaičius yra 24, vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 2,77 kv.m. Pataisos įstaigos II-ojo lokalinio sektoriaus 5-ojo būrio 2 brigados miegamasis plotas yra 66,49 kv.m, o miegamųjų vietų skaičius – 28, vienam nuteistajam šioje patalpoje tenkantis gyvenamasis plotas – 2,37 kv.m.

Tokiu būdu pareiškėjas nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2008 m. sausio 8 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpoje, kurios plotas 0,21 kv.m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2009 m. vasario 12 d. – 0,06 kv.m, nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2011 m. birželio 9 d. – 0,33 kv.m, o nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. (bausmės atlikimo pabaigos) – 0,73 kv.m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma.

Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, septynis kartus buvo patalpintas į baudos izoliatorių: 2009 m. rugpjūčio 27 d. – 9 paroms, 2009 m. spalio 26 d. – 6 paroms, 2012 m. spalio 3 d. – 15 parų, 2012 m. lapkričio 9 d. – 4 paroms į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 4, kurios plotas 13,88 kv.m ir kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos (I t., b. l. 156), todėl vienai miegamajai vietai tenkantis plotas yra 3,47 kv.m (13,88:4=3,47); 2010 m. balandžio 1 d. – 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 12, kurios bendras gyvenamasis plotas 6,61 kv.m ir kurioje taip pat yra įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienai miegamajai vietai tenkantis plotas yra 3,30 kv.m (6,61:2=3,30, I t., b. l. 156); 2010 m. liepos 16 d. – 5 paroms į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 5, kurios bendras gyvenamasis plotas 13,66 kv.m ir kurioje taip pat yra įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienai miegamajai vietai tenkantis plotas yra 3,41 kv.m (13,66:4=3,41, I t, b.l. 156); 2010 m. rugsėjo 3 d. – 10 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 7, kurios bendras gyvenamasis plotas 14,32 kv.m ir kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienai miegamajai vietai tenkantis plotas yra 3,58 kv.m (14,32:4=3,58, I t., b.l. 156).

Atsižvelgęs į šiuos duomenis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 34 paras praleido patalpoje, kurioje jam teko 0,13 kv.m, 15 parų – 0,3 kv.m, 5 paras – 0,19 kv.m ir 10 parų – 0,02 kv.m mažesnis plotas, negu teisės aktais garantuota minimali riba.

Kaip jau minėta, laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2008 m. sausio 8 d. pareiškėjui gyvenant 2 būrio 1 brigados patalpoje teko 2,89 kv. m ploto, nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2009 m. vasario 12 d. pareiškėjui gyvenant 4 būrio 1 brigados patalpoje teko 3,04 kv. m ploto, nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2011 m. birželio 9 d. pareiškėjui gyvenant 4 būrio 2 brigados patalpoje teko 2,77 kv. m ploto, nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. pareiškėjui gyvenant 5 būrio 2 brigados patalpoje teko 2,37 kv. m ploto. Byloje nepaneigti kitais įrodymais pareiškėjo nurodyti argumentai, jog dėl dviejų tose patalpose esančių kolonų, ploto teko dar mažiau. Ginčui taikomo teisės akto – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojusi redakcija) 111.1 bei 112.2 punktų reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) 6.271 str.), todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog buvo pažeistos R. M. subjektinės teisės atlikti bausmę teisės aktais nustatyto ploto gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjo nurodytiems argumentams, jog teisės aktais nustatyto ploto teko dar mažiau dėl asmeninių daiktų, valdiško inventoriaus, kurie užėmė dar apie 0,5 kv.m ploto, skaičiuojant kiekvienam nuteistajam, laikymo gyvenamojo patalpoje, nes būryje nėra kambarėlio produktams susidėti, laisvalaikio kambario, sandėlio higienos reikmėms, objektyvių įrodymų nesurinkta, todėl minėta aplinkybė laikytina neįrodyta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Aplinkybė, kad Pataisos įstaigos administracija negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, kad neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą.

Nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas, teismo nuomone, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, nes pareiškėjo atliekama laisvės atėmimo bausmė patalpose, kurios plotas mažesnis už teisės aktuose nustatytąjį, truko pakankamai ilgą laiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A146-170/2013). Taigi pareiškėjo kalinimas tokiomis netinkamomis sąlygomis galėjo sukelti jam išgyvenimus, nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismui nustačius, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad be išimties visą kalinimo laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas buvo kalinamas Pataisos įstaigoje pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, iš jų – metus ir penkis mėnesius pakankamai ženkliai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą (nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d.) konstatuotina, jog tai yra pakankamas pagrindas reikalauti pinigais įvertintos neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, jog skalbyklos ir džiovyklos, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, per mažai sanitarinių mazgų, dušų, dėl ko, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, maudytis, skalbti, džiovinti drabužius, baudos izoliatoriuose nesuteikiamos asmeninių drabužių ir patalynės skalbimo bei džiovinimo paslaugos, taip sudarytos sąlygos plisti pelėsiui, veistis graužikams ir tarakonams. Be to, gyvenamieji pastatai neatitinka priešgaisrinių reikalavimų, netinkamai įrengtas pastatų vėdinimas, nėra evakuacinio išėjimo, pataisos namai neturi higienos, statinio techninio ir techninio energetinio pasų, nėra šilto ir šalto vandens sistemos trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose. Teismo nuomone, tai deklaratyvūs, objektyviais ir patikimais įrodymais nepagrįsti teiginiai.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), nėra nustatytas vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos ir džiovyklos patalpų minimalus plotas, taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Pataisos įstaigoje laikomi asmenys aprūpinami švariais lovos užklotais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis, yra suteikiama galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti skalbykloje išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, taip pat suteikiama galimybė maudymosi duše metu patiems išsiskalbti apatinius drabužius ir išdžiovinti juos uždaros zonos patalpoje įrengtose džiovyklose (II t., b.l. 81). Gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintą tvarką (I t. b. l. 79–80). Iš Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenų matyti, jog reguliariai yra vykdoma dezinfekcija įvairiose Pataisos įstaigos patalpose ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose (I t., b. l. 43–77), su specializuota įmone pasirašyta sutartis dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (I t., b. l. 39–41), taip pat sudaryta higienos ir valymo priemonių pirkimo sutartis (I t., b. l. 34–37).

Teismui nepateikti jokie rašytiniai duomenys, patvirtinantys, jog anksčiau nurodytų tvarkų bei sutarčių šalys nesilaiko, naudoja sutarčių pagrindu gautas valymo ar higienos priemones ne pagal paskirtį ar jų visai nenaudoja patalpų valymui ir dezinfekcijai, jog neskalbiama ar nekeičiama patalynė ir pan. Pabrėžtina, jog visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. Pataisos įstaigai yra išdavęs leidimą – higienos pasą Nr. 9-0128(13) (I t., b. l. 172–173). Darytina išvada, kad Pataisos įstaiga suteikia nuteistiesiems visas būtinas buitinės ir asmens higienos palaikymo priemones, užtikrina švarą bei higieną gyvenamosiose bei kitos paskirties patalpose. Akcentuotina ir tai, kad tiek Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalis, tiek Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5., 73.6. 73.8., 255 punktai, tiek Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara.

Paneigtini deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir orlaides, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte, Žmonių evakavimo planai iš Pataisos įstaigos 2-osios valdybos būrių patalpų, patvirtinti Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-18, ir pateikti kiekvienam būriui (I t., b. l. 82, 83, 120,121), taip pat teismui pateiktas Statinio techninis pasas (I t., b.l. 183–191).

Byloje surinkti įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. IR-139 patvirtintų normų reikalavimus, be to, dalis statinių yra dengti šiferio lakštais, pataisos namai neturi Energetinio paso. Atsakovas iš esmės nepaneigė šių pareiškėjo argumentų. Tačiau teismas pabrėžė, kad R. M. skunde nurodydamas, jo manymu, atsakovo padarytus teisės aktų pažeidimus, neįvardijo jokių konkrečių aplinkybių, kaip visa tai įtakojo bei kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjui kilo pareiga įrodyti patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir pagrindžiant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintinų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Vis tik teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 straipsnio nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas subjektines teises ir iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo įrodymus, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., I t., b.l. 32–99, 135, 156–191, II t., b. l. 58–67, 70, 80, 81, 116, 117, 118).

Remdamasis byloje surinktų aplinkybių viseto analize, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundų argumentai (išskyrus dėl kalinimo neužtikrinant gyvenamojo ploto minimalios normos), dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių PN-AK grindžiami nekonkrečiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina objektyvūs įrodymai, todėl tokie argumentai nevertintini kaip pakankami neturtinės žalos, kuri galėtų būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, mastą, galima pripažinti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti tam tikrų trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų ar nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą ir tokio pobūdžio neigiami aspektai savo mastu sudaro pagrindą konstatuoti realios neturtinės žalos atsiradimo faktą bei galimybę ją atlyginti pinigine išraiška.

Nagrinėjamos bylos kontekste, sprendžiant dėl padarytos žalos atlyginimo pinigais dydžio, svarbu pažymėti tai, kad pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliko pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Tokio tipo įstaigoje nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkėje nustatytu laiku gali vaikščioti tiek bendro naudojimo patalpose, tiek ir lauke (Bausmių vykdymo kodekso 117 str.), taigi jų teisė judėti nuo kėlimosi iki gulimosi laiko įkalinimo įstaigos teritorijoje nėra ribojama. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, taip siekiant sudaryti kuo panašesnes sąlygas į tas, kurias gali turėti laisvėje gyvenantys asmenys.

Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nuo jo patalpinimo 2006 m. rugpjūčio 17 d. į Pravieniškių PN-AK nepateikė nei vieno skundo dėl tariamų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesudarant normalių kalinimo sąlygų, jis patyrė sveikatos sutrikimų ir pateikė teismui medicininius pažymėjimus bei epikrizes (I t, b. l. 8–18), kurie, jo nuomone, tai pagrindžia. Sutikti su tokiais pareiškėjo argumentais, kad neužtikrinus gyvenamojo ploto normos ar dėl antisanitarinių sąlygų, jam pablogėjo sveikata, nėra pagrindo. Byloje nepateikti jokie objektyvūs įrodymai, suteikiantys pagrindą konstatuoti, jog medicininiuose pažymėjimuose nurodyti nusiskundimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su aplinkybe, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto minimali norma ar padaryti kiti jo nurodyti tariami pažeidimai. Kitokių įrodymų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas taip pat negalėjo pateikti, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie minėtų veiksnių tiesioginę įtaką jo sveikatos būklei. Nors pareiškėjas teigė buvęs susargdintas Sero negatyviuoju reaktyviniu poliartritu, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie suteiktų pagrindą pagrįstai konstatuoti, kad šis susirgimas yra priežastiniame ryšyje su aplinkybe, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto minimali norma ar su kitais nustatytais nežymiais normatyvų neatitikimais teisės aktų reikalavimams (II t., b. l. 70).

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų kryptingai ir sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, jį sumenkinti ar nežmoniškai su juo elgtis.

Teismas, vadovaudamasis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais, remdamasis teismų praktika (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A552-108/2013, Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Kalašnikovas prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99; Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98; Lind prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 25664/05 ir kt.), atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas aplinkybes ir į reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, tokias kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, bei bendruosius teisės principus, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos pinigine išraiška dydį įvertino 1 000 Lt suma. Ši suma, teismo įsitikinimu, nėra per didelė, ji iš esmės atitinka panašiose bylose kalintiems asmenims priteisiamas sumas neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 474 Lt teismo išlaidų atlyginimui (iš jų 414 Lt transporto kelionių išlaidos, 18 Lt pašto siuntimo išlaidos ir 42 Lt dienpinigiai). Remdamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis, LVAT praktika (pvz., 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012; 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-457/2011; 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-144/2012 ir kt.) ir įvertinęs nurodytas bylos aplinkybes, teismas nusprendė, jog pareiškėjo materialiniai reikalavimai patenkinti iš dalies, todėl teismo išlaidos atitinkamai turi būti priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų apimčiai, priteistinas išlaidas mažinant ir priteisiant 1.11 procentų nuo maksimaliai priteistinos sumos. Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad skundą tenkinus iš dalies ir nustačius proporciją, ją yra įprasta taikyti visoms prašomoms priteisti išlaidoms, nesiejant jų atsiradimo su konkrečiu tenkintu reikalavimu.

Pareiškėjas prašė priteisti 414 Lt transporto kelionių išlaidų ir šias išlaidas grindė kelionės bilietais (II t., b.l. 4, 6, 56, 84, 114). Kaip jau buvo minėta, kadangi pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, todėl ir prašymas dėl kelionės išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies, t. y. proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai. Pareiškėjui iš atsakovo priteistina 4,55 Lt transporto kelionių išlaidų (414 x 1,11/100). Pareiškėjas prašė priteisti 18 Lt pašto siuntimo išlaidų, tačiau šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl teismas nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė fakto, kad turėjo 18 Lt pašto siuntimo išlaidų. Taigi ši bylinėjimosi išlaidų dalis negali būti priteisiama. Pareiškėjas prašė priteisti 42 Lt dienpinigių. Kadangi pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Klaipėdos mieste, o teismo procesas vyko Kauno apygardos administraciniame teisme, pareiškėjo prašymas dėl dienpinigių priteisimo tenkintas iš dalies ir jam priteistina 0,47 Lt (42 x 1,11/100).

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN–AK, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 146–148) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą pakeisti ir nepriteisti pareiškėjui piniginės kompensacijos bei bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovo manymu, pareiškėjas konkrečios skriaudos patyrimo neįrodė ir jos nepatyrė. Kaip vieną iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas gyvenamosiose patalpose (taip pat ir kamerose), kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu garantuoja teisės aktai. Tačiau vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos (kameros) plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, būtina turėti omenyje tai, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliko pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Todėl, atsakovo nuomone, dėl neužtikrinto minimalaus ploto (vos keliais ar keliasdešimt kvadratinių centimetrų) pareiškėjas neturtinės žalos, kurią būtų galima įvertinti pinigais, nepatyrė. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėtina, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A556-1906/2012, net ir nustatęs, kad nuteistasis, atlikdamas bausmę Alytaus pataisos namuose kartu su kitais nuteistaisiais gyveno patalpose, kuriose vienam asmeniui teko 1,7-1,9 kv.m patalpų plotas, nusprendė nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas R. M. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 150–160) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti jam visą neturtinės žalos sumą ir visas bylinėjimosi išlaidas – 589 Lt (iš jų 517 Lt yra transporto kelionių išlaidos, 18 Lt pašto siuntimo išlaidos ir 55 Lt dienpinigių).

Pareiškėjas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė su skundu pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad nesutinka su teismo atliktu jam tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimu. Apskaičiuodamas plotą, teismas neatsižvelgė į visas jo nurodytas aplinkybes, nepasisakė dėl jo pateiktų įrodymų: remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. R - 139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir iki gyvos galvos bausmės atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kiekviename būryje, kuriame buvo registruotas ir pareiškėjas (2, 4 ir 5 būrys), turėjo būti įrengti kambariai maisto produktams laikyti. Tokių patalpų įrengta nebuvo. Jų trūkumas tiesiogiai įtakojo pareiškėjo gyvenamojo ploto dydį, nes nuteistųjų laikomas maistas realiai užėmė nemažai vietos gyvenamojoje sekcijoje. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjo ir kitų nuteistųjų asmeniniai drabužiai yra džiovinami gyvenamosiose sekcijose, kas taip pat užima nemažai gyvenamojo ploto. Pareiškėjas ir kiti nuteistieji naudojosi nusipirktom džiovyklom, kurios laikomos sekcijose (nuotraukos prijungtos prie bylos), kurios taip pat užima nemažai ploto. Taigi teisingam skaičiavimui turi būti išskaičiuojama iš bendro sekcijos ploto nuo kiekvieno minėtos sekcijos nuteistojo po 0,5 kv.m, kas sudaro 0,7 m x 0,7 m plotą. Be to, teismas iš bendro sekcijos ploto neišskaičiavo kiekvienoje sekcijoje esančių dviejų kolonų, laikančių lubas, užimamą plotą. Be to, teismas nekomentavo pareiškėjo pateiktą apskaičiavimą, neatsižvelgė į surinktus įrodymus, nesiėmė iniciatyvos pareiškėjo apskaičiavimui ištirti (iš atsakovo išreikalauti reikiamus duomenis dėl kolonų buvimo ir jų užimamo ploto bei dėl asmeninių drabužių džiovinimo paslaugos), todėl pateikė šališką apskaičiavimą.

Pareiškėjas teismui kėlė klausimą ne tik dėl skalbimo ir džiovinimo paslaugos buvimo, bet ir galimybės šia paslauga pasinaudoti, nurodydamas, kad dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus neįmanoma visiems norintiems nuteistiesiems ja pasinaudoti. Teismas šio teiginio išsamiai nesiaiškino, nesiėmė iniciatyvos išreikalauti iš atsakovo reikiamus duomenis.

Nuolatinis šalto vandens naudojimas (ypač šaltuoju paros metu) skalbiant savo drabužius turėjo didelės įtakos sunkios ligos atsiradimui – reaktyviajam seranegatyviam poliartritui – peršaldytos galūnės, o džiovinimas gyvenamojoje sekcijoje padidino drėgmės santykį.

Teismas šališkai palaikė atsakovo pateiktą schemą dėl evakuacinio išėjimo, netyrė šios aplinkybės, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus. Atsakovo pateikta evakuacinio išėjimo schema neatitinka Žmonių evakuacijos reglamento taisyklių ir reikalavimų. Nepakanka vien pateikti schemą ir nurodyti, kad tai evakuacinio išėjimo planas – jis turi atitikti evakuaciniam išėjimui keliamus teisės aktais reikalavimus. Atsakovo pateiktame plane yra tik vienas išėjimas – pagrindinis ir tas pats evakuacinis, o teisės aktais yra reglamentuota, jog evakuacinis išėjimas yra atskiras išėjimas nuo pagrindinio. Be to, visi langai visose gyvenamosiose patalpose yra aklinai užvirinti grotomis. Užblokavus pagrindinį išėjimą, pareiškėjas ir kiti nuteistieji patektų į spąstus. Pareiškėjas kėlė pretenziją dėl atsakovo privalomų dokumentų neturėjimo: leidimo-higienos paso ir statinio energetinio paso. Teismas dėl šios aplinkybės aiškiai nepasisakė, šališkai įvertino visas aplinkybes ir nepripažino leidimo-higienos paso neturėjimą pažeidimu. Pareiškėjo manymu, teismas neaiškiai konstatavo ir aplinkybes dėl asbesto buvimo gyvenamojoje teritorijoje, neįvertino asbesto pareiškėjui sukeltos realios grėsmės.

Pareiškėjas nesutinka su priteista suma – 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Tokiu sprendimu pažeisti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai, nes pažeidimas truko 6 metus, šie pažeidimai tiesiogiai įtakojo pareiškėjo sveikatos būklę. Šį sprendimą pareiškėjas vertina kaip socialinę diskriminaciją. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų – nuotraukų. R. M. du kartus kreipėsi teismą, prašydamas apklausti liudininkus, kurie galėtų paaiškinti jo nurodytas aplinkybes, vieną kartą žodžiu, tačiau teismas šiuos prašymus „praleido negirdom“.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN–AK, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (II t., b. l. 165–167) prašo jį atmesti, o neturtinės žalos ir teismo išlaidų nepriteisti.

Atsakovo manymu, priešingai nei teigia pareiškėjas, pataisos įstaigoje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Patalynės ir drabužių, kuriais nuteistuosius aprūpina pataisos įstaiga, skalbimo paslaugos perkamos skalbimo paslaugų teikimo sutarties pagrindu, pagal kurią skalbiamos tokios skalbinių rūšys kaip patalynė, rankšluosčiai, apatiniai rūbai, spec. rūbai ir kt. Pareiškėjo teiginiai apie neveikiančią ventiliaciją baudos izoliatoriaus kamerose taip pat nepagrįsti. Jis pats savo apeliaciniame skunde nurodo, kad kameroje esantis langas atsidarė, pareiškėjo manymu, tik per mažai. Taigi, patalpos buvo vėdinamos per langus, be kita ko, baudos izoliatoriaus patalpose įrengta ir veikia mechaninė vėdinimo sistema. Nerūkantys nuteistieji nėra talpinami į tas pačias kameras kaip ir rūkantys, todėl Higienos normos HN 76:2010 14 punkto reikalavimas pažeistas nebuvo. Teismas teisingai įvardijo šiuos pareiškėjo argumentus kaip deklaratyvaus pobūdžio. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl evakuacinio išėjimo, nes pareiškėjas remiasi įvykiais, kurie buvo kilę visiškai kitoje įstaigoje, t. y. gaisras 2012 m. kilo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir niekaip nesusiję su laisvės atėmimo bausmės atlikimu Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjo susirgimo, t. y. infekcinio-alerginio reaktyvinio poliartrito priežastiniai faktoriai yra židininė infekcija kvėpavimo takuose (nuteistajam buvo nustatytas hiperplastinis polisinusitas), sustiprėjęs atsakas į infekcinį antigeną bei genetinis polinkis. Nuteistajam, atvykus į pataisos namus atlikti laisvės atėmimo bausmės, profilaktinio patikrinimo metu jau buvo nustatytas polisinusitas. Taigi, polinkį į šį susirgimą jis turėjo dar prieš atvykdamas į pataisos namus.

Pareiškėjas R. M. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 169–170) prašo jį atmesti. Pareiškėjas remiasi iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuos pateikė skunde bei apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas R. M. sieja su netinkamomis kalinimo Pravieniškių PN–AK sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrinta pareiškėjo R. M. teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje: laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2008 m. sausio 8 d. jam teko 0,21 kv. m, nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2009 m. vasario 12 d. – 0,06 kv. m, nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2011 m. birželio 9 d. – 0,33 kv. m, o nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. (bausmės atlikimo pabaigos) – 0,73 kv. m. mažiau ploto negu teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamosios patalpos ploto norma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas). Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas septynis kartus buvo patalpintas į baudos izoliatorių ir per šį laiką 34 paras praleido patalpoje, kurioje jam teko 0,13 kv. m, 15 parų – 0,3 kv. m, 5 paras – 0,19 kv. m ir 10 parų – 0,02 kv. m mažesnis plotas, negu teisės aktais garantuota minimali riba (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktas). Kauno apygardos administracinis teismas taip pat nustatė, kad praustuvių, klozetų, pisuarų ir atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius nevisiškai atitiko 2004 m. birželio 9 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, be to, dalis statinių dengti šiferio lakštais ir pataisos namai neturi Energetinio paso. Įvertinęs nurodytus pažeidimus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo apgyvendinimas perpildytose patalpose, neatitinkančiose teisės aktais nustatytų ploto reikalavimų, negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis teismo įvertintas 1 000 Lt ir ši suma priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN–AK. Pasisakydamas dėl skundo argumentų, susijusių su antisanitarinėmis kalinimo sąlygomis, teismas nusprendė, kad šie argumentai nėra pakankami neturtinės žalos, kuri galėtų būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė ir pareiškėjas, ir atsakovas. Teisėjų kolegija dėl šių procesinių dokumentų argumentų pasisako ir juos vertina kartu.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 136 str. 1 d.). Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.). Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą atsižvelgdama, be kita ko, ir į šiuos įstatymo reikalavimus, su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada iš esmės sutinka. Kita vertus, teisėjų kolegija iš dalies sutinka ir su R. M. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas atliko ne visiškai tikslius jam tekusio gyvenamo ploto paskaičiavimus.

Nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis nuo 2006 m. rugpjūčio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. (bausmės atlikimo pabaiga). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punktas nustatė, kad pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m, o baudos izoliatoriuje ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, tačiau nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85. Šių Taisyklių 111.1, 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Atsižvelgdama į nurodytą reglamentavimą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2008 m. sausio 8 d. pareiškėjui teko 0,11 kv. m (o ne 0,21 kv. m) mažesnis gyvenamosios patalpos plotas negu numatyta teisės aktuose (3 kv. m – 2,89 kv. m). Laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2009 m. vasario 12 d. pareiškėjo kalinimas atitiko nustatytus gyvenamojo ploto reikalavimus (Pataisos įstaigos I-ojo lokalinio sektoriaus 4-ojo būrio 1 brigados miegamasis plotas yra 66,99 kv. m, miegamųjų vietų skaičius – 22, vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 3,04 kv. m). Laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2010 m. balandžio 11 d. pareiškėjui teko 0,23 kv. m, o nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. birželio 9 d. – 0,33 kv. m mažiau gyvenamojo ploto. Tai, kad nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. (bausmės atlikimo pabaigos) R. M. teko 0,73 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, gyvenamasis plotas pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai.

Nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu septynis kartus buvo patalpintas į baudos izoliatorių: 2009 m. rugpjūčio 27 d. (9 paroms), 2009 m. spalio 26 d. (6 paroms), 2012 m. spalio 3 d. (15 parų), 2012 m. lapkričio 9 d. (4 paroms) į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 4, kurios plotas 13,88 kv. m ir kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienai miegamajai vietai tenkantis plotas buvo 3,47 kv. m (13,88:4=3,47). Atsižvelgiant į tai, 2009 m. rugpjūčio 27 d. (9 paras) ir 2009 m. spalio 26 d. (6 paras) pareiškėjas atliko bausmę 1,53 kv. m mažesnio ploto baudos izoliatoriaus kameroje negu buvo nustatyta teisės aktais (5 kv. m – 3,47 kv. m), o 2012 m. spalio 3 d. (15 parų) ir 2012 m. lapkričio 9 d. (4 paras) jam teko 0,13 kv. m. mažiau baudos izoliatoriaus kameros ploto (3,6 kv. m – 3,47 kv. m). 2010 m. balandžio 1 d. pareiškėjas buvo patalpintas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 12 (bendras gyvenamasis plotas 6,61 kv. m, 2 miegamosios vietos, vienai miegamajai vietai tenkantis plotas – 3,30 kv. m), todėl 15 parų pareiškėjas baudą atliko baudos izoliatoriaus kameroje, kurioje jam teko 1,7 kv. m mažesnis plotas (5 kv. m – 3,3 kv. m). R. M. 2010 m. liepos 16 d. 5 paras praleido baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5 (bendras gyvenamasis plotas 13,66 kv. m, 4 miegamosios vietos, vienai miegamajai vietai tenkantis plotas yra 3,41 kv.m), šiuo laikotarpiu jam teko 0,19 kv. m mažesnis plotas, o nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. 10 parų (baudos izoliatoriaus kamera Nr. 7, kurios bendras gyvenamasis plotas 14,32 kv.m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienai miegamajai vietai tenkantis plotas yra 3,58 kv. m) jam teko 0,02 kv. m mažesnis plotas.

Atsižvelgiant į šiuos duomenis, pareiškėjas 16 parų praleido baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose jam teko 1,53 kv. m, 15 parų – 1,7 kv. m, 19 parų – 0,13 kv. m, 5 paras – 0,19 kv. m ir 10 parų – 0,02 kv. m mažesnis plotas, negu teisės aktais garantuota minimali riba.

Vadinasi, pirmosios instancijos teismas atliko ne visiškai tikslius R. M. tekusio gyvenamojo ir baudos izoliatoriaus kameros ploto paskaičiavimus, tačiau padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kad pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN–AK metu buvo tam tikru mastu pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai.

Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar su juo nežmoniškai elgtis.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo tai, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, todėl toks minimalios ploto normos pažeidimas, koks yra nustatytas nagrinėjamu atveju, nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jam tekusio gyvenamojo ploto trūkumu, teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas (LVAT 2013 m. vasario 4 d. nutartis administracinė byla Nr. A146-170/2013). Todėl R. M. apeliacinio skundo argumentai, kad teismas iš jam tekusio gyvenamojo ploto turėtų atimti kameroje esančių kolonų bei drabužių džiovyklos užimamą plotą, atmetami kaip nepagrįsti.

Kita vertus, netgi aplinkybė, kad pareiškėjo kalinimas minimalaus ploto normų neatitinkančiose patalpose nepažeidė Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, nepaneigia nustatyto fakto, kad toks R. M. kalinimas sukėlė jam neturtinę žalą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, gyvendamas perpildytoje patalpoje pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Žalos faktą turi įrodyti pareiškėjas. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus įrodymus ir rašytinę medžiagą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nepakanka objektyvių įrodymų, suteikiančių pagrindą konstatuoti, jog medicininiuose pažymėjimuose nurodyti pareiškėjo nusiskundimai (taip pat ir teiginys, jog dėl prastų kalinimo sąlygų jis susirgo sero negatyviuoju reaktyviniu poliartritu) yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su aplinkybe, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto minimali norma ar padaryti kiti jo nurodyti tariami pažeidimai.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 1 500 Lt, t. y. pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma didinama 500 Lt.

Iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo matyti, jog pareiškėjas skundėsi ir tuo, kad skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta per mažai sanitarinių mazgų, dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, maudytis, skalbti, džiovinti drabužius ir t. t. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, pablogėja vėdinimas, ėmė veistis graužikai, tarakonai ir pan. Pareiškėjas nurodė, kad dėl anksčiau paminėtų aplinkybių blogai veikia ventiliacija, patalpos neatitinka higienos normų, nėra evakuacinių išėjimų.

Pirmosios instancijos teismas atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Kartu pažymi, kad pareiškėjo argumentų dėl higienos ir kitų veiksnių taip pat nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygos būtų laikomos nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. R. M. nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nepateikė jokių naujų duomenų ir įrodymų, kurių pagrindu būtų galima šias išvadas paneigti. Kadangi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl praustuvių, klozetų, pisuarų ir atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičiaus nevisiško atitikimo 2004 m. birželio 9 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoms Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoms, dalies statinių dengimo šiferio lakštais ir aplinkybės, kad pataisos namai neturi Energetinio paso, vertinimo, papildomai dėl šių teismo nustatytų aplinkybių nepasisako.

Šiuo aspektu, pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt). Iš Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas atsakė į visus pagrindinius pareiškėjo skunde pareikštus reikalavimus, todėl proceso teisės normų nepažeidė.

Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, todėl ir R. M. prašymas priteisti jo turėtas teismo išlaidas tenkinamas iš dalies: priteisiama 6,87 Lt (414 Lt x 1,66/100) kelionės išlaidų ir 0,70 Lt (42 Lt x 1,66/100) dienpinigių.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo R. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir R. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisiama 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 7,57 Lt išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teismo proceso metu. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti R. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Priteisti R. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 7,57 Lt (septynis litus penkiasdešimt septynis centus) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme.“

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė