2023-03-15 Nr. AB-5795-3-61-3-00123-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-174-442/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00123-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimą dėl pažeidimo (toliau – ir Sprendimas); netenkinus šio reikalavimo, netaikyti finansinės korekcijos arba sumažinti Finansų ministerijos nustatytą finansinę korekciją.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Finansų ministerijos Sprendimo vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Pareiškėjas nurodė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, o palankus teismo sprendimas padarytos žalos neatitaisytų. Pažymėjo, kad Aplinkos ministerija yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Asignavimai Aplinkos ministerijai skiriami tik jos funkcijų vykdymui ir Vyriausybės programoje numatytų prioritetinių priemonių įgyvendinimui. 2023 m.

Aplinkos ministerijai skiriami asignavimai patvirtinti Lietuvos Respublikos 2023 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu. Skiriant Aplinkos ministerijai finansavimą 2023 metams, papildomos lėšos, kurių panaudojimas nebūtų suplanuotas, nebuvo numatytos, todėl Aplinkos ministerija neturi jokių galimybių šiuo metu grąžinti Sprendime nurodytų lėšų. Neturint papildomų lėšų, Sprendimo įvykdymas sukeltų realią grėsmę Aplinkos ministerijos, kaip valstybės institucijos tinkamam funkcijų vykdymui, nes Aplinkos ministerija grąžinusi lėšas būtų priversta ženkliai mažinti išlaidas pagrindinių funkcijų vykdymui, mažinti pareigybių skaičių, atsisakyti ir (ar) atidėti prioritetinių Vyriausybės programoje numatytų priemonių įgyvendinimo, kas iš esmės sudarytų prielaidas viešojo intereso pažeidimui ir sukeltų grėsmę tinkamam valstybės institucijos, atsakingos už valstybės politikos formavimą, organizavimą, kontroliavimą bei įgyvendinimą pavestose srityse, funkcijų vykdymui.

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543, 35 punktą, biudžetinių įstaigų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, pajamos kaupiamos atskiroje biudžetinės įstaigos sąskaitoje ir įmokamos į valstybės biudžetą. Biudžetinė įstaiga minėtas pajamas privalo pervesti į valstybės iždo sąskaitą 2 kartus per mėnesį – 5 ir 20 dienomis, jeigu jos viršija 100 (vienas šimtas) eurų arba kai yra poreikis teikti mokėjimo paraišką programos, kuri finansuojama iš biudžetinių įstaigų pajamų, išlaidoms apmokėti.

Atsižvelgiant į nurodytą nuostatą, Aplinkos ministerija, įvykdžiusi Sprendimą ir per 90 dienų terminą grąžinusi nurodytas lėšas (107 343,96 Eur) į valstybės iždo sąskaitą, teismui tenkinus skundą ir panaikinus ginčijamą Finansų ministerijos Sprendimą, neturėtų net teorinių galimybių atgauti sumokėtas lėšas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 18 d. nutartimi priėmė pareiškėjo Aplinkos ministerijos skundą ir netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. laikinai sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą. Teismas atkreipė dėmesį, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindė tuo, jog pareiškėjui papildomas finansavimas nebuvo skirtas, o nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės Aplinkos ministerija neturės jokių galimybių šiuo metu grąžinti Sprendime nurodytų lėšų. Neturint papildomų lėšų, Sprendimo įvykdymas sukeltų realią grėsmę Aplinkos ministerijos, kaip valstybės institucijos tinkamam funkcijų vykdymui. Taigi šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindė finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis.

Teismas pabrėžė, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais. Būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Atitinkamai aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, kad, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo motyvuojamas iš esmės tik galimu jo interesų pažeidimu, taip pat įvertinęs pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Teismas prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino (ABTĮ 70 str.).

III. Pareiškėjas Aplinkos ministerija atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutarties dalį, kuria nutarta netenkinti Aplinkos ministerijos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, išspręsti klausimą iš esmės ir tenkinti Aplinkos ministerijos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės (skundžiamo Sprendimo vykdymo sustabdymo, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje) taikymo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas:

1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą;

2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad Aplinkos ministerijos skundas yra prima facie pagrįstas, todėl pirmoji reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlyga yra patenkinta. Taip pat egzistuoja ir antroji sąlyga, nes, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės (t. y. laikinai nesustabdžius skundžiamo Sprendimo vykdymo), pareiškėjas patirs didelę žalą, kurios pašalinimas būtų objektyviai neįmanomas, o Aplinkos ministerijos skundo tenkinimo atveju būtų neįmanoma įvykdyti teismo sprendimo, nes nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir teismui panaikinus Sprendimą, nebūtų įmanoma grįžti į padėtį iki Sprendimo priėmimo.

Tokiu būdu būtų nepaisoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygybės teismui principų. Aplinkos ministerija yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Asignavimai Aplinkos ministerijai skiriami tik jos funkcijų vykdymui ir Vyriausybės programoje numatytų prioritetinių priemonių įgyvendinimui. 2023 m. Aplinkos ministerijai skiriami asignavimai patvirtinti Lietuvos Respublikos 2023 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu.

Skiriant Aplinkos ministerijai finansavimą 2023 metams, jokios papildomos lėšos, kurių panaudojimas nebūtų suplanuotas pagal tikslinę paskirtį, nebuvo numatytos, todėl Aplinkos ministerija neturi jokių galimybių šiuo metu grąžinti Sprendime nurodytų lėšų. Neturint papildomų lėšų, Sprendimo įvykdymas sukeltų realią grėsmę Aplinkos ministerijos, kaip valstybės institucijos tinkamam funkcijų vykdymui, nes Aplinkos ministerija grąžinusi lėšas būtų priversta ženkliai mažinti išlaidas pagrindinių funkcijų vykdymui, mažinti pareigybių skaičių, atsisakyti ir (ar) atidėti prioritetinių Vyriausybės programoje numatytų priemonių įgyvendinimo, kas iš esmės sudarytų prielaidas viešojo intereso pažeidimui ir sukeltų grėsmę tinkamam valstybės institucijos, atsakingos už valstybės politikos formavimą, organizavimą, kontroliavimą bei įgyvendinimą pavestose srityse, funkcijų vykdymui.

Pareiškėjo teigimu, priešingai, nei nutartyje sprendė teismas, Aplinkos ministerijos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra pagrįstas ir turėtų būti tenkinamas, o pagrindinis įrodymas, patvirtinantis, jog egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra galiojantis teisinis reguliavimas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 (toliau – ir Taisyklės), 35 punktą, biudžetinių įstaigų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, pajamos kaupiamos atskiroje biudžetinės įstaigos sąskaitoje ir įmokamos į valstybės biudžetą. Biudžetinė įstaiga minėtas pajamas privalo pervesti į valstybės iždo sąskaitą 2 kartus per mėnesį – 5 ir 20 dienomis, jeigu jos viršija 100 (vienas šimtas) eurų arba kai yra poreikis teikti mokėjimo paraišką programos, kuri finansuojama iš biudžetinių įstaigų pajamų, išlaidoms apmokėti. Taisyklių 56 punkte nustatyta, kad valstybės biudžeto asignavimų valdytojo ankstesniais biudžetiniais metais išleistiems valstybės biudžeto asignavimams (išskyrus programų dalį, kuri finansuojama iš įmokėtų į valstybės biudžetą biudžetinių įstaigų pajamų) kompensuoti gautos lėšos (neįskaitant lėšų, nurodytų Taisyklių 36 ir 55 punktuose) sumokamos į valstybės biudžetą. Taigi, priešingai nei sprendė teismas, nurodytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas patirs didelę žalą (107 343,96 Eur), kurios pašalinimas teismui tenkinus pareiškėjo skundą ir panaikinus ginčijamą Finansų ministerijos Sprendimą būtų objektyviai neįmanomas, nes Aplinkos ministerija neturėtų net teorinių galimybių atgauti sumokėtas lėšas (t. y. atgavusi sumokėtas lėšas Aplinkos ministerija vadovaujantis anksčiau nurodytomis Taisyklių nuostatomis turėtų sumokėti į valstybės biudžetą). Esant tokiai faktinei situacijai, neišsprendus kilusio ginčo, įpareigojimo grąžinti nurodytas lėšas vykdymas nėra tikslingas, o laikinas ginčijamo Sprendimo vykdymo atidėjimas, iki teismas iš esmės pasisakys dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, yra tikslingas, proporcingas, atitinkantis šalių ir viešojo interesų pusiausvyrą ir gali būti taikomas.

Atsakovas Finansų ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek atskirajame skunde nurodo tas pačias priežastis ir motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės. Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjo atskirajame skunde neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika įrodinėjama tik tuo, kad neva nėra skirtos lėšos, todėl sprendimo vykdymas privers ženkliai mažinti išlaidas pagrindinių funkcijų vykdymui, mažinti pareigybių skaičių, atsisakyti ir (ar) atidėti prioritetinių Vyriausybės programoje numatytų priemonių įgyvendinimo, tačiau jokių objektyvių įrodymų patvirtinančių tokias pasekmes nepateikia. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pagrindinis įrodymas yra galiojantis teisinis reguliavimas, tačiau nurodo tik Taisyklių nuostatas, kurios visiškai nereglamentuoja pasekmių, kurias pareiškėjas nurodo kaip galbūt kilsiančias dėl sprendimo vykdymo.

Atsakovas teigia, kad teismų praktikoje taip pat yra nurodyta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tikslas yra būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas ir ginčijamais įsakymais pritaikyta finansinė korekcija nuo projekto sumos būtų sustabdyta tik laikinai, t. y. iki administracinės bylos išnagrinėjimo. Ginčą išsprendus iš esmės ir teismui priėmus pareiškėjui nepalankų sprendimą sumažinti projektui skirtą finansavimo sumą, pareiškėjas vis tiek turėtų rasti lėšų projektui vykdyti. Tuo metu teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, vertina būtent tai, ar teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, o ne tai ar prašomų priemonių pritaikymas turės įtakos pareiškėjo teisėms ir interesams. Todėl šiuo atveju pareiškėjas privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius jo teiginius apie teismo sprendimo įvykdymo negalimumą, apsunkinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS525-215/2011, Nr. AS858-13/2011, Nr. AS858-638/2010, Nr. AS525-632/2011, Nr. AS822-103/2009). Finansų ministerija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bylose dėl Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimo, paprastai laikomasi pozicijos, jog nėra būtinybės stabdyti administruojančių institucijų sprendimų dėl lėšų grąžinimo galiojimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-372/2012 ir kt.).

Atsakovas pažymi, kad Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 (toliau – ir PAFT), 331 punkte nurodyta, kad projekto vykdytojas grąžintinas lėšas turi grąžinti iki sprendime dėl lėšų grąžinimo nurodyto termino pabaigos, o PAFT 333 punkte numatyta, kad projekto vykdytojui negrąžinus grąžintinų lėšų per sprendime dėl lėšų grąžinimo nurodytą terminą, skaičiuojami delspinigiai Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 (toliau – ir Finansinės paramos grąžinimo taisyklės), nustatyta tvarka. Finansinės paramos grąžinimo taisyklių 29 punkte yra nustatyti atvejai, kada projekto vykdytojo skola gali būti nebeišieškoma. Finansų ministerija, atsižvelgdama į tai, kad teisės aktuose yra numatytas įpareigojimas vykdyti sprendimus dėl lėšų grąžinimo, o teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nėra būtinybės stabdyti administruojančių institucijų sprendimų dėl lėšų grąžinimo galiojimo, taip pat į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, patvirtinančių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę, siekiant išvengti neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos, o tik pakartojo tai kas jau buvo pateikta skunde, mano, kad pareiškėjo atskirasis skundas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Finansų ministerija Sprendimu pritaikė pareiškėjui 25 proc. finansinę korekciją nuo sutarties vertės, tenkančios projektui „Visuomenės informavimas ir švietimas apie aplinką ir darnų vystymąsi“. Iš skundžiamo Finansų ministerijos Sprendimo matyti, kad atsakovas nusprendė, jog pareiškėjas Aplinkos ministerija turi grąžinti 107 343,96 Eur sumą per 90 dienų.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Finansų ministerijos Sprendimo vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje (ABTĮ 70 str. 3 d. 3 p.), akcentavo, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, o palankus teismo sprendimas padarytos žalos neatitaisytų. Pareiškėjo teigimu, 2023 m. Aplinkos ministerijai skiriami asignavimai patvirtinti Lietuvos Respublikos 2023 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu. Skiriant Aplinkos ministerijai finansavimą 2023 metams, papildomos lėšos, kurių panaudojimas nebūtų suplanuotas, nebuvo numatytos, todėl Aplinkos ministerija neturi jokių galimybių šiuo metu grąžinti Sprendime nurodytų lėšų. Neturint papildomų lėšų, Sprendimo įvykdymas sukeltų realią grėsmę Aplinkos ministerijos, kaip valstybės institucijos, tinkamam funkcijų vykdymui, nes Aplinkos ministerija grąžinusi lėšas būtų priversta ženkliai mažinti išlaidas pagrindinių funkcijų vykdymui, mažinti pareigybių skaičių, atsisakyti ir (ar) atidėti prioritetinių Vyriausybės programoje numatytų priemonių įgyvendinimo, kas iš esmės sudarytų prielaidas viešojo intereso pažeidimui. Atsižvelgiant į Taisyklių 35 punkto nuostatą, Aplinkos ministerija, įvykdžiusi Sprendimą ir per 90 dienų terminą grąžinusi nurodytas lėšas (107 343,96 Eur) į valstybės iždo sąskaitą, teismui tenkinus skundą ir panaikinus ginčijamą Finansų ministerijos Sprendimą, neturėtų net teorinių galimybių atgauti sumokėtas lėšas.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir pirmosios instancijos teismui, dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės. Pareiškėjas teigia, kad priešingai, nei skundžiamoje nutartyje sprendė teismas, Aplinkos ministerijos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra pagrįstas, o pagrindinis įrodymas, patvirtinantis, jog egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra galiojantis teisinis reguliavimas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso. Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).

Nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios jam kils dėl skundžiamo akto nesustabdymo, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).

Dėl pareiškėjo nurodomų neigiamų padarinių jo finansinei padėčiai, viešojo intereso pažeidimo pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bylose dėl Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimo, paprastai laikomasi pozicijos, kad nėra būtinybės stabdyti administruojančių institucijų sprendimų dėl lėšų grąžinimo galiojimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-372/2012; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-757-415/2020 ir kt.). Jeigu ginčijamas atsakovo sprendimas būtų panaikintas, atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą, su pažeidimu susijusią susigrąžintą sumą teisės aktų nustatyta tvarka pervestų pareiškėjui (jo steigėjui, ar kitam nurodytam subjektui), todėl nėra jokios rizikos, kad pareiškėjui grąžinus skirtas lėšas, nebūtų galima įvykdyti pareiškėjui palankaus teismo sprendimo, jeigu toks sprendimas būtų priimtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-605-822/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo šioje byloje pateiktus argumentus, kuriais grindžiamas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir bylos duomenis, pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus patirta neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma didelė žala, kadangi byloje nėra jokių tai patvirtinančių pagrįstų argumentų bei duomenų.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti ar keisti, atsižvelgiant į pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys