2013-10-18 Nr. AB-6482-3-61-3-00838-2010-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1689/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00838-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. D. (I. D.) (teisių perėmėjas R. D.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas I. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą patikslintais skundais (b. l. 16–18, 89–91), prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėtą dalį.

Pareiškėjui 2010 m. birželio 6 d. mirus, jo procesines teises ir pareigas perėmė įstatyminis įpėdinis – sūnus R. D. (b. l. 60, 65–67, 72).

Pareiškėjas patikslintuose skunduose paaiškino, kad 2000 m. sausio 12 d. Vidaus reikalų ministerija jam paskyrė pareigūnų ir karių valstybinė pensiją už tarnybą (toliau – ir valstybinė pensija) neterminuotai. Iki 2010 m. sausio 1 d. gavo 1322,36 Lt per mėnesį. Nuo 2010 m. sausio mėnesio atsakovas pradėjo mokėti sumažintą valstybę pensiją – 629,83 Lt per mėnesį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis vienu metu du kartus apribotas paskirtos pensijos dydis atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį yra neteisėtas. Teisinis reguliavimas be numatyto pereinamojo laikotarpio, patirtų praradimų teisingo kompensavimo, galimybės dėl gaunamos pensijos laisvai pasirinkti kitą darbą ar verslą suvaržymas pažeidžia teisinės valstybės principus, teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir saugumą.

Pareiškėjo teisių perėmėjas prašė priteisti jo mirusio tėvo negautą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki jo mirties dienos (2010 m. birželio 6 d.) valstybinę pensiją – 4153,31 Lt.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (b. l. 22–23, 95–96) atsakovas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo. Reikalavimas priteisti neišmokėtą valstybinę pensiją yra nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Vilnius apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartimi (b. l. 77–78) sustabdė administracinę bylą, kol Vilnius apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1700-331/2010.

Vilnius apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartimi (b. l. 81–82) administracinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.

II. Vilnius apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. kovo 8 d. sprendimu (b. l. 108–112) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė I. D. teisių perėmėjui R. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 2756,09 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. birželio mėn. įskaitytinai, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo I. D. nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. birželio mėn. Remiantis Vidaus reikalų ministerijos 2000 m. sausio 12 m. išvada Nr. 15782, I. D. nuo 2000 m. sausio 3 d. buvo paskirta 1207,37 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 25).Valstybinės pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 1322,36 Lt (b. l. 38). I. D. paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėn. buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2012 m. spalio 15 d. pažymos Nr. 11D(P)-4663 teismas nustatė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį valstybinė pensija sumažėjo iki 1089,49 Lt, o pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pensijos dydis svyravo nuo 480,47 Lt iki 766,45 Lt, priklausomai nuo draudžiamųjų pajamų dydžio (b. l. 85). 2010 m. kovo 2 d. I. D. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti susidariusią nepriemoką ir mokėti paskirtą pensiją (b. l. 39). Vidaus reikalų ministerija 2010 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 1D-2263-(2) prašymo netenkino, paaiškino, kad neturi teisinio pagrindo mokėti 1322,36 Lt valstybinę pensiją išmokėti jos nepriemoką (b. l. 37). 2010 m. birželio 6 d. I. D. mirė (b. l. 86).

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas). Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenumatant kompensavimo mechanizmo. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) buvo įtvirtinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį.

Jei išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Remiantis 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinėms pensijoms pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Remiantis 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, minėtų Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinėms pensijoms pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Iš minėto teisinio reguliavimo teismas nustatė, kad asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus numatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jos dar kartą perskaičiuotos (sumažintos), atsižvelgiant į šių asmenų gaunamas draudžiamąsias pajamas. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą, ir tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, ir tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama nuo 5 iki 20 procentų (didėjant išmokų sumai, procentas didėja).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas 2012 m. rugsėjo 21 d. buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“. Konstitucinis Teismas, tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu.

Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (ekonomikos krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, ir tiek, kiek būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas vertybes; tačiau net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; toks pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuojamoje praktikoje yra pasisakęs, kokią įtaką viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumui turi vėlesnis teisės akto, kurio pagrindu šie veiksmai buvo atlikti, pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kurioje atitinkamos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos Konstitucinio Teismo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos po pareiškėjos kreipimosi į teismą, tačiau prieš teismui priimant sprendimą byloje.

Šioje byloje LVAT nurodė, kad „skiriant pareiškėjai pensiją, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalis galiojo ir galėjo būti taikoma. Šiuo požiūriu pareigūnų, priėmusių sprendimus dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negalėjo būti laikomi neteisėtais. Tačiau kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis numato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjos atžvilgiu atsakovo priimtas sprendimas dėl pensijos dydžio iki 2003 m. liepos 4 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nebuvo įvykdytas, nes tam momentui galutinio sprendimo dar nebuvo. <...> Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta.

Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“. Analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT 2004 m. gegužės 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10-57/2004, 2004 m. birželio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A7-55/2004.

Vadovaudamasis aptarta teismų praktika ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti. Teismas pabrėžė, jog I. D. kreipimasis į teismą neribojamas aplinkybe, kad jis į teismą kreipėsi iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, todėl pažymėjo, kad pareiškėjo teisių perėmėjas turi teisę į tai, jog būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

Teisė reikalauti mokėti pagal Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota ir tai, kad reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą bei verslą; konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatuota, kad iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų kylančių reikalavimų, kitų konstitucinių imperatyvų turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.). Konstitucinis proporcingumo principas inter alia reiškia ir tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Net ir tokiais išimtiniais atvejais paskirtos ir mokamos pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, t. y. konstitucinį proporcingumo principą (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad valstybinių pensijų mažinimas, ignoruojant Konstitucinio Teismo nutarimus, pažeidžia teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisių tikrumą ir teisinį saugumą. Užtarnautos valstybinės pensijos ženklus sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, jog susidarė situacija, kad I. D., dirbančiam tam tikrą darbą, draudžiamam privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, pensiją sumažinus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį daugiau nei valstybines pensijas gaunantiems, bet nedirbantiems asmenims, jis iš esmės buvo diskriminuotas asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, tačiau nedirbančių, atžvilgiu vien dėl to, kad jis dirba tam tikrą darbą.

Remdamasis aptartu teisiniu reglamentavimu ir byloje surinktais dokumentais, teismas nusprendė, kad I. D. valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o jos perskaičiavimas pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas. Atsižvelgęs į tai, teismas skundo dalį dėl paskirtos pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį atmetė, nes ši teisės norma pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Teismas nustatė, kad atsakovas, taikydamas Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, apskaičiavęs I. D. paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K=0,8239), apskaičiavo pensijos dydį ir nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. birželio mėn. neišmokėjo 1397,22 Lt (7934,16 – 6536,94). Sumažinta valstybinė pensija buvo perskaičiuota dar kartą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos apie 2010 m. pensijos dydį Nr. 11D(P)-4663, teismas nustatė, kad R. D. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. birželio mėn. įskaitytinai turi būti priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 2756,09 Lt (6536,94 – 3780,85) neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, perskaičiuotą vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pažymėjo, jog ginčo dėl Sveikatos priežiūros tarnybos pateiktų duomenų apie pensijos dydį byloje nėra.

III. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 116–117) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo I. D. teisių perėmėjo R. D. skundo reikalavimo tenkinimo ir šį reikalavimą atmesti. Nusprendus minėtą apeliacinio skundo reikalavimą atmesti, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos, asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Atsakovas nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir mano, kad jis priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d.). Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją, ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsižvelgdamas į tai, kad nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, atsakovas pabrėžia, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atsakovo nuomone, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką, todėl skundžiamas teismo sprendimas priteisti pareiškėjui 2756,09 Lt neišmokėtos pensijos dalį yra nepagrįstas.

Pareiškėjo I. D. teisių perėmėjas R. D. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 123–125) mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Dėl atsakovo prašymo atidėti sprendimo vykdymą prašo atsižvelgti į šio klausimo sprendimui aktualią LVAT 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-576/2013. Pažymi, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie nepakankamus biudžeto asignavimus valstybinių pensijų mokėjimui 2012–2013 metams. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau šio nutarimo tekstas buvo žinomas dar iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, o valstybės biudžetas tvirtinamas 2012 metų gruodžio mėnesį, tokiu būdu atsakovas turėjo pakankamai laiko pasirūpinti biudžeto asignavimais, todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo reikalavimas atidėti sprendimo įvykdymą yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl I. D. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 6 d. (pensijos gavėjo mirties) pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. sausio mėnesio pareiškėjui mokamą valstybinę pensiją (1322,36 Lt per mėnesį) perskaičiavo taikydamas Laikinojo įstatymo, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d., 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija sumažėjo iki 1089,49 (1322,36 Lt x 0,8239) Lt per mėnesį. Kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, Vidaus reikalų ministerija pareiškėjo pensijos skaičiavimui taip pat taikė Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokėtinos pareiškėjui valstybinės pensijos dydį nustatė taikydama koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama pensija, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Pritaikius šios teisės normos nuostatas, pareiškėjui už 2010 m. sausio ir mėnesius buvo apskaičiuota ir išmokėta po 629,83 Lt dydžio valstybinė pensija (882,89 Lt x 0,4706 = 415,49 Lt), kitais mėnesiais sumos keitėsi, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį.

Vidaus reikalų ministerijai 2010 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 1D-2263-(2) atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą ir mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją bei išmokėti pensijos nepriemoką, pareiškėjas 2010 m. balandžio 2 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti neišmokėtą pensijos dalį. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo, kurio teises perėmė įstatyminis įpėdinis, skundą tenkino iš dalies: priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, tą neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (2756,09 Lt), kurios pareiškėjas negavo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ta apimti, kuria teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl pripažintų antikonstitucinėmis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, remiasi argumentu, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis). Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas Konstitucinio Teismu 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., nagrinėjamo ginčo atveju vadovavosi nepagrįstai. Apelianto nuomone, pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas visiškai.

Teisėjų kolegija dėl šių apeliantų argumentų pažymi, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A552-519/2013), nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pritaikius Laikinąjį įstatymą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bylose, kurių aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (pavyzdžiui, nutartys administracinėse bylose Nr. A502-931/2013, Nr. A552-958/2013, Nr. A261-1091/2013, Nr. A502-1261/2013, Nr. A552-1318/2013, Nr. A662-1260/2013 ir kt.).

Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Šis konstitucinis imperatyvas perkeltas į ABTĮ 4 straipsnio 1 dalį. Nesivadovaudamas nagrinėjamoje byloje Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs atitinkamas įstatymų normas, o pirmiausia Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. sausio – vasario mėnesiais gavęs sumažintą valstybinę pensiją, 2010 m. kovo 2 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas mokėti paskirto dydžio pensiją ir išmokėti nepriemoką. Atsakovui priėmus neigiamą sprendimą (2010 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 1D-(P)-1290), pareiškėjas 2010 m. balandžio 1 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, t. y. nepraleidęs termino reikalavimui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos pareikšti.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d. įstatymui Nr. XI-2195), t. y. po I. D. mirties. Šios Laikinojo įstatymo normos pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti I. D. padariniai (pensijos dalies netekimas) liko egzistuoti, neteisėtai neišmokėta pensijos dalis nebuvo grąžinta. Procesinių teisių perėmimas pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes galimas. Pirmosios instancijos teismas, pašalinimas nustatyto pažeidimo sukeltus padarinius, teisės normas taikė teisingai.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atsakovų apeliacinio skundo argumentus, esą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo, atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagrįstai ir teisingai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti atsakovo prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie nepakankamus biudžeto asignavimus, pateiktas prašymas formalus, priteista suma nėra didelė (2756,09 Lt), todėl negali turėti biudžetui pastebimos įtakos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas