2025-03-12 Nr. AB-4492-3-61-3-04892-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1497-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04892-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.3; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio K. G. (K. G.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. (K. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis K. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 2 d. raštą Nr. 24SD21475 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. liepos 30 d. skundą ir priimti atitinkamą sprendimą pagal atsakovo kompetenciją.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis kreipėsi į atsakovą su 2024 m. liepos 30 d. skundu (toliau – ir Skundas), prašydamas priimti atitinkamą sprendimą dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 24S102001 (toliau – ir 2024 m. balandžio 17 d. sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir Leidimas), panaikinimo pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 16 straipsnį ir pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl Migracijos departamento tarnautojų veiksmų priimant 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą, kuriais buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nustatytos VAĮ 22 straipsnyje, bei pateikti pareiškėjo advokatui rašytinį patvirtinimą apie Skundo gavimą ir registraciją Migracijos departamente.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nėra gavęs iš atsakovo jokio patvirtinimo apie Skundo gavimą, o atsakovas, priimdamas Raštą, dar kartą pažeidė pareiškėjo teises, nustatytas VAĮ 22 straipsnyje. Raštu pareiškėjo Skundas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad teisės aktai nenustato atsakovui pareigos informuoti užsienietį apie vykdomą administracinę procedūrą ar prašyti užsieniečio pateikti paaiškinimus ir informaciją, todėl atsakovo tarnautojai tarnybinio nusižengimo nepadarė. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas netinkamai išnagrinėjo jo Skundą, pažeidė VAĮ 10, 12, 18 ir 22 straipsnius, suvaržė jo (užsieniečio) teises dalyvauti administracinėje procedūroje, kurioje buvo priimtas atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimas, todėl Raštas naikintinas, o atsakovas įpareigotinas pareiškėjo Skundą išnagrinėti iš naujo.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra padavęs skundą teismui dėl 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo ir Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustato specialią tokių sprendimų apskundimo tvarką, pareiškėjas ja pasinaudojo, todėl nebuvo pagrindo pradėti administracinės procedūros nagrinėjant pareiškėjo Skundą.

6. Atsakovo vertinimu, Rašte atsakyta į visus pareiškėjo Skundo klausimus ir reikalavimus, jis yra aiškus ir išsamus, o tai, kad Raštas pareiškėjo netenkina, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos VAĮ nuostatos ar pareiškėjo teisės. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nenustato pareigos visais atvejais, gavus skundą, pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Šiuo atveju įgalioti Migracijos departamento asmenys nematė pagrindo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimo, o pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti kitokias išvadas. Pareiškėjo teiginiai, kad buvo pažeistos procedūros priimant 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą nėra susiję su nagrinėjama byla ir turėtų būti vertinami administracinėje byloje, kurioje ginčijamas minėtas sprendimas.

II. 7. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo K. G. (K. G.) skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas priėmė 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė teismui ir Regionų administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I2-9866-641/2024, kurioje ginčijamas šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

9. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas 2024 m. liepos 31 d. gavo pareiškėjo Skundą, kuriame pareiškėjas reikalavo priimti atitinkamą administracinį sprendimą dėl atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo panaikinimo pagal VAĮ 16 straipsnį ir pradėti tyrimą dėl tarnybinių nusižengimų, galbūt padarytų priimant šį sprendimą, bei pateikti jo advokatui rašytinį patvirtinimą apie Skundo gavimą ir registraciją Migracijos departamente nustatyta tvarka.

10. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas Rašte nurodė, jog teisės aktai nenustato Migracijos departamentui pareigos informuoti užsienietį apie vykdomą administracinę procedūrą ar prašyti užsieniečio pateikti atitinkamus paaiškinimus ir papildomą informaciją, todėl Migracijos departamento darbuotoja tarnybinio nusižengimo neatliko, taip pat nebuvo nustatytas joks teisinis pagrindas panaikinti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą.

11. Teismas, aptaręs ginčui aktualias VAĮ nuostatas, šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose nustatytus reikalavimus administraciniams sprendimams bei teismų praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjo Skundas buvo išnagrinėtas ir 2024 m. rugsėjo 2 d. jam buvo pateiktas skundžiamas atsakymas (Raštas), kuriame buvo nurodytos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios ilgalaikio gyventojo leidimo panaikinimą, įskaitant Įstatymą ir jį įgyvendinantį Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo užsieniečiams tvarkos aprašą, patvirtintą vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas).

12. Teismas nustatė, kad Rašte nurodyta, jog pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas gali būti panaikintas, jei užsienietis nepertraukiamai gyvena už Europos Sąjungos ribų ilgiau nei nustatytą laikotarpį; paaiškinta, jog Aprašas nustato leidimo panaikinimo procedūras, kurios turi būti įgyvendintos per 14 kalendorinių dienų nuo pagrindo paaiškėjimo dienos, jei tam yra pakankamai duomenų, o teisės aktai nenustato pareigos informuoti užsienietį apie administracinės procedūros vykdymą ar prašyti iš jo papildomos informacijos; nurodyta, jog vertinant atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo teisėtumą, tarnybinio nusižengimo nenustatyta, o apskųsto sprendimo vykdymas yra sustabdytas, todėl Leidimas galioja iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

13. Teismas pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamento Raštu buvo pažeistos VAĮ 10, 12, 18 ir 22 straipsnių nuostatos, vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus konkrečiais duomenimis ar įrodymais. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis bei savo kompetencija, Rašte išsamiai atsakė į visus pareiškėjo Skundo klausimus ir reikalavimus, o vien aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina atsakymas, nesudaro pagrindo konstatuoti VAĮ pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokie konkretūs VAĮ straipsniuose nustatyti principai ar normos buvo pažeistos, taip pat nepateikė duomenų, leidžiančių manyti, jog atsakymas buvo neišsamus, neaiškus ar neatitinkantis teisės aktų reikalavimų. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento Raštas yra aiškus, pagrįstas ir atitinkantis teisės aktų reikalavimus, jame pateikta išsami informacija apie ilgalaikio gyventojo leidimo panaikinimo procedūrą, teisės aktų nuostatas bei Migracijos departamento sprendimų pagrindus, todėl nėra jokio pagrindo abejoti, kad skundžiamas atsakymas buvo parengtas pagal teisės aktų reikalavimus.

14. Teismas pareiškėjo argumentus, jog atsakovas privalėjo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl atsakingų darbuotojų veiksmų, atmetė, nes Valstybės tarnybos įstatymas nenumato pareigos visais atvejais, gavus skundą, pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Teismo vertinimu, šiuo atveju Migracijos departamentas, įvertinęs visas aplinkybes, nenustatė pagrindo pradėti tokį tyrimą, o pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, kurie leistų daryti kitokią išvadą.

15. Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl procedūrinių pažeidimų, kurie galbūt buvo padaryti priimant Migracijos departamento 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą, nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, kadangi šioje byloje nėra sprendžiamas minėto sprendimo teisėtumo klausimas, ir gali būti nagrinėjami ir vertinami administracinėje byloje, kurioje ginčijamas Migracijos departamento 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

16. Teismas vertino, kad Raštas atitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytus reikalavimus, nes jame aiškiai pateikti faktai, susiję su nagrinėjamu leidimo nuolat gyventi panaikinimo procesu, ir teisės aktų, reglamentuojančių šią procedūrą, taikymu, taip pat motyvai, kurie pagrindžia atsakovo sprendimą; Raštas atitinka atsakovo kompetenciją, apibrėžtą teisės aktuose, priimtas laikantis visų reikiamų procedūrų ir reikalavimų.

III. 17. Pareiškėjas K. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir skundą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

18. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas turėjo pareigą pateikti pirmosios instancijos teismui visus su byla susijusius dokumentus, kuriais disponuoja, tačiau pateikė savo nuožiūra tik kelis dokumentus, kurie neatskleidė ginčo esmės, o pirmosios instancijos teismas jų nepareikalavo, todėl nebuvo atskleista bylos esmė. Pirmosios instancijos teismas administracinį ginčą išsprendė tik atsakovo atstovo žodinių pareiškimų ir Rašte nurodytų teiginių pagrindu. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas VAĮ 10, 12, 18 ir 22 straipsnių nuostatų taikymo apskritai nenagrinėjo, todėl neatskleidė bylos esmės, o pareiškėjo skundą atmetė formaliais teiginiais.

19. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo administracinės bylos Nr. I2-9866-641/2024, todėl šiam teismui negalėjo būti žinoma šios administracinės bylos apimtis ir pareiškėjo skundo šioje byloje ribos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad procedūriniai dalykai, kurie yra susiję su atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo priėmimu, nėra susiję su šios administracinės bylos dalyku. Pareiškėjas atsakovui nurodė, kad 2024 m. balandžio 17 d. sprendimas buvo priimtas pareiškėjui už akių, t. y. jam apie administracinę procedūrą nieko nežinant, ir tuo pagrindu pagal VAĮ 16 straipsnį prašė atsakovo neteismine tvarka panaikinti 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą, kuriuo nepagrįstai buvo panaikintas Leidimas.

20. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesprendė svarbaus teisinio klausimo, ar atsakovas turėjo teisę priimti 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje procedūroje nedalyvaujant pareiškėjui, nes tik išsprendus šį teisinį klausimą būtų galima spręsti, ar atsakovo Raštas pagrįstas ir teisėtas, ar atsakovo tarnautojai nepadarė tarnybinio nusižengimo.

21. Pareiškėjas pažymi, kad jis Skunde prašė neteismine tvarka panaikinti 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą, o atsakovas atsisakė tai padaryti priimdamas Raštą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė ginčo esmės – kad pareiškėjas ginčija atsakovo veiksmų teisėtumą dėl nepranešimo apie Leidimo panaikinimo administracinės procedūros pradžią. Dėl tokio nepranešimo atsirado pareiškėjo teisių pažeidimai pagal VAĮ 10, 12, 18 ir 22 straipsnius: pareiškėjas neteko teisės atsakovui teikti paaiškinimus, teikti įrodymus, naudotis valstybės pareigūno nušalinimo teise, žinoti apie dėl jo vykdomą administracinę procedūrą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas nepažeidė VAĮ nuostatų, nepagrįstos, nes nenustatyta esminė bylos aplinkybė – ar atsakovas turėjo teisę vienašališkai už akių priimti 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą, ar pagrįstai Raštu atsisakė atlikti pareiškėjo Skunde nurodytus veiksmus, t. y. VAĮ 16 straipsnyje nustatyta neteismine tvarka panaikinti 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštaringas, nes atmetus skundą dėl Rašto, buvo patvirtinti atsakovo veiksmai viešojo administravimo srityje, t. y. jog atsakovas turi teisę už akių priimti administracinius sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatė atsakovo teisės priimti sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo be užsieniečio dalyvavimo administracinėje procedūroje. Todėl, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas ir pažeidė pareiškėjo teises, nustatytas VAĮ 22 straipsnyje, nes pareiškėjas šiomis teisėmis negalėjo pasinaudoti iki atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo priėmimo.

23. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nenustato pareiškėjo pareigos teismui detaliai nurodyti visus pažeidimus ir visas teisės normas, kurios turi būti taikomos būsimame teismo sprendime, todėl pirmosios instancijos teismas šioje byloje privalėjo būti aktyvus ir teisingas, kadangi byloje buvo skundžiami viešojo administravimo subjekto veiksmai, o pareiškėjas yra fizinis asmuo, kuris yra silpnesnioji proceso pusė ir nedisponuoja dokumentais ir / ar įrodymais, kuriuos atsakovas vienašališkai surinko ir nepagrįstai ne visus pateikė teismui.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad jis pateikė visus su šioje byloje kilusiu ginču susijusius dokumentus, o pareiškėjas nenurodo kokie dokumentai nebuvo pateikti, nagrinėjant bylą prašymų išreikalauti papildomus dokumentus nereiškė. Atsakovas laikosi pozicijos, kad jis priėmė teisėtą ir pagrįstą Raštą, nebuvo pagrindo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, o pareiškėjo argumentai dėl atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo nėra susiję su šia byla.

26. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas skunde teismui nesuformulavo reikalavimo ir neteikė argumentų ir klausimų, ar Migracijos departamentas turėjo teisę priimti 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje procedūroje nedalyvaujant pareiškėjui, taip pat nei raštu, nei žodžiu neteikė jokių argumentų ar reikalavimų dėl to, kad pareiškėjas ginčija Migracijos departamento veiksmų teisėtumą dėl nepranešimo apie Leidimo panaikinimo administracinės procedūros pradžios. Šie pareiškėjo argumentai, klausimai bei reikalavimai pirmą kartą nurodomi apeliaciniame skunde. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra abstraktūs ir nepagrindžia ginčijamo Rašto neteisėtumo, o pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio panaikinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio K. G. (K. G.) skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 2 d. raštą Nr. 24SD21475 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo (pareiškėjo) 2024 m. liepos 30 d. skundą bei priimti atitinkamą sprendimą pagal atsakovo kompetenciją, pagrįstumas ir teisėtumas.

28. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų, nustatęs, kad Raštas, kuriuo išnagrinėtas ir netenkintas pareiškėjo Skundas, yra pagrįstas ir teisėtas.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nebuvo pakankamai aktyvus, nagrinėdamas bylą, neišsprendė esminio klausimo, t. y. ar atsakovas turėjo teisę priimti 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje procedūroje nedalyvaujant pareiškėjui, laikosi pozicijos, kad jo Skundą atsakovas išnagrinėjo netinkamai, nes jam (pareiškėjui) nepranešus apie 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo priėmimo administracinės procedūros pradžią buvo pažeisti VAĮ 12, 18 ir 22 straipsniai, o Raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Akcentuotina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022; kt.).

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl Rašto pagrįstumo ir teisėtumo, nes ši išvada yra pagrįsta bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą, o byloje surinkti visi teisiškai reikšmingi įrodymai klausimui dėl Rašto pagrįstumo ir teisėtumo išnagrinėti.

33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. liepos 30 d. su Skundu kreipėsi į atsakovą, prašydamas priimti atitinkamą administracinį sprendimą dėl 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo panaikinti pareiškėjui Leidimą pagal VAĮ 16 straipsnį ir pradėti tyrimą dėl tarnybinių nusižengimų, galbūt padarytų priimant šį sprendimą. Atsakovas pareiškėjui atsakė Raštu, kuriame nurodė, kad leidimo nuolat gyventi Europos Sąjungoje procedūrą reglamentuoja Įstatymas ir jį įgyvendinantis Aprašas, paaiškino, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog toks leidimas panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės, o Aprašo 104 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo minėto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi. Atsakovas Rašte nurodė, kad šie teisės aktai nenustato Migracijos departamentui pareigos informuoti užsienietį apie vykdomą administracinę procedūrą ar prašyti užsieniečio pateikti atitinkamus paaiškinimus ir papildomą informaciją, todėl Migracijos departamento darbuotojai, priimdami 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą, tarnybinio nusižengimo neatliko, nenustatytas teisinis pagrindas panaikinti 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą.

34. Pareiškėjas skunde teigė, kad atsakovas, priimdamas Raštą, pažeidė jo (pareiškėjo) teises, nustatytas VAĮ 10, 12, 18 ir 22 straipsniuose, nes atsakovas suvaržė jo teises dalyvauti administracinėje procedūroje, kurios metu buvo priimtas atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad VAĮ 10 straipsnis reglamentuoja administracinių sprendimų priėmimą, be kita ko, reikalavimus administracinio sprendimo turiniui (šio straipsnio 5 ir 6 dalys), 12 straipsnis nustato administraciniam sprendimui priimti reikalingos informacijos gavimo ir tarnybinės pagalbos tvarką, 18 straipsnyje reglamentuojama teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo ir laikymosi priežiūra, o 22 straipsnis nustato asmens, dėl kurio galbūt pažeistų teisių ar teisėtų interesų yra pradėta administracinė procedūra, teises. Iš pareiškėjo skundo turinio spręstina, kad jis iš esmės nesutinka su Raštu tuo aspektu, jog atsakovas nepagrįstai neatliko administracinės procedūros ir neapklausė jo, nesudarė galimybės jam pateikti duomenis, priimdamas 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą. Tačiau pareiškėjas nedetalizavo, kokios konkrečiai jo teisės, nustatytos VAĮ 22 straipsnyje, buvo pažeistos atsakovui priimant Raštą, o tik kategoriškai nesutiko su Raštu, teigdamas, kad jis turi būti panaikintas ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti jo Skundą.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčo dalykas pagal pareiškėjo skunde suformuluotus reikalavimus šioje byloje – Rašto, priimto išnagrinėjus pareiškėjo Skundą, bei reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Skundą ir priimti atitinkamą sprendimą pagal atsakovo kompetenciją, pagrįstumas ir teisėtumas, o ne atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo ir jį priimant vykdytos administracinės procedūros pagrįstumas ir teisėtumas. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas neturi kompetencijos nagrinėti ir vertinti teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo ir jį priimant vykdytos administracinės procedūros pagrįstumu ir teisėtumu, nes šios aplinkybės turi būti nagrinėjamos teisme pagal pareiškėjo paduotą skundą dėl atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo panaikinimo.

36. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad pareiškėjas su skundu dėl atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo panaikinimo 2024 m. gegužės 2 d. kreipėsi į Regionų administracinį teismą, kuris 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024 skundą atmetė. Pareiškėjas dėl šio teismo sprendimo yra padavęs apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (administracinėje byla Nr. A-1478-642/2025). Todėl, atsižvelgus į pareiškėjo suformuluotus ir teismo priimtus nagrinėti skundo reikalavimus šioje byloje, taip pat į tai, kad pareiškėjas su skundu dėl atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo yra kreipęsis į teismą ir byla nagrinėjama teisme, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas argumentus dėl atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo turi teisę reikšti ir jie turi būti nagrinėjami administracinėje byloje dėl aptariamo sprendimo panaikinimo.

37. Teisėjų kolegija, vertindama šioje byloje skundžiamo atsakovo Rašto pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad VAĮ nustato dvi kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas: su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, yra vadinamas prašymu (VAĮ 2 str. 10 d.), o asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti, – skundu (VAĮ 2 str. 12 d.). Asmens kreipimosi į viešojo administravimo subjektą forma nustatoma, atsižvelgiant (vertinant) į tokio kreipimosi turinį, o ne jo pavadinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2452/2012; 2014 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-494/2014; kt.).

38. VAĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), 45 punktas nustato, kad į prašymą institucija atsako atsižvelgdama į jo turinį: į prašymą suteikti administracinę paslaugą atsakoma suteikiant prašomą vieną iš VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių paslaugų (ar prašomas kelias administracines paslaugas) arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti (45.1 p.); į prašymą pakonsultuoti asmenį jam aktualiu klausimu atsakoma suteikiant konsultaciją pagal institucijai nustatytą kompetenciją arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti (45.2 p.); į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma VAĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka (45.3 p.); į prašymą, nenurodytą Taisyklių 45.1–45.3 papunkčiuose, atsakoma laisva forma (45.4 p.).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą reglamentavimą, Skundo ir Rašto turinį, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Raštu tinkamai ir išsamiai atsakė į pareiškėjo Skunde suformuluotus prašymus, nurodė priežastis, dėl kurių nenustatytas pagrindas pagal VAĮ 16 straipsnį panaikinti 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą. Akcentuotina, kad atsakovas pagal VAĮ ir Taisyklių nuostatas į pareiškėjo Skundą privalėjo atsakyti, o ne vykdyti administracinę procedūrą dėl 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo panaikinimo, nes Įstatymo ir Aprašo nuostatos nenustato tokios administracinės procedūros, t. y. kad užsienietis turi teisę kreiptis su skundu į atsakovą dėl jo priimto sprendimo panaikinimo, pagal Įstatymą toks sprendimas skundžiamas administraciniam teismui (ir pareiškėjas šia Įstatymo nuostata yra pasinaudojęs).

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo Skundo argumentai suponuoja išvadą, jog jis siekė, kad atsakovas savo iniciatyva, vadovaudamasis VAĮ 16 straipsniu, pasinaikintų priimtą 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą, tačiau atsakovas nenustatė pagrindo pasinaikinti šį sprendimą.

41. VAĮ 16 straipsnis nustato, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą: 1) neteisėtą administracinį sprendimą; 2) teisėtą administracinį sprendimą, jeigu administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymus arba jeigu administracinis sprendimas yra sąlyginis ir per nustatytą laikotarpį asmuo nustatytų sąlygų neįvykdo (1 d.); neteisėtas administracinis sprendimas netenka galios nuo viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pripažinti šį administracinį sprendimą netekusiu galios įsigaliojimo momento, išskyrus atvejus, kai šis sprendimas viešojo administravimo subjekto motyvuotu sprendimu netekusiu galios pripažįstamas nuo neteisėto administracinio sprendimo priėmimo momento (ab initio), nuo priėmimo momento visais atvejais netekusiais galios pripažįstami administraciniai sprendimai, priimti dėl asmens daromo neteisėto poveikio ar apgaulės panaudojimo (2 d.).

42. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teigimu, atsakovo priimtas 2024 m. balandžio 17 d. sprendimas yra neteisėtas, todėl atsakovas turėtų jį pasinaikinti, tačiau su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes VAĮ 16 straipsnis nustato teisę viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju – atsakovui) pripažinti netekusiu galios (panaikinti) priimtą administracinį aktą, o ne pareigą pagal administracinės procedūros dalyvio prašymą; atsakovas įvertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir nenustatė pagrindo pasinaikinti šį sprendimą, kuris, jo teigimu, yra pagrįstas ir teisėtas, be to, vykdoma teisminė jo patikra. Akcentuotina, kad Rašte pareiškėjui motyvuotai paaiškinta, dėl kokių priežasčių 2024 m. balandžio 17 d. sprendimas nenaikinamas VAĮ 16 straipsnio tvarka, atsakyta į esminius Skundo argumentus dėl pareiškėjo neinformavimo apie vykdomą administracinę procedūrą bei paaiškinimų ir papildomos informacijos nepareikalavimo. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduotame apeliaciniame skunde dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo argumentai, jog atsakovas sprendimą priėmė pareiškėjui „už akių“ ar kitaip suvaržė pareiškėjo VAĮ 22 straipsnio reglamentuotas teises, nepripažinti pagrįstais, apeliaciniame skunde nurodomi motyvai, dėl kurių nesutinkama su šiais argumentais.

43. Pažymėtina ir tai, kad Rašte atsakyta ir į pareiškėjo Skunde išdėstytą reikalavimą pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl Migracijos departamento tarnautojų veiksmų priimant 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą. Atsakovas nenustatė pagrindo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, joks teisės aktas nenustato pareigos atlikti tarnybinį patikrinimą, gavus bet kokią informaciją apie tikėtiną tarnybinį nusižengimą, teismas taip pat neturi galimybės įpareigoti viešojo administravimo subjektą tai padaryti (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-1321/2014; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1312-261/2015; 2021 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-612-624/2021; kt.). Tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą, paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent tokios įstaigos diskrecija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-624/2013; 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-856-662/2017; 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-642-822/2018; kt.). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šios Rašto dalies pagrįstumo ir teisėtumo. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad tuo metu, kai pareiškėjas pateikė Skundą atsakovui (2024 m. liepos 30 d.), jis jau buvo apskundęs teismui 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą (skundą teismui padavė 2024 m. gegužės 2 d.) ir nebuvo priimta jokio teismo sprendimo, kuriuo minėtas atsakovo sprendimas ir / ar jo ar jo darbuotojų veiksmai (neveikimas) buvo pripažinti neteisėtais.

44. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, neatskleidė ginčo esmės, nėra teisiškai pagrįsti ir motyvuoti, todėl pripažintini abstrakčiais ir nesudarančiais pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė proceso teisės normų, reglamentuojančių administracinių bylų nagrinėjimą teisme, įrodymų vertinimą (ABTĮ 56 str.) bei tinkamą teismo sprendimo motyvavimą (ABTĮ 87 str.).

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo, nagrinėto pagal pareiškėjo skunde nurodytas ribas, pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio K. G. (K. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė