a0a7017077ba11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-2080/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01062-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. M. ir Z. M., atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. M. ir Z. M. prašymą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai R. M. ir Z. M. (toliau – ir pareiškėjai) prašymu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jiems nepagrįstai neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: R. M. – 269,57 Lt, Z. M. – 4 030,57 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 31 d.

Pareiškėjai nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jų darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai nurodė, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį, todėl jie yra išsaugoję galimybę ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas teises teismine tvarka. Teigė, kad sprendimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo yra laikytinas neįvykdytu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tinkamu atsakovu laikytina ir Lietuvos valstybė.

Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdama kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu į pareiškėjų prašymą, kurį patikslino, su juo nesutiko ir prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą, priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo, tiek kiek jie nebuvo įvykdyti. Pažymėjo, jog pareiškėjų reikalavimai galėtų būti tenkintini tik nuo 2007 m. balandžio 1 d.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė (toliau – ir atsakovas Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė) atsiliepimu, kurį patikslino, su pareiškėjų prašymu nesutiko ir prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą, tuo atveju, jeigu teismas priimtų pareiškėjams palankų sprendimą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Pažymėjo, kad, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Teigė, jog, vadovaujantis DK nuostatomis, piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami tik nuo prašymo teismui padavimo dienos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjų prašymą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės pareiškėjams Z. M. – 2 669,48 Lt, R. M. – 155,71 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (visiškai) atsiskaitęs su pareiškėjais.

Teismas nurodė, jog ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme. Teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Teismas konstatavo, jog dėl dalies reikalavimų pareiškėjai yra praleidę senaties terminą, todėl atitinkamai sumažino priteistiną sumą, tenkindamas pareiškėjų reikalavimus nuo 2007 m. gegužės 1 d. Teismas pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo vieneriems metams atmetė.

III. Atsakovas Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 29-32), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują. Apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tapačius argumentus, pateiktus pirmosios instancijos teisme. Papildomai remiasi Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu ir teigia, kad atsakomybė dėl priimtų ir vėliau pripažintų antikonstituciniais teisės aktais pasekmių turėjo tekti tuos aktus priėmusiems. Nurodo, kad sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, įvykdymą siejant su ieškinio senaties terminais sudaromos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir stabilumą. Taip pat pažymi, kad DK 298 straipsnio terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui, ir teigia, kad pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu turi būti taikytinas bendrasis trejų metų senaties terminas (DK 27 str. 2 d.), todėl piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami ir nepriemokos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 37-39), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl visos darbo užmokesčio dalies pareiškėjams nepriteisimo ir jų prašymą tenkinti visiškai. Pažymi, jog ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2010 m. balandžio 15 d. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė Z. M. 1 361,09 Lt, o R. M. – 113,86 Lt darbo užmokesčio dalies. Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė ieškinio senaties taikymą reglamentuojančias teisės normas, dėl to priimtas sprendimas toje dalyje, kurioje pareiškėjams priteistos mažesnės negu prašytos sumos, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Teigia, jog nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo sužinojo apie jų konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą, todėl DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turėjo spręsti ieškinio senaties atnaujinimo klausimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taip pat pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 41-44), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Be argumentų, pateiktų pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jurisprudencijos tęstinumą ir be pagrindo nesivadovavo Konstitucijos 107 straipsniu, kuriuo remiantis Konstitucinio Teismo galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai nukreipiama tik į ateitį. Teigia, jog nagrinėjamu atveju yra praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Atsakovas Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą (II t., b. l. 50-52), kuriuo su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, jog pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priteisti pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį daugiau negu už trejus metus, nėra.

Pareiškėjai atsiliepimu į Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės apeliacinį skundą (II t., b. l. 53-55) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės apeliacinis skundas netenkintinas. Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 31 d. pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 17-21, 142, 177), laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 31 d. pareiškėjams nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjams, taigi jiems nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjai į teismą skundu kreipėsi 2010 m. balandžio 15 d. (b. l. 1), todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jie turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjai dėl dalies reikalavimų yra praleidę senaties terminą. Pažymėtina, jog pareiškėjai nenurodė jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių senaties termino atnaujinimo būtinybę. Taigi pareiškėjams priteistina suma turėjo būti sumažinta dalimi už 2007 m. sausio-kovo mėnesius. Pastebėtina, jog pareiškėjui Z. M. 2007 m. balandžio mėnesį nepriemoka nebuvo susidariusi (b. l. 21, 142), todėl konstatuotina, jog jam pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo priteistiną sumą. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui R. M. nepriteisė neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2007 m. balandžio mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prie pareiškėjui R. M. pirmosios instancijos teismo priteistos sumos turi būti pridėta neišmokėta darbo užmokesčio dalis už 2007 m. balandžio mėnesį, nurodyta darbuotojo asmeninėje uždarbio kortelėje už 2007 m. (b. l. 17, 177), t. y. 96,22 Lt (93,82 Lt + 2,40 Lt = 96,22 Lt). Iš viso pareiškėjui R. M. priteistina 251,93 Lt (155,71 Lt + 96,22 Lt = 251,93 Lt).

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui R. M. neteisingai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reguliuojančias teisės normas ir neteisingai apskaičiavo priteistiną sumą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra keistinas, pakeičiant pareiškėjui R. M. priteistinos darbo užmokesčio dalies sumos dydį. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo tenkinti atsakovo Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus bei kitus pareiškėjų apeliacinio skundo reikalavimus, todėl jie atmestini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės apeliacinį skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjų R. M. ir Z. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimo rezoliucinės dalies trečiąją pastraipą pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Priteisti pareiškėjui R. M. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės 251,93 Lt (du šimtai penkiasdešimt vienas litas devyniasdešimt trys centai) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė