2020-05-27 Nr. AB-10541-3-61-3-01860-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-422-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01860-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. I. (V. I.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. I. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gegužės 30 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 24 d. iki 2017 m. gruodžio 7 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis: kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko ploto; kamerose buvo tvanku, nes netinkamai veikė ventiliacija; unitazas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, o dušo patalpose teko praustis antisanitarinėmis sąlygomis; nuo dušo iki kameros tekdavo eiti koridoriumi, kuriame jautėsi skersvėjis, todėl pareiškėjas buvo susirgęs, o kad patektų pas gydytoją, tekdavo laukti savaitę ar daugiau; negalėjo gauti knygų iš bibliotekos.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 6–12) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengia kabelinę televiziją, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

5. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.2 punktą, kamerose turi būti išorinės ir vidinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Šiose taisyklėse nenustatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimas nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas. Lukiškių Tl-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 iki 23,14 kv. m, II korpuse – 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 iki 37,40 kv. m, o III korpuse – 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 iki 31,05 kv. m.

6. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 m. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

7. Atsakovo atstovo teigimu, tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu (b. l. 30–33 ) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui V. I. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 282 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas nuo 2017 m. birželio 24 d. iki 2017 m. gruodžio 7 d.

9. Teismas vadovavosi CK 6.250, 6.271 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos sampratą bei žalos atlyginimą iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

10. Dėl ploto trūkumo kamerose teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunktį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, ploto norma nebuvo pažeista, nes pareiškėjui tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto.

11. Teismas, kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių ploto, nes teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje. Teismas pareiškėjo argumentus dėl drėgmės kamerose, negautų knygų bibliotekoje, dėl skersvėjo patirto peršalimo, laukimo patekti pas gydytoją vertino kaip abtsrakčius, nes pareiškėjas nenurodė reikšmingų kalinimo sąlygų, nekonkretizavo kaip pasireiškė iš šių aplinkybių kildinama žala, kokius neteisėtus veiksmus atliko Lukiškių TI-K administracija. Teismas kaip nepagrįstus atmetė ir pareiškėjo argumentus dėl antisanitarinių sąlygų dušuose, nes Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2017 m. rugsėjo 8 d. ir 2017 m. lapkričio 2 d. patikrinimo aktuose nurodyta, kad Lukiškių TI-K dušinės yra kasdien valomos ir dezinfekuojamos, pelėsių nerasta.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, nustatė, kad 2017 m. birželio 24 d.–2017 m. liepos 24 d. ir 2017 m. spalio 31–2017 m. gruodžio 7 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 252, kurioje sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, todėl darė išvadą, kad minėtais laikotarpiai pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu negalėjo būti pažeista. Teismas nurodė, kad ši pareiškėjo teisė negalėjo būti pažeista ir 2017 m. rugpjūčio 19 d., 2017 m. rugsėjo 14 d., 2017 m. spalio 7 d. bei 2017 m. spalio 24 d., nes tomis dienomis pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą sanitariniame mazge galėjo būti pažeista tik tuo atveju, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas neatitvertas ir kuriose pareiškėjas buvo laikomas su kitais asmenimis, t. y. 2017 m. liepos 25 d.–2017 m. rugpjūčio 18 d., 2017 m. rugpjūčio 20 d.–2017 m. rugsėjo 13 d., 2017 m. rugsėjo 15 d.–2017 m. spalio 6 d., 2017 m. spalio 8 d.–2017 m. spalio 23 d. ir 2017 m. spalio 25 d.–2017 m. spalio 30 d., viso 94 paras. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Teismas vertino, kad užuolaidų įrengimas nėra pakankama priemonė privatumui sanitariniame mazge užtikrinti, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 94 paras.

13. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teisių apgynimo būdo, nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio nuostatas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Teismas sprendė, kad atlygintinos neturtinės žalos dydis – 282 Eur, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus pareiškėjo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde (b. l. 37–41) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe, ir pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

16. Atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju nenustatyta (neįrodyta) viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių pareiškėjui, jo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepagrindė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo nuo 2017 m. birželio 24 d. iki 2017 m. gruodžio 7 d., atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu 94 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjui priteisė 282 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas nenustatė vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl neturtinės žalos ir teismo sprendimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais yra nemotyvuotas.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėju kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, vertina tik tuos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.

22. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

23. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

24. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

25. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019 ir kt.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas ne vienas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6–12) nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, taip pat patvirtino, kad per kameros durų akutę pareiškėją galėjo stebėti pareigūnai.

27. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nurodytos aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumų, diskomfortą ir kitų neigiamų išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Juolab, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo nustatytu pažeidimu, kurie leistų aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

28. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjas 94 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteista 282 Eur suma neturtinei žalai atlyginti laikytina adekvati atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė