2016-04-13 Nr. AB-8233-3-64-3-00460-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-687-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00460-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–6) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 11 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2012 m. gegužės 23 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu jam teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas. Gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiais. Atvykus ar išvykstant etapu darant asmens ir daiktų apžiūras atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina). Dėl tokių veiksmų patyrė didžiulę emocinę, psichologinę – neturtinę žalą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 14–22) prašė taikyti senaties terminą ir atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 1,57 kv. m iki 3,77 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir tam tikrą laiką nebūna kameroje).

Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iš viso buvo laikomas 22 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio metu kameroje Nr. 51 nustatyti higienos normų pažeidimai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Taisyklių 2 punktas nustato:

Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus pažymoje nurodyta, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra nepagrįstos. Akcentavo, kad pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Šiaulių tardymo izoliatorius pabrėžė, kad pareiškėjo išdėstytos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, atsakovas teigė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus. Nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, jo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu (b. l. 90–95) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą dėl 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Teismas pažymėjo, jog, sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais pagal CK 6.271 straipsnio prasmę, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Teismas vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1, 2 dalimis, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39. Teismo vertinimu, pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra praleidęs senaties terminą, nes tik 2015 m. vasario 6 d. kreipėsi į teismą. Todėl šiuo atveju yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos. Pareiškėjas prašė atnaujinti senaties terminą, kadangi nežinojo ir nesuprato, kad jo teisės pažeistos. Apie teisių pažeidimą sužinojo susipažinęs su kito kalinamo asmens teismo sprendimu, kuriuo jam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius paminėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Teismas taip pat vadovavosi Kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu.

Teismas konstatavo, kad, pritaikius ieškinio senatį, bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 51 (plotas 18,86 kv. m). Remdamasis byloje esančia pažyma, teismas nustatė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Kadangi įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, todėl šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Teismas konstatavo, jog kalėjimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. gegužės 23 d., iš viso 19 dienų, pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat nurodė, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų. Kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, atvykus ar išvykstant etapu darant asmens ir daiktų apžiūras atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina). Remdamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 19 d. patikrinimo aktu Nr. EP-105, teismas nustatė, kad 2012 m. balandžio 11 d. patikrinus kamerą Nr. 51, kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, nustatyta, jog sąlygos neatitinka higienos normų reikalavimų. Remdamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo aktu Nr. EP-242 ir 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktu Nr. EP-254, teismas nustatė, kad patikrinus Priėmimo paskirstymo skyriuje esančias kameras 2011 m. birželio 15 d. ir 2012 m. birželio 25 d. jose higienos normų pažeidimų nenustatyta. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, todėl pareiškėjo teiginius, jog atvykus ar išvykstant etapu darant asmens ir daiktų apžiūras atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiais. Remdamasis pareiškėjo 2010 m. vasario 12 d. prašymu, teismas nustatė, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui nurodė, jog yra rūkantis, ir prašė paskirti į kamerą, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija, patenkindama tokį pareiškėjo prašymą, jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Pareiškėjas vėliau jokių skundų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis ar dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai neteikė, todėl tokius pareiškėjo teiginius teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, buvo laikomas kameroje, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, todėl konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, su pertraukomis. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu pabrėžė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 2 metams ir 8 mėnesiams nuo jo teisių pažeidimo pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (pagal CK 6.250 str. prasmę) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal CK 6.271 str. prasmę), o laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.).

Teismas pastebėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad paminėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju teismas neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teismas, atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 99–100) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai apribojo nagrinėtiną laikotarpį, nes Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Jis negalėjo kreiptis anksčiau, kadangi aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai neišversti į lietuvių kalbą. Pažymi, kad prašė taikyti 4 kv. m vienam asmeniui be baldų. Neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus. Vertinant neturtinę žalą, remtinasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 105–108) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Apeliantas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos, negynė savo teisių. Akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Vėliausiai pareiškėjas apie savo pažeidžiamas teises turėjo suvokti paskutinę savo nurodytos žalos atsiradimo dieną, tačiau į teismą kreipėsi tik beveik po trejų metų. Nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Aplinkybių dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir kt. nenustatyta. Teismas priėmė teisingą sprendimą – pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucijos) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant iš esmės Institucijos (šiuo atveju Šiaulių tardymo izoliatoriaus) veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiklos neteisėtumą jis grindžia nuorodomis į Konvencijos nuostatas (draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis), kurios, jo teigimu, buvo pažeistos, kalinant jį Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. Pažymėtina, kad šis pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpis nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojamas (ši aplinkybė yra patvirtinta byloje esančiais įrodymais), taip pat pažymėtina, kad į teismą su šiuo skundu pareiškėjas kreipėsi 2015 m. vasario 6 d. (b. l. 10). Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti šioje administracinėje byloje ieškinio senatį, t. y. pateikė teismui CK 1.126 straipsnio 2 dalyje numatyt1 reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra svarstytinas CK nuostatų dėl ieškinio senaties taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, jog pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senatis neturi būti taikoma (nes to nenumato Konvencija), nepateikė jokių įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 6 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2012 m. vasario 6 d.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

Atskirai pasisakydama dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo šio termino atnaujinimo kontekste, kolegija akcentuoja, kad jeigu, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teigdamas, kad jis nežinojo apie savo teisių pažeidimus, nes Konvencijoje nėra apibrėžta senatis, o į teismą jis negalėjo kreiptis anksčiau, kadangi aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai neišversti į lietuvių kalbą. Tačiau kolegija dar kartą pabrėžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios kolegijos pirmiau aptartų kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo nurodytos aplinkybės (argumentai dėl aptariamo termino praleidimo priežasčių) nagrinėjamu atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisių gynimo prasme nagrinėjamoje byloje aktualus jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpis nuo 2012 m. vasario 6 d. ik 2012 m. gegužės 23 d.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, jog bylai aktualiu laikotarpiu – nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. - pareiškėjas 19 dienų buvo laikomas kameroje Nr. 51, kurioje jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nustatyta 3,6 kv. m minimali norma. Pastebėtina, kad ši faktinė bylos aplinkybė teismo buvo nustatyta iš esmės hipotetiškai, t. y. preziumuojant, jog, atsakovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jos turi būti vertinamos pareiškėjui palankesniu būdu. Be to, byloje nėra kvestionuojama, kad paminėtos kameros sąlygos (jos 2012-04-11 patikrinimo metu) neatitiko tam tikrų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nustatytų reikalavimų. Todėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Kartu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.). Atsižvelgdama į šio pažeidimo apytikslę trukmę (atsakovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad šis pažeidimas tęsėsi sąlyginai nedidelį laiką), kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu gali būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Todėl tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Šiame kontekste pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog paminėtu laikotarpiu (ir iki kreipimosi į teismą) pareiškėjas būtų reiškęs tam tikras pretenzijas ar skundus dėl konkrečių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų. Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama) dėl aplinkybių, kurios, pagal teismą, turi įtakos pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos būdo nustatymui.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir teisingu.

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė