2016-08-03 Nr. AB-15402-3-61-3-02020-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-648-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02020-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 5-TE-683; 2) grąžinti į valstybės tarnybą – A lygio 12 kategorijos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos Planavimo ir plėtros skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas; 3) priteisti iš atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) vidutinį A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant jį nuo neteisėto atleidimo 2015 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja skunde prašė atnaujinti terminą skundui paduoti dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 5-TE-683. Pareiškėja nurodė, kad ji, susipažinusi su Finansų ir investicijų valdybos Investicijų ir techninės plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymu, pateiktu Departamento 2016 m. balandžio 20 d. skelbime Nr. 32392, pastebėjo, jog šios pareigybės aprašymas yra identiškas pareiškėjos tuo metu užimtos Departamento Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos Planavimo ir plėtros skyriaus vyriausiosios specialistės pareigybės aprašymui. Pareiškėjos teigimu, susipažinusi su skelbimu, ji suprato, kad atsakovas ją suklaidino, nesąžiningai ir neteisėtai atleido ją iš užimamų pareigų, o Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos Planavimo ir plėtros skyriaus vyriausiosios specialistės pareigybės realiai nepanaikino.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja skundžia konkretų atsakovo veiksmą (sprendimą) – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 5-TE-683, todėl jo apskundimui yra taikytina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies nuostata ir joje nustatytas skundo padavimo terminas. Teismo vertinimu, kartu su skundu pateikti rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtina, kad visos pareiškėjos nurodomos aplinkybės jai buvo žinomos dar 2015 m. gruodžio 9 d., kai pareiškėja pateikė atsakovui tarnybinį parnešimą dėl pageidavimo užimti pareigybę. Teismas nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 5-V-1031 buvo patvirtinti du Finansų ir investicijų valdybos investicijų ir techninės plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymai: viename jų yra įtvirtintas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą technologijos mokslų studijų srities išsilavinimą, o kitame – reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą. 2016 m. balandžio 20 d. skelbime Nr. 32392 yra nurodytas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad visos aplinkybės ir pareigybių aprašymai, apie kuriuos pareiškėja teigia sužinojusi iš Departamento 2016 m. balandžio 20 d. skelbimo Nr. 32392, jai buvo žinomos dar 2015 m. gruodžio 9 d.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėja apie ginčijamą 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą turėjo sužinoti jo priėmimo dieną, o kad sprendimas galbūt gali būti neteisėtas, pareiškėja žinojo jau 2015 m. gruodžio 9 d. ir apie tai informavo atsakovą. Skundą pareiškėja pateikė tik 2015 m. gegužės 16 d., t. y. po 4 mėnesių ir 18 dienų nuo ginčijamo įsakymo priėmimo. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjos nurodomi termino praleidimo motyvai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir pačios pareiškėjos paaiškinimams, pateiktiems atsakovui 2015 m. gruodžio 9 d. tarnybiniame pranešime, konstatavo, jog pareiškėja neįrodė, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl prašymo atnaujinti terminą netenkino ir skundą atsisakė priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

II. Pareiškėja R. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį, patenkinti jos prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir skundą priimti.

Pareiškėja teigia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turi trūkumų, nes pirmosios instancijos teismas, ją priimdamas, nebuvo pakankamai objektyvus, rėmėsi daugiau formaliai pateiktais duomenimis, susijusiais su skundu. Pareiškėja pažymi, kad ji 2015 m. gruodžio 9 d. negalėjo žinoti visų teismui nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, objektyviai nevertino tarp pareiškėjos ir atsakovo susiklosčiusių aplinkybių visumos, neatsižvelgė į termino praleidimo priežastis, kurios pateisina objektyvų delsimą paduoti skundą.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų jai tik 2016 m. balandžio 20 d. tapo žinoma, jog Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos Planavimo ir plėtros skyriaus vyriausiosios specialistės pareigybė nebuvo panaikinta, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl šios aplinkybės nelaikomos svarbiomis. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad jos nurodytos aplinkybės laikytinos objektyviomis ir svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios, sutrukdžiusiomis laiku kreiptis į teismą, o atsakovo nesąžiningus veiksmus yra pagrindas laikyti ekstraordinariomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarties, kuria pareiškėjos R. M. skundą atsisakyta priimti, kadangi yra praleistas skundo padavimo terminas ir teismas atmetė prašymą jį atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad šis atskirasis skundas nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas ir teisėtumas pagal atskirąjį skundą pradėtas nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 148 str.; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai, be kita ko, susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teisės kreiptis į teismą pobūdis reikalauja valstybės reguliavimo, tačiau toks reguliavimas negali pažeisti teisės esmės arba prieštarauti kitoms Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos teisėms (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įvairių procesinių reikalavimų ieškinio turiniui ir formai nustatymas pateisinamas, nes jais siekiama užtikrinti efektyvų teisingumo vykdymą ir operatyvų procesą, todėl formalių procesinių reikalavimų taikymas priimant ieškinį savaime nereiškia teisės kreiptis į teismą pažeidimo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Z ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pažymėtina, kad bylininkai, įgyvendindami teisę kreiptis į teismą, pateikdami ieškinius, apeliacinius skundus ir pan., turi tikėtis egzistuojančių formalių proceso taisyklių taikymo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimą byloje Sotiris ir Nikos Kouras Attee prieš Graikiją).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (ABTĮ 34 str. 1 d.). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Pareiškėja skunde ir atskirajame skunde neginčija aplinkybės, kad ji į teismą kreipėsi praleidusi skundo padavimo terminą. Nors pareiškėja prašė pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis, dėl kurių terminas turėtų būti atnaujintas. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino dėl svarbių priežasčių praleisto skundo padavimo termino.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes, su kuriomis ji sieja termino paduoti skundą praleidimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių.

Šiuo atveju byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 16 d. pateikė pirmosios instancijos teismui skundą dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 5-TE-683, kuriuo ji buvo atleista iš pareigų, panaikinimo. Pareiškėja skunde taip pat suformulavo išvestinius iš reikalavimo dėl įsakymo panaikinimo reikalavimus dėl grąžinimo į pareigas ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja apie ginčijamą 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą turėjo sužinoti jo priėmimo dieną, ir pareiškėja šios aplinkybės atskirajame skunde iš esmės neginčija. Iš skundo ir atskirojo skundo turinio matyti, kad pareiškėja skundo padavimo termino praleidimą sieja su, jos teigimu, pavėluotu supratimu, jog atleidimas buvo nepagrįstas ir neteisėtas, nes jos užimta pareigybė nebuvo panaikinta. Pareiškėja tvirtina, kad dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų apie skundžiamo įsakymo nepagrįstumą ir neteisėtumą jai objektyviai tapo žinoma tik 2016 m. balandžio 20 d. susipažinus su Departamento skelbimu Nr. 32392.

Akcentuotina, kad pareiškėjos kartu su skundu pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėja dalyvavo jos užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje. 2015 m. rugsėjo 1 d. pareiškėja gavo 2015 m. rugpjūčio 31 d. įspėjimą apie atleidimą dėl to, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. naikinama jos užimama pareigybė. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 5-V-1031, kuris įsigaliojo nuo 2016 m. sausio 1 d., buvo patvirtinti Departamento Finansų ir investicijų valdybos pareigybių aprašymai. 2015 m. gruodžio 3 d. rašte pareiškėja nurodė, kokias pareigas ji pageidauja užimti. Departamentas 2015 m. gruodžio 8 d. raštu nurodė pareiškėjai, kad ji negali užimti vienų iš keturių nurodytų pareigų, o dėl kitų trijų pareigų atsakovas paprašė pateikti išsilavinimą, būtiną užimti pareigoms, patvirtinančius dokumentus. Pareiškėja 2015 m. gruodžio 9 d. tarnybiniame pranešime dėl pageidavimo užimti pareigybę nurodė, kad neturi atsakovo 2015 m. gruodžio 8 d. rašte nurodyto išsilavinimo, ir išdėstė savo poziciją, jog Finansų ir investicijų valdybos Investicijų ir techninės plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos yra tapačios pareiškėjos tuo metu užimtos Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos Planavimo ir plėtros skyriaus vyriausiosios specialistės pareigybės funkcijoms, todėl reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą technologijos mokslų studijų srities išsilavinimą yra įtvirtintas visiškai nepagrįstai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo priėmimo medžiagą, nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad jai tik 2016 m. balandžio 20 d. tapo žinoma apie skundžiamo įsakymo nepagrįstumą ir neteisėtumą tuo aspektu, kad jos pareigybė nebuvo realiai panaikinta, kaip teigia pareiškėja. Pažymėtina, kad jeigu pačiai pareiškėjai buvo sunku įvertinti, ar jos užimta pareigybė yra realiai naikinama (buvo realiai panaikinta), pareiškėja vykstant pareigybės panaikinimo procedūrai ar iš karto po atleidimo turėjo konsultuotis su teisininkais, kurie profesionaliai padėtų įvertinti pareiškėjos atleidimo pagrįstumą ir teisėtumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja po jos atleidimo per ABTĮ nustatytą terminą pateikti skundą turėjo ir galėjo imtis aktyvių veiksmų, kad išsiaiškintų, ar skundžiamas įsakymas pažeidžia jos teises, ir, jeigu reikia, kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos nurodomas konkursas Nr. 32392 į Finansų ir investicijų valdybos Investicijų ir techninės plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas buvo paskelbtas 2016 m. balandžio 20 d., t. y. jau po pareiškėjos atleidimo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, jog tik po šio konkurso paskelbimo pareiškėjai tapo žinoma jos nurodoma aplinkybė, kad jos užimta pareigybė nebuvo realiai panaikinta. Nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pareiškėjos nurodomus atsakovo veiksmus laikyti ekstraordinariomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis pareiškėjai laiku kreiptis į teismą.

Pareiškėja atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nebuvo pakankamai objektyvus, nevertino susiklosčiusių aplinkybių visumos, neatsižvelgė į termino praleidimo priežastis. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjos skunde nurodytas termino praleidimo priežastis, jas detaliai išanalizavo, o pareiškėjos akcentuojama susiklosčiusių aplinkybių visuma šiuo atveju yra reikšminga tik tiek, kiek tai susiję su klausimo dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo išsprendimu, nes šioje (skundo priėmimo) stadijoje ginčas iš esmės nėra sprendžiamas. Tai, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas nustatytų aplinkybių vertinimas nesutampa su pareiškėjos pozicija, ir aplinkybė, jog teismas pareiškėjos nurodytų aplinkybių nepripažino svarbiomis termino praleidimo priežastimis, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nebuvo pakankamai objektyvus.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, t. y. pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Dėl to skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė