2K-257/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-257/2012

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-01166-2009-9

Procesinio sprendimo kategorija

2.1.7, 1.2.27.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį ir nuteistas šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė subendrintos apėmimo būdu ir R. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. B. nukentėjusiajam T. D. priteista du šimtai keturiasdešimt litų turtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo R. B. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,

n u s t a t ė:

R. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 25 d., apie 17.10 val., Kauno prekybos pramogų centre „Akropolis“, Karaliaus Mindaugo pr. 49, tarp 2 ir 3 aukštų automobilių stovėjimo aikštelių, ant automobilių pakilimo tako, vengdamas sulaikymo, elgdamasis agresyviai, aktyviais veiksmais tyčia pasipriešino jį sulaikinėjantiems savo pareigas vykdantiems Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus policijos pareigūnams: tyrėjui T. D. suplėšė 150 Lt vertės striukę, 90 Lt vertės džinsines kelnes bei sužalojo kairę koją, taip jam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir 240 Lt turtinę žalą, o tyrėjui T. M. sužalojo dešinę ranką, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais R. B. pasipriešino valstybės tarnautojo funkcijas atliekantiems asmenims, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį ir jį išteisinti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas spėjimais ir prielaidomis, bylos nagrinėjimo teisme metu tinkamai neištirtais įrodymais, nukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo neišsamiai, netyrė visų jame nurodytų aplinkybių ir nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų prielaidų ir spėjimų.

Nuteistasis skunde teigia, kad jį sulaikantiems pareigūnams jis nesipriešino, nieko nemušė ir su niekuo nesistumdė.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis T. D. nepateikė apžiūrai suplėšytų drabužių, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 289 straipsniu, turėjo būti ištirti teisminio nagrinėjimo metu. Iš neišsamaus daiktų apžiūros protokolo matyti, kad jame nenurodyti apžiūrimus daiktus identifikuojantys duomenys, o T. D. pateiktos kelnės ne to dydžio, kokį jis dėvi. Tik tiesiogiai ištyrus daiktinius įrodymus, galima nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes – vertę, pagal drabužių sugadinimo pobūdį, sugadinimų atsiradimo aplinkybes ir kt. Taigi, teismo posėdyje neapžiūrėjus daiktinių įrodymų, liko neaišku, kuo įrodinėjamas nukentėjusiojo civilinis ieškinys, jo dydis, juolab kad teismas nurodė, jog T. D. kelnes susisiuvo ir nešioja.

Kasatorius pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, pareigūnas vykdydamas tarnybines pareigas privalo prisistatyti, jei neturi skiriamųjų policijos ženklų – pateikti tarnybinį pažymėjimą. Šiuo atveju nuteistasis mano, kad pareigūnai veikė neteisėtai, nes, remiantis nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, neturėdami skiriamųjų ženklų, jam neprisistatė. Dėl to nuteistasis teigia, kad nesuvokė, jog jį užpuolę asmenys yra policijos pareigūnai, vykdantys tarnybines pareigas, juolab kad šiems asmenims jis ir nesipriešino, tačiau prieš jį nepagrįstai buvo panaudotas fizinis smurtas. Kasatoriaus manymu, įvertinus tai, kad tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai patvirtino, jog pareigūnai nespėjo nuteistajam prisistatyti ir parodyti tarnybinių pažymėjimų, o grumtynės prasidėjo iškarto, byloje surinkti duomenys negali būti pagrindas, pripažinti jį kaltu pagal BK 286 straipsnį.

Be to, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 264 ir 279 straipsnių nuostatas, įtvirtinančias teismo pareigą užtikrinti, jog teismo apklausti liudytojai nesusižinotų su neapklaustaisiais, nes apklausęs liudytoją J. V. leido jam išeiti iš posėdžių salės į koridorių, kuriame jis bendravo su kitais liudytojais. Tokią išvadą nuteistasis daro iš liudytojų D. G. ir B. J. apklausų, nes jie apklausiami žinojo, kokie bus klausimai, ir jų net neuždavus patys aiškino nuteistojo sužalojimo aplinkybes. Kasatoriaus manymu, dėl šių aplinkybių, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai vertintini kaip prieštaringi ir nenuoseklūs, nes jie visi skirtingai aiškino nuteistojo nukritimo ir sužalojimo viršugalvyje atsiradimo aplinkybes, o liudytojų apklausos vyko pažeidžiant BPK reikalavimus.

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras R. Valentukevičius prašo skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad dauguma nuteistojo kasacinio skundo argumentų susiję su faktinių aplinkybių bei atskirų įrodymų šaltinių vertinimu, taip pat su nukentėjusiajam priteistos žalos dydžiu bei jos pagrįstumu. Todėl, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Nuteistojo skundo dalyje dėl esminių BPK pažeidimų tik formaliai nurodytas BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytas apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, tačiau jame nėra teisinių argumentų, pagrindžiančių šio pagrindo egzistavimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Atsiliepime nurodoma, kad į kasatoriaus argumentą (analogišką jo apeliacinio skundo argumentui) dėl BPK 264 ir 279 straipsnių pažeidimų išsamiai ir motyvuotai atsakyta bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Prokuroro manymu, nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį, šios nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nustatyti pagrįstai. Teismo išvada, kad policijos pareigūnai sulaikydami nuteistąjį veikė teisėtai ir kad šis po pareigūnų pasakytų žodžių „stok, policija!“ bėgdamas ir aktyviai priešindamasis jiems suprato, jog yra sulaikomas, ir pasipriešinimo veiksmus atliko tyčia, yra pagrįsta byloje surinktais, patikrintais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Nuteistojo R. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius neva netinkamą jo padarytos veikos kvalifikavimą grindžia prašymu kitaip vertinti byloje ištirtus įrodymus, t. y. ginčija teismo padarytų išvadų pagrįstumą, nesutikdamas su teismų nustatytomis faktinėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis. Nuteistasis nurodo, kad teismai iš byloje surinktų įrodymų padarė klaidingą išvadą dėl pasipriešinimo jį sulaikantiems policijos pareigūnams, nes neteisingai įvertino jo bei liudytojų E. Ž., J. V., B. J. ir D. G. parodymus, jo sveikatos istoriją, taip pat nesiėmė priemonių surinkti neva jį teisinančius įrodymus, t. y. neišreikalavo iš prekybos centro administracijos filmuotos medžiagos, neapklausė gydytojo K. S. ir eksperto D. K. dėl jam padarytų sužalojimų ir jų mechanizmo.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Šio kasacinio skundo argumentai susiję su teismų atliktu įrodymų vertinimu. Teiginiai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia įvykio aplinkybes, o kokie – ne, nuorodos, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl minėti nuteistojo R. B. kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

Dėl BK 286 straipsnio taikymo

Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, numatytas BK 286 straipsnyje, pagal objektyviuosius nusikaltimo požymius reiškiasi aktyviais veiksmais. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.

Byloje nustatyta, kad R. B., vengdamas sulaikymo, agresyviais, aktyviais veiksmais tyčia pasipriešino jį sulaikantiems, savo pareigas vykdantiems policijos pareigūnams, ir tyrėjui T. D. suplėšė striukę bei kelnes ir sužalojo kairę koją, taip jam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir 240 Lt turtinę žalą, o tyrėjui T. M. sužalojo dešinę ranką ir taip jam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Kasatoriaus kaltę patvirtinantys įrodymai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, buvo ištirti pirmosios instancijos teismo posėdyje, patikrinti ir tinkamai įvertinti jų patikimumo ir pakankamumo aspektais, todėl su nuosprendyje išdėstytomis išvadomis nėra pagrindo nesutikti.

Nuosprendžio pagrįstumą nuodugniai patikrino apeliacinės instancijos teismas, kuris išsamiai atsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus (iš esmės analogiški argumentai nurodomi ir kasaciniame skunde) dėl liudytojų parodymų patikimumo, taip pat ir į tuos, kuriais buvo ginčijamas bylos nagrinėjimo objektyvumas teigiant, kad nebuvo imtasi priemonių surinkti kasatorių teisinančius įrodymus, ir motyvuotai juos atmetė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nepaisant to, jog liudytojų parodymai nėra visiškai identiški, tačiau esminėmis detalėmis nesiskiria ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Kartu pakankamai išsamiai pasisakyta ir dėl kasatoriaus argumentų, jog neva nebuvo išreikalauti visi jį teisinantys įrodymai, neapklausti medicinos specialistai. Teismas nutartyje nurodė, kad specialistas D. K., atlikęs išsamų medicininį tyrimą, atsakė į tyrėjų pateiktus klausimus dėl nuteistajam padarytų sužalojimų, todėl medikų apklausa nebuvo tikslinga, o dėl vaizdo įrašo byloje gautas atsakymas, jog įvykio vieta nefilmuojama. Motyvuotai atmestas ir kasatoriaus argumentas, kad pareigūnai, pažeisdami Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus, jam neprisistatė, jie neturėjo skiriamųjų ženklų (nevilkėjo uniformų) ir jis nesuvokė, jog jį sulaiko policijos pareigūnai.

Teismas pažymėjo, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes (slapta sulaikymo operacija) pareigūnai neturėjo galimybės oficialiai prisistatyti nuteistajam, tačiau sušuko „stok, policija!“, bet šis nereagavo. Su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais ir įrodymų vertinimu kolegija neturi pagrindo nesutikti, todėl darytina išvada, kad byloje surinkti kasatorių kaltinantys duomenys įvertinti tinkamai ir pagrįstai pripažinti įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio normų keliamus reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas surašydamas nutartį vadovavosi BPK 332 straipsnio nuostatomis ir nepažeisdamas šio straipsnio 3 dalies išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Konstatuotina, kad pagal žemesniųjų teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo R. B. veiksmai pagrįstai pripažinti fizinio smurto panaudojimu prieš valstybės tarnautojus ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį.

Dėl BPK 264 ir 279 straipsnių pažeidimų

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 264 ir 279 straipsnių nuostatas, nes apklausęs liudytoją J. V. leido jam išeiti iš posėdžių salės į koridorių, kuriame jis bendravo su kitais liudytojais.

Pagal BPK 264 straipsnį teisiamojo posėdžio pirmininkas imasi priemonių, kad teismo apklausti liudytojai teismo patalpose nesusižinotų su neapklaustais liudytojais. Pagal BPK 279 straipsnio 4 dalį apklausti liudytojai teismo posėdžių salėje lieka iki įrodymų tyrimo pabaigos, tačiau teismas, išklausęs nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonių, apklaustam liudytojui gali leisti išeiti iš teismo posėdžių salės ir nesibaigus įrodymų tyrimui.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, išsamiai pasisakė, kodėl šiuo atveju leidus liudytojui J. V. pasišalinti iš teismo posėdžių salės iki įrodymų tyrimo pabaigos baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas atkreipė dėmesį, kad nepaisant to, jog šiuo klausimu teisiamojo posėdžio metu proceso dalyviai nepareiškė savo nuomonės, nei nuteistasis, nei jo gynėjas tam neprieštaravo, be to, argumentai dėl liudytojų tarpusavio bendravimo pagrįsti tik paties nuteistojo daromomis prielaidomis, nesant tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais. Pažymėtina ir tai, kad šis nuteistojo kasacinio skundo argumentas deklaratyvaus pobūdžio, nes kasatorius ginčydamas byloje apklaustų liudytojų parodymus tvirtina, kad jie nenuoseklūs ir prieštaringi. Tuo tarpu teigdamas, kad buvo pažeisti BPK 264 ir 279 straipsnių reikalavimai, jis nurodo, jog liudytojų parodymai buvo suderinti.

Dėl civilinio ieškinio

Kasatorius teigia, kad teismo posėdyje neapžiūrėjus daiktinių įrodymų (sugadintų nukentėjusiojo drabužių) liko neaišku, kuo įrodinėjamas nukentėjusiojo civilinis ieškinys, jo dydis, juolab kad teismas nurodė, jog T. D. kelnes susisiuvo ir nešioja.

Pažymėtina, kad civilinio ieškinio pagrįstumo dydžio ir jo dydžio klausimas pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Nors pirmosios instancijos teismas spręsdamas šiuos klausimus nuosprendyje pasisakė lakoniškai, tačiau pagal šio teismo nustatytas aplinkybes matyti, kad pasipriešindamas pareigūnams būtent nuteistasis R. B. suplėšė jam striukę ir kelnes. Apeliacinės instancijos teismas nutartimi atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą pasisakė dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumento, kad šie nukentėjusiojo daiktai neva nebuvo įstatymo nustatyta tvarka apžiūrėti, nurodydamas, kad byloje yra šių daiktų apžiūros protokolas, iš kurio matyti jų būklė.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad spręsdami civilinio ieškinio pagrįstumo ir jo dydžio klausimus teismai tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Vytautas Greičius

Viktoras Aidukas