2015-12-02 Nr. AB-23588-3-61-3-02031-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. TA-137-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02031-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. K. (P. K.) prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. K. kreipėsi į administracinį teismą 2015 m. kovo 30 d. išsiųsti įteiktu (pagal spaudą ant voko) skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl blogų įkalinimo sąlygų sudarymo už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d.

Nurodė, kad nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. atskirais periodais, iš viso apie 386 paras, buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo perpildytos. Jose buvo bloga ventiliacija, didelė drėgmė, todėl nuo sienų ir lubų luposi tinkas ir dažai, kamerose nebuvo galimybės valgyti prie stalo, nes įrengti staliukai buvo labai maži, kamerose būdavo tarakonų, taip pat būdavo neišduodama patalynė. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė didžiausių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, gyvenimo kokybės pablogėjimą, nebūdavo įmanoma pailsėti, pablogėjo jo sveikata, pareiškėjas tapo dirglus, nervingas, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Pažymėjo, jog jo patirtiems išgyvenimams prilygstant kankinimui, senatis šiuo atveju negali būti taikoma atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių konvencijos (t. y. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos) 3 straipsnio nuostatas. Nurodė, kad šiuo atveju teismas turėtų vadovautis Europos Sąjungos teisės aktais ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 11–19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K pirmą kartą buvo etapuotas 2009 m. balandžio 10 d. ir šioje įstaigoje buvo laikytas periodiškai iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 104, 105, 108, 110, 113, 114, 115, 121, 134, 141, 152, 153, 164, 165, 176, 181, 183, 186, 252, 257, 284, 291, 318 ir 400. Atsakovas pripažino aplinkybę, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas mažesnio nei nustatytas teisės aktuose ploto sąlygomis, tačiau tai lėmė objektyvios, ne nuo Lukiškių TI-K administracijos valios priklausiusios priežastys.

Paaiškino, jog įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba, be to, kamerose įrengta kabelinė televizija. Kitos pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Kameros yra remontuojamos, nuteistiesiems išduodamas reikiamas inventorius ir priemonės kamerų valymui, pagal sudarytas sutartis nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai. Kameros aprūpintos baldais (lovomis, stalais, taburetėmis (suoliukais)), kaip reikalauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Kamerų sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, kas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą.

Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, todėl tie asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl drėgmės ir pelėsio kamerose. Teigė, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovas teismo taip pat prašė skundo reikalavimui taikyti ieškinio senaties institutą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu (b. l. 107–114) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui P. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimui, o likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

II. Pareiškėjas P. K. 2015 m. lapkričio 3 d. (pagal spaudą ant voko) pateikė apeliacinį skundą (Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2015 m. lapkričio 6 d.), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o pareiškėjo skundą tenkinti.

Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė ir prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti ir priimti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Prašyme pareiškėjas nurodo, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių – todėl, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas tik 2015 m. spalio 19 d., o iki tol pareiškėjas apie jo priėmimą negalėjo sužinoti dėl buvimo pataisos namuose, taip pat dėl juose galiojančio draudimo naudotis internetu. Pareiškėjas pažymi, jog telefonu pasidomėti apie savo bylos eigą galimybės taip pat neturėjo, nes gauna socialinę pašalpą, kurią skiria asmens higienos reikmenims nusipirkti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009, Nr. AS63-404/2009). Tokiu būdu siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jų galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-235/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 1 dalis nustato, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, gali būti skundžiami apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti apelianto prašymu apeliacinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis šios teisės normos prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra palikta teismo diskrecijai (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2015 m. spalio 12 d., tad paskutinė apeliacinio skundo dėl šio sprendimo padavimo diena, vadovaujantis ABTĮ 127 straipsnio 1 dalimi, buvo 2015 m. spalio 26 d. Tačiau pareiškėjo apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas tik 2015 m. lapkričio 3 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą.

Pateiktame prašyme dėl termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo pareiškėjas nurodo tik tai, kad pataisos namuose nuteistieji neturi galimybės pasinaudoti internetu ir apie teismų nutartis sužino tik jas gavę, jis pats neturi lėšų, kad galėtų naudotis telefonu. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas teismo nutartį gavo tik 2015 m. spalio 19 d.

Bylos medžiaga patvirtina, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo nuorašas pareiškėjui į Alytaus pataisos namus buvo išsiųstas 2015 m. spalio 15 d. (b. l. 115), t. y. nepraleidus ABTĮ numatyto 93 straipsnyje numatyto 3 dienų termino teismo procesiniam sprendimui išsiųsti. Tai leidžia preziumuoti, jog Alytaus pataisos namuose jis buvo gautas ir pareiškėjui įteiktas laiku, likus pakankamai laiko jį apskųsti apeliaciniu skundu įstatyme nustatytu terminu. Byloje nėra duomenų apie nepagrįstai ilgą pašto siuntos vėlavimą ar pan. Pareiškėjas tokių argumentų taip pat nenurodo, pats pripažįsta, kad sprendimą gavo 2015 m. spalio 19 d., t. y. iš esmės nustatytais terminais. Pažymėtina, jog net jei pareiškėjas apeliacinį skundą, kaip kad nurodo prašyme atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, nors ir nepateikia tai patvirtinančių įrodymų, gavo 2015 m. spalio 19 d., apeliacinį skundą išsiųsti pateikęs 2015 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas praleido 14 dienų terminą apeliaciniam skundui paduoti. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo turinį ir apimtį, nėra pagrindo teigti, kad jam parengti, sprendimą gavus 2015 m. spalio 19 d., pareiškėjui būtų nepakakę įstatyme nustatyto termino.

Teisėjų kolegijos vertinimu, net įvertinus faktą, kad pareiškėjo judėjimo laisvė yra apribota, jis nebuvo pakankamai rūpestingas ir neveikė pakankami operatyviai, jo nurodyta termino praleidimo priežastis nelaikytina svarbia ir objektyvia, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi, 134 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo P. K. (P. K.) prašymo atnaujinti apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. padavimo terminą netenkinti.

Atsisakyti priimti pareiškėjo P. K. (P. K.) apeliacinį skundą ir kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė