2017-02-22 Nr. BB-961-1-28-1-00214-2013-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-60-489/2017

Teisminio proceso Nr. 1-28-1-00214-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2; 2.4.7; 2.8.9.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viktoro Aiduko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

išteisintajam V. J. ir jo gynėjui advokatui Alfredui Sokolovskiui (Alfred Sokolovski),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Antano Rauličkio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nuosprendis ir V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nuosprendžiu V. J. buvo pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 20 MGL (760 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsniu, 682 straipsnio 1 dalimi, V. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta trejus metus dirbti darbą, susijusį su vaikų auklėjimu ir švietimu. Iš V. J. buvo priteista A. G. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir civiliniam ieškovui Elektrėnų savivaldybės (duomenys neskelbtini) vaikų globos namams 724,05 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. V. J. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad viršijo savo įgaliojimus ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė bei fizinis asmuo, t. y. 2013 m. balandžio 12 d., apie 09.20 val., eidamas (duomenys neskelbtini) mokyklos direktoriaus pareigas, t. y. būdamas Elektrėnų savivaldybės įstaigos vadovas ir turėdamas administracinius įgaliojimus, (duomenys neskelbtini) mokykloje konflikto su mažamečiu mokiniu A. G., gimusiu (duomenys neskelbtini), metu neteisėtai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Lietuvos Respublikos švietimo (toliau – Švietimo) įstatymo 49 straipsnio 2 dalies 9 punktą, (duomenys neskelbtini) mokyklos direktoriaus pareiginių nuostatų 6.27, 6.29 punktus, tyčia, panaudodamas fizinę jėgą, išsitempė A. G., suplėšydamas jam striukę, iš matematikos kabineto, esančio minėtos mokyklos antrame aukšte ir koridoriuje ranka smaugė A. G. prirėmęs jį prie lango; toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jėga nutempė A. G. į mokytojų tualetą, esantį antrajame aukšte greta mokytojų kambario, kur bandė skystu muilu išplauti A. G. burną, dėl to kad šis vartoja necenzūrinius žodžius, stipriai suėmęs A. G. kaklą ir spausdamas bandė jo galvą panardinti į tualeto klozetą, taip sumušė jam paakį; po to stipriai rankomis suėmęs A. G. galvą paspaudė, įsprausdamas jį į kampą, ir jo galvą apipylė skystu indų plovikliu „Fairy“; taip smurtavo prieš mažametį A. G., siekdamas jį pažeminti, sumenkinti, įbauginti ir priversti laikytis mokyklos taisyklių, taip pat sukėlė jam fizinį skausmą. Taigi V. J., eidamas mokyklos direktoriaus pareigas, neteisėtais veiksmais, viršijo savo įgaliojimus prieš mokinį A. G., sumenkino savivaldybės įstaigos (mokyklos), taip pat pedagogo, mokyklos vadovo (direktoriaus) įvaizdį, sukėlė rezonansą visuomenėje, mažamečiui fizinį skausmą, nepasitikėjimą suaugusiais ir pažeidė jo konstitucines teises, taip padarė didelę žalą valstybei ir mažamečiui.

1.1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacine tvarka šią bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą, priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriame konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nors ir išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tačiau netinkamai juos įvertino, padarė nepagrįstas išvadas dėl V. J. baudžiamosios atsakomybės, nes nenustatyta šio asmens tyčinė kaltė, jo veiksmais nepadaryta didelė žala, šie veiksmai vertintini tik kaip neatitinkantys etikos. Fizinę jėgą mokyklos direktorius panaudojo būdamas labai susijaudinęs dėl nukentėjusiojo A. G. neteisėto elgesio ir toks fizinės jėgos panaudojimas, kuris nesukėlė sveikatos sutrikdymo, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojas A. Rauličkis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nuosprendį.

2.1. Prokuroro teigimu, netaikydamas BK 228 straipsnio 1 dalies, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai pripažino V. J. veiksmus teisėtais, bet neetiškais. Byloje nustatyta, kad V. J., eidamas mokyklos direktoriaus pareigas, konflikto su mažamečiu A. G. metu neteisėtai, tyčia smurtavo prieš šį mažametį, siekdamas jį pažeminti, sumenkinti, įbauginti ir taip priversti laikytis mokyklos taisyklių, sukėlė jam fizinį skausmą.

2.2. Prokuroras pažymi V. J. pareigas (vadovaujančios prioritetinėje valstybei švietimo srityje), kurias jis ėjo veikos padarymo metu, aptaria Švietimo įstatymo 3 straipsnio nuostatas ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog V. J. savo veiksmais pažeidė šiame ir skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytus teisės aktų reikalavimus. Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybes, kuriomis pasireiškė didelė žala valstybei, t. y. kad kaltinamasis, smurtaudamas prieš mažametį, sutrukdė normalų moksleivių ir mokytojų darbą mokykloje, pažeidė mokytojo etikos normų laikymąsi, sukūrė nesaugią, smurtinę aplinką mokykloje, pažeidė mokinio teisę mokytis savitarpio pagarba grįstoje, psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje, sumenkino švietimo įstaigos (mokyklos), kartu ir pedagogo bei mokyklos vadovo (direktoriaus) įvaizdį, prestižą ir autoritetą.

2.3. Priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino liudytojų N. B., L. A., P. A., J. I. parodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kad nagrinėjamu įvykiu buvo sukeltas rezonansas visuomenėje, pakenkta pasitikėjimui mokyklos bendruomene ir bendru pasitikėjimu bei pagarba grįstai atmosferai mokykloje. Tai, kad kaltinamojo veiksmais buvo padaryta ir didelė neturtinė žala vaikui (A. G.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsižvelgęs į nukentėjusiojo amžių (mažametis), tuo metu buvusią jo padėtį (buvo vaikų namų globotiniu), laiką, kiek truko smurtiniai kaltinamojo veiksmai, šių veiksmų intensyvumą ir pobūdį (vaiko ištempimas jėga iš klasės, spaudimas už kaklo ir bandymas nukentėjusiojo galvą panardinti į tualeto klozetą, paakio sumušimas, užpylimas ant nukentėjusiojo plovimo skysčio) ir į veikos tikslą (nukentėjusįjį pažeminti, sumenkinti, įbauginti ir taip priversti laikytis mokyklos taisyklių).

2.4. Be to, prokuroro teigimu, būtent pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė kaltinamojo tyčią, t. y. jis, darydamas šią nusikalstamą veiką, suvokė, kad jo veiksmai (panaudotas fizinis ir psichologinis smurtas prieš mažametį, siekiant šį pažeminti, sumenkinti, įbauginti ir taip priversti laikytis mokyklos taisyklių) yra visiškai uždrausti ir pavojingi, tokiais veiksmais peržengia savo kompetenciją, įgaliojimų ribas; suprato, kad toks jo elgesys neišvengiamai sukels didelę žalą valstybei ir mažamečiam vaikui (nes savo veiksmais jis sumenkina savivaldybės įstaigos (mokyklos), taip pat pedagogo, mokyklos vadovo (direktoriaus) įvaizdį ir sukelia mažamečiui fizinį bei emocinį skausmą, pažeidžia šio konstitucines teises) ir sąmoningai leido šioms pasekmėms kilti.

2.5. Prokuroras nesutinka ir su apeliacinės instancijos išvada, kad V. J. siekė sudrausminti prasižengusį moksleivį, užtikrinti rimtį bei tvarką matematikos pamokoje ir dėl to negalima teigti, jog, panaudojus fizinę jėgą prieš itin įžūliai besielgiantį nepilnametį, buvo viršyti mokyklos direktoriaus įgaliojimai, ir padaryta didelė žala valstybei ir mažamečiui. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad V. J. panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinę jėgą, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tokius veiksmus pateisino tuo, kad jie yra leistini, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nes buvo padaryti staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ir itin įžeidžiančio nukentėjusiojo poelgio ir nesukėlė nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymo.

2.6. Prokuroras pažymi, kad BK V skyriuje yra nustatytas baigtinis baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių sąrašas, tarp kurių fizinės jėgos panaudojimas staiga labai susijaudinus nėra numatytas, dėl to apeliacinės instancijos teismas minėtus V. J. veiksmus visiškai nepagrįstai vertina kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę. Dėl to prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismo pripažinta V. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) negali būti laikoma baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

2.7. Skundžiamame nuosprendyje pripažinta, kad V. J. panaudojo prieš mažametį nukentėjusįjį fizinę jėgą, tačiau nepagrįstai teigiama, kad tokiais veiksmais jis (V. J.) neviršijo savo, kaip mokyklos vadovo, įgaliojimų. Juolab kad teismas nenurodo, koks V. J. kompetenciją apibrėžiantis teisės aktas leidžia mokyklos vadovui naudoti fizinę jėgą prieš mokinius.

2.8. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nebuvo padaryta didelė žala, nes neva nebuvo sukeltas rezonansas visuomenėje, sumenkintas mokyklos vadovo bei pedagogo įvaizdis, pažeistos nepilnamečio konstitucinės teisės. Pedagogo, mokyklos vadovo (valstybės tarnautojui prilyginto asmens) veiksmai, kai švietimo įstaigoje naudojamas fizinis smurtas prieš mažametį mokinį, neabejotinai laikytini pavojinga veika (BK 11 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio

3. Reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui nurodyti BPK 331 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

3.1. Pagal teismų praktiką ir reikalavimus nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui naujame nuosprendyje privalo būti nurodyti ir teisiniai argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas, ir motyvuotas BPK 329 straipsnio 1 dalyje numatytas išteisinimo pagrindas (neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių).

3.2. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas minėtus BPK 331 straipsnio reikalavimus iš esmės pažeidė, nes iš šio teismo nuosprendyje nurodytų V. J. išteisinimo argumentų negalima spręsti, kodėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad V. J. veiksmuose nustatyta nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. BPK 329 straipsnio 1 dalyje numatytas išteisinimo pagrindas nors naujame nuosprendyje ir nurodytas, tačiau, kodėl jis nustatytas, nėra pagrįsta bylos įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis.

3.3. Nei naujo išteisinamojo nuosprendžio įrodymų vertinimo motyvuose, nei teismo išvadose dėl V. J. išteisinimo nėra išdėstyta teisinių argumentų, dėl kokių priežasčių, nepaneigus pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų, turi būti daromos kitokios išvados dėl V. J. kaltės. Lieka neaišku, kuo paneigiama, kad šis asmuo, eidamas direktoriaus pareigas, viršijo savo įgaliojimus, byloje nustatytas jo elgesys padarė didelės žalos valstybei ir mažamečiui asmeniui, ir kodėl konstatuota, kad toks elgesys turi būti įvertintas tik kaip etikos neatitinkantis poelgis.

3.4. Teigdamas, kad V. J. veiksmuose nenustatyta kaltė, t. y. tiesioginė (ar netiesioginė) tyčia piktnaudžiauti viršijant įgaliojimus, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo BK 15 straipsnyje esančiais tyčinės kaltės apibrėžimais. Kaltė yra vienas iš nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, kurios turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais. Valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo, pasireiškiančio įgaliojimų viršijimu, galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog viršija jam suteiktus įgaliojimus, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Taigi, atskleidžiant (arba paneigiant) piktnaudžiavimo, pasireiškiančio valstybės tarnautojui viršijus jam suteiktus įgaliojimus, kaltę, būtina nustatyti (ar paneigti) tiek asmens psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais.

3.5. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas tyčinę V. J. kaltę nurodė, kad jis suvokė, jog jo veiksmai – panaudotas fizinis ir psichologinis smurtas prieš mažametį siekiant jį pažeminti, sumenkinti, įbauginti ir tokiu būdu priversti laikytis mokyklos taisyklių – yra visiškai uždrausti ir pavojingi veiksmai, suvokė, kad tokiais veiksmais jis peržengia savo kompetenciją, įgaliojimų ribas, suprato, jog toks jo elgesys neišvengiamai sukels didelę žalą valstybei ir mažamečiam vaikui, nes savo veiksmais jis sumenkina savivaldybės įstaigos – mokyklos, taip pat pedagogo, mokyklos vadovo – direktoriaus įvaizdį ir sukelia mažamečiui fizinį ir emocinį skausmą, pažeidžia jo konstitucines teises, ir sąmoningai leido šioms pasekmėms kilti. Kaip paneigiamos tokios išvados, apeliacinės instancijos teismas nenurodė.

3.6. Šioje byloje kaltės nustatymas (ar jos paneigimas) yra glaudžiai susijęs su objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių įvertinimu, šiuo atveju su V. J. jėgos panaudojimo teisėtumu (neteisėtumu), suteiktų mokyklos direktoriui įgaliojimų viršijimo (neviršijimo) aplinkybių analize. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų mokyklos direktoriaus veiksmų (A. G. ištempimo jėga iš klasės, jo kaklo suspaudimo, bandymo nukentėjusiojo galvą panardinti į tualeto klozetą, paakio sumušimo, plovimo skysčio ant moksleivio užpylimo), kurie įvertinti kaip neteisėti, pažeidžiantys teisės aktus, netgi sukėlę mažamečiui fizinį skausmą, apeliacinės instancijos teismo liko neįvertintos. Kartu liko neišnagrinėti nuteistojo V. J. apeliaciniame skunde išdėstyti, pagrįsti bylos medžiaga ir teisiniais argumentais prieštaravimai tokioms išvadoms.

3.7. Darytina išvada, kad šioje nutartyje konstatuoti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą, tinkamai patikrinti baudžiamojo įstatymo taikymą. Pažeidimų sukeltos teisinės pasekmės taisytinos, iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

3.8. Prokuroro prašymas konstatuoti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir jį ištaisyti panaikinant apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį kasacinės instancijos teismo negali būti tenkinamas, nes tokia nutartimi pabaigus kasacinį procesą liktų neišnagrinėti nuteistojo V. J. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo išnagrinėti byloje paduotą apeliacinį skundą ir priimti sprendimą nedarant šioje kasacinėje nutartyje nurodytų BPK pažeidimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Vytautas Piesliakas

Tomas Šeškauskas