2018-03-21 Nr. AB-6005-3-62-3-01327-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1167-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01327-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2005 m. sausio mėnesio iki 2009 m. rugsėjo mėnesio pabaigos, kalėdamas Pravieniškių PN-AK, jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir giminaičiais, buvusiais kitose laisvės atėmimo įstaigose. Todėl jam buvo atimta teisė kurti ir palaikyti socialinius santykius su kitose laisvės atėmimo įstaigose laikomais asmenimis. Pareiškėjo teigimu, šis draudimas susirašinėti jam sukėlė daug nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad į teismą anksčiau nesikreipė, nes bausmės atlikimo metu Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Tai, kad draudimas susirašinėti, nustatytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.), prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), konstatuota tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu. Pareiškėjo nuomone, ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, todėl trejų metų ieškinio senaties termino jis nepraleido. Tuo atveju, jei teismas laikytų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, pareiškėjas prašė jį atnaujinti.

4. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad neteisėtų veiksmų neatliko, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK jam paskirtą bausmę atliko laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 6 d. iki 2009 m. rugsėjo 11 d. (išskyrus laikotarpius, per kuriuos buvo išvykęs į kitas laisvės atėmimo įstaigas).

8. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, pareiškėjui padaryto pažeidimo (draudimo susirašinėti) pobūdį ir dėl to pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus bei nepatogumus, teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę suvokti, jog jo teisė susirašinėti yra galbūt neteisėtai ribojama, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. liepos 5 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti.

9. Teismo nuomone, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas tokių priežasčių taip pat nenustatė. Todėl pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taigi teismas pritaikė ieškinio senaties terminą nagrinėjamoje byloje.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių laikotarpių, asmenų vardų, pavardžių, kuriems jis rašė ar ketino rašyti laiškus, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų siuntęs laiškus kitose laisvės atėmimo įstaigose laikomiems asmenims ir minėti laiškai jam būtų grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl jo pažeistos susirašinėjimo teisės būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Todėl pabrėžė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas ne vien dėl ieškinio senaties termino praleidimo, bet ir, nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas teigia, kad jis Pravieniškių PN-AK negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais, neartimais giminaičiais, kurie buvo kalinami kitose laisvės atėmimo įstaigose. Teigia, kad dėl 2003 metais jam diagnozuoto psichinio sutrikimo jis negalėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Pažymi, kad 2005 metais buvo pateikęs prašymą Pravieniškių PN-AK administracijai su paklausimu, kodėl neleidžiama siųsti laiškus kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamiems asmenims. Pabrėžia, kad apie tai, jog jo teisės pažeidžiamos, sužinojo po Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo. Pareiškėjas nurodo, kad patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus, kurie nėra suderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 ir 8 straipsniais.

13. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Pravieniškių PN-AK teigimu, apeliacinis skundas yra nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilos dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo žalą patyręs dėl to, kad laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 6 d. iki 2009 m. rugsėjo 11 d., kalėdamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kalintais kitose laisvės atėmimo įstaigose.

16. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

17. Nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ieškinio senatį esant pagrindui gali taikyti. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta senaties instituto nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2016 m. liepos 5 d. (b. l. 6), nors Pravieniškių PN-AK buvo laikomas laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 6 d. iki 2009 m. rugsėjo 11 d. (b. l. 13–14). Taigi pareiškėjas padavė skundą, kurio reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pasibaigęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pravieniškių PN-AK pareiškėjo reikalavimui ieškinio senatį prašė taikyti.

19. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

20. Pareiškėjas nurodo, kad dėl draudimo susirašinėti patyrė dvasinius išgyvenimus. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos jam galimai daromo pažeidimo metu.

21. Tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą, kuriuo konstatavo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia, kad pareiškėjas turėjo suvokti apie jam daromą galimą žalą minėto draudimo taikymo metu. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-957-662/2018).

22. Taip pat pažymėtina, kad pats pareiškėjas nurodė, jog 2005 metais buvo pateikęs prašymą Pravieniškių PN-AK administracijai su paklausimu, kodėl neleidžiama siųsti laiškus kitose laisvės atėmimo įstaigose laikomiems asmenims. Ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė paneigia jo argumentą, kad dėl jam 2003 metais diagnozuoto psichinio sutrikimo jis negalėjo suvokti, kad dėl taikomo draudimo susirašinėti jo teisės gali būti pažeidžiamos.

23. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt savo pažeistas teises. Pastebėtina, kad pareiškėjas skundą teismui padavė net po minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo praėjus gana ilgam laikui – daugiau nei 1 metams ir 4 mėnesiams.

24. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju turėjo pakankamai laiko paduoti skundą nepraleisdamas ieškinio senaties termino. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

25. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą, kurio reikalavimui ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir skundą atmetė.

26. Be kita ko, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių laikotarpių, asmenų vardų ir pavardžių, kuriems jis rašė ar ketino rašyti laiškus, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų siuntęs laiškus kitose laisvės atėmimo įstaigose laikomiems asmenims ir minėti laiškai jam būtų grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Nesant konkretizuoto skundo ir atitinkamų duomenų, šioje byloje nėra pagrindo nustatyti, kad pareiškėjas dėl taikomo draudimo faktiškai negalėjo išsiųsti laiškus kitose laisvės atėmimo įstaigose kalintiems asmenims. Teismas neturi galimybės spręsti žalos atlyginimo klausimo dėl neva pažeistos teisės į susirašinėjimą, kai byloje iš esmės nėra duomenų apie bandymus tokia teise pasinaudoti. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas ne vien dėl ieškinio senaties termino praleidimo, bet ir, nenustačius Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų sąlygų viešajai civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį kilti.

27. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė