2017-12-06 Nr. AB-22857-3-64-3-02084-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2966-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02084-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 26 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. buvo kalinamas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis: kamerose nepakako ploto (ypač atmetus plotą, užimtą baldų ir sanitarinio mazgo), buvo šalta, drėgna, sienos šlapios, neužtikrintas natūralus apšvietimas, nebuvo vėdinimo sistemos, rūkantys asmenys laikyti kartu su nerūkančiaisiais. Asmens ir jo daiktų apžiūra prieš etapavimą ir po jo vykdyta antisanitarinėmis sąlygomis, nes, esant žemai temperatūrai, asmuo verčiamas išsirengti, švarūs daiktai dedami į nešvarias dėžes.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. (periodiškai). Pareiškėjas laikytas kamerose Nr. 20 ir Nr. 42, jam teko nuo 3,74 kv. m iki 7,62 kv. m ploto. Kiekvienoje kameroje buvo inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius išduodamas pagal prašymus, kameras valyti privalėjo patys suimtieji / nuteistieji. Patys suimtieji dažnai gadino inventorių. Ventiliacija vyko natūraliu būdu. Kamera Nr. 20 2015 m. kovo mėn. buvo kapitaliai suremontuota. Antisanitarinės sąlygos kratos atlikimo metu nenustatytos. Rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančiųjų.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo L. B. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas apgyvendinimo kamerose ir kitose patalpose buvo pažeista.

6. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustatė baldų ar kitų įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d.) pareiškėjas buvo kamerose Nr. 20 ir Nr. 42, jam teko nuo 3,74 kv. m iki 7,62 kv. m ploto. Taigi, Šiaulių TI veikė taip, kaip ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti.

7. Teismas pastebėjo, kad Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. spalio 26 d. pažymoje Nr. 61/04-2473 nurodyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. lapkričio 2 d. pažymoje Nr. 62/08-737 nurodyta, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir Aprūpinimo normos) nustatytais reikalavimais; visose gyvenamosiose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); sanitariniai mazgai atitverti ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, padengti lengvai valoma danga; dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau dėl pačių nuteistųjų netinkamo elgesio gadinant įrenginius būdavo ir mažesnis;

švarą ir tvarką kameroje turėjo palaikyti patys suimtieji, valymo inventorius jiems išduodamas. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kamerose. 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kratos atlikimo patalpoje vonelės švarios. 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte nurodyta, kad rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančiųjų, gyvenamas patalpas valė patys suimtieji, patalpos valomos, dezinfekuojamos, kamerų remontai atliekami.

Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. atliktų ūkio skyriaus darbų suvestinės matyti, jog 2015 m. kovo mėn. kamera Nr. 20 buvo suremontuota, išlygintos grindys, izoliuota, suklijuotos plytelės, ištinkuotos sienos, dažyta, sumontuotas naujas klozetas, įrengtas tualeto aptvėrimas, pagaminti nauji gultai, suolai, kėdės, lentynos. Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus kreipėsi dėl nemigos, kiek tai susiję su jo liga – epilepsija, padidinto dirglumo, galvos, gerklės skausmo, rėmens, dantų gydymo.

Pareiškėjas nenurodė, kad šie susirgimai buvo susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje, ir nesiskundė dėl regėjimo sutrikimų. Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketoje pareiškėjas nurodė sutinkantis būti laikomu kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.

8. Teismas konstatavo, kad skundo teiginiai dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms nebuvo paneigti, tačiau šios kitos sąlygos, išskyrus per mažą plotą, buvo visiškai nedetalizuotos, nenurodyta, kokios sveikatos ir higienos normos ir kaip buvo pažeistos, bei kokią tai turėjo įtaką pareiškėjo savijautai. Pareiškėjas teigė, jog kamerose buvo šalta, tačiau jis Šiaulių TI buvo tik šiltuoju metų laiku. Pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko vieną kartą, tad kratos atlikimas negalėjo turėti ilgalaikio poveikio. Be to, pareiškėjas pats išreiškė norą būti laikomu kameroje, kurioje rūkoma. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo išvadai, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu blogintos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, pripažinta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, akcentavo, jog Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Kadangi laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo neilgas (ne daugiau kaip 140 dienų) ir neapibrėžtas, negalima teigti, jog visą laiką visose kamerose buvo pažeidžiamos higienos normos, be to, kamera Nr. 20, kurioje pareiškėjas laikytas 131 dieną, buvo kapitaliai suremontuota. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytų sąlygų kamerose ir kitose Šiaulių TI patalpose pažeidimo pripažinimas buvo pakankama satisfakcija pareiškėjui.

III. 10. Pareiškėjas L. B. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

11. Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI pablogėjo jo sveikata, jis jaučiasi dvasiškai ir emociškai sugniuždytas, išgyveno didelį stresą. Kameroje Nr. 20 niekada nebuvo laikyti trys asmenys, joje paprastai būdavo penkiese, o prie įėjimo į sanitarinį mazgą nuolat lašėjo vanduo, klozeto bakelis ir vienas šviestuvas kameroje neveikė. Kameroje Nr. 42, kiek pareiškėjas prisimena, visą laiką buvo laikomi šešiese. Šiaulių TI nebuvo okulisto, todėl, jei pareiškėjas būtų kreipęsis dėl regos sutrikimų, jį būtų turėję vežti į miesto gydymo įstaigą – tai jam sukeltų papildomą stresą ir fizinį krūvį, pavojingą dėl sirgimo epilepsija. Pareiškėjas planuoja į okulistą kreiptis tik atlikęs laisvės atėmimo bausmę, o šiuo metu naudojasi skolintais akiniais. Atsakovas tik šabloniškai nurodo, kad Šiaulių TI patys nuteistieji gadino inventorių. Pareiškėjas pažymi, kad veiklos ne kameroje buvo mažai. Be to, tikrovėje nerūkančiųjų kamerose laikomi aukštesnės kastos nuteistieji, jose rūkoma. Jei pareiškėjas būtų prašęs būti laikomu nerūkančiųjų kameroje, jis joje būtų buvęs žeminamas, verčiamas be eilės tvarkyti kamerą, skalbti kitų nuteistųjų drabužius ir kt., todėl, atvykęs į Šiaulių TI, jis ir paprašė būti laikomu kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats buvo nerūkantysis. Dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais pareiškėjui pablogėjo sveikata, epilepsijos priepuoliai tapo dažnesni ir sunkesni. Pareiškėjas geresnius ir, atitinkamai, brangesnius vaistus turėjo įsigyti už savo pinigus. Pareiškėjo nuomone, atsakovas turėtų teismui pateikti Šiaulių TI higienos pasą, jei toks buvo išduotas, priešingu atveju laikytina, kad Šiaulių TI veikia neteisėtai. Be to, Šiaulių TI maistas buvo nepakankamas, jame trūko vitaminų, dėl to buvo sekinamas organizmas. Pareiškėjui teko girdėti, kad Šiaulių TI maistą grobstė pareigūnai, dėl to pradėta administracinė byla Nr. I-2917-621/2016. Pareiškėjas akcentuoja, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pailsėti nuo netinkamų kalinimo sąlygų, kaip laisvėje esantiems asmenims po darbo, ar pasirinkti norimą gydytoją.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas neturėtų vertinti apeliacinio skundo argumentų dėl socialinės reabilitacijos, medicinos paslaugų ir kitų aplinkybių, kurių pareiškėjas nenurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas visapusiškai ir išsamiai, jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pinigais atmestas pagrįstai. Be to, pareiškėjas nedetalizavo teiginių, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, jų nepagrindė įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui.

15. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, pareiškėjas nesutinka, teigdamas jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų kalinimo sąlygas pažeidžiančių aplinkybių ir todėl nepriteisė žalos atlyginimo.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė naujas aplinkybes dėl socialinės reabilitacijos, medicinos paslaugų, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui.

17. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais) nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/201 ir kt.).

19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. dėl socialinės reabilitacijos, medicinos paslaugų ir kt., bei su tuo susijusius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš per mažo kamerų ploto bei netinkamų buitinių sąlygų. Nė vienas iš minėtų apeliacinio skundo argumentų ir reikalavimų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

20. Kaip minėta, pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos, taip pat buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

21. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

22. Byloje pateikta atsakovo 2016 m. spalio 25 d. pažyma Nr. 60/09-38264 tvirtina, jog pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2016m. balandžio 19d. iki 2016m. rugsėjo 26d. ir visą kalinimo laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,74 kv. m iki 7,62 kv. m kameros ploto. Taigi Šiaulių tardymo izoliatorius per visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį pareiškėjui užtikrino minimalų kameros plotą ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 nuostatų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė šią pareiškėjo skundo reikalavimo dalį.

23. Vertinant pareiškėjo keliamus reikalavimus dėl kitų kalinimo sąlygų – temperatūros režimo kamerose, šviesos, švaros kamerose, kamerų santechninės įrangos būklės ir kitų sąlygų, pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

24. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsniu, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).

25. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

26. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

27. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškinom ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė