2013-12-19 Nr. AB-10424-3-62-3-00675-2010-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-2279/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00675-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, nesumokėtos senatvės pensijos dalies.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. J. V. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–15), kurį patikslino (b. l. 25–38), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir Kauno skyrius) 2010 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (13.95) 10.V.S-2495; 2) priteisti iš atsakovo Kauno skyriaus už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 5 277,27 Lt; 3) priteisti iš atsakovo neturtinę 3 000 Lt žalą, 6,7 proc. metinių palūkanų, taikant trejų metų infliacijos procentus.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. jis gauna sumažintą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Dėl sumažintos pensijos jis kreipėsi į Kauno skyrių, kuris ginčo 2010 m. kovo 2 d. sprendime Nr. (13.95) 10.V.S-2495 nurodė pensijos sumažinimo pagrindą bei paskaičiavimą. Pasinaudodamas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, jis skundė minėtą sprendimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba), tačiau ši institucija jo skundo netenkino. Pareiškėjo manymu, ginčijamas sprendimas, kuriuo nusavinta jo pensijos dalis, priimtas taikant Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimams prieštaraujančias Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas – 6 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 4 dalį, todėl šiurkščiai pažeidžiamos jo teises ir interesai, teisinės valstybės ir konstitucinio proporcingumo principai. Kauno skyrius netinkamai atliko valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos paskaičiavimą ir nemoka dalies pensijos, todėl tokie veiksmai yra neteisėti. Dėl nusavintos senatvės pensijos dalies buvo pažeista jo garbė ir orumas, pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, pablogėjo sveikatos būklė (išsivystė depresija, padidėjo kraujo spaudimas, buvo atlikta onkologinė operacija), sumažėjo bendravimo galimybės su giminėmis, draugais ir kaimynais, jis neišgali apsirūpinti tinkamais vaistais, tapo sudėtinga vykdyti sutartinius įsipareigojimus dėl skolos grąžinimo. Kadangi valstybės institucijų padaryti veiksmai buvo itin intensyvūs ir ilgalaikiai, yra visos civilinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos.

Pareiškėjas teismo posėdyje sutiko su atsakovo nurodyta aplinkybe, jog klydo reikalavime nurodydamas ginčijamo sprendimo rekvizitus.

Atsakovas Fondo valdybos Kauno skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepimu į patikslintą skundą (b. l. 43–44) prašė jo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir sumažėjo (buvo 1 324,19 Lt, sumažėjo iki 1 198,75 Lt) dėl pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį. Nuo 2010 m. gegužės 4 d. pareiškėjas įsidarbino Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje „Vėjas“ ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažėjo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo. Atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsirasti būtini trys elementai: neteisėti veiksmai, teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai ir priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių. Nesant vieno iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pensijos perskaičiavimo ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojo Laikinasis įstatymas, todėl atsakovo veiksmai vykdant įstatymo nuostatas negali būti pripažinti neteisėtais ir pareiškėjui negali būti priteisiama neturtinė žala. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia įstatymo projektą, kuriuo būtų reglamentuojama valstybinių socialinių draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarka, tačiau kol tokio įstatymo nėra, pareiškėjui išmokėti neišmokėtą pensijos dalį nėra galimybės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 64–67) prašė jo netenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė atsakovas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutartimi (b. l. 75–76) administracinę bylą sustabdė iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta konstitucinės justicijos byla dėl Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumo. Konstituciniam Teismui paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, teismas 2012 m. spalio 3 d. nutartimi bylą atnaujino (b. l. 80).

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu (b. l. 104–108) pareiškėjo J. J. V. skundą tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Fondo valdybos Kauno skyriaus pareiškėjo naudai 2 209,95 Lt valstybinio socialinio draudimo pensijos nepriemoką. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Kauno skyriaus Santakos pensijų skyriaus 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 10.33.S-2264 (b. l. 45) J. J. V. buvo skirta 1 324,19 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2009 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjo senatvės pensija buvo perskaičiuota ir atitinkamai sumažinta (Laikinojo įstatymo 6 str. 1 ir 2 d.) bei papildomai sumažinta įvertinus nuo 2010 m. gegužės mėnesio gaunamas draudžiamąsias pajamas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nesutikdamas su senatvės pensijos sumažinimu kreipėsi į Kauno skyrių, prašydamas nurodyti, kokiu pagrindu senatvės pensija buvo mažinama. Kauno skyrius pareiškėjui atsakė 2010 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. (13.95)10.V.S-2495 (b. l. 47), kuriame nurodė pensijos sumažinimo pagrindą ir skaičiavimo metodiką. Pareiškėjas dėl senatvės pensijos sumažinimo kreipėsi į Fondo valdybą (b. l. 68), kuri 2010 m. birželio 4 d. sprendime Nr. (6.5)I-3336 nurodė iš esmės analogiškas senatvės pensijos sumažinimo priežastis (b. l. 17–18).

Pareiškėjui sutikus su atsakovo Fondo valdybos į bylą pateiktais paskaičiavimais (b. l. 91–92) neišmokėta senatvės pensijos suma laikytina, kad pareiškėjui neišmokėta ir prašoma priteisti senatvės pensijos dalis iš esmės susidarė dėl 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo.

Konstitucinis Teismas, ištyręs Laikinojo įstatymo nuostatų, susijusių su valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų perskaičiavimu (sumažinimu) konstitucingumą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja, tačiau pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“ (Žin., 2012, Nr. 109-5528). Taip pat pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., paskelbus jį „Valstybės žiniose“, todėl minėtos Konstitucijai prieštaraujančios teisės aktų nuostatos šioje byloje negali būti taikomos.

Kauno skyriaus 2010 m. gruodžio 9 d. raštas Nr. (13.35)10.V.C-15981 (b. l. 59–60) patvirtina, kad pareiškėjui paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, buvo dar kartą perskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Kauno skyriaus 2013 m. sausio 8 d. pažymos Nr. (10.1)S-1407 (b. l. 91–92) duomenimis nustatyta, jog senatvės pensiją mokančiai institucijai vykdant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri vėliau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. J. J. V. negavo 2 209,95 Lt priklausančios senatvės pensijos dalies (28 836,00 – 26 626,05). Pareiškėjas 2013 m. balandžio 30 d. teismo posėdyje nurodė, kad sutinka su atsakovo paskaičiuota pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalimi, todėl laikytina, kad dėl neišmokėtos senatvės pensijos dydžio ginčo byloje nėra. Šį turtinį praradimą teismas privalo visiškai pašalinti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai. Tokią praktiką bylose dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 2 d. nutartį adm. byloje Nr. A502-474/2013; 2013 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-432/2013). Pabrėžtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju teismui atsisakius ginti pažeistą pareiškėjo teisę būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į nuosavybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog perskaičiuojant pareiškėjui senatvės pensiją ir priimant ginčijamą sprendimą atsakovas teisėtai bei pagrįstai taikė tuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl reikalavimas dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo yra nepagrįstas ir atmestinas, o dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų, kurias Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažinta ir neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš atsakovo.

LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 yra reikšminga šiai administracinei bylai, kadangi aplinkybės iš esmės sutampa su šios bylos aplinkybėmis, todėl teismas neturi pagrindo tokias pat faktines aplinkybes vertinti kitaip.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 6,7 proc. metinių palūkanų, taikant trejų metų infliacijos procentus, kurie, jo nuomone, yra apie 3 procentai per metus. Žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš Kauno skyriaus veiksmų, neteisėtai sumažinant pensiją ir priimant su pensijos sumažinimu susijusius sprendimus. Dėl tokių veiksmų jis patyrė garbės ir orumo pažeminimą, dvasinius sukrėtimus, pablogėjo sveikatos būklė, sumažėjo bendravimo galimybės, neišgali apsirūpinti tinkamais vaistais, tapo komplikuoti įsipareigojimai grąžinti skolą. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad atsakovo veiksmai, su kuriais pareiškėjas sieja žalą, buvo atlikti remiantis galiojančiais teisės aktais, t. y. buvo teisėti. Teismui byloje nenustačius vienos iš privalomų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų (aktų) ir pareiškėjui jų neįrodžius (ABTĮ 57 str.), neturtinė žala iš atsakovo pareiškėjui nepriteistina.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Galimų priteisti palūkanų santykiniai dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje. Pagal LVAT formuojamą vienodą administracinių teismų praktiką, CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos gali būti priteisiamos bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais atlyginimo (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas adm. byloje Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis adm. byloje Nr. A492-3550/2011; 2012 m. birželio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A662-1673/2012). Nagrinėjamoje byloje atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo dėl palūkanų priteisimo.

III. Pareiškėjas J. J. V. apeliaciniu skundu (b. l. 111–114) bei patikslintu apeliaciniu skundu (b. l. 118–119) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį, kurioje jo skundas netenkintas, ir šią dalį tenkinti.

Apeliantas nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo dalimi, kurioje jo skundas netenkintas, t. y. nepriteista 6,7 proc. metinių palūkanų už 2010-2013 metais neišmokėtos pensijos dalį ir netaikytas 3 proc. infliacijos dydis. Apelianto manymu, jam nepagrįstai nepriteistas ir 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, nes dėl patirto streso pablogėjo sveikata, pakilo kraujospūdis, ant veido išsivystė navikas.

Atsakovas Fondo valdybos Kauno skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 122–123) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 129–131) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nesant Kauno skyriaus neteisėtų veiksmų, neturtinės žalos atlyginimas negalimas. Be to, CK nenumato galimybės atlyginti žalą, kurią padarė valdžios institucija (Seimas), priimdamas įstatymą. Be to, kadangi pensijų byloje pareiškėjo su Fondo valdybos teritoriniais skyriais nesieja sutartiniai teisiniai santykiai, pagrindo mokėti palūkanas taip pat nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo J. J. V. negautos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo už 2010 – 2011 metus.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjo senatvės pensija 2010 m. sausio 1 d. siekė 1 324,19 Lt (b. l. 45). Nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Laikinajam įstatymui, ši pareiškėjo pensija buvo du kartus sumažinta. Pirmą kartą pareiškėjo senatvės pensija buvo sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, t. y. kaip viršijusi 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, o antrą kartą – vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, nes nuo 2010 m. birželio mėn. pareiškėjas įgijo draudžiamųjų pajamų (Fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. sausio 8 d. pažyma Nr. (10.1)S-1407, b. l. 91–92).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei priteisė J. J. V. iš Fondo valdybos Kauno skyriaus 2 209,95 Lt senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Kitoje dalyje Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė.

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį įstatymo reikalavimą, su pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Taigi, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis kuria pareiškėjui buvo neišmokėta 2 209,95 Lt (28 836,00 Lt (senatvės pensija, sumažinta Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. nustatyta tvarka, t. y. pensija, kurią pareiškėjas turėjo gauti 2010–2011 m.) – 26 626,05 Lt (senatvės pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas, t. y. realiai išmokėta suma) pensijos dalies 2010–2011 m. laikotarpiu, buvo pripažinta antikonstitucine. Atsižvelgiant į tai, jog susidariusi nepriemoka buvo įrodyta ir pagrįsta konkrečiais duomenimis (minėta Fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. sausio 8 d. pažyma, b. l. 91–92) ir jos matematinis teisingumas nėra ginčijamas, spręstina, jog ji pareiškėjui buvo priteista pagrįstai.

LVAT teisėjų kolegija, analizuodama administracinę jurisprudenciją teisiniuose ginčuose dėl įpareigojimo pareiškėjams išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013 m. birželio 10 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-911/2013) konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais, kitaip nei valstybinių pensijų mokėjimo teisiniuose santykiuose, laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – Fondo valdybos teritoriniai skyriai (LVAT 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis adm. byloje Nr. A602-1143/2013). Atsižvelgus į pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija neturi prielaidų prieiti prie kitokių išvadų ir sprendžia, jog neišmokėta pensijos dalis pareiškėjai pagrįstai priteista būtent iš Fondo valdybos teritorinio skyriaus.

Iš pareiškėjo J. J. V. pateikto apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjas nesutinka su ta Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo dalimi, kurioje jam nepriteista 6,7 proc. metinių palūkanų už 2010-2013 metais neišmokėtos pensijos dalį ir netaikytas 3 proc. infliacijos dydis, o taip pat nepriteistas ir 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šiuos pareiškėjo reikalavimus, teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovo (Fondo valdybos teritorinio skyriaus) ir pareiškėjo nesiejo sutartiniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio bei CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatų, numatančių, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitokio palūkanų dydžio. Be to, LVAT praktikoje pažymėta, kad nei Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, nei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, nenustato, kad tokiais atvejais asmuo, kuriam tam tikra pensijos suma neišmokėta dėl ją skiriančios įstaigos kaltės, galėtų pretenduoti ne tik į šią sumą, bet ir nuo jos skaičiuojamas palūkanas (LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1627/2010).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su paskirtos senatvės pensijos dydį ribojančio teisinio reguliavimo nustatymu, kuris lėmė paskirtos pensijos sumažėjimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.) galima esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (turtinę ar neturtinę). Teisėjų kolegija pritaria Kauno apygardos administracinio teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, negalima teigti, jog nagrinėjamoje situacijoje iš viso nenustatyta neteisėtų veiksmų. Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu antikonstitucine buvo pripažinta viena pareiškėjo pensijos perskaičiavimui taikytų Laikinojo įstatymo normų (8 str. 1 d.). Taigi, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes gali būti svarstoma tai, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ta apimtimi, kiek tai susiję su Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, jam sukeltomis pasekmėmis (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-857/2013).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kad senatvės pensijos sumažinimas (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu) jam galėjo sukelti atitinkamų neigiamų išgyvenimų, tačiau pareiškėjas neįrodė, kad jie buvo tokio laipsnio ir intensyvumo, kad viršijo socialinėje aplinkoje susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms objektyviai kylančių neigiamų išgyvenimų ribas, ir kad pareiškėjui realiai sukėlė atitinkamas (konkrečiai apibrėžtas) pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala. Administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. V. skundą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, priteisdamas pareiškėjui senatvės pensijos dalį, kurios pareiškėjas negavo dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo normos taikymo, veiksmingai apgynė pažeistas pareiškėjo turtines teises.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo patikslintame skunde bei apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl neturtinės žalos atsiradimo, taip pat į bylą pateiktus rašytinius duomenis, pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, įrodančių jam padarytos neturtinės žalos realumą. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai apie dvasinius išgyvenimus, emocinės būklės ir sveikatos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, piniginių lėšų neturėjimą nėra pakankami galimai padarytai neturtinei žalai įrodyti (pvz., LVAT 2013 m. birželio 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A552 -954/2013). Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka išvardyti neturtinės žalos galimas išraiškas, nurodytas CK 6.250 straipsnyje, būtina jas pagrįsti konkrečiais argumentais apie atitinkamas realiai kilusias pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala.

Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nebuvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nebuvo pagrindo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė