2018-03-28 Nr. AB-6296-3-61-3-02364-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-984-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02364-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Ž. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. T. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. birželio 30 d. periodiškai buvo gydomas LAVL pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. teko būti perpildytose palatose antisanitarinėmis sąlygomis, kuriose nuolat kildavo konfliktų. Per visą gydymo laikotarpį būdavo suteikiama tik 1 valanda per parą pasivaikščioti lauke. Be to, palatose buvo prastas apšvietimas, vyravo šaltis ir drėgmė.

3. Pareiškėjas teigė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš LAVL asmens ir daiktų krata buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, jis esant žemai oro temperatūrai buvo verčiamas nusirengti iki apatinio trikotažo, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Atliekant kratą pusnuogis buvo filmuojamas, patyrė patyčias. Taigi dėl netinkamų gydymo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumų, dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, galimybių bendrauti sumažėjimą, orumo pažeminimą.

4. Atsakovas LAVL atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2014 m. birželio 11 d. periodiškai buvo gydomas LAVL Chirurgijos skyriaus 1 kamerų tipo palatoje (32,60 kv. m, 8 lovos), 2 kamerų tipo palatoje (24,92 kv. m, 7 lovos), 3 kamerų tipo palatoje (28,49 kv. m, 6 lovos), 4 kamerų tipo palatoje (34,06 kv. m, 8 lovos) ir 9 kamerų tipo palatoje (15,51 kv. m, 6 lovos). Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, LAVL nedaroma ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo palatose, pateikti negali. Kadangi LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes joje turi būti suteikiamos stacionariosios asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems. Be to, LAVL privalo užtikrinti ir izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems bei laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, jei jie serga užkrečiamosiomis ligomis. Įstaigos administracija stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Tik atsiradus galimybei suimtiesiems / nuteistiesiems iš karto užtikrinamas teisės aktuose nustatytas plotas.

6. Atkreipė dėmesį, kad LAVL Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl minimalaus ploto neatitiktis teisės aktų reikalavimams buvo kompensuota sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse). Pareiškėjas buvo gydomas administracinėje teritorijoje esančiuose skyriuose, kurių palatos nėra rakinamos ir pacientai laisvu nuo procedūrų metu gali laisvai išeiti į pasivaikščiojimo kiemus.

7. Paaiškino, kad vasarą vienas kameros lango rėmas išimamas, kad būtų užtikrintas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų patalpoje karšta, o žiemą lango rėmas įdedamas, kad patalpoje būtų šilta. Lietuvos higienos normoje 76:2010 nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kiekvienoje kameroje yra langai, pritaikyti vėdinti (atidarant ir uždarant langą), ir ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje.

8. Nurodė, kad LAVL palatose bei kamerų tipo palatose apšvietimas įrengtas atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas. Visose patalpose yra langai. Paaiškino, kad atliekant asmens ir daiktų kratas visas procedūras įstaigos administracija atlieka operatyviai, nepažeisdama galiojančių teisės aktų. Patalpa, kurioje atliekama visuminė ar dalinė asmens krata, atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. LAVL teigimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kuriomis grindžia neturtinės žalos (10 000 Eur dydžio) atsiradimą.

9. Atsakovas prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas teise į ieškinį pasinaudojo tik 2016 m. birželio 6 d., todėl yra suėjęs ieškinio senaties terminas 1–5 gydymo laikotarpiais.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 999 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, dėl jo netinkamų laikymo sąlygų LAVL atskirais laikotarpiais nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. birželio 30 d.

12. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2016 m. birželio 6 d., o atsakovas byloje prašė taikyti senaties terminą daliai pareiškėjo skundo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad pareiškėjo skundas nagrinėtinas nuo 2013 m. birželio 6 d.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 2 kamerų tipo palatoje (24,92 kv. m, 7 lovos) laikotarpiais 2013 m. lapkričio 8–13 d., 2014 m. sausio 17–24 d., 2014 m. balandžio 25–30 d., 2014 m. gegužės 23–birželio 11 d., 3 kamerų tipo palatoje (28,49 kv. m, 6 lovos) – 2013 m. rugpjūčio 2–14 d., 4 kamerų tipo palatoje (34,06 kv. m, 8 lovos) – 2013 m. birželio 21–liepos 3 d., 2013 m. spalio 4–11 d., 2014 m. vasario 21–26 d., 2014 m. kovo 21–28 d., 9 kamerų tipo palatoje (15,51 kv. m, 6 lovos) – 2013 m. lapkričio 22–29 d. LAVL nagrinėjamu atveju nepateikė informacijos, kiek konkrečiai asmenų su pareiškėju ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose palatose, todėl teismas sprendė, kad jis neturi pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo, atitinkamai darė išvadą, kad minimalus plotas ligoninės palatose jam nebuvo užtikrintas 96 dienas.

14. Pareiškėjo skundo argumentus susijusius su kratos atlikimu, teismas atmetė kaip nepagrįstus pasisakydamas, kad LAVL administracija turėjo pareigą atlikti visuminę (išrengiant) pareiškėjo kratą jam atvykstant ir išvykstant iš ligoninės.

15. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes susijusias su kamerose buvusiu prastu apšvietimu, šalčiu bei drėgme, teismas, vadovaudamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktais patikrinimų aktais atmetė kaip nepagrįstas.

16. Teismas nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas perpildytose palatose su pertraukomis buvo 96 dienas. Vertino, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Įvertinęs visas byloje esančias nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Sprendė, kad šiuo atveju yra adekvati, dėl nustatytų pažeidimų, priteistina suma 999 Eur.

III. 17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti, skundą tenkinti ir netaikyti senaties termino.

18. Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtine žala, siekia, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos pozicija, kad jis galėjo judėti nevaržomai po lokalinį sektorių, kadangi jis LAVL buvo po sunkios kojos traumos ir vaikščioti negalėjo, todėl jam teko kęsti visą parą kameroje ploto trūkumą, drėgmę, šaltį, smarvę. Nurodo, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas, kas neužtikrino privatumo juo naudojantis, be to, pareiškėjui su jo patirtomis traumomis buvo sudėtinga naudotis, kadangi jis buvo tupiamas.

20. Dėl buvusių sąlygų LAVL pareiškėjas teigia patyręs didelius išgyvenimus, fizines kančias, nepatogumus.

21. Pareiškėjas sutinka, kad LAVL turi teisę atlikinėti asmens apžiūros kratas, tačiau pareiškėjo netenkino, kad krata buvo atliekama žemos temperatūros patalpose, o jo daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes.

22. Pareiškėjas nesutinka ir su senaties taikymu jo skundo daliai, kadangi, pasak pareiškėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad senaties nėra. Prašo įvertinti jo apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes ir priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

23. Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovų argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą 2017 m. sausio 10 d. sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

26. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis buvo laikomas kamerose, kuriose trūko ploto, buvo šalta, smirdėjo, kaupėsi drėgmė, sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo, nurodė jog asmens krata buvo atliekama šaltoje patalpoje, o pareiškėjo daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu daliai skundo reikalavimų taikyti senaties terminą. Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė ir naujas žalos kilimo aplinkybes, paaiškindamas jog jam turint kojų traumą nebuvo patogu naudotis tupimu tualetu.

28. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

29. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių, kurių jis neteikė pirmosios instancijos teismui tirti, pasisakytina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.). Atitinkamai, teisėjų kolegija, pareiškėjo naujai nurodytų aplinkybių, susijusių su tupimo sanitarinio mazgo įrengimu ir dėl to jam kilusiais nepatogumais, netiria.

30. Dėl ieškinio senaties termino nustatymo, visų pirma, pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

31. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

32. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip ir pirminiame, nenurodo jokių vertintinų aplinkybių, dėl kurių jis praleido senaties terminą ir kodėl pastarasis turėtų būti atnaujinamas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo skundo daliai.

33. Pagal nuo 2010 m. balandžio 30 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

34. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrinta teisė į 5,1 kv. m plotą, taip pat atkreiptinas dėmesys, jog konkrečiai laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d. pareiškėjui gyvenant 9 kamerų tipo palatoje (15,51 m2, 6 lovos) jam nebuvo užtikrinama teisė į 3 kv. m plotą, kas, vadovaujantis EŽTT bei LVAT nuoseklia, analogiško pobūdžio bylose susiformavusia, praktika, yra vertintina kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

35. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 31-42, 44-49, 52-53) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes susijusias su kamerose buvusia oro temperatūra, vėdinimu, drėgme, kratų kambariu, todėl atitinkamai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai susiję su nurodytomis aplinkybėmis, atmestini kaip nepagrįsti.

36. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis žalą kildino dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad byloje nėra duomenų, susijusių su pareiškėjui užtikrintu privatumu naudojantis sanitariniu mazgu, kreipėsi į LAVL prašydamas pateikti duomenis, kurie nurodytų, kokio tipo palatose pareiškėjas buvo laikomas, ar jam buvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

37. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

38. 2018 m. kovo 6 d. LAVL pateikė duomenis, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo gydomas patalpose, kuriose jo judėjimas nebuvo apribotas. Tualetai, kuriais pareiškėjas galėjo naudotis, buvo įrengti ne palatoje, o atskiroje patalpoje, pareiškėjui buvo užtikrinama teisė naudotis tiek tupimu, tiek sėdimu tualetu, tualetai buvo izoliuoti sienele bei užuolaidėle, todėl asmuo negalėjo būti matomas kitiems asmenims, esantiems tualeto patalpoje. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, tai kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas ne kameroje kurioje pareiškėjas buvo gydomas, o kitoje patalpoje, joje jis buvo atkirtas aukšta sienele ir užuolaidele, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui, ginčo laikotarpiu buvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, todėl pareiškėjo argumentus susijusius su netinkamu privatumo užtikrinimu, atmeta kaip nepagrįstus.

39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė adekvatų neturtinės žalos priteistiną dydį, nustatytiems pažeidimams, kurio keisti pagrindo nėra.

40. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė