a05e2216-e011-4d33-90b4-a34cd476564e · Lietuvos apeliacinis teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-91-934/2023 Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00438-2021-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.10.1; 2.10.7; 2.10.14; 3.3.1.14; 3.3.1.20 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2023 m. vasario 23 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo A.

Č. ir atsakovo R. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo A. Č. ieÅ¡kinį atsakovui R. D. dėl preliminarios sutarties pripažinimo negaliojančia ir atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl preliminarios sutarties modifikavimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas A. Č. (toliau – ir ieÅ¡kovas, arba pardavėjas) kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas pripažinti 2014 m. gruodžio 15 d.

Demir Holding OÜ (toliau – ir bendrovė) dalių preliminariÄ jÄ pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. Ieškovas nurodė, kad Estijos Respublikoje 2013 m. balandžio 30 d. buvo įsteigta bendrovė, kurios vienintelis akcininkas buvo ieškovas. Tarp ieškovo, kaip pardavėjo, ir atsakovo R. D. (toliau – ir atsakovas, arba pirkėjas), kaip pirkėjo, buvo sudaryta 2014 m. gruodžio 15 d. bendrovės dalių preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – ir Preliminarioji sutartis). Preliminariosios sutarties 1.1.1 punkte nurodyta, kad dalys – reiškia iš viso 715 vienetus parduodamų bendrovės akcinio kapitalo dalių.

Bendrovės akcinis kapitalas yra 2 500 Eur. Kiekvienos dalies 1 Eur jos savininkui duoda vienÄ balsÄ . Preliminariosios sutarties 2.1 punkte numatyta, kad Preliminariojoje sutartyje nustatytomis sÄ lygomis ir tvarka pardavėjas įsipareigojo nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 20 d. parduoti ir perduoti nuosavybės teises į parduodamas dalis pirkėjui, o pirkėjas PreliminariÄ ja sutartimi įsigyja teisę nupirkti ir priimti nuo 2017 m. gruodžio 5 iki 20 d. parduodamas dalis, už jas sumokant Preliminariojoje sutartyje nurodyto dydžio kainÄ .

Kadangi Preliminarioji sutartis nebuvo įgyvendinta – nuosavybės teisė į akcijas atsakovui neperėjo. Be to, ieškovui tapo žinoma, kad šalių sudaryta Preliminarioji sutartis yra niekinė nuo jos sudarymo momento kaip prieštaraujanti imperatyvioms Estijos įstatymų nuostatoms, nuo kurių šalys negalėjo nukrypti.

3. IeÅ¡kovas paaiÅ¡kino, kad remiantis 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Reglamentas Roma I) iÅ¡imtimi, Lietuvos Respublikos tarptautinės privatinės teisės normomis, nepaisant Å¡alių susitarimo, Preliminariajai sutarčiai taikytina Estijos Respublikos teisė. Estijos Respublikos teisę teismas Å¡iuo atveju turi taikyti ex officio (pagal pareigas). Nagrinėjamu atveju Preliminarioji sutartis prieÅ¡tarauja imperatyvioms Estijos Respublikos įstatymų nuostatoms, kurių nesilaikymas daro PreliminariÄ jÄ sutartį negaliojančia ab initio (nuo pradžios).

IeÅ¡kovas pateikia autoritetingos Estijos Respublikos teisės profesorės iÅ¡vadÄ , kuri patvirtina, kad Preliminarioji sutartis sudaryta pažeidžiant notarinės formos reikalavimÄ , taikytinÄ pagal Estijos Respublikos teisę. IeÅ¡kovo vertinimu, net jeigu Reglamento Roma I pagrindu bÅ«tų nustatyta, kad Preliminariajai sutarčiai taikytina Lietuvos Respublikos teisė, tačiau ir Å¡iuo atveju egzistuotų pagrindas pripažinti PreliminariÄ jÄ sutartį negaliojančia.

4. IeÅ¡kovo nuomone, nepriklausomai nuo Preliminariosios sutarties teksto ir jame užfiksuoto Å¡alių susitarimo pateikti nuorodÄ Ä¯ Lietuvos Respublikos teisės taikymÄ , Preliminariajai sutarčiai turi bÅ«ti taikomos ir Estijos Respublikos imperatyvios teisės normos. Atsižvelgiant į tai, kad Å¡alių teisė susitarti dėl sutarčių nuostatų, įskaitant ir nuostatÄ dėl sutarčiai taikytinos materialinės teisės, nėra absoliuti, ja negali bÅ«ti apeinamos imperatyvios užsienio valstybės, kurioje konkreti preliminari sutartis turi bÅ«ti įgyvendinta, teisės normos.

Preliminaria sutartimi Å¡alys negalėjo nukrypti nuo Estijos imperatyvių teisės normų ir jų nesilaikyti. Pačioje sutartyje, kuri sudaryta dėl Estijoje registruotos įmonės nuosavybės vertybinių popierių – dalių bÅ«simo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, Å¡alys aiÅ¡kiai susitarė, kad Preliminarioji sutartis turi bÅ«ti vykdoma Estijoje, Å¡alims atvykstant pas Estijos notarÄ ir pas jį sudarant pagrindinę bendrovės dalių notarinę pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, PreliminariÄ ja sutartimi susitarta dėl Estijos Respublikoje įregistruotos ir funkcionuojančios bendrovės dalių (vertybinių popierių) bÅ«simo perleidimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.56 straipsnio 2 dalis numato, kad vertybiniams popieriams taikoma jų iÅ¡leidimo (iÅ¡davimo) vietos valstybės teisė. Tai reiÅ¡kia, kad Preliminariajai sutarčiai turi bÅ«ti taip pat taikomos bendrovės dalių kaip nuosavybės vertybinių popierių iÅ¡leidimo vietos ir Preliminarios sutarties vykdymo vietos, t. y. Estijos Respublikos, imperatyvios teisės normos. Be to, Å¡ios bylos atveju teismas turi ex officio pareigÄ taikyti imperatyvias Estijos Respublikos teisės normas.

5. IeÅ¡kovo vertinimu, preliminarioji sutartis prieÅ¡tarauja Estijos Respublikos įstatymų nuostatoms, kurių nesilaikymas daro PreliminariÄ jÄ sutartį negaliojančia ab initio. Preliminarioji sutartis pažeidžia Estijos Respublikos prekybos kodekso (toliau – PK) 149 straipsnio 4 dalį, numatančiÄ privalomÄ notarinę tokios sutarties formÄ . IeÅ¡kovas grįsdamas savo argumentus vadovaujasi prof. I. Kull iÅ¡vada, kurioje nurodyta, kad:

1) Preliminariosios sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos PK 149 straipsnio 4 dalis numatė, kad sandoris, įpareigojantis perleisti Estijos Respublikos privačios ribotos atsakomybės bendrovės (OÜ) turi būti patvirtinta notaro;

2) pagal Estijos Respublikos teisę preliminarioji sutartis ir pagrindinė sutartis yra skirtingos sutarčių rūšys. Nepaisant to, Estijos Respublikos prievolių teisės įstatymo (toliau – PTĮ) 33 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, jei pagrindinei sutarčiai yra taikoma įstatymo nustatyta forma, analogiška forma yra taikoma ir preliminariajai sutarčiai, todėl Preliminarioji sutartis turėjo būti patvirtinta notaro; 3) 2014 m. gruodžio 15 d. sudaryta Preliminarioji sutartis dėl privačios ribotos atsakomybės bendrovės (OÜ) akcijų turėjo būti patvirtinta notaro.

Be to, ieÅ¡kovo nuomone, PK 149 straipsnio 4 dalyje numatytos notarinės formos nesilaikymas daro PreliminariÄ jÄ sutartį pagal įstatymÄ negaliojančia kaip nesukėlusiÄ teisinių padarinių, t. y. niekinę nuo sudarymo momento. IeÅ¡kovas vadovaujasi prof. I. Kull iÅ¡vada, kurioje nurodyta, kad, remiantis Estijos Respublikos civilinio kodekso įstatymo bendrosios dalies 83 straipsnio 1 dalimi, sandorio formos nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu.

6. IeÅ¡kovo įsitikinimu, net ir laikant, kad Preliminariajai sutarčiai taikytina Lietuvos Respublikos teisė, vertinant aplinkybę, jog PreliminariÄ ja sutartimi susitarta dėl Estijos Respublikoje įsteigtos ir pagal jos įstatymų veikiančios bendrovės dalių bÅ«simo perleidimo, PK 149 straipsnio 4 dalyje numatytas notarinės formos reikalavimas yra taikytinas visais atvejais. Lietuvos Respublikos teisės taikymas negali leisti iÅ¡vengti bendrovės įsteigimo ir veiklos vietos svarbaus imperatyvo, kurio tikslas yra ekonominių santykių stabilumas.

7. Atsakovas kreipėsi su prieÅ¡ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė pakeisti PreliminariÄ jÄ sutartį nustatant, kad PreliminariÄ ja sutartimi pardavėjas įsipareigoja asmeniÅ¡kai ar per kontroliuojamus asmenis perleisti pirkėjui ne 715 bendrovės įstatinio kapitalo daliu?, o 15 proc. UAB „Kauno stiklas“ akciju? (Å¡is pakeitimas taikomas visoms Preliminariosios sutarties nuostatoms ir jose naudojamiems apibrėžimams, Preliminariosios sutarties pavadinimui, jos straipsniu? pavadinimams ir pan.); pakeisti Preliminariosios sutarties 4.4 punktÄ , iÅ¡dėstant šį punktÄ taip:

„Pardavėjas garantuoja, kad nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2023 m. gruodžio 20 d. pasiraÅ¡ys UAB „Kauno stiklas“ akcijų pardavimo–perdavimo dokumentus. Pardavimo–perdavimo dokumentuose (Pagrindinėje UAB „Kauno stiklas“ Akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje) privalo bÅ«ti sÄ lyga, įpareigojanti pardavėjÄ atpirkti akcijas už 1 500 000 Eur, jei pirkėjas pateiks pardavėjui raÅ¡tiÅ¡kÄ reikalavimÄ ; pakeisti Preliminariosios sutarties 4.5 punktÄ , iÅ¡dėstant šį punktÄ taip:

„Jei pagrindinė UAB „Kauno stiklas“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nepasiraÅ¡oma pardavėjas pirkėjui 1 500 000 Eur atlygį už pirkėjo indėlį į UAB „Kauno stiklas“ veiklÄ sumoka ne už nominaliÄ vertę perleidžiamomis UAB „Kauno stiklas“ akcijomis, o pinigais. Å i suma Å¡alių sutarimu yra laikoma minimaliais pirkėjo nuostoliais, kuriuos pardavėjas besÄ lygiÅ¡kai įsipareigoja kompensuoti“.

8. Atsakovas nurodė, kad Preliminariosios sutarties tikslas buvo įtvirtinti ieÅ¡kovo atsiskaitymo su atsakovu tvarkÄ , suteikiant atsakovui pasirinkimo teisę arba įsigyti dalį 2 mln. Eur vertės UAB „Kauno stiklas“ akciju? paketÄ , arba gauti piniginį atlygį (2 mln. Eur) iÅ¡ ieÅ¡kovo. Å aliu? tikroji valia buvo nukreipta į ieÅ¡kovo atsiskaitymo su atsakovu už ilgametį bendradarbiavimÄ ir atsakovo pagalbÄ sprendžiant UAB „Kauno stiklas“ verslo klausimus įforminimÄ . Å iÄ aplinkybę patvirtina ir tai, kad Preliminariosios sutarties 4.4 punkte Å¡alys numatė, kad pagrindinėje bendrovės daliu? pirkimo–pardavimo sutartyje privalo bÅ«ti įtvirtinta ieÅ¡kovo pareiga atpirkti bendrovės dalis už 1 500 000 Eur atsakovui to pareikalavus.

Tai, kad PreliminariÄ ja sutartimi Å¡alys susitarė ne dėl įprastinio vertybiniu? popierių? pirkimo–pardavimo už rinkos kainÄ , o PreliminariÄ jÄ sutartį sudarė kaip ieÅ¡kovo atsiskaitymo su atsakovu instrumentÄ yra konstatuota Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-663-264/2019. Atsakovo vertinimu, ginčo Preliminarioji sutartis nėra tipinė organizacinio pobÅ«džio preliminarioji sutartis. Tai yra, Å¡alys, siekdamos PreliminariÄ ja sutartimi įforminti ieÅ¡kovo atsiskaitymo su atsakovu už jo pagalbÄ sÄ lygas, tikslingai įtvirtino ypatingas sutartines nuostatas, kurios nebÅ«dingos įprastinėms preliminariosioms sutartims.

Nors PreliminariÄ ja sutartimi Å¡alys susitarė dėl bendrovės įstatinio kapitalo daliu? perleidimo, Å¡alys esminę reikÅ¡mę teikė bÅ«tent bendrovės kontroliuojamos UAB „Kauno stiklas“ akciju? paketo perleidimui. IeÅ¡kovo pažadas atsakovui perleisti 15 proc. UAB „Kauno stiklas“ akciju? buvo pradėtas realizuoti po to, kai ieÅ¡kovas 2013 m. Estijoje įsteigė bendrovę ir į jÄ Ä¯nešė UAB „Kauno stiklas“ akciju? paketÄ . Bendrovė Preliminariosios sutarties sudarymo metu valdė 2 624 vnt.

UAB „Kauno stiklas“ akciju?, suteikiančiu? 52,48 proc. balsu? UAB  „Kauno stiklas“ akcininku? susirinkime. Ieškovas buvo vienintelis bendrovės dalyvis, turintis 2 500 bendrovės daliu?. Kadangi ieškovas atsakovui buvo pažadėjęs 15 proc. UAB „Kauno stiklas“ akciju?, tokį UAB „Kauno stiklas“ akciju? kiekį atitiko 715 bendrovės įstatinio kapitalo daliu?. Atsakovui tenkančiu? bendrovės daliu? kiekis (~715) = (2 500×15 proc.) ÷ 52,48 proc. Ieškovui pasiūlius, atsakovas sutiko įsigyti ne 15 proc.

UAB „Kauno stiklas“ akciju? paketÄ , o UAB „Kauno stiklas“ akciju? kontrolinį paketÄ valdančios bendrovės kapitalo dalis, konkrečiai 715 dalis iÅ¡ 2 500, kurios proporcingai valdo 15 proc. UAB „Kauno stiklas“ akciju?. Nepaisant to, kad Preliminariojoje sutartyje buvo susitarta dėl bendrovės įstatinio kapitalo daliu? perleidimo, tikrieji Å¡aliu? ketinimai buvo aiÅ¡kiai nukreipti į UAB „Kauno stiklas“ 15 proc. akciju? paketo kontrolės perleidimÄ atsakovui.

9. Atsakovo vertinimu, ieÅ¡kovas pažeidė PreliminariÄ jÄ sutartį, kuri yra teisėta ir turi bÅ«ti vykdoma joje numatytoms sÄ lygomis. Preliminariosios sutarties ir jos sÄ lygu? teisėtumÄ jau įvertino visu? instanciju? teismai kitoje civilinėje byloje, kurioje nusprendė, kad Preliminarioji sutartis yra teisėta, galiojanti ir turi bÅ«ti vykdoma joje nustatytomis sÄ lygomis. Atsakovas dėl ieÅ¡kovo atliktu? nesÄ Å¾iningu? ir teisei prieÅ¡taraujančiu? veiksmu? negavo to, ko tikėjosi, sudarydamas PreliminariÄ jÄ sutartį.

Atsakovo lÅ«kesčiai yra aiÅ¡kiai iÅ¡vardinti Preliminariojoje sutartyje: nuosavybės teisės į UAB „Kauno stiklas“ akcijas kontroliuojančios bendrovės įstatinio kapitalo daliu? įgijimas; galimybė gauti piniginiu? lėšu? ieÅ¡kovui atpirkus bendrovės įstatinio kapitalo dalis ir teisė vietoje UAB „Kauno stiklas“ kontroliuojančios bendrovės įstatinio kapitalo daliu? įgijimo nuosavybėn gauti piniginį atlygį už pagalbÄ ieÅ¡kovui versle. Kadangi teismai neginčijamai konstatavo, kad ieÅ¡kovas PreliminariÄ jÄ sutartį pažeidė ir yra atsakingas už tai, todėl, atsakovo vertinimu, dėl ieÅ¡kovo neteisėtų veiksmų neigiamos pasekmės neturi bÅ«ti permestos sÄ Å¾iningai Preliminariosios sutarties Å¡aliai – atsakovui.

10. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis CK 6.223 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma ir aktualia teismų praktika bei Preliminariosios sutarties 8.4 punkto nuostata, egzistuoja pagrindas pakeisti PreliminariÄ jÄ sutartį taip, kad pakeista Preliminarioji sutartis turėtų tÄ patį teisinį ir ekonominį rezultatÄ , kurio Å¡alys siekė sudarydamos PreliminariÄ jÄ sutartį.

11. Atsakovas prašė nutraukti bylos nagrinėjimÄ Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 293 straipsnio 3 punkte numatytais pagrindais. PraÅ¡ymas grindžiamas tuo, kad ieÅ¡kovas nagrinėjamoje byloje pareiÅ¡kė reikalavimÄ , kuris sutampa su ieÅ¡kinio reikalavimais civilinėje byloje Nr. e2-1599-259/2017. IeÅ¡kinio pagrindu ieÅ¡kovas įvardino tai, kad ginčo Preliminarioji sutartis yra sudaryta paprasta raÅ¡ytine ne notarine forma, tačiau Å¡i aplinkybė buvo žinoma nagrinėjant civilinę bylÄ Nr. e2-1599-259/2017 ir teismas šį faktÄ vertino, priimdamas sprendimÄ .

Atsakovo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovas reiÅ¡kia tokį patį savo esme reikalavimÄ ? dėl Preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia, koks jau buvo pareikÅ¡tas ir iÅ¡nagrinėtas teismų civilinėje byloje: abejose bylose sutampa Å¡alys – ieÅ¡kovas yra ieÅ¡kovas abejose bylose, o atsakovas yra atsakovas abejose bylose, nesiskiria ieÅ¡kiniu? pagrindai (nagrinėjamoje byloje jis susiaurinamas, tačiau notarinės formos nebuvimas jau buvo (turėjo bÅ«ti) žinomas teismui nagrinėjant civilinę bylÄ Nr. e2-1599-259/2017, galiausiai, sutampa ir ieÅ¡kinio dalykas – ieÅ¡kovas siekia tokio paties tikslo – Preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia.

12. IeÅ¡kovas atsiliepime į prieÅ¡ieÅ¡kinį pateikė praÅ¡ymÄ prieÅ¡ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtu, nes atsakovas nesilaikė iÅ¡ankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Nors atsakovas teigia, kad pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo dėl Preliminariosios sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka, t. y. ieÅ¡kovui pasiÅ«lė pakeisti sutartį, tačiau nepateikė jokių tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų. IeÅ¡kovo vertinimu, atsakovo pateiktas 2021 m. gruodžio 28 d. kvitas, kuriuo įrodinėjamas pasiÅ«lymo pateikimo faktas, patvirtina tik faktÄ , jog atsakovas siuntė burbulinį kalėdinį vokÄ („Burb. vokas 14 HK kalėdinis“), o ne „oficialų pasiÅ«lymÄ â€œ dėl Preliminariosios sutarties keitimo. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 13. Kauno apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu:

1) atmetė ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ prieÅ¡ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ ;

2) atmetė atsakovo praÅ¡ymÄ bylÄ dalyje dėl ieÅ¡kinio reikalavimų nutraukti;

3) ieškinį ir priešieškinį atmetė;

4) priteisė iš šalių bylinėjimosi išlaidas.

14. Teismas nustatė, kad dėl Preliminariosios sutarties galiojimo / negaliojimo yra išnagrinėtos jau trys civilinės bylos:

1) Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1599-259/2017 ieškovo reikalavimas dėl Preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia buvo atmestas. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-677-516/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019 pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas;

2) Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-663-264/2019 ieÅ¡kovo R. D. (Å¡ioje byloje – atsakovas) reikalavimas atsakovui A. Č. (Å¡ioje byloje – ieÅ¡kovas) dėl netesybų priteisimo buvo tenkintas iÅ¡ dalies – pripažinus, kad atsakovas A. Č. pažeidė PreliminariÄ jÄ sutartį, buvo priteista 500 000 Eur bauda. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-502-1120/2020 pirmosios instancijos teismo sprendimÄ pakeitė ir padidino priteistinÄ baudos dydį iki 1 455 000 Eur, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-421/2021 panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo priteistÄ 500 000 Eur baudÄ ;

3) Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškovo R. D. (šioje byloje – atsakovas) ieškinys atsakovui A. Č. (šioje byloje – ieškovas) dėl žalos atlyginimo atmestas, byla apskųsta apeliacine tvarka.

15. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo nutraukti nagrinėjamÄ bylÄ dalyje, kurioje sprendžiamas ieÅ¡kinio pagrįstumo klausimas. Teismo vertinimu, klausimÄ dėl ieÅ¡kinio tapatumo ieÅ¡kiniui iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1599-259/2017 iÅ¡nagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas ieÅ¡kinio priėmimo klausimÄ ir jau pasisakė dėl jo tapatumo – nurodė, kad ieÅ¡kinys negali bÅ«ti laikomas tapačiu civilinėje byloje Nr. e2-1599-259/2017 pareikÅ¡tam ir jau iÅ¡nagrinėtam ieÅ¡kiniui, nes yra pareikÅ¡tas skirtingu pagrindu.

Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad pareikÅ¡to ieÅ¡kinio aplinkybės apie Preliminariosios sutarties sudarymÄ pažeidžiant notarinės formos reikalavimÄ , taikytinÄ Estijos teisę ankstesnėje civilinėje byloje Nr. e2-1599-259/2017 nebuvo nurodomos ir įvertintos teismo. Be to, teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad ieÅ¡kovas dar kartÄ keldamas Preliminariosios sutarties teisėtumo klausimÄ , turėjo pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu.

16. Teismas atmetė atsakovo argumentus, susijusius su žyminio mokesčio, mokėtino už ieÅ¡kinį, nustatymu. Teismas nesutiko su atsakovo nuomone, kad ieÅ¡kovas turi bÅ«ti įpareigotas sumokėti žyminį mokestį, kuris skaičiuojamas pagal Preliminariojoje sutartyje įtvirtintų prievolių pobÅ«dį ar bendrovės įstatinio kapitalo dalių vertę, o ne pagal Preliminariosios sutarties kainÄ , kuri yra žymiai mažesnė už Preliminariosios sutarties pagrindu Å¡alims kylančias pareigas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčijant PreliminariÄ jÄ sutartį, žyminis mokestis turi bÅ«ti apskaičiuojamas pagal ginčijamos sutarties kainÄ .

17. Teismas, spręsdamas dėl Preliminariajai sutarčiai taikytinos teisės, nurodė, kad ginčijama Preliminarioji sutartis yra dėl juridinio asmens dalių kapitale bÅ«simo perleidimo, kas nėra susiję su juridinio asmens organizavimo aspektais, dėl ko Reglamento Roma I 1 straipsnio 2 dalies f punkto iÅ¡imtis netaikoma. Be to, teismas nurodė, kad Reglamento Roma I 1 straipsnio 2 dalies i punkte įtvirtinta iÅ¡imtis taip pat netaikytina, nes ginčas vyksta ne dėl nesutartiniu? prievoliu?, atsiradusiu? iÅ¡ Å¡aliu? bendradarbiavimo prieÅ¡ sutarties sudarymÄ , o iÅ¡ sutartiniu? santykiu?.

18. Teismas nurodė, kad pagal Reglamento Roma I nuostatas ginčo sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė, nes ji sudaryta Lietuvoje ir vykdoma Lietuvoje. Net ir darant prielaidÄ , kad Preliminarioji sutartis bus vykdoma Estijoje, nustatant taikytinÄ teisę pagal Reglamento Roma I nuostatas, Preliminariajai sutarčiai taikytina Å¡aliu? susitarimu, įtvirtintu Preliminariosios sutarties 9 straipsnyje numatyta Lietuvos teisė ir todėl Estijos imperatyvios teisės normos Preliminariajai sutarčiai ir iÅ¡ jos kylantiems teisiniams santykiams netaikytinos.

Preliminarioji sutartis nebuvo ir neturėjo bÅ«ti vykdoma Estijoje, ji apibrėžė ir reguliavo Å¡aliu? santykius Lietuvoje. Ginčijama sutartis buvo sudaryta Lietuvoje, jÄ sudarė Lietuvos Respublikos piliečiai, Preliminarioji sutartis buvo vykdoma Lietuvoje, joje įtvirtintos atsakovo pareigos, susijusios su bendrovės kontroliuojamos bendrovės UAB „Kauno stiklas“ akciju? valdymu, todėl nėra pagrindo taikyti Estijos teisę. Teismas pažymėjo, kad Reglamento Roma I 9 straipsnio 3 dalis numato ne pareigÄ , o galimybę iÅ¡imtinais atvejais taikyti kitos valstybės teisę.

Nagrinėjama ginčo Preliminarioji sutartis buvo ir sudaryta, ir vykdoma Lietuvoje, dėl teisės taikymo Å¡alys susitarė, todėl Estijos „virÅ¡esnės privalomos nuostatos“ netaikomos. Teismo vertinimu, Estijos teisės taikymas prieÅ¡tarautų Lietuvos Respublikos vieÅ¡ajai tvarkai. Be to, Å¡alys Preliminariosios sutarties sÄ lygose susitarė taikyti tik Lietuvos teisę. Preliminariosios sutarties 9.1 punkte susitarta, kad Å¡iai sutarčiai taikoma ir ji yra aiÅ¡kinama pagal materialiÄ jÄ Lietuvos Respublikos teisę, o 10 straipsnyje numatyta, jog bet kokie su Å¡ia sutartimi ar su jos pažeidimu, galiojimu, įsigaliojimu ar nutraukimu susiję ginčai, nesutarimai ar prieÅ¡taravimai, per 30 kalendorinių dienų neiÅ¡spręsti Å¡alių derybomis, galutinai iÅ¡sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose.

19. Ä®vertinęs Preliminariosios sutarties sÄ lygas, jos sudarymo vietÄ , Å¡aliu? gyvenamÄ sias vietas Lietuvoje, Preliminariosios sutarties vykdymÄ Lietuvoje, Preliminariosios sutarties 9, 10 straipsniuose įtvirtintÄ susitarimÄ dėl Lietuvos teisės taikymo Preliminariajai sutarčiai, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad Preliminarioji sutartis neturi tarptautinio elemento, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ji prieÅ¡tarauja imperatyvioms Estijos Respublikos teisės normoms.

20. Teismas sprendė, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo prieÅ¡ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtu. Teismas nesutiko su ieÅ¡kovo argumentais, kad jis nėra gavęs atsakovo pasiÅ«lymo dėl Preliminariosios sutarties pakeitimo. Byloje pateiktas 2021 m. gruodžio 28 d. kvitas patvirtina, kad atsakovas siuntė laiÅ¡kÄ ieÅ¡kovui.

21. Teismas nurodė, kad vienas iÅ¡ esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natÅ«ra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji Å¡alis privalo atlyginti kitai Å¡aliai padarytus nuostolius. Teismas sprendė, kad prievolės, dėl kurių siekiama pakeisti PreliminariÄ jÄ sutartį, jau yra pasibaigusios – Preliminariojoje sutartyje numatytas pagrindinės sutarties sudarymo terminas yra suėjęs – 2017 m. gruodžio 20 d.

Kadangi pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieÅ¡kovo kaltės, atsakovui pareikalavus, buvo priteista 500 000 Eur bauda, t. y. iÅ¡spręstas klausimas dėl Preliminariosios sutarties neįvykdymo pasekmių. Teismas, atsižvelgęs, kad prievolės pagal PreliminariÄ jÄ sutartį vykdymas pasibaigė dar 2017m. gruodžio 20 d., tai yra Preliminarioji sutartis yra pasibaigusi, sprendė, kad negaliojančiÄ PreliminariÄ jÄ sutartį modifikuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

22. Teismas pagrįstomis pripažino ieÅ¡kovo patirtas 1 994 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidas ir atsakovo patirtas 7 217 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidas. Likusiose dalyse teismas Å¡alių praÅ¡ymus dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atmetė. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai 23. Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo dalį, kuria ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys buvo atmestas, ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti: pripažinti PreliminariÄ jÄ sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio);

2) Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti ieškovui iš atsakovo 1 994,00 Eur turėtų teisinės pagalbos išlaidų, priteisti atsakovui iš ieškovo 7 217 Eur turėtų teisinės pagalbos išlaidų;

3) priteisti atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 23.1. Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad byloje nėra užsienio (tarptautinio) elemento, yra neteisėta. IeÅ¡kovo vertinimu, Preliminarioji sutartis atitinka ginčo santykį, kuris pripažįstamas turinčiu tarptautinį (užsienio) elementÄ , nes ginčo objektas yra užsienyje, todėl Preliminarioji sutartis pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes kvalifikuotina kaip turtinti užsienio (tarptautinį) elementÄ .

Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad sutartis yra preliminarioji sutartis, reguliuojanti ikisutartinius ieškovo ir atsakovo santykius iki pagrindinės sutarties sudarymo ir jai Estijos materialinės teisės normos negali būti taikomos. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Preliminariosios sutarties objektas yra ne bendrovės dalys, o būsima pagrindinė sutartis, tačiau, ieškovo vertinimu, Preliminariosios sutarties turinys aiškiai apibrėžia, kad Preliminarioji sutartis sudaryta dėl Estijos Respublikoje registruoto juridinio asmens akcijų nuosavybės perleidimo.

Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo vertintos aplinkybės, jog sutarties šalys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamosios vietos yra Lietuvoje, jog visos šalių pareigos iki pagrindinės sutarties sudarymo turi būti vykdomos Lietuvoje, nepaneigia faktinės aplinkybės dėl tarptautinio (užsienio) elemento egzistavimo sutartyje, kuris yra savarankiškai apsprendžiamas ginčo objekto buvimu užsienio valstybėje. Pirmosios instancijos teismas, neteisėtai konstatavęs, kad Preliminariojoje sutartyje nėra užsienio elemento, be pagrindo netaikė CK 1.10 straipsnio, 1.12 straipsnio 1–2 dalių nuostatų; 23.2.

IeÅ¡kovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Estijos imperatyvios teisės normos Preliminariajai sutarčiai ir iÅ¡ jos kylantiems teisiniams santykiams netaikytinos dėl to, kad sutarčiai taikytina Å¡alių susitarimu numatyta Lietuvos teisė. IeÅ¡kovas nurodė, kad tiek CK 1.11 straipsnio 2 dalyje, tiek Reglamento Roma I 9 straipsnyje yra įtvirtinta virÅ¡esnių privalomų (imperatyvių) nuostatų taikymo tvarka. Tai yra, CK 1.11 straipsnio 2 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyvios teisės normos taikomos nepaisant to, kad Å¡alys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokiÄ užsienio teisę.

Tuo tarpu Reglamentas Roma I nustato, kad tais atvejais, kai visi kiti situacijai svarbÅ«s elementai pasirinkimo metu yra kitoje valstybėje nei ta, kurios teisė pasirinkta, Å¡alių pasirinkimas neturi kliudyti taikyti tos kitos valstybės teisės nuostatų, nuo kurių negali bÅ«ti nukrypstama sutartimi. Kadangi Å¡alių teisė susitarti dėl sutarčių nuostatų, įskaitant ir nuostatÄ dėl sutarčiai taikytinos materialinės teisės, nėra absoliuti, ieÅ¡kovo vertinimu, ja negali bÅ«ti apeinamos imperatyvios užsienio valstybės, kurioje konkreti Preliminarioji sutartis turi bÅ«ti įgyvendinta, teisės normos; 23.3.

IeÅ¡kovas nurodė, kad Preliminariajai sutarčiai taikytinas Reglamento Roma I 9 straipsnis, pagal kurio nuostatas taikytinos virÅ¡esnės privalomos nuostatos, o konstatavus, kad Preliminariojoje sutartyje yra užsienio elementas, jai atitinkamai taikytina Estijos Respublikos teisė imperatyviai reguliuojamų santykių dalyje. IeÅ¡kovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieÅ¡kovas nepagrindžia, kokiÄ tarptautinę vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ pažeistų atisakymas taikyti Estijos Respublikos teisę ginčo sutarčiai.

IeÅ¡kovas paaiÅ¡kino, kad byloje pateikta Estijos Respublikos Tartu universiteto Privatinės teisės instituto vadovės, Estijos Aukščiausiojo Teismo patarėjos, prof. I. Kull teisinė nuomonė, kurioje ji pateikė atsakymÄ Ä¯ klausimÄ , kokios akcijų perleidimo reguliavimui nustatytų virÅ¡esnių normų netaikymo pasekmės pagal Estijos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ : įstatymų leidėjo reikalavimo notariÅ¡kai patvirtinti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį tikslas yra ne tik dokumentuoti sandorį ir nustatyti tapatybę, bet ir apsaugoti pačias Å¡alis nuo neapgalvotų ir skubotų sandorių, įskaitant Å¡alių įspėjimÄ bei sandorio teisinių pasekmių paaiÅ¡kinimÄ .

Jei įstatymų leidėjas bÅ«tų manęs, kad bÅ«tina tik dokumentuoti sandorį ir nustatyti tapatybę, prievolės sandoriui bÅ«tų nustatytas ne toks griežtas formos reikalavimas. Formos reikalavimu patvirtinti disponavimo sandorio dalį notariÅ¡kai pirmiausia siekiama užtikrinti teisinį tikrumÄ . Reikalavimas notariÅ¡kai patvirtinti sandorį dėl prievolės nustatytas sutarties Å¡alių apsaugai, Å¡io reikalavimo pažeidimas lemia sandorio negaliojimÄ ; 23.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino Reglamento Roma I 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad minėtos nuostatos numato ne pareigÄ , o galimybę iÅ¡imtiniais atvejais taikyti kitos valstybės teisę.

Teismas laikėsi neteisingos pozicijos, kad Preliminariojoje sutartyje nėra užsienio elemento ir sutarčiai neturi būti taikomos Estijos teisės viršesnės privalomos nuostatos. Ieškovo vertinimu, teismas turi taikyti ginčo nagrinėjimo vietos valstybės arba valstybės, kurioje turi būti arba buvo vykdomos iš sutarties kylančios prievolės, teisėje numatytas viršesnes privalomas nuostatas, o į jas atsižvelgti kaip į faktines aplinkybes galima tik tuo atveju, jei tai numatyta pagal šio reglamento nuostatas sutarčiai taikytinoje nacionalinėje teisėje.

Ieškovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju iš Preliminariosios sutarties kylanti prievolė sudaryti pagrindinę sutartį dėl 715 vienetų bendrovės, registruotos Estijos Respublikoje, akcinio kapitalo dalių pardavimo, todėl ši prievolė, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, nebuvo ir negali būti vykdoma Lietuvoje. Preliminariosios sutarties sudarymo metu galiojusio PK 149 straipsnio 4 dalis numatė, kad sandoris, įpareigojantis perleisti Estijos Respublikos privačios ribotos atsakomybės bendrovės (OÜ) akcijas turi būti patvirtintas notaro.

Remiantis Estijos Respublikos civilinio kodekso įstatymo bendrosios dalies 83 straipsnio 1 dalimi, sandorio formos nesilaikymas ex lege (pagal teisę) daro sandorį negaliojančiu. Taigi, sutarčiai taikytinoje nacionalinėje Estijos teisėje numatyta, kad preliminari sutartis dėl akcijų perleidimo negalioja, jeigu ji nėra notariškai patvirtinta; 23.5. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad Estijos Respublikos teisės taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1599-259/2017 priimtu sprendimu, peržiūrėtu apeliacine ir kasacine tvarka, ieškovo reikalavimas dėl Preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia jau buvo atmestas ir, kad šiuo atveju Estijos Respublikos teisės taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, tačiau, ieškovo vertinimu, minimas sprendimas negali būti vertinamas kaip prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai, dėl kurio neturėtų būti taikomos užsienio teisės normos; 23.6.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Preliminarioji sutartis neturi tarptautinio elemento, ko pasėkoje nepagrįstai nepripažino jos prieÅ¡taraujančios imperatyvioms Estijos Respublikos teisės normoms, kurių nesilaikymas daro PreliminariÄ jÄ sutartį negaliojančia ab initio; 23.7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymÄ , nesivadovavo suformuota teismų praktika. Nagrinėjamoje byloje teismas turėjo vadovautis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ir atmetus ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį bei atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį, bylinėjimosi iÅ¡laidas palikti jas patyrusioms byloje Å¡alims.

24. Atsiliepime į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atsakovas prašė ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmesti bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepime nurodyti tokie atsikirtimai: 24.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra užsienio (tarptautinio) elemento. Atsakovo vertinimu, Preliminariosios sutarties objektas yra pagrindinė sutartis, o ne bendrovės dalys. Tuo tarpu bendrovės dalys yra Preliminariosios sutarties dalykas. IeÅ¡kovas bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo Preliminarioji sutartis galėtų bÅ«ti kvalifikuojama kaip preliminarioji sutartis pagal Estijos Respublikos teisę.

Nepagrįsti ieÅ¡kovo nurodomi argumentai dėl užsienio elemento, nes Preliminariosios sutarties Å¡alys Lietuvos piliečiai, kurių gyvenamosios vietos yra Lietuvoje; visos Å¡alių pareigos iki pagrindinės sutarties sudarymo turi bÅ«ti vykdomos Lietuvoje; Preliminarioji sutartis buvo ne tik sudaryta Lietuvoje, bet ir joje vykdoma; Preliminariosios sutarties objektas yra pagrindinė sutartis. Nors PreliminariÄ ja sutartimi Å¡alys susitarė dėl bendrovės įstatinio kapitalo dalių perleidimo ateityje, Å¡alys esminę reikÅ¡mę suteikė bendrovės kontroliuojamos bendrovės UAB „Kauno stiklas“ akcijų paketo kontrolės perleidimui, kÄ patvirtina Preliminariosios sutarties preambulės 2 pastraipoje, Preliminariosios sutarties 5.1.5 punkte ir 5.1.6 punkte įtvirtintos ieÅ¡kovo (pardavėjo) pareigos; 24.2.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje turi būti taikoma šalių susitarimu numatyta Lietuvos Respublikos teisė. Apeliaciniame skunde nėra niekaip pagrindžiama, kaip šalių ginčas yra susijęs su Estija, kokie situacijai svarbūs elementai yra Estijoje. Apeliaciniame skunde pateikiami deklaratyvūs teiginiai, tačiau niekaip konkrečiai nepaaiškinama kokiu būdu neįvertinta ieškovo nurodytų normų prigimtis, tikslai bei taikymo ar netaikymo pasekmės, todėl, atsakovo vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ar taikė CK 1.10 straipsnio, 1.11 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Susitarimo dėl taikytinos teisės formai taikoma Å¡alių pasirinkta teisė (CK 1.38 straipsnio 1 dalis), todėl klausimÄ , ar toks susitarimas galioja formos požiÅ«riu, bÅ«tina spręsti ne pagal lex fori (teismo vietos), o pagal Å¡alių pasirinktÄ teisę; 24.3. Atsakovas nurodė, kad pagal Reglamento Roma I 3 straipsnio 1 dalį, Preliminariajai sutarčiai taikytina Å¡alių aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡tu susitarimu, įtvirtintu Preliminariosios sutarties 9 straipsnyje, numatyta Lietuvos teisė. IeÅ¡kovo nurodoma Reglamento Roma I 9 straipsnio 3 dalis numato ne pareigÄ , o galimybę iÅ¡imtiniais atvejais taikyti kitos valstybės teisę.

Atsakovo vertinimu, Preliminarioji sutartis buvo ne tik sudaryta, bet ir vykdoma Lietuvoje, dėl kurios teisės taikymo susitarė ginčo Å¡alys, todėl Estijos „virÅ¡esnės privalomos nuostatos“ negali bÅ«ti taikomos Lietuvos, kaip ginčo nagrinėjimo vietos valstybės, teisme. IeÅ¡kovas, akcentuodamas Estijos Respublikos imperatyvių teisės normų tikslÄ apsaugoti Estijos Respublikos vidaus vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , nepagrindžia, kokiÄ tarptautinę vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ pažeistų atsisakymas taikyti Estijos Respublikos teisę ginčo Preliminariajai sutarčiai; 24.4.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra taikomos Reglamento Roma I išimtys. Atsakovas paaiškino, kad Reglamento Roma I 1 straipsnio 2 dalies f punktas yra susijęs su visiškai kitais teisiniais santykiais nei ginčo ir nėra taikomas juridinio asmens dalių (akcijų) pirkimo–pardavimo sutartims ar preliminariosioms sutartims. Kadangi Preliminarioji sutartis yra dėl juridinio asmens dalių kapitale būsimo perleidimo, kas nėra susiję su juridinio asmens organizavimo aspektais, todėl ši išimtis netaikytina.

Be to, nėra taikoma ir Reglamento Roma I 1 straipsnio 2 dalies i punkto iÅ¡imtis, nes ginčas vyksta ne dėl nesutartinių prievolių, atsiradusių iÅ¡ Å¡alių bendradarbiavimo prieÅ¡ sutarties sudarymÄ , o iÅ¡ sutartinių santykių; 24.5. Atsakovo vertinimu, ieÅ¡kovo pateikta „teisinė nuomonė“ neturi reikÅ¡mės Å¡ioje byloje, nes pats ieÅ¡kovas įrodinėja, kad užsienio teisę teismas turėtų taikyti ex officio. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė užsienio teisės taikymo pagrindo, nėra teisinio pagrindo kalbėti apie užsienio teisės turinį ir (ne) imperatyvias nuostatas.

Be to, pateiktos teisinės nuomonės nėra pagrindo laikyti užsienio teisės oficialiu aiÅ¡kinimu, jos taikymo praktika ir doktrina, teisinė nuomonė nėra susijusi su ginčo PreliminariÄ ja sutartimi; 24.6. Atsakovo vertinimu, Estijos Respublikos teisės normų taikymas Preliminariajai sutarčiai Å¡ioje byloje ieÅ¡kovo siÅ«lomu bÅ«du bÅ«tų akivaizdžiai nesuderinamas su Lietuvos Respublikos vieÅ¡Ä ja tvarka, nes Å¡ioje byloje pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu ir siÅ«loma taikyti Estijos teise yra siekiama paneigti Lietuvos teismų sprendimų privalomumÄ .

Be kita ko, ieÅ¡kovas neįrodė, kad egzistuotų pagrindas taikyti ne Å¡alių pasirinktÄ teisę. IeÅ¡kovo nurodytame Reglamento Roma I 9 straipsnyje numatyta teismo teisė, o ne pareiga iÅ¡imtiniais atvejais taikyti užsienio teisės normas. Atsakovo įsitikinimu, tokie „iÅ¡imtiniai atvejai“ nėra ginami teisės ir teismas turėtų pagrindÄ atsisakyti ginti asmens subjektinę teisę (CK 1.137 straipsnio 3 dalis) bei pripažinti ieÅ¡kovÄ piktnaudžiaujant procesu (CPK 95 straipsnis).

Ginčo atveju byloje nėra nei vieno įrodymo patvirtinančio, kad Preliminarioji sutartis pagal Estijos Respublikos teisę bÅ«tų laikoma negaliojančia. Be to, į bylÄ nėra pateikta nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad padaryta klaida ir ji turi esminę reikÅ¡mę teisminei sistemai ir, kad nukrypimÄ nuo res judicata (teismo galutinai iÅ¡spręstas klausimas) principo sÄ lygotų esminio ir įtikinamo pobÅ«džio aplinkybės; 24.7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai paskirstė bylinėjimosi iÅ¡laidas, todėl ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo sprendimo.

25. Apeliaciniu skundu atsakovas praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo dalį, kurioje prieÅ¡ieÅ¡kinis atmestas ir prieÅ¡ieÅ¡kinį tenkinti; priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovo naudai bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 25.1. Atsakovas nurodė, kad ieÅ¡kovui įrodinėjant, kad Preliminarioji sutartis yra negaliojanti, vadovaujantis Preliminariosios sutarties 8.4 punkto nuostata, Å¡alys privalo Preliminariosios sutarties nuostatas pakeisti teisiÅ¡kai veiksminga norma kuri, kiek tai įmanoma, turėtų tÄ patį teisinį ir ekonominį rezultatÄ , kaip ir pakeistoji norma; 25.2.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas negali reikšti reikalavimo pakeisti Preliminariosios sutarties nuostatas, pasibaigus Preliminariajai sutarčiai, nepagrįsta. Atsakovo vertinimu, termino sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigimas turi tik tiek įtakos ir yra reikšmingas tik tiek, kiek yra susiję su pareigos sudaryti pagrindinę sutartį įgyvendinimu ir jos pasibaigimu. Nors terminas yra pasibaigęs, nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad Preliminariosios sutarties nuostatos negali būti modifikuojamos.

Tiek Preliminariosios sutarties 8.4 punkto nuostata, tiek atsakomybę už Preliminariosios sutarties neįvykdymÄ reglamentuojančios nuostatos po Preliminariosios sutarties pasibaigimo nenustoja galioti. Nagrinėjamu atveju Å¡alys neturėjo tikslo susitarti ir Preliminariosios sutarties 8.4. punkto nuostatoje nėra numatyta, kad ji galioja iki termino sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigimo. Atsakovo vertinimu, nei CK 6.165 straipsnyje, nei kitoje CK ar kito įstatymo normoje nėra nustatyta, kad atsakovas gali reikÅ¡ti reikalavimÄ modifikuoti preliminariÄ jÄ sutartį tik tokiu atveju, jeigu dar nepasibaigęs terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti.

CK 6.165 straipsnyje numatytas vienintelis ribojimas – pasibaigus pagrindinės sutarties sudarymo terminui negalima reikÅ¡ti reikalavimo įgyvendinti sutartį natÅ«ra; 25.3. Atsakovas nurodė, kad teismai, kitoje tarp Å¡alių iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje, neginčijamai konstatavo, kad PreliminariÄ jÄ sutartį pažeidė ir atsakingas už šį pažeidimÄ yra ieÅ¡kovas. Å iuo atveju bÅ«tent dėl ieÅ¡kovo neteisėtų veiksmų atsiradusios neigiamos pasekmės neturėtų bÅ«ti permestos sÄ Å¾iningai Preliminariosios sutarties Å¡aliai – atsakovui.

Atsakovas pažymėjo, kad Å¡alys Preliminariosios sutarties 8.4 punkte susitarė net ir dalinio ar visiÅ¡ko Preliminariosios sutarties negaliojimo atveju siekti to paties teisinio ir ekonominio rezultato, todėl egzistuoja pagrindas keisti PreliminariÄ jÄ sutartį. Nagrinėjamu atveju CK 6.223 straipsnio 2 dalį taikant sistemiÅ¡kai su specialiuoju sutarties keitimo pagrindu – Preliminariosios sutarties 8.4 punkto nuostatomis, egzistuoja teisinis pagrindas teismo sprendimu modifikuoti PreliminariÄ jÄ sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas gavo dalį PreliminariÄ ja sutartimi siekto ekonominio rezultato (atsakovo naudai priteista 500 000 Eur), į Å¡iÄ aplinkybę bÅ«tina atsižvelgti keičiant PreliminariÄ jÄ sutartį teismo sprendimu; 25.4.

Atsakovas nesutinka su ieÅ¡kovo argumentais, kad tenkinus prieÅ¡ieÅ¡kinį bÅ«tų ne modifikuota Preliminarioji sutartis, o sukurti nauji teisiniai santykiai. Atsakovo vertinimu, tiek faktinės bylos aplinkybės, tiek tarp bylos Å¡alių susiklostę ilgalaikiai verslo ir bendradarbiavimo santykiai pagrindžia, kad iÅ¡ tiesų Å¡alys turėjo tikslÄ susitarti dėl UAB „Kauno stiklas“ akcijų perleidimo. Be to, ankstesnėse bylose nustatytos faktinės aplinkybės ir Å¡ioje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Å¡alių Preliminariojoje sutartyje aptarta bauda iÅ¡ tiesų yra atlygis už ilgametį atsakovo indėlį į UAB „Kauno stiklas“ veiklÄ .

Todėl nėra jokio teisinio pagrindo iÅ¡vadai, kad atsakovo reikalaujamais Preliminariosios sutarties pakeitimais yra siekiama Preliminariosios sutarties sudarymo naujomis sÄ lygomis.

26. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas prašė atsakovo apeliacinį skundÄ atmesti, ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ tenkinti, priteisti ieÅ¡kovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepime nurodyti tokie atsikirtimai: 26.1. Atsakovo reikalavimas pakeisti PreliminariÄ jÄ sutartį atmestinas, nes jis yra reiÅ¡kiamas tada, kai Preliminari sutartis yra pasibaigusi, suėjus jos terminui, be to, teismuose įsiteisėjusiais res judicata galiÄ turinčiais sprendimais jau iÅ¡spręstos visos kitos galimos iÅ¡ Preliminariosios sutarties kilusios teisinės pasekmės. Taigi, pasibaigus Preliminariajai sutarčiai, ji negali bÅ«ti keičiama / modifikuojama.

IeÅ¡kovo vertinimu, atsakovas prieÅ¡ieÅ¡kinio ir apeliacinio skundo reikalavimais modifikuoti galutinai pasibaigusiÄ PreliminariÄ jÄ sutartį, siekia teismo sprendimu nustatyti ieÅ¡kovui absoliučiai naujÄ prievolę, kurios pagrindu bandoma sudaryti sÄ lygas atsakovui nepagrįstai pasipelnyti ieÅ¡kovo sÄ skaita bei reikalaujama tokios nesÄ Å¾iningos prievolės vykdymo. Be to, ieÅ¡kovo vertinimu, atsakovo reiÅ¡kiami reikalavimai negali bÅ«ti kvalifikuojami kaip Preliminariosios sutarties pakeitimas, nes modifikuojant sutartį negali bÅ«ti sukuriamos pasekmės, kurios nulemtų Preliminariosios sutarties dalyko ir kitų esminių Preliminariosios sutarties sÄ lygų pakeitimÄ ; 26.2.

IeÅ¡kovas nurodė, kad atsakovas prieÅ¡ieÅ¡kiniu reikalauja įpareigoti ieÅ¡kovÄ atlikti neįmanomÄ veiksmÄ , tai yra, Preliminariosios sutarties dalyku pripažinti turtÄ , kuris ieÅ¡kovui nepriklauso ir įpareigoti ieÅ¡kovÄ perleisti šį dalykÄ atsakovui atsakovo vienaÅ¡aliÅ¡kai padiktuotomis aiÅ¡kiai nesÄ Å¾iningomis sÄ lygomis. Å ioje byloje neginčijamai nustatyta, kad ieÅ¡kovui UAB „Kauno stiklas“ akcijos, kurių reikalauja atsakovas, nepriklauso. Taigi, teismo sprendimu negalima įpareigoti ieÅ¡kovÄ atlikti neįmanomÄ veiksmÄ , tai yra perleisti turtÄ , kuris atsakovui nepriklauso; 26.3.

Atsakovo reikalavimas pakeisti PreliminariÄ jÄ sutartį atmestinas dar ir tuo pagrindu, kad atsakovas siekia Preliminariosios sutarties priverstinio įvykdymo natÅ«ra. Kasacinio teismo praktikoje, aiÅ¡kinant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias preliminariosios sutarties institutÄ , yra nurodyta, kad vienas iÅ¡ esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kas jos negalima reikalauti įvykdyti natÅ«ra; 26.4. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad Preliminariosios sutarties tikslas buvo įtvirtinti ieÅ¡kovo atsiskaitymo su atsakovu tvarkÄ , kad Å¡alių tikroji valia buvo nukreipta į ieÅ¡kovo atsiskaitymo su atsakovu už ilgametį bendradarbiavimÄ ir atsakovo pagalbÄ sprendžiant bendrovės verslo klausimus įforminimÄ .

Minėtos atsakovo nurodomos aplinkybės nėra tikrovę atitinkantys faktai, bet yra jo paties iÅ¡sigalvotos, siekiant nepagrįstai pasipelnyti ieÅ¡kovo sÄ skaita. Jokių įrodymų apie neva egzistavusį susitarimÄ dėl 2 mln. Eur vertės paslaugų teikimo, paslaugų teikimo faktÄ , jų tinkamumÄ , kokybę, priėmimÄ byloje nebuvo ir nėra pateikta. Negana to, atsakovas piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis ignoruoja teismų nustatytas aplinkybes iÅ¡nagrinėtose bylose ir atitinkamai padarytas iÅ¡vadas dėl atsakovo nurodomų aplinkybių nepagrįstumo.

IeÅ¡kovo vertinimu, prieÅ¡ieÅ¡kiniu reiÅ¡kiami reikalavimai reiÅ¡kia ne Preliminariosios sutarties modifikavimÄ , o siekį sukurti naujus teisinius santykius – atsakovas neteisėtai siekia pakeisti tiek Preliminariosios sutarties dalykÄ , tiek kitas esmines Preliminariosios sutarties sÄ lygas; 26.5. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Preliminariosios sutarties 8.4 punktas yra specialusis sutarties keitimo pagrindas sistemiÅ¡kai taikant kartu su CK 6.223 straipsnio 2 dalimi. Pagal nuosekliai formuojamÄ teismų praktikÄ , Å¡i įstatymo norma sistemiÅ¡kai turi bÅ«ti taikoma tik su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais CK straipsniais (pvz., 6.204, 6.228 straipsniai ir kt.).

Aplinkybių taikyti tokių specialius sutarties pakeitimo atvejus atsakovas net neįrodinėja. Tuo tarpu esant pasibaigusiems Å¡alių ikisutartiniams santykiams ir visoms prievolėms pagal PreliminariÄ jÄ sutartį, jos sÄ lygų dėl pagrindinės sutarties sudarymo keitimas CK 6.223 straipsnio 2 dalies pagrindu apskritai yra negalimas, kadangi Å¡alių prievolė sudaryti pagrindinę sutartį yra pasibaigusi; 26.6. Atsakovo argumentai, kad tuo atveju, jeigu bÅ«tų tenkinamas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys, egzistuotų teisinis pagrindas modifikuoti PreliminariÄ jÄ sutartį pagal Preliminariosios sutarties 8.4. punktÄ vertintini kaip argumentavimas ad absurdum (nesÄ monė), t. y., pripažinus sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (ab initio), laikoma, kad tarp Å¡alių nebuvo sudaryta sutartis – jos pagrindu nekilo prievolės. Dėl Å¡ios priežasties po teismo sprendimo pripažinti sutartį ar jos sÄ lygÄ negaliojančia ab initio, ji jau nebegali bÅ«ti keičiama, taikant CK 6.223 straipsnio 2 dalį.

Tuo atveju, jei nuo sudarymo momento negaliojančia pripažinta sutartis būtų vėliau keičiama šalių susitarimu ar teismo sprendimu CK 6.223 straipsnio 2  dalies ir kitos specialiosios teisės normos pagrindu, būtų paneigta sandorio negaliojimo ab initio esmė. Ieškovo vertinimu, teismui tenkinus ieškovo ieškinį, negali atsirasti joks teisinis pagrindas tenkinti atsakovo priešieškinį. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 27.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

28. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindÄ peržengti apeliacinių skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas ribų.

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atmetė ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį dėl Preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia ab initio ir atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl Preliminarios sutarties modifikavimo. Taigi, apeliacijos dalykÄ sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas ieÅ¡kovo ir atsakovo apeliacinių skundų motyvais. Dėl apelianto A. Č. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su CK 1.10 straipsnio, 1.11  straipsnio 2 dalies ir 1.12 straipsnio 1–2 dalies nuostatų taikymu 30.

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 1.10 straipsnio, 1.11  straipsnio 2 dalies, 1.12  straipsnio 1–2 dalių nuostatų, nepagrįstai pripažino, kad ginčo sutartis neturi užsienio (tarptautinio) elemento ir atitinkamai nepagrįstai sprendė, kad byloje turi bÅ«ti taikoma Å¡alių susitarimu numatyta Lietuvos Respublikos teisė. Apelianto įsitikinimu, Preliminariosios sutarties objektas yra užsienio valstybėje (Estijos Respublikoje) registruoto juridinio asmens dalys (akcijos), o ne bÅ«sima pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis, todėl turėjo bÅ«ti taikoma Estijos Respublikos teisė, numatanti privalomÄ sutarties sudarymo notarinės formos reikalavimÄ .

Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

31. Vadovaujantis CK 1.10 straipsnio 1 dalimi, civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma tada, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.10 straipsnis, 1.12 straipsnis ir CPK 808 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujantis turi būti nustatoma, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę ir jos turinį nustatyti pačiam (ex officio), o kuriais – su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys.

32. CK 1.12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad teismas užsienio teisę taiko, aiÅ¡kina ir jos turinį nustato ex officio tais atvejais, kai tai nustatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose. CK 1.12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, jeigu užsienio teisės taikymÄ nustato Å¡alių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiÅ¡kinimÄ , jos taikymo praktikÄ ir doktrinÄ atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo Å¡alis, kuri remiasi užsienio teise. Tos pačios užsienio teisės turinio nustatymo taisyklės įtvirtintos ir CPK 808 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

33. Užsienio teisės turinio nustatymas, priklausomai nuo jos taikymo pagrindo, skirstomas į teisės arba fakto klausimus, kurie lemia pareigos nustatyti užsienio teisės turinį pasiskirstymÄ tarp Å¡alių ir teismo. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tais atvejais, kai užsienio teisę teismas taiko Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose nustatytais atvejais ex officio, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį aiÅ¡kintis tenka bylÄ nagrinėjančiam teismui.

Tokiu atveju taikytina užsienio teisė apima visas materialiosios teisės normas, kurios reglamentuoja ginčo santykius, o tai, kas yra laikoma taikytinos materialiosios teisės Å¡altiniais, nustatoma, remiantis atitinkamos valstybės teise. Tais atvejais, kai užsienio teisės taikymÄ nustato Å¡alių susitarimas, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas fakto klausimu, o pareiga įrodyti užsienio teisės turinį tenka Å¡alims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015, 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020).

34. Sutarties laisvės principas, kurio sudedamoji dalis yra sutarties Å¡alių autonomija, suteikia teisę teisinių santykių subjektams savarankiÅ¡kai pasirinkti sutartiniams santykiams taikytinÄ teisę. CK 1.37 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartinėms prievolėms taikoma prievolės Å¡alių susitarimu pasirinkta teisė. Toks Å¡alių susitarimas gali bÅ«ti numatytas pagal Å¡alių sudarytos sutarties sÄ lygas arba gali bÅ«ti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Å alys savo susitarimu gali pasirinkti tam tikros valstybės teisę, kuri bus taikoma visai sutarčiai arba atskirai jos daliai ar atskiroms dalims.

Reglamento Roma I 3 straipsnyje taip pat nustatyta, kad sutarčiai taikoma Å¡alių pasirinkta teisė; pasirinkimas turi bÅ«ti tiksliai iÅ¡reikÅ¡tas ar aiÅ¡kiai parodytas sutarties sÄ lygomis arba bylos aplinkybėmis; Å¡alys gali pasirinkti visai sutarčiai ar tik jos daliai taikytinÄ teisę (1 dalis); Å¡alys gali bet kuriuo metu susitarti sutarčiai taikyti kitÄ teisę, nei pagal pirmesnį Å¡alių pasirinkimÄ pagal šį straipsnį ar kitas Å¡io reglamento nuostatas taikyta teisė (2 dalis).

35. CK 1.11 straipsnio 2 dalis numato, kad Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyvios teisės normos taikomos nepaisant to, kad Å¡alys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokiÄ užsienio teisę. Spręsdamas Å¡iuos klausimus, teismas turi atsižvelgti į Å¡ių normų prigimtį, tikslus bei jų taikymo ar netaikymo pasekmes.

36. Kasacinio teismo praktikoje laikomasis nuoseklios pozicijos, kad preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021, 29 punktas).

37. Nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog Preliminariojoje sutartyje Å¡alys susitarė, kad jai taikoma ir ji yra aiÅ¡kinama pagal materialiÄ jÄ Lietuvos Respublikos teisę (Preliminariosios sutarties 9.1 papunktis). Be kita ko, Å¡alys numatė, kad joms nesusitarus tarpusavyje, ginčai galutinai bus sprendžiami Lietuvos Respublikos teisme (Preliminariosios sutarties 10.1 papunktis). Taip pat Å¡alys susitarė Preliminariojoje sutartyje numatytomis sÄ lygomis ir tvarka nuo 2017 m. gruodžio 5 iki 20 dienos parduoti ir perduoti atsakovui, o tuo tarpu atsakovas – nupirkti ir priimti iÅ¡ ieÅ¡kovo parduodamas bendrovės dalis, už jas sumokant Preliminariojoje sutartyje nurodyto dydžio kainÄ .

Taip pat nustatyta, kad Preliminarioji sutartis buvo sudaryta Lietuvoje, jÄ sudarė Lietuvos Respublikos piliečiai, visos Å¡alių pareigos iki pagrindinės sutarties sudarymo buvo numatytos vykdyti Lietuvoje (Sutarties 4, 5 straipsniai), iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovo naudai Sutarties 4.5 punkto pagrindu priteista bauda (žr. Å¡ios nutarties 14 punktÄ ). Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, dėl Preliminariosios sutarties teisėtumo jau buvo spręsta kitoje civilinėje byloje (civilinė byla Nr. e2-1599-259/2017), kurioje ieÅ¡kovo reikalavimas dėl Preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia buvo atmestas.

Teismai vertino, kad dėl visų Preliminariosios sutarties sÄ lygų buvo pasiektas abiejų Å¡alių susitarimas, o Preliminarioji sutartis neprieÅ¡tarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), vieÅ¡ajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis).

38. Taigi, vertindama byloje nustatytas aplinkybes (žr. Å¡ios nutarties 37 punktÄ ) aptartų teisės normų bei formuojamos teismų praktikos kontekste (žr. Å¡ios nutarties 31–36 punktus), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti su apelianto A. Č. vertinimu, kad Preliminarioji sutartis turi užsienio elementÄ ir / ar jai turėtų bÅ«ti taikoma Estijos teisė. PrieÅ¡ingai, nustatytos aplinkybės įrodo Å¡alių aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡tÄ susitarimÄ dėl Lietuvos Respublikos teisės taikymo ir jos vykdymo Lietuvoje. Apelianto A. Č. samprotavimai, kad Preliminariosios sutarties objektas yra užsienio valstybėje (Estijos Respublikoje) registruoto juridinio asmens dalys (akcijos), o ne bÅ«sima pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis, neturi jokio objektyvaus pagrindimo.

39. Teismui konstatavus, kad nagrinėjamu atveju turi bÅ«ti taikoma Å¡alių pasirinkta Lietuvos Respublikos teisė, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apelianto A. Č. samprotavimų, susijusių su Estijos Respublikos teisės bei notarinės formos reikalavimų taikymu. Dėl galimybės taikyti Reglamento Roma I 9 straipsnio nuostatas nagrinėjamo ginčo kontekste 40. Apeliantas A. Č. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino ir nepagrįstai netaikė Reglamento Roma I 9 straipsnio nuostatų. Apelianto vertinimu, Preliminariajai sutarčiai turi bÅ«ti taikoma Estijos Respublikos teisė ir atitinkamai Preliminarioji sutartis turi bÅ«ti pripažinta sudaryta pažeidžiant notarinės formos reikalavimÄ , taikytinÄ pagal Estijos Respublikos teisę, o pirmosios instancijos teismo argumentas, kad Estijos Respublikos teisės taikymas prieÅ¡tarautų Lietuvos Respublikos vieÅ¡ajai tvarkai yra neteisėtas. Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡iais apelianto argumentais.

41. Pirma, pagal Reglamento Roma I 9 straipsnio 1 dalį, virÅ¡esnės privalomos nuostatos yra tos, kurių laikymÄ si valstybė laiko itin svarbiu jos viešųjų interesų, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės sandaros, apsaugai tiek, kad jos taikomos visais atvejais, kuriuos jos apima, neatsižvelgiant į pagal šį reglamentÄ sutarčiai taikytinÄ teisę. Reglamento Roma I 9 straipsnio 3  dalis numato, kad valstybės, kurioje turi bÅ«ti arba buvo vykdomos iÅ¡ sutarties kylančios prievolės, teisėje numatytos virÅ¡esnės privalomos nuostatos, gali bÅ«ti taikomos tiek, kiek pagal Å¡ias virÅ¡esnes privalomas nuostatas sutarties vykdymas yra neteisėtas.

Sprendžiant, ar taikyti tas nuostatas, turi bÅ«ti atsižvelgiama į jų pobÅ«dį ir tikslÄ bei į jų taikymo arba netaikymo pasekmes. Taigi, pagal Reglamento Roma I 9 straipsnio 3 dalį, virÅ¡esnių privalomų nuostatų taikymas yra galimas, tačiau neprivalomas, įrodžius tokio taikymo iÅ¡imtinį pobÅ«dį. Tačiau apeliantas A. Č. nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu teisėjų kolegija galėtų spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja iÅ¡imtinės aplinkybės taikyti Estijos Respublikos teisę, o jos netaikymas prieÅ¡tarautų vieÅ¡ajai tarptautinei tvarkai, o vien subjektyvÅ«s samprotavimai nesudaro pagrindo daryti prieÅ¡ingos iÅ¡vados.

42. Antra, Europos SÄ jungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiÅ¡kindamas Reglamento Roma I 9 straipsnio 3 dalį, nurodė, kad pagal jÄ ginÄÄ nagrinėjantis teismas negali kaip teisės normų taikyti kitų virÅ¡esnių privalomų nuostatų, iÅ¡skyrus numatytÄ sias ginčo nagrinėjimo vietos valstybės arba valstybės, kurioje turi bÅ«ti arba buvo vykdomos iÅ¡ sutarties kylančios prievolės, teisėje, tačiau Å¡iam teismui nedraudžiama į Å¡ias kitas virÅ¡esnes privalomas nuostatas atsižvelgti kaip į faktines aplinkybes, jei tai numatyta pagal Å¡io reglamento nuostatas sutarčiai taikytinoje nacionalinėje teisėje.

Tokio aiÅ¡kinimo nepaneigia ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas.“ (ESTT 2016 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Nr. C?135/15). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta (žr. Å¡ios nutarties 39 punktÄ ), kad Preliminarioji sutartis buvo sudaryta ir vykdoma Lietuvos Respublikoje, Å¡alys pasirinko taikyti Lietuvos Respublikos teisę, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju turėjo bÅ«ti taikomos Reglamento Roma I 9 straipsnio nuostatos.

43. Trečia, Reglamento Roma I 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutarčiai taikoma Å¡alių pasirinkta teisė. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu spręsti, kad Preliminarioji sutartis turi tarptautinį elementÄ , bÅ«tų taikytina Å¡alių pasirinkta Lietuvos Respublikos teisė (žr. Å¡ios nutarties 37–38 punktus).

44. Atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto A. Č. argumentus, kad pagal Reglamento Roma I nuostatas Preliminariajai sutarčiai taikytina Estijos Respublikos teisė. Vien tai, kad apeliantas turi kitokiÄ nuomonę dėl Reglamento Roma I 9 straipsnio nuostatų vertinimo ir taikymo, nesuponuoja iÅ¡vados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir taikė Reglamento Roma I normas bei nesudaro pagrindo Å¡ių normų vertinti kitaip. Dėl apelianto R. D. apeliacinio skundo argumentų 45. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimus kaip nepagrįstus. Teismo vertinimu, Preliminariosios sutarties vykdymas, taip pat ir pati Preliminarioji sutartis pasibaigė 2017 m. gruodžio 20 d., todėl modifikuoti jos nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

46. Apeliantas R. D. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria Å¡is atmetė jo prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl Preliminariosios sutarties pakeitimo. Apelianto R. D. vertinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad po Preliminariosios sutarties pabaigos negalima reikÅ¡ti reikalavimo pakeisti Preliminariosios sutarties sÄ lygas. Reikalavimas modifikuoti PreliminariÄ sutartį yra savarankiÅ¡kas reikalavimas, kuris gali bÅ«ti nagrinėjamas ir tenkinamas nepriklausomai nuo Preliminariojoje sutartyje numatyto pagrindinės sutarties sudarymo termino. Be to, Å¡alys Preliminariosios sutarties 8.4 punkte susitarė, kad esant daliniam ar visiÅ¡kam Preliminariosios sutarties negaliojimo atvejui, siekti to paties teisinio ir ekonominio rezultato. Todėl, apelianto R. D. įsitikinimu, egzistuoja teisinis pagrindas modifikuoti PreliminariÄ jÄ sutartį teismo sprendimu. Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡iais apelianto argumentais.

47. Pirma, vienas iÅ¡ preliminariosios sutarties bruožų yra terminas, iki kurio turi bÅ«ti sudaryta pagrindinė sutartis. Pagal CK 6.165 straipsnio 3 dalį, preliminariojoje sutartyje Å¡alys turi nurodyti terminÄ pagrindinei sutarčiai sudaryti; jeigu Å¡is terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi bÅ«ti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Jeigu Å¡alys per preliminariojoje sutartyje nustatytÄ terminÄ pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti Å¡iÄ sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Terminu yra laikomas apibrėžtas laikotarpis, kuriam suėjus ar pasibaigus įstatymas ar Å¡alių susitarimas numato tam tikrÄ civilinių teisių ar pareigų atsiradimÄ , pasikeitimÄ ar pasibaigimÄ . Terminas gali bÅ«ti apibrėžiamas ne tik kalendorine data ar nurodomas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis, valandomis, bet ir įvykiu, kuris neiÅ¡vengiamai turi įvykti (CK 1.117 straipsnis).

48. CK 6.165 straipsnio 5 dalyje nurodyta bendroji teisės norma, įtvirtinanti teisinius padarinius, kylančius pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui. Sprendžiant dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pasibaigimo padarinių, kasacinis teismas yra nurodęs, kad prievolės sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigimas reiÅ¡kia ir preliminariosios sutarties pabaigÄ ir jokios papildomos Å¡alių valios iÅ¡raiÅ¡kos įstatymas nereikalauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2010). Tai reiÅ¡kia, kad pasibaigus pagrindinės sutarties sudarymo laikotarpiui, prievolės, kylančios iÅ¡ Preliminariosios sutarties, pasibaigia.

49. Bylos duomenimis nustatyta, kad Preliminariosios sutarties 2.1 punktu Å¡alys susitarė iki 2017 m. gruodžio 20 d. sudaryti pagrindinę bendrovės dalių pirkimo–pardavimo sutartį. Å alys susitarė, kad tuo atveju, jeigu pirkėjas per 6 mėnesius nuo Preliminariosios sutarties pasiraÅ¡ymo dienos nepateikia 4 punkte nurodyto praneÅ¡imo apie pageidavimÄ nupirkti parduodamas akcijas, tuomet laikoma, kad pirkėjas nepageidauja pirkti parduodamų akcijų ir Preliminarioji sutartis netenka galios (Preliminariosios sutarties 8.2 punktas).

Preliminariosios sutarties sÄ lygos gali bÅ«ti keičiamos ir (arba) Preliminarioji sutartis gali bÅ«ti pildoma tik abiejų Å¡alių raÅ¡ytiniu sutarimu (Preliminariosios sutarties 8.3 punktas). Jeigu kuri nors Preliminariosios sutarties nuostata prieÅ¡tarauja įstatymams arba dėl kokios nors priežasties tampa iÅ¡ dalies arba visai negaliojančia, ji nedaro negaliojančiomis likusių Preliminariosios sutarties nuostatų. Tokiu atveju Å¡alys susitaria pakeisti negaliojančiÄ nuostatÄ teisiÅ¡kai veiksminga norma, kuri, kiek tai įmanoma, turėtų tÄ patį teisinį ir ekonominį rezultatÄ kaip ir pakeistoji norma (Preliminariosios sutarties 8.4 punktas).

50. IÅ¡ nurodytų Preliminariosios sutarties nuostatų matyti, kad pagrindinės sutarties sudarymo laikotarpis buvo apibrėžtas laike, tai yra pagrindinė sutartis galėjo bÅ«ti sudaryta iki 2017 m. gruodžio 20 d. Taip pat Preliminariojoje sutartyje numatytos ir jos neįvykdymo, t. y. pagrindinės sutarties nesudarymo, pasekmės: jeigu pirkėjas per 6 mėnesius nuo Preliminariosios sutarties pasiraÅ¡ymo dienos nepateikia 4 punkte nurodyto praneÅ¡imo apie pageidavimÄ nupirkti parduodamas akcijas, tuomet laikoma, kad pirkėjas nepageidauja pirkti parduodamų akcijų ir Preliminarioji sutartis netenka galios. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės teisingai sprendė, kad pasibaigus Preliminariosios sutarties galiojimo terminui, ji negali bÅ«ti modifikuota CK 6.223 straipsnio 2 dalies pagrindu, kadangi pasibaigė Preliminarioje sutartyje numatytas prievolių vykdymas.

51. Antra, minėta (žr. Å¡ios nutarties 37 punktÄ ), kad įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu buvo iÅ¡spręstas klausimas dėl Preliminariosios sutarties neįvykdymo pasekmių ir iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovo naudai priteista 500 000 Eur bauda. Å ios byloje nustatytos aplinkybės papildomai įrodo, kad visos prievolės pagal PreliminariÄ sutartį yra pasibaigusios, todėl joje numatytos sÄ lygos negali bÅ«ti modifikuojamos / keičiamos.

52. Trečia, sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė, todėl net ir tuo atveju jeigu pagal CK 6.223 straipsnio normas Preliminarioji sutartis gali būti modifikuojama, tuo atveju turi būti pritaikytas ir kitas – specialusis – sutartyje ar įstatyme numatytas sutarties keitimo teismo keliu pagrindas. Apeliantas teigia, kad Preliminariosios sutarties 8.4 punktas yra specialusis Preliminariosios sutarties keitimo pagrindas, kuris nagrinėjamu atveju turi būti taikomas sistemiškai kartu su CK 6.223 straipsnio 2 dalimi.

Teisėjų kolegijos vertinimu apelianto nurodytas Preliminariosios sutarties 8.4 punktas negali būti vertinamas kaip specialusis sutarties keitimo teismo keliu pagrindas. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad aptariama norma sistemiškai turi būti taikoma su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais CK straipsniais (pvz., 6.204, 6.228 straipsniais ir kt.), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2013; 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-701/2016; 2020 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-916/2020).

Tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta nei vienos iÅ¡ CK 6.223  straipsnio 2 dalyje nustatytų sÄ lygų Preliminariosios sutarties pakeitimui. Be to, kaip jau buvo minėta, Preliminarioji sutartis yra pasibaigusi, todėl modifikuoti jos sÄ lygų nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto R. D. pateiktus argumentus, sprendžia, kad pagrindo tenkinti jo reikalavimÄ dėl Preliminariosios sutarties sÄ lygų modifikavimo, nėra, nes Preliminarioji sutartis ir joje numatytos prievolės yra pasibaigusios, atsakovui už tai, kad dėl ieÅ¡kovo kaltės pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, priteista 500 000 Eur netesybų suma, todėl pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės pagrįstai ir teisėtai atmetė prieÅ¡ieÅ¡kinį kaip nepagrįstÄ . Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 54. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieÅ¡kinį ir prieÅ¡ieÅ¡kinį, pagrįstomis pripažino ieÅ¡kovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas už atsiliepimo į prieÅ¡ieÅ¡kinį parengimÄ ir baigiamosios kalbos rengimÄ bei atsakovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas už atsiliepimo į ieÅ¡kinį, tripliko, praÅ¡ymo parengimus, dalyvavimÄ teismo posėdyje.

55. Apeliantas A. Č. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme. Apelianto vertinimu, atmetus ieškinį ir priešieškinį, yra paskirstomos ir priteisiamos tik išlaidos valstybės naudai, o kitos bylinėjimosi išlaidos paliekamos jas patyrusioms šioje byloje šalims.

56. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto A. Č. apeliacinio skundo argumentais, jog atmetus ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį ir atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį, bylinėjimosi iÅ¡laidos turėjo likti Å¡alims, nes nė vienos Å¡alies reikalavimai nebuvo patenkinti. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos iÅ¡kėlimÄ teisme iniciavo ieÅ¡kovas. Tuo tarpu atsakovas, atsižvelgęs į apeliacinio skundo argumentus, byloje pateikė prieÅ¡ieÅ¡kinį, t. y. pasinaudojo jam procesinės teisės normomis suteikta teise gintis dėl ieÅ¡kovo teismui pateikto reikalavimo. Kadangi pirmosios instancijos teismas tiek ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį, tiek atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį atmetė, todėl nei ieÅ¡kovas, nei atsakovas neturi teisės į jų turėtų atstovavimo iÅ¡laidų patenkinimÄ (CPK 93 straipsnis). Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-375/2013).

57. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tiek iš ieškovo, tiek iš atsakovo priteisdamas priešingos šalies patirtas teisinės pagalbos išlaidas, netinkamai taikė CPK 93, 98 straipsnių normas, todėl nepagrįstai priteisė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

58. Teismų praktikoje nurodoma, jog reikalavimas peržiÅ«rėti bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimÄ yra procesinis praÅ¡ymas ir nevertinamas kaip materialinis ieÅ¡kinio (pareiÅ¡kimo) reikalavimas. Procesinio praÅ¡ymo dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų perskirstymo patenkinimas apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iÅ¡ dalies patenkintu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 19 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-104-684/2016).

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti iÅ¡ esmės nepakeistÄ , patikslinant tik jo dalį dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo ir jų nė vienai Å¡aliai iÅ¡ antrosios Å¡alies nepriteisinat. Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme 59. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias Preliminariosios sutarties galiojimo, taip pat Preliminariosios sutarties modifikavimo klausimus nagrinėjamos bylos kontekste ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurio naikinti apeliacinių skundų argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas paliekamas iÅ¡ esmės nepakeistu, patikslinant teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kuria buvo iÅ¡spręstas procesinis bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo klausimas.

60. Teismų praktikoje išaiškinta, kad šalių apeliacinius skundus atmetus, kiekvienai iš jų lieka apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-351-1120/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-37-330/2023; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-302/2023). Kadangi nagrinėjamoje byloje tiek ieškovo, tiek atsakovo apeliaciniai skundai atmesti, bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra paskirstomos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a : Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimÄ palikti iÅ¡ esmės nepakeistÄ . Patikslinti Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo rezoliucinės dalies ketvirtÄ ir penktÄ pastraipas dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, ir jas iÅ¡dėstyti taip: „Netenkinti ieÅ¡kovo A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo R.

D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) praÅ¡ymų priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, patirtas bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.“. Teisėjai Marius Bajoras Dalia Kačinskienė Žilvinas Terebeiza