2017-04-25 Nr. AB-9255-3-64-3-02547-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-141-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02547-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 8 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 25 080 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis buvo periodiškai laikytas Šiaulių TI nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. kovo 6 d., perpildytose kamerose su rūkančiais asmenimis, dėl to padidėjo kraujospūdis, sutriko širdies veikla. Pareiškėjo nuomone, jis Šiaulių TI turėjo būti laikomas atskirai nuo kitų asmenų, net ir nesant tokio asmens prašymo. Atvykus į Šiaulių TI, pareiškėjas pareigūnus informavo, kad buvo priskirtinas grupei, kuri negalėjo atlikti bausmės kamerose kartu su kitais kaliniais, bet nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. jis nebuvo paskirtas į tokia grupę. Jei būtų deklaravęs, kad buvo buvęs pareigūnas, galėjo kilti grėsmė jo sveikatai ir gyvybei.

Pareiškėjas teigė, jog kameros, kuriose jis laikytas, neatitiko higienos normų reikalavimų, nes nebuvo patalpų vėdinimo ar kondencionavimo sistemos, sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų atskirti sienelėmis, o kai kuriose kamerose tik pakabinama užuolaida. Kamerose trūko šviesos, žiemą būdavo šalta, o vasarą – karšta. 1 val. per parą pasivaikščiodavo lauke, o 23 val. praleisdavo kamerose. Kamerose būdavo įjungta elektros lemputė, kuri šviesdavo tiesiai, dėl to sutriko jo miegas. Nebuvo pagalbos mygtuko, todėl, norėdamas išsikviesti pagalbą, belsdavo šaukštu arba ranka. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI nebuvo organizuojamos mokslo ar specialybių įgijimo programos, nebuvo pasiūlyta dirbti ar užsiimti kitokia naudinga veikla. Duše prausdavosi ne ilgiau nei 15 min., vieną kartą per savaitę. Per 15 min. turėdavo ne tik išsimaudyti, bet ir drabužius išsiskalbti, tačiau nebuvo kur drabužius išsidžiovinti. Kameros nebuvo kvarcuojamos, o po kiekvieno etapo vaistų, mažinančių kraujospūdį, skyrimas būdavo nutraukiamas ir jį atstatyti pavykdavo po kelių dienų, dėl to pareiškėjui prasidėjo hipertenzija. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, tapo agresyvus.

Pareiškėjas 2015 m. spalio 13 d. pateikė atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą. Kadangi šis atsikirtimas buvo gautas nepasirašytas, 2015 m. spalio 13 d. nutartimi pareiškėjui pasiūlyta pateikti pasirašytą procesinį dokumentą. Pareiškėjui nurodyta, kad nepasirašytame procesiniame dokumente išsakyti argumentai, motyvai, nurodytos faktinės aplinkybės nebus vertinamos. Pareiškėjas pasirašyto minėto procesinio dokumento nepateikė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas periodiškai nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. kovo 6 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Šiaulių TI kamerose negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI kamerose laikytas nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. kovo 6 d., jose būdavo 1-8 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nebuvo pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,36 kv. m iki 16,3 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI buvo pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas taikytini tik reikalavimai, nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, atsakovo teigimu, Šiaulių TI administracija nuolat suimtųjų (nuteistųjų) reikalavo palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą atsakė patys nuteistieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, tai patvirtinta Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 25 d. ir 2013 m. liepos 9 d. atliktų periodinių patikrinimų metu. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo ir tvarkė kameras, neturėjo problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje, todėl šios pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis.

Atsakovas akcentavo, kad visose Šiaulių TI kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Sanitariniame mazge įrengtas klozetas. Atsakovo nuomone, sanitarinis mazgas Šiaulių TI kamerose atitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus.

Atsakovas pažymėjo, kad įstaigoje išduodama patalynė nuolat skalbiama ir dezinfekuojama, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pasibaisėtinos patalynės būklės buvo neįrodyti. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad jokie teisės aktai nereglamentavo džiovyklų įrengimo kamerose, bet nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo išduodama patalynė bei rankšluosčiai, o suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai, asmeniniai drabužiai bei asmeninė patalynė buvo skalbiami ir džiovinami nemokamai. Nuo 2011 m. spalio mėn. taip pat teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Uždarosios akcinės bendrovės „Juvidė“ nustatytos paslaugų kainos buvo tokios pačios kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Šiaulių TI taip pat tinkamai įgyvendinama suimtųjų (nuteistųjų) teisė naudotis dušu: suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau nei kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).

Atsakovas teigė, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 14 d. Šiaulių TI pateikė prašymą būti laikomu kameroje, kurioje laikomi rūkantys asmenys. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas nebuvo pateikęs. Atsakovo nuomone, Šiaulių TI pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas nesant jokių pretenzijų dėl Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Be to, įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to buvo laikyti rūkančiųjų / nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose.

Atsakovas paaiškino, jog viena iš pagrindinių įstaigoje laikomų asmenų užimtumo formų buvo kultūros, sporto ir kiti renginiai. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, įvairūs renginiai ir kt. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui, įtraukti į įstaigos pusmečių bei Socialinės reabilitacijos skyriaus ketvirčių darbo planus. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius iškabinama kamerose. Užimtumo renginiai nebuvo priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukė į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą kur nors dalyvauti, nebuvo. Be to, Šiaulių TI bibliotekoje 2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis buvo 14 768 knygos, iš kurių 10 318 – grožinės literatūros. Kiekvienais metais įsigyjama naujų knygų. Suimtieji (nuteistieji) kiekvieną dieną galėjo pasinaudoti bibliotekos paslaugomis. Atsakovas taip pat nurodė, kad Šiaulių TI ant stogo buvo įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Šiaulių TI pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų niekaip neišskyrė ir tyčia jam nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Atsakovo vertinimu, tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kameras, buvo natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą bei stresą.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas kamerose Nr. 98, Nr. 24 ir Nr. 25. Kameros Nr. 98 ir Nr. 24 buvo skirtos asmenims, anksčiau neatlikusiems su laisvės atėmimu susijusių bausmių, o kamera Nr. 25 – buvusiems ar esamiems valstybės politikams, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams. Pareiškėjas kameroje Nr. 25 laikytas nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. kovo 6 d. Pažymėtina, kad pareiškėjo pranešimai apie jo tarnybą valstybės tarnyboje buvo gauti tik 2012 m. spalio 24 d. ir 26 d. bei 2012 m. lapkričio 26 d. Anksčiau Šiaulių TI nebuvo gavęs jokių prašymų ar skundų dėl pareiškėjo laikymo ne su buvusiais valstybės tarnautojais, taip pat neturėjo jokių duomenų dėl jo buvusio statuso, todėl įstaiga negalėjo būti atsakinga už tai, kad ji nevykdė teisės aktais įtvirtintos pareigos atskirti pareiškėją. Gavęs pareiškėjo prašymus, Šiaulių TI iškart kreipėsi su užklausimais į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją ir Panevėžio karo prievolės centrą, ir, 2012 m. lapkričio 13 d. gavus informaciją, jog pareiškėjas nuo 1985 m. gruodžio 10 d. iki 1987 m. gruodžio 19 d. atliko karo tarnybą Sovietinėje armijoje, tą pačią dieną perkėlė jį į kamerą Nr. 25. Taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl kalinimo su kitais asmenimis laikotarpiu iki 2012 m. spalio 24 d. buvo nepagrįstos.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, sietiną su laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsakovas taip pat akcentavo, kad pažeidimo fakto pripažinimas buvo asmens pažeistų teisių gynybos būdas, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo D. J. skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. kovo 6 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Šiaulių TI sąlygų, konstatuota, jog jis apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Tačiau atsakovas pateikė rašytinį dokumentą, patvirtinantį, jog pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 23 d. buvo pasirašytinai supažindintas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka bei sąlygomis. Teismas pabrėžė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustatė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 8 d., bet nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodytų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. pareikšti.

Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjo laisvė buvo apribota, negalėjo pateisinti 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymo, o praleistas terminas kreiptis į teismą negalėjo būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apie praleistą senaties terminą nieko nepasisakė ir kad byloje nebuvo duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, pripažinta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. Taigi, ginčui aktualus laikotarpis buvo 2012 m. rugsėjo 8 d. – 2013 m. kovo 6 d.

Teismas pažymėjo, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. iki 2013 m. kovo 6 d. (179 dienas). Pareiškėjas 101 dieną laikytas nepažeidžiant nustatytos ploto normos, 61 dieną pareiškėjui galbūt teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir 17 dienų kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta norma, todėl Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Vertindamas pareiškėjui tekusį asmeninės erdvės plotą, teismas atsižvelgė į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Kamerų plotai buvo užstatyti lovomis, kamerose įrengti tualetai, kriauklės, pastatytas stalas, spintelė daiktams susidėti, todėl suimtiesiems tekęs plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti.

Dėl sąlygų kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, teismas pastebėjo, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. kovo 18 d. patikrinimo akte Nr. EP-48 nurodyta, kad buvo patikrinta kamera Nr. 25, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. kovo 6 d. ir nustatyta, jog tualetas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas daline mūro siena su durimis, santykinė oro drėgmė, oro temperatūra, dirbtinė apšvieta atitiko nustatytas higienos normas. Patikrinimo išvadoje nurodyta, kad 2013 m. vasario 19 d. pareiškėjo skunde minimi faktai dėl laikymo sąlygų kameroje Nr. 25 nepasitvirtino. Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimai nenustatyti. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 konstatuota, kad Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, laikino sulaikymo kamerose visų kamerų patalpos, sanitariniai įrenginiai išvalyti, priėmimo-paskirstymo skyriuje kabinos tvarkingos, išvalytos, visur pateikta informacija, kad rūkyti draudžiama. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 užfiksuota, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. pažymoje Nr. 62/08-940 nurodoma, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. Įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių TI kameroje, kurioje laikytas pareiškėjas, būtų buvę nustatyti Higienos normos HN 76:2010 22, 23 ir 24 punktų pažeidimai, nebuvo.

Dėl kamerose rūkančių asmenų teismas akcentavo, jog Higienos normos HN 76:2010 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 konstatuota, jog visur pateikta informacija apie tai, kad rūkyti draudžiama. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 konstatuota, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą. Iš byloje esančio pareiškėjo 2012 m. lapkričio 14 d. prašymo matyti, kad jis prašė paskirti į kamerą, kurioje laikomi rūkantys suimtieji (nuteistieji). Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo su rūkančiaisiais būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją raštu bei nurodęs, jog buvo nerūkantysis. Darytina išvada, jog Šiaulių TI neteisėtas veikimas ar neveikimas dėl pareiškėjo laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis nenustatytas.

Dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, valymo priemonių suteikimo teismas pažymėjo, jog Higienos normos HN 76:2010 58 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254, be kita ko, konstatuota, kad įstaigos patalpų valymo planas buvo, apgyvendinimo patalpas valėsi patys jose laikomi asmenys; kamerose valymo inventorius nelaikomas; kasdieninį patalpų valymą dezinfekcinėmis priemonėmis atlieka tik įstaigos darbuotoja-dezinfektorė. Tai patvirtinta ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224. Teismui taip pat pateikti Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2011 m. gruodžio 30 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012-2013 m. patalpų pagrindinis valymo grafikas, Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2011 m. gruodžio 30 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012–2013 m. dezinfekcijos planas, Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2011 m. gruodžio 30 d. Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizavimo grafikas 2012–2013 m. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai dėl valymo priemonių, dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo, nebuvo.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 konstatuota, kad apgyvendinimo kameroms, patalpų valymui skiriami plastmasiniai dubenys, pagal suimtųjų prašymą atskirai išduodamas valymo inventorius (šluotos, skudurai); kiekviename aukšte buvo spintelė valymo inventoriui laikyti, valymo inventorius jose buvo. Tai taip pat užfiksuota Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. akte Nr. EP-224. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, negalima daryti išvados, kad Šiaulių TI buvo netinkamai įgyvendinimas Higienos normos HN 76:2010 58 punktas.

Dėl sanitarinio mazgo teisėjų kolegija pastebėjo, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. kovo 18 d. patikrinimo akte Nr. EP-48 nurodyta, kad kameroje Nr. 25 tualetas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas daline mūro siena su durimis. Šiaulių TI dėl pastato statuso negalėjo būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini. Kitų įrodymų dėl netinkamų sanitarinių mazgų kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, byloje nebuvo, todėl konstatuoti, kad Šiaulių TI pažeidė Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus, nebuvo pagrindo.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo teismas pažymėjo, jog 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-254, be kita ko, konstatuota, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims sudarytos galimybės kasdien būti gryname ore; ant pastato stogo ketvirtame aukšte įrengti pasivaikščiojimo kiemai, jų buvo 21; pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai, drėkinami pagal poreikį. Tai nustatyta ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224. Nurodytas aplinkybes patvirtino Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymas Nr. 1/01-186 Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems bei IV-ojo aukšto pasivaikščiojimo kiemelių schema. Įvertinęs teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos, trukmės ir kiemų dydžio, įrengimo atmestini.

Dėl pavojaus mygtuko įrengimo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 punkte nurodoma, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negalėjo būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Šiaulių TI gyvenamosioms patalpoms negalėjo būti taikomas reikalavimas dėl pavojaus mygtuko įrengimo, todėl pareiškėjo teiginys, kad dėl pavojaus mygtuko nebuvimo buvo pažeistos jo teisės, nepagrįstas.

Dėl naudojimosi dušu teismas pažymėjo, kad 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-254 konstatuota, jog prausimosi-švarinimo patalpose buvo 2 dušinės su 8 dušo rageliais; dušo patalpose atliktas einamasis remontas – perdažytos durys, vamzdynas, pakeisti dušo rageliai, patalpose pelėsių nebuvo; kiekvienas asmuo naudojosi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu, muilu; tarp suimtųjų maudymosi buvo 30 min. intervalas, kurių metu atliekama patalpos dezinfekcija. Tai užfiksuota ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224. Teismas, vertindamas pareiškėjo pretenzijas dėl pertvarų nebuvimo, nurodė, jog privatumo aspektas buvo aktualus dėl naudojimosi sanitariniu įrenginiu, o ne dušais, todėl negalima daryti išvados, jog dėl to, kad dušuose nebuvo įrengtos pertvaros, pareiškėjo galimybės palaikyti asmeninę švarą sumažėjo. Taigi, nelaikytina, kad Šiaulių TI netinkamai užtikrino Higienos normos HN 76:2010 68 punkte įtvirtintą pareiškėjo teisę prausti kūną ne rečiau nei 1 kartą per savaitę.

Dėl galimybės skalbti ir džiovinti išskalbtus drabužius teismas akcentavo, kad Higienos normos HN 76:2010 67 punktas nustatė, jog lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau nei 1 kartą per savaitę. 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-254 konstatuota, kad asmenys apatiniais ir specialiaisiais viršutiniais drabužiais neaprūpinami; švarių skalbinių patalpoje atliktas remontas; lovos skalbinių išdavimas registruojamas suimtojo kortelėje „Asmeninė sąskaita“. Tai užfiksuota ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224. Pagal Šiaulių TI patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarką, viršutiniai drabužiai 1 kartą per mėnesį gali būti atiduoti skalbimui ar cheminiam valymui į šias paslaugas teikiančias įmones už suimtųjų (nuteistųjų) lėšas, o jų neturintiems – suimtųjų (nuteistųjų) rašytinių prašymų pagrindu apmokant iš Šiaulių TI socialinės paramos fondo lėšų. Apatiniai rūbai ir asmeninė patalynė skalbiami Šiaulių TI skalbykloje, skalbimo grafiką derinant su maudymosi duše grafiku. Pareiškėjas nenurodė kreipęsis ar pats neturėjęs galimybės pasinaudoti mokamomis viršutinių rūbų skalbimo, džiovinimo paslaugomis, prašęs suteikti galimybę šiomis paslaugomis pasinaudoti nemokamai. Remiantis tuo, negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI pažeidė Higienos normos HN 76:2010 64 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl įstaigoje laikomų asmenų užimtumo organizavimo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 konstatuota, jog lauke įrengtos krepšinio aikštelės papildomai aptvertos. Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakyme Nr. 1/01-88 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programos patvirtinimo“ nurodyta, kad Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: suimtųjų savišvieta, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija ir kt. Užimtumo renginiai nebuvo priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) į juos įsitraukdavo pagal pageidavimą. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius iškabinama kamerose. Šiaulių TI bibliotekoje, 2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis, buvo 14 768 knygos, iš kurių 10 318 – grožinės literatūros. Suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę kiekvieną dieną pasinaudoti bibliotekos paslaugomis. Sporto varžybose dalyvaudavo suimtieji ir nuteistieji, kurie patys kreipėsi į būrio viršininką ir išreiškė norą jose dalyvauti. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl dalyvavimo įstaigoje organizuojamuose renginiuose, nebuvo. Vadinasi, pareiškėjo skundo argumentas dėl negalėjimo užsiimti atitinkama veikla ir privalėjimo 23 valandas būti kameroje buvo nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo paskyrimo į Šiaulių TI kameras teismas pažymėjo, jog pareiškėjas laikytas kamerose Nr. 98, Nr. 24 ir Nr. 25. Pagal Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planus, kameros Nr. 98 ir Nr. 24 buvo skirtos asmenims, anksčiau neatlikusiems su laisvės atėmimu susijusių bausmių, o kamera Nr. 25 – buvusiems ar esantiems valstybės politikams, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams. Atsakovas tvirtino, kad tik 2012 m. spalio 24 d. ir 26 d. bei 2012 m. lapkričio 26 d. buvo gauti pareiškėjo prašymai dėl jo tarnybos valstybės tarnyboje. Anksčiau Šiaulių TI negavo prašymų ar skundų dėl pareiškėjo laikymo ne su buvusiais valstybės tarnautojais, taip pat neturėjo jokių duomenų dėl jo tariamai buvusio statuso, todėl Šiaulių TI negalėjo būti atsakingas už tai, kad, anot pareiškėjo, nevykdė teisės aktais įtvirtintos pareigos laikyti jį kameroje, kurioje laikomi buvę ar esami valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai. Gavęs tokius prašymus, Šiaulių TI iškart kreipėsi su užklausimais į Lietuvos Respublikos krašto apsaugo ministeriją ir Panevėžio karo prievolės centrą, o 2012 m. lapkričio 13 d. gavęs informaciją, jog pareiškėjas nuo 1985 m. gruodžio 10 d. iki 1987 m. gruodžio 19 d. karo tarnybą Sovietinėje armijoje atliko VRM dalinyje, tą pačią dieną, t. y. 2012 m. lapkričio 13 d., perkėlė jį į kamerą Nr. 25.

Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo teiginius, kad jis, atvykęs į Šiaulių TI, informavo atsakingus pareigūnus, jog buvo priskirtas tai grupei, kuri negalėjo atlikti bausmės kamerose kartu su kitais kaliniais, tačiau nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. į tokią grupę nebuvo paskirtas. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 25. Šiaulių TI 2012 m. lapkričio 19 d. išvadoje Nr. 20/01-2938 siūlyta pareiškėjui paskirti laisvės atėmimo bausmę atlikti Vilniaus pataisos namų atskirame sektoriuje, esančiame Sniego g. 2. Šiuo atveju byloje nebuvo ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl jis turėjo būti laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Kaip minėta, pareiškėjas kameroje Nr. 25 laikytas tik nuo 2012 m. lapkričio 13 d. Nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. (laikotarpiui nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. taikoma senatis), iš viso 68 dienas, pareiškėjas Šiaulių TI laikytas kartu su kitais suimtaisiais, pažeidžiant imperatyvius Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.

Teismas pabrėžė, kad už nurodyto suėmimo vykdymo režimo laikymąsi atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai, ir tokius asmenis laikyti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Teismas kritiškai vertino atsakovo nurodytą aplinkybę, kad anksčiau Šiaulių TI negavo jokių prašymų ar skundų dėl pareiškėjo laikymo ne su buvusiais valstybės tarnautojais, taip pat neturėjo ir jokių duomenų dėl jo tariamai buvusio statuso, todėl atsakovas negalėjo būti atsakingas už tai, kad nevykdė teisės aktais įtvirtintos pareigos laikyti pareiškėją kameroje, kurioje laikomi buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai. Teismo nuomone, tai neatleido Šiaulių TI nuo šios pareigos. Be to, atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI buvo pildoma išplėstinė anketa. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar institucija tinkamai vykdė jai kilusią pareigą, nebuvo svarbus pareiškėjo elgesys bei valia. Nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nebuvo nustatyta sąlyga dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nebuvo būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis.

Dėl sveikatos sutrikimų teismas iš pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašo nustatė, kad jokių įrašų dėl dvasinių išgyvenimų, emocinių sukrėtimų, ką akcentavo pareiškėjas savo skunde, nebuvo užfiksuota. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, negalima konstatuoti, kad dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus. Pirminės gydytojų apžiūros 2011 m. rugsėjo 26 d. metu nustatyta, kad pareiškėjas sirgo hipertonine liga, svaigdavo galva. 2011 m. spalio 10 d. įraše nurodyta, kad pareiškėjas apie 5 m. sirgo arterine hipertenzija. Į visus pareiškėjo nusiskundimus buvo reaguojama, jam skirti vaistai, tačiau konstatuoti, kad pareiškėjas hipertenzine kardiopatija susirgo būdamas Šiaulių TI, kaip teigė pareiškėjas, nebuvo pagrindo.

Teismas pabrėžė, kad nevertintini tie pareiškėjo argumentai (dėl kraujospūdį mažinančių vaistų neskyrimo ir kt.), kurie siejami su pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe Šiaulių TI. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant pacientų teises, atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos. Ši komisija buvo privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog iš Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 21 d. pažymos Nr. 61/04-2984 matyti, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. kovo 6 d. su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Kita vertus, aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, atlyginti. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemino žmogiškąjį orumą, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negalėjo būti kompensuota vien pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos. Atsižvelgęs į tai ir įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, teismas nusprendė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudarė faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė 25 080 Eur neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 1 000 Eur.

III. Pareiškėjas D. J. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad tikriausiai dėl išsiblaškymo jis pamiršo pasirašyti 2015 m. spalio 13 d. atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą į jo skundą, tačiau teismas, nustatydamas terminą trūkumams pašalinti, šio atsikirtimo pareiškėjui negrąžino, o jam nepakako laiko surašyti naują atsikirtimą. Dėl senaties termino pareiškėjas paaiškina, kad jis nėra teisininkas, o teisinę informaciją apie tinkamas laikymo sąlygas jis sužinojo tik 2013 m. kovo 8 d. atvykęs į Vilniaus pataisos namus. Pareiškėjas nesutinka su teismu, kad jis turėjo žinoti apie laikymą netinkamomis sąlygomis, nes tai buvo tiesiog neįmanoma. Teismo sprendimas tenkinti atsakovo prašymą ir pareiškėjo reikalavimams taikyti senaties terminą, pareiškėjo laikymo sąlygas vertinant ne nuo pirmųjų kalinimo Šiaulių TI dienų, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 23 d., laikytinas bėgimu nuo atsakomybės ir noru nuvertinti jo patirtas skriaudas. Pareiškėjas pažymi, kad jo 2011 m. rugsėjo 23 d. pasirašytuose dokumentuose buvo nurodytos tik jo pareigos, draudimai ir atsakomybė, bet ne informacija apie kalinimo sąlygas. Pareiškėjo vertinimu, priežastis, dėl kurios jis praleido ieškinio senaties terminą, yra gan objektyvi ir pateisinama, todėl ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas.

Pareiškėjo nuomone, tuomet, kai Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko kameros Nr. 25 patikrinimą, t. y. 2013 m. kovo 14 d., jo Šiaulių TI nebebuvo, todėl šio patikrinimo išvadomis negalima vadovautis. Pareiškėjo laikymo sąlygos neatitiko elementarių higienos normų, o tai, kad Šiaulių TI pastatas negali būti rekonstruotas, nepateisina jo laikymo žiauriomis ir nežmoniškomis sąlygomis. Be to, pareiškėjas klaidingais nurodo atsakovo teiginius, kad kamerose buvo spintelės (1 vnt. vienam asmeniui), nes nė vienoje kameroje jų nebuvo, to neleistų ir mažas kamerų plotas. Pareiškėjo kalinimo metu taip pat nebūdavo išduodamas valymo inventorius, išskyrus kibirą šiukšlėms ir plastmasinę vonelę. Apie tai, kad kiekviename korpuso aukšte yra spintelė su valymo reikmenimis, pareiškėjas sužinojo tik iš atsakovo atsiliepimo. Norėdamas išsiplauti grindis, pareiškėjas tam naudodavo savo marškinius arba nosinę. Kameros buvo dezinfekuojamos ne kasdien, o tik retkarčiais (per 18 kalinimo mėnesių pareiškėjas dezinfekavimą matė tik 2-3 kartus), dezinfekcijos metu nuteistieji į kitas patalpas nebūdavo perkeliami. Pareiškėjas nurodo, kad antras rankšluostis ir užvalkalas antklodei pradėti išduoti tik 2013 m. pradžioje, tai turėtų būti pažymėta patalynės išdavimo kortelėje. Dušinėje kartais tekdavo praustis po šaltu vandeniu net šildymo sezonu, kai būdavo profilaktiškai atjungiamas karšto vandens tiekimas. Suimtiesiems nesudaryta galimybė gauti apmokamo darbo ūkio skyriuje, nors pareiškėjas vienas išlaikė šeimą ir, netekęs laisvės, negalėjo gauti pinigų iš artimųjų bei pasinaudoti mokamomis viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis. Alternatyvų mokamam skalbimui nebuvo, todėl pareiškėjas drabužius skalbtis ir džiovinti turėjo kameroje. Pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko erdvės, nes vienam asmeniui teko apie 2-3 kv. m ploto, o kai kurie nuteistieji rūkė, tuo pareiškėjui trukdydami kvėpuoti grynu oru.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis pats niekada nebuvo rūkantysis ir jau pirmąją atvykimo į Šiaulių TI dieną, t. y. 2011 m. rugsėjo 23 d., raštiškai išreiškė pageidavimą būti laikomu su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas teigia periodiškai žodžiu ir raštu kreipęsis į administraciją su pretenzijomis dėl laikymo su rūkančiais asmenimis, bet tokie jo nusiskundimai net nebuvo registruojami. 2012 m. lapkričio 14 d. prašymą būti laikomu su rūkančiais asmenimis pareiškėjas privalėjo pateikti, nes jis buvo priverstas rinktis iš dviejų blogybių: arba kalėti su rūkančiaisiais, arba atsisakyti kalėti kameroje Nr. 25, skirtą buvusiems valstybės tarnautojams, į kurią jis perkeltas 2012 m. lapkričio 13 d. Pareiškėjas pasirinko, jo vertinimu, mažesnę blogybę. Iki perkeliant į kamerą Nr. 25, pareiškėjas buvo priverstas apsimetinėti, slėpti praeitį, bijojo būti atpažintas. Kiti kaliniai, 2012 m. lapkričio 14 d. ryte pamatę jį išvedant iš kameros Nr. 25, suprato, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnyboje, tai sukėlė jų pyktį ir agresiją, o kitų kamerų buvusiems valstybės tarnautojams Šiaulių TI nebuvo, todėl pareiškėjas pasirinko likti šioje kameroje, kartu su rūkančiaisiais. Šiaulių TI šį prašymą klaidingai palaikė pareiškėjo laisvos valios išraiška.

Pareiškėjas nurodo, kad galimybė gauti laikraščių Šiaulių TI buvo itin menka, juos duodavo tik 1-2 kartus per savaitę, dažniausiai 4 dienų senumo. 2012 m. vieną kartą pranešta apie organizuojamą dailės būrelį, tačiau, pareiškėjui išreiškus norą apsilankyti dailės studijoje, iš jo buvo pareikalauta pateikti piešinį, siekiant įvertinti jo tinkamumą lankyti šį būrelį. Pareiškėjo vertinimu, jis piešė prastai, todėl jo piešinys turbūt nepaliko didelio įspūdžio ir jo pageidavimas nebuvo patenkintas. Apie Šiaulių TI veikiančią sporto salę pareiškėjas pirmą kartą sužinojo iš atsakovo atsiliepimo į jo skundą. Taigi, pareiškėjas negalėjo pasinaudoti užimtumo programomis dėl netinkamo Šiaulių TI informavimo apie ketinamus rengti užsiėmimus.

Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai suprato jo teiginius dėl sveikatos sutrikimų. Pareiškėjas paaiškina, kad hipertenzija yra liga, kuria sergama iš esmės visą gyvenimą, todėl jam reikia nuolat vartoti vaistus, subalansuotą maistą, būti fiziškai aktyviam, atsisakyti žalingų įpročių. Viso to laikantis, liga neprogresuoja. Patekęs į Šiaulių TI, pareiškėjas iš dalies nebegalėjo kontroliuoti savo ligos, tiek dėl riboto fizinio aktyvumo, tiek dėl mitybos, tiek dėl papildomos nervinės įtampos ir, svarbiausia, pertraukų vartojant gydytojų skirtus vaistus. Sulaikymo Šiaulių TI metu hipertenzinė kardiopatija pareiškėjui paūmėjo, atsirado dusimas, inkstų skausmas, galvos svaigimas. Pareiškėjas Šiaulių TI savalaikiai nesulaukdavo vaistų, o vaistų teikimas būdavo nutraukiamas kaskart etapuojant. Iš etapo grįžęs penktadienį ar švenčių dienomis, pareiškėjas būdavo priverstas iki 3 dienų laukti, kol galės nueiti pas gydytoją, nes savaitgaliais ir švenčių dienomis dirbdavo tik budinčios slaugytojos, kurios neturėjo teisės skirti vaistus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės pažeistos, nepagrįstai ilgai jų negynė, todėl galima teigti, jog jis į teismą kreipėsi galbūt tik sau siekdamas turtinės naudos. Teismas pareiškėjo reikalavimams pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Atsakovo vertinimu, ginčijamas teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjas ir skunde, ir apeliaciniame skunde lakoniškai dėstė įrodymais nepagrįstus argumentus, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas dalį pareiškėjo reikalavimų atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, kitoje dalyje pareiškėjui priteisė 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nesutinka su tokiu sprendimu ir teigia, kad jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, o pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo laikymo Šiaulių TI aplinkybes.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2017 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-538-261/2017). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, vėdinimo, teko kvėpuoti tabako dūmais, sienos kartais net apšerkšnodavo nuo šalčio ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. kovo 6 d. periodiškai laikytas Šiaulių TI kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 str. 8 d.). Vadinasi, paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2011 m. rugsėjo 23 d. buvo 2014 m. rugsėjo 23 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2011 m. rugsėjo 24 d. – 2014 m. rugsėjo 24 d. ir t. t. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 8 d. (žyma ant voko, b. l. 22), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas paaiškino, jog jis praleido ieškinio senaties terminą dėl to, kad jis neturėjo teisinio išsilavinimo ir kad, atvykus į Šiaulių TI, jis nebuvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais jo kalinimo sąlygas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad laisvės atėmimo vietų prievolė nuteistuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.) 54 straipsnio 3 dalyje (areštinių vidaus tvarka) ir 116 straipsnyje (pataisos įstaigų vidaus tvarka). Analogiška pareiga suimtųjų (kalinamųjų) atžvilgiu buvo įtvirtinta 2008 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo pakeitimo įstatymu, kuriuo, be kita ko, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą“ ir šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija, minėta teisė įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (tardymo izoliatorių vidaus tvarka). Pabrėžtina, kad pareiga suimtuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais neturi būti aiškinama kaip apimanti pareigą juos supažindinti ir su visais teisės aktais, kurie suimtajam galbūt kada nors bus aktualūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos higienos normų ir kitų teisės aktų nuostatos, reguliuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimą ir eksploatavimą, suimtiesiems jokių teisių ar pareigų tiesiogiai nesukuria. Taigi Šiaulių TI neturėjo pareigos savo iniciatyva supažindinti pareiškėją su šiomis nuostatomis, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde ir bylos duomenys (2011 m. rugsėjo 23 d. supažindinimas, I t., b. l. 96) patvirtino, jog jis su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais ir atsakomybe buvo pasirašytinai supažindintas 2011 m. rugsėjo 23 d., t. y. atvykimo į Šiaulių TI dieną.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu jam turėjo būti sudaryta galimybė susipažinti su jo pageidaujamais teisės aktais. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teisės aktai yra skelbiami viešai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Šiaulių TI ar kiti asmenys pareiškėjui būtų sudarę kliūtis su šiais aktais susipažinti arba gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjas nenurodė, kad pats ėmėsi aktyvių veiksmų šiems teisės aktams gauti (pvz., atliko paiešką bibliotekoje, teikė prašymus) arba kad atitinkami jo prašymai nebuvo patenkinti. Pastebėtina, jog pats pareiškėjas teigė, jog Šiaulių TI veiksmai neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų jam sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, pakenkė sveikatai ir prilygo kankinimui, todėl jo nurodytų pažeidimų padarymo metu jis negalėjo nenumanyti, jog galbūt jo atžvilgiu nebuvo užtikrintos sveikatai saugios kalinimo sąlygos. Vadinasi, pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam neužtikrintas pakankamas kameros plotas bei kitos tinkamos kalinimo sąlygos, net jei nežinojo konkrečių teisės aktais nustatytų normų, ir galėjo kreiptis į teismą ar kitas kompetentingas institucijas dėl savo teisių gynybos. Taip pat pastebėtina, kad, net ir 2013 m. kovo 8 d. atvykęs į Vilniaus pataisos namus, kur, kaip pats teigė apeliaciniame skunde, galėjo faktiškai domėtis ir gilintis į teisės aktus bei reikšti pretenzijas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo (pareiškėjas konkrečiau nenurodė, kada susipažino su aktualiais teisės aktais, bet prašė ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo 2013 m. kovo 8 d.), pareiškėjas delsė ir į teismą kreipėsi tik praėjus 2 metams ir 6 mėnesiams – 2015 m. rugsėjo 8 d., nors, kaip minėta, dėl kalinimo sąlygų už visą jo nurodytą laikotarpį į teismą galėjo kreiptis iki 2014 m. rugsėjo 23 d. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos paties pareiškėjo nepakankamo rūpestingumo ir neveiklumo siekiant užtikrinti savo teisių apsaugą.

Teisėjų kolegija iš bylos duomenų objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios ir pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, nenustatė. Atsižvelgusi į šią aplinkybę ir tai, kad pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties netaikymo buvo atmesti, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d., todėl nagrinėjamoje byloje bus vertinama tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. iki 2013 m. kovo 6 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pastebėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintos ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. iki 2013 m. kovo 6 d.) 101 dieną iš 179 dienų buvo užtikrinta minimali ploto norma, 61 dieną minimalus kameros plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas, o 17 dienų pareiškėjui tekęs kameros plotas svyravo tarp tinkamo ir nepakankamo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis (Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugsėjo 22 d. pažyma „Dėl D. J. laikymo“, I t., b. l. 80-89), su šia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka ir patikslina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikytas 176 dienas, iš kurių 68,5 paros jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, pažeidimų metu pareiškėjui teko 2,36-3,31 kv. m ploto. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Tačiau nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, net atsižvelgiant į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, jog sanitarinis mazgas turi būti įrengiamas atskirose nuo kamerų patalpose, kadangi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 76:2010 2 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Šiuo atveju pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo žymiai pažeista, ir teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgs į tą aplinkybę, kad jam tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pareiškėjo galimybė kameroje normaliai judėti buvo itin suvaržyta.

Dėl pareiškėjo teiginių dėl teisės būti laikomam sąlygomis, kuriomis jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ketvirtoje šio straipsnio dalyje suformuluota pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-624/2016). Teismas akcentuoja, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte (I t., b. l. 118-123) nustatyta, jog Šiaulių TI pateikta informacija apie draudimą rūkyti, o 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte (I t., b. l. 126-133) pažymėta, jog rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, atliktų jam jau išvykus iš Šiaulių TI (po 2013 m. kovo 6 d.), rezultatais, užfiksuotais, be kita ko, 2013 m. kovo 18 d. ir 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktuose, atmestini, kadangi pareiškėjas nepagrindė, kodėl patikrinimų, atliktų praėjus tik kelioms dienoms ar keliems mėnesiams (mažiau nei pusmečiui) nuo jo išvykimo iš Šiaulių TI, išvados neatspindėjo jo laikymo Šiaulių TI metu buvusių sąlygų. Pareiškėjas teigė atvykimo į Šiaulių TI dieną pareigūnams nurodęs, kad yra nerūkantysis, atsakovas šios aplinkybės neneigė. Byloje nėra duomenų apie užfiksuotus pareiškėjo prašymus ar skundus dėl teisės kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru neužtikrinimo, tačiau iš Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 20/01-2459 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plano (I t., b. l. 66-68) matyti, kad kameros Nr. 98, Nr. 24 ir Nr. 25, kuriose jis buvo laikytas nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. iki 2013 m. kovo 6 d., nebuvo nerūkančiųjų.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą (I t., b. l. 97) būti laikomu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas tokius savo veiksmus apeliaciniame skunde aiškino tuo, kad Šiaulių TI yra tik viena kamera buvusiems ar esamiems valstybės politikams, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams – kamera Nr. 25, šioje kameroje laikyti rūkantys asmenys, todėl pareiškėjui, 2012 m. lapkričio 13 d. perkeltam į kamerą Nr. 25, buvo paaiškinta, kad, jei jis nori šioje kameroje likti, jis pravalo parašyti prašymą būti laikomu su rūkančiais asmenimis. Nors minėtų įvykių išsidėstymas laike pagrindžia pareiškėjo argumentus, remiantis Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 20/01-2459 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planu (I t., b. l. 66-68), asmenims, buvusiems ar esantiems valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, buvo skirtos trys kameros: Nr. 25, Nr. 103 ir Nr. PK-8 (tikriausiai paskirstymo kamera), o, esant būtinumui arba nerūkantiesiems, kamera Nr. 79. Iš pareiškėjo teiginių akivaizdu, kad jis suprato, jog jam turėjo būti užtikrintos abi laikymo sąlygos: laikymas atskirai nuo kitų nuteistųjų ir laikymas sveikatai saugiomis sąlygomis (teisė kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru), o bet kurios iš jų neužtikrinus pareiškėjas patirtų neigiamus išgyvenimus (jis turėjo rinktis tarp „galimo fizinio susidorojimo“ ir „sveikatos luošinimo tabako dūmais“). Nepaisant to, pareiškėjas šį pasirinkimą padarė ir parašė prašymą būti laikomu kartu su rūkančiais asmenimis, dėl šių aplinkybių prašymų, skundų Šiaulių TI ar kitoms kompetentingoms institucijoms neteikė, todėl byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. kovo 6 d. pareiškėjas buvo laikytas sąlygomis, neatitinkančiomis Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei Higienos normos HN 76:2010 14 punkto nuostatų, o Šiaulių TI neatsižvelgė į pareiškėjo išreikštą valią būti laikomu su rūkančiais / nerūkančiais asmenimis. Kita vertus, nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas buvo laikytas pažeidžiant minėtus teisės aktus.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamo apšvietimo, ventiliacijos, temperatūros, didelės drėgmės ir nešvaros kamerose, valymo priemonių nesuteikimo, sanitarinio mazgo įrengimo, pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ir įrengimo, pavojaus mygtuko neįrengimo, sąlygų dušinėje, skalbimo organizavimo ir galimybės nemokamai išsiskalbti ir džiovinti viršutinius drabužius skalbykloje nesudarymo bei nepakankamo užimtumo užtikrinimo (net atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo vienintelis prašymas dalyvauti dailės užsiėmimuose nebuvo patenkintas) yra nepagrįsti, tačiau Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas suėmimo vykdymo režimo taisykles. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, akcentuoja, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Europos Žmogaus Teisių Teismo pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 68,5 paros, su pertraukomis, teko nuo 2,36 kv. m iki 3,31 kv. m kameros ploto, todėl laikytina, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. iki 2013 m. kovo 6 d.) pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo žymiai pažeista. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje normaliai judėti buvo suvaržyta. Be to, nors gyvenamosiose kamerose, kuriose pareiškėjas laikytas, higienos normų reikalavimų pažeidimai nustatyti nebuvo, nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas buvo laikytas pažeidžiant sulaikymo vykdymo režimo taisykles, taip pat laikytas su rūkančiais asmenimis, nors buvo nerūkantysis. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir pažeidė Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas pareiškėjo teises. Kitu metu pareiškėjo kalinimo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus 16 parų, kai minimalaus kameros ploto vienam asmeniui norma atsitiktiniais laikotarpiais, ne ilgesniais nei 6 paros, buvo pažeista, pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore ir užsiimti Šiaulių TI siūlomomis veiklomis už kameros ribų nebuvo suvaržyta, todėl nelaikytina, kad toks kalinimas buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (įskaitant materialią kompensaciją) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant, be kita ko, materialią (pirmiausiai piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos ir kitų teisės aktais nustatytų kalinimo sąlygų. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu jam priteistinos neturtinės žalos dydžiu.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia (lot. – be kita ko) jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant be kita ko materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2309-492/2016).

Šiuo atveju pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė kančias, garbės ir orumo pažeminimą, psichologinį sukrėtimą, žymiai pablogėjo sveikata, negalėjo ramiai miegoti. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patirtos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Pareiškėjas su prašymu atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimo nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. kovo 6 d., kreipėsi 2015 m. rugsėjo 8 d., t. y. praėjus beveik 4 metams nuo laikymo sąlygomis, kurias jis prilygino kankinimui, pradžios ir 2 metams 6 mėnesiams nuo pabaigos. Byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų (išskyrus sulaikymo vykdymo režimo nesilaikymą) anksčiau būtų Šiaulių TI teikęs prašymus ar skundus, kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas, todėl abejotina, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai buvo tokie dideli, kaip jis teigė.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų jam pablogėjo sveikata (paūmėjo hipertenzija). Tai pareiškėjas iš esmės siejo su ribotu fiziniu aktyvumu, maisto racionu, nervine įtampa, o labiausiai – pertraukomis vartojant vaistus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikri apribojimai ir su jais susiję neigiami išgyvenimai, kurių pareiškėjas nepatyrė būdamas laisvėje, yra susiję su laisvės atėmimo bausmės esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl jie negali būti pripažinti Šiaulių TI neteisėtais veiksmais, pareiškėjui sukėlusiais neturtinę žalą.

Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nereiškė nepasitenkinimo Šiaulių TI tiektu maistu, o byloje nėra duomenų, kad dėl medicininių priežasčių jam buvo paskirtas racionalus maitinimas. Dėl pareiškėjo teiginių apie tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo neužtikrinimą (vaistų vartojimo pertraukimo ir kt.) teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šie pareiškėjo nusiskundimai nėra teismingi administraciniams teismams ir pareiškėjas turėtų kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui hipertenzija buvo diagnozuota dar iki atvykstant į Šiaulių TI 2011 m. rugsėjo 23 d., nusiskundimai periodišku galvos svaigimu užfiksuoti netrukus po to – 2011 m. spalio 10 d. ir vėliau, blogu miegu skundėsi tik 2011 m. gruodžio 27 d. (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, I t., b. l. 28-35). Iš asmens sveikatos istorijos negalima spręsti, kad pareiškėjo sveikata laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. iki 2013 m. kovo 6 d. pablogėjo arba pablogėjo būtent dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI, ypač atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas savo sveikatos būklės pablogėjimą daugiausiai siejo su netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, kas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

Kita vertus, visą laikymo Šiaulių TI laiką pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų, susijusių su kraujospūdžiu ir širdies veikla, todėl tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimas buvo itin reikšmingas jo sveikatai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 25 080 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjui 68,5 paros, su pertraukomis, teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, jis 2 mėn. laikytas pažeidžiant suėmimo vykdymo režimo taisykles ir nerūkančiųjų teises), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis – 1 000 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgęs pirmosios instancijos teismas, bei nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl šis dydis paliekamas nepakeistas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė