2018-01-05 Nr. AB-501-3-61-3-02266-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3685-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02266-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5, 14), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. vasario 5 d., nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. kovo 28 d. ir nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. spalio 16 d. buvo kalinamas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose, kurios buvo antisanitarinės būklės, jose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas ir vėdinimas, buvo murzina, drėgna, sienų tinkas išbyrėjęs, buvo pelėsio, buitinių kenkėjų, kai kuriose kamerose nebuvo lango stiklų. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, todėl kameroje buvo blogas kvapas, be to, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu. Spintelės maistui laikyti buvo įrengtos prie pat tualeto ir buvo atviros. Kamerose įrengtas stalas buvo skirtas tik dviem asmenims, todėl nebuvo galimybės prie jo pavalgyti visiems kameroje laikomiems asmenims. Nusiprausti šiltu vandeniu buvo galima tik kartą per savaitę. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, kančią.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19–27) prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus bei patalpų priežiūrą Lukiškių TI-K atlieka licencijuota įmonė. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai) ir stalai, tačiau kamerų plotas yra pakankamai mažas ir nevisada galima įrengti papildomų baldų. Sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus, kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Lukiškių TI-K taip pat nurodė, kad patyrė 6,24 Eur dokumentų rengimo išlaidų, kurios priteistinos iš pareiškėjo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu (b. l. 58–62) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atsakovo atstovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, o teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,60 kv. m. Minėtų duomenų analizė liudija, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 95 dienas. Todėl jo skundo dalis, kuria neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, t. y. gyvenamojo ploto normų pažeidimo, iš esmės yra pagrįsta.

7. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ginčo laikotarpiu nebuvo laikomasi 2010 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų dėl sanitarinių mazgų ventiliacijos įrengimo.

8. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie kitas pareiškėjo skunde nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentus dėl kamerų būklės pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus.

9. Įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, teismas pripažino, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiką buvo kalinamas patalpose, kurių plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus reikalavimas, dalį laikotarpio kameroje buvo neįrengta tinkama ventiliacija. Pareiškėjo teiginiai, kad jo privatumas buvo neužtikrintas yra tikėtina laisvės atėmimo bausmės pasekmė, todėl nesudaro atskiro pagrindo pažeidimo konstatavimui. Dalis nurodomų aplinkybių (netinkama kamerų būklė) yra grindžiamos ne byloje esančiais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais, todėl nesudaro pagrindo konstatuoti pažeidimus. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti, tačiau jo prašoma priteisti 1 500 Eur piniginė kompensacija yra akivaizdžiai per didelė ir neadekvati patirtiems išgyvenimams. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 900 Eur kompensacija pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.

10. Pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo 6,24 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti sumą. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas tvirtina, kad pateikė 104 lapus, tačiau į bylą pateikė tik priedus nuo bylos lapo 28 iki 35, t. y. 8 lapus. Be to, įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl tvarka, kuria remiasi atsakovo atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina.

III. 11. Pareiškėjas Ž. Ž. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73), kuriame prašo patenkinti jo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.

12. Nurodo, kad minimalus gyvenamosios patalpos plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas daugiau nei 95 dienas. Tualetas buvo įrengtas taip, kad nebuvo užtikrintas privatumas juo naudojantis, be to, kameroje dėl atviro sanitarinio mazgo nuolat buvo blogas kvapas. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo įrengtas stalas, prie kurio buvo tik dvi sėdimos vietos.

13. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 77–80) prašo jį atmesti.

14. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

15. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65–68), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Nurodo, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Lukiškių TI-K pabrėžia, kad patyrė dokumentų rengimo išlaidų, kurios priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliaciniai skundai dėl šio sprendimo pateikti po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

18. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis plotas, taip pat neužtikrinant higienos sąlygų, kadangi patalpose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas ir vėdinimas, buvo murzina, drėgna, sienų tinkas išbyrėjęs, buvo pelėsio, buitinių kenkėjų, kai kuriose kamerose nebuvo lango stiklų, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, todėl kameroje buvo blogas kvapas, be to, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, atviros spintelės maistui laikyti buvo įrengtos prie pat tualeto, prie kamerose įrengto stalo nebuvo galimybės pavalgyti visiems kameroje laikomiems asmenims, nusiprausti šiltu vandeniu buvo galima tik kartą per savaitę.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatęs, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 95 dienas buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamosios patalpos plotą, taip pat kad ginčo laikotarpiu nebuvo laikomasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų dėl sanitarinių mazgų ventiliacijos įrengimo, priteisė pareiškėjui 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

20. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad minimalus gyvenamosios patalpos plotas jam nebuvo užtikrintas ilgiau nei 95 dienas, tualetas Lukiškių TI-K buvo įrengtas taip, kad nebuvo užtikrintas privatumas juo naudojantis, be to, kameroje nuolat buvo blogas kvapas, o prie kamerose įrengto stalo buvo tik dvi sėdimos vietos. Tuo tarpu atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde motyvuoja, jog pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus, todėl nepagrįstai jam priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, nei pareiškėjas, nei Lukiškių TI-K nereiškia.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas byloje pateiktų apeliacinių skundų ribų, plačiau pasisakys tik dėl juose išdėstytų argumentų, t. y. ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl gyvenamosios patalpos ploto trūkumo, privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimo bei kamerų aprūpinimo baldais, taip pat ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisės jam kalint Lukiškių TI-K buvo pažeistos, ir priteisė už tai neturtinės žalos atlyginimą.

23. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

24. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas, pažeidžiant minėtą minimalią 3,6 kv. m gyvenamosios patalpos ploto normą, Lukiškių TI-K buvo laikomas 97 dienas, t. y.: nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. sausio 1 d., kuomet buvo laikomas kameroje Nr. 176, kurios plotas – 7,23 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. vasario 4 d., kuomet buvo laikomas kamerose Nr. 104 ir Nr. 194, kurių plotai – 7,38 kv. m ir 7,23 kv. m, kamerose šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. vasario 18 d., kuomet buvo laikomas kameroje Nr. 359, kurios plotas – 7,80 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 asmenys; nuo 2015 m. kovo 7 d. iki 2015 m. kovo 19 d., kuomet buvo laikomas kameroje Nr. 256, kurios plotas – 23,32 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 7–8 asmenys; 2015 m. rugpjūčio 12 d., kuomet buvo laikomas kameroje Nr. 123, kadangi byloje nepateikta duomenų, kiek asmenų buvo laikoma šioje kameroje (atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad kameroje minėtą dieną buvo 0 asmenų), ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai; taip pat 2015 m. spalio 3 d., kuomet buvo laikomas kameroje Nr. 109, kurios plotas – 7,31 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 asmenys. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą buvo laikomas ilgiau nei 95 dienas, laikytini pagrįstais.

25. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat motyvuoja, jog tualetas Lukiškių TI-K buvo įrengtas taip, kad juo naudojantis nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, be to, kameroje dėl atviro sanitarinio mazgo nuolat buvo blogas kvapas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad sanitarinio mazgo vėdinimo sistema neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, tačiau pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo naudojantis tualetu stokos pirmosios instancijos teismas vertino kaip laisvės atėmimo bausmės pasekmę, kuri nesudaro atskiro pagrindo pažeidimo konstatavimui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu vertinimu. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 ir 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad, neužtikrindamas pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu kameroje, Lukiškių TI-K veikė neteisėtai, t. y. ginčo laikotarpiu pareiškėją laikė netinkamomis sąlygomis. Todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Į šias aplinkybes, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, turėjo atsižvelgti pirmosios instancijos teismas.

26. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo sėdimų vietų prie valgomojo stalo skaičiaus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra tikslių duomenų apie tai, kiek sėdimų vietų prie stalo buvo įrengta kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir kt.). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo užtikrintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ Nr. 1R-139 nustatytas kamerų aprūpinimas baldais, tenka būtent Lukiškių TI-K. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad kamerose prie stalo buvo įrengtos tik dvi sėdimos vietos. Atsakovo atstovui šių pareiškėjo teiginių nepaneigus įrodymais, konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu, kai kamerose buvo laikoma daugiau nei 2 asmenys, Lukiškių TI-K neužtikrino minimalaus pareiškėjo aprūpinimo baldais poreikio, o tai sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

27. Vertindamas atsakovo atstovo Lukiškių TI-K apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir priteisė jos atlyginimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo atstovas iš esmės neginčija, jog pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios kameros ploto normą, taip pat kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, jog nebuvo užtikrintas pareiškėjo aprūpinimo baldais poreikis. Taigi Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.).

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

30. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė ne į visus byloje surinktus duomenis, neaptarė ir neįvertino visų šios žalos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisiant 1 140 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo atstovo Lukiškių TI-K apeliacinis skundas atmestinas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo svarstyti atsakovo atstovo pateiktą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias jis patyrė rengdamas dokumentų kopijas pirmosios instancijos teismui, atlyginimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo Ž. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą.

Priteisti pareiškėjui Ž. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 140 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius