a013392b-2e71-4ecb-ac65-a0fbc65886ec · Regionų administracinis teismas

? Administracinė byla Nr. eI2-4197-283/2021 Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00091-2021-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S) REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. birželio 18 d. Panevėžys Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rÅ«mų teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Ingridai PetuÅ¡kinienei, teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos uždarosios akcinės bendrovės „Mokalnis“ skundÄ dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas n u s t a t ė : pareiÅ¡kėja uždaroji akcinė bendrovė „Mokalnis“ (toliau – pareiÅ¡kėja, ir UAB „Mokalnis“, ir Bendrovė) skundu kreipėsi į teismÄ ir prašė panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2021 m. sausio 13 d. sprendimÄ Nr. 21R4-6 (AG4-81/22-2020) bei Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir atsakovas, ir Panevėžio departamentas) direktoriaus 2020 m. spalio 26 d.

įsakymÄ Nr. V1(19.4)-3139 „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-2077 ir 2020 m. rugpjūčio įsakymo Nr. V1(19.4)-2177 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“ (toliau – ir 2020 m. spalio 26 d. įsakymas). PareiÅ¡kėja skundo praÅ¡omojoje dalyje nurodė, kad praÅ¡o panaikinti Komisijos 2020 m. sausio 13 d. priimtÄ SprendimÄ , o 2021 m. kovo 16 d. pareiÅ¡kime paaiÅ¡kino, kad praÅ¡o panaikinti 2021 m. sausio 13 d. priimtÄ sprendimÄ .

Sprendime nurodyta, kad jo priėmimo data yra 2020 m. sausio 13 d., tačiau administracinės bylos ir Komisijos bylos Nr. AG4-81/22-2020 (toliau – Komisijos byla) duomenimis, Komisija skundžiamÄ sprendimÄ priėmė 2021 m. sausio 13 d. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma iÅ¡vada, kad Sprendime padaryta raÅ¡ymo apsirikimo klaida, UAB „Mokalnis“ praÅ¡o panaikinti Komisijos 2021 m. sausio 13 d. sprendimÄ Nr. 21R4-6 (AG4-81/22-2020) (toliau –Sprendimas). PareiÅ¡kėja skunde nurodė, kad Panevėžio departamento direktorius priėmė 2020 m. spalio 26 d.

įsakymÄ , kuriuo panaikino 2020 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2077 (toliau – ir 2020 m. liepos 30 d. įsakymas) 3 priedo 24-Ä jÄ eilutę, ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2177 (toliau – ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas) 3 priedo 63-Ä jÄ eilutę. PareiÅ¡kėja paaiÅ¡kino, kad 2018 m. birželio 13 d. su Užimtumo tarnyba pasirašė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. VUIA-11 (toliau – ir Užimtumo iniciatyvų sutartis), pagal kuriÄ , pareiÅ¡kėjai buvo skirta subsidija darbo vietoms steigti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus Lietuvoje karantinÄ dėl COVID-19 infekcijos, Bendrovė buvo įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) paskelbtÄ mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19, sÄ raÅ¡Ä . PareiÅ¡kėja dėl karantino metu susiklosčiusios situacijos 2020 m. birželio 12 d. kreipėsi į Panevėžio departamentÄ praÅ¡ymu pakeisti ar panaikinti Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.4 punktÄ ir į įsteigtas darbo vietas įdarbintų darbuotojų darbo sutartyse leisti pakeisti bÅ«tinųjų darbo sÄ lygų 13 punktÄ , nesilaikyti projekto paraiÅ¡koje nurodyto darbo užmokesčio ir leisti jį sumažinti, pateikė darbuotojų sutikimus.

Panevėžio departamentas 2020 m. liepos 10 d. raÅ¡tu atsakė, kad Bendrovė Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.11 punktu įsipareigojo nepanaikinti įsteigtų darbo vietų 36 mėnesius, todėl sutartiniai įsipareigojimai turi bÅ«ti vykdomi, o tai, kad Bendrovė priskiriama juridiniams asmenims, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, įmonių veiklos sutrikimai, darbuotojų sutikimas sumažinti darbo užmokestį nesudaro pagrindo pakeisti Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.4 punktÄ ir mažinti darbo užmokestį; nurodė, kad Užimtumo tarnyba moka subsidijas po prastovų grįžusiems darbuotojams ir gauti Å¡iÄ subsidijÄ Bendrovė galės pretenduoti, kai darbuotojai grįš po prastovų į darbÄ .

PareiÅ¡kėja teigė, kad, vadovaudamasi Å¡iuo raÅ¡tu, Panevėžio departamentui 2020 m. liepos 21 d. pateikė PasiÅ«lymÄ Ä¯gyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo (toliau – ir 2020 m. liepos 21 d. PasiÅ«lymas). Panevėžio departamentas 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymais paskyrė subsidijÄ darbo užmokesčiui pareiÅ¡kėjos darbuotojams, kurių darbo vietoms buvo skirta subsidija pagal Užimtumo iniciatyvų sutartį, ir pervedė pareiÅ¡kėjai subsidijas darbo užmokesčiui už 2020 m. birželio – rugpjūčio mėnesius.

Panevėžio departamento direktorius priėmė 2020 m. spalio 26 d. įsakymÄ , kurį pareiÅ¡kėja apskundė Komisijai. Bendrovė prašė panaikinti šį įsakymÄ kaip nepagrįstÄ ir neteisėtÄ , priimtÄ netinkamai pritaikius Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalį. Komisijos sprendimu pareiÅ¡kėjos skundas buvo atmestas. PareiÅ¡kėja teigė, kad Panevėžio departamento direktoriaus 2020 m. spalio 26 d. įsakymas ir Komisijos sprendimas nepagrįsti ir neteisėti, todėl turi bÅ«ti panaikinti.

Pagrįsdama reikalavimÄ , UAB „Mokalnis“, visų pirma, nurodė, kad atsakovas, priimdamas 2020 m. spalio 26 d. įsakymÄ , virÅ¡ijo savo kompetencijos ribas ir teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus, nes Panevėžio departamentui nesuteikta teisė naikinti savo paties sprendimus. Be to, pareiÅ¡kėja teigė, kad atsakovas netinkamai aiÅ¡kino Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas. Pasisakydama dėl atsakovo kompetencijos ribų, UAB „Mokalnis“ nurodė, kad Komisija nevertino, ar Panevėžio departamentas, priimdamas 2020 m. spalio 26 d.

įsakymÄ , neperžengė savo kompetencijos ribų ir jam teisės aktais suteiktų įgaliojimų. PareiÅ¡kėja teigė, kad atsakovo veiklÄ reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės administracine tvarka panaikinti paties vieÅ¡ojo administravimo subjekto priimtÄ individualų teisės aktÄ . PareiÅ¡kėja savo pozicijÄ grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-161/2005 pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais, jog institucija pati negali panaikinti savo administracinio sprendimo.

Pažymėjo, kad 2020 m. spalio 26 d. įsakyme, pažeidžiant Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo (toliau – VieÅ¡ojo administravimo įstatymas) 10 straipsnio 5 dalies 6 punktÄ , nenurodytas teisinis pagrindas, suteikiantis teisę atsakovui reikalauti grÄ Å¾inti pervestÄ subsidijÄ . PareiÅ¡kėja tvirtino, kad ji neprivalo grÄ Å¾inti atsakovui subsidijos darbo užmokesčiui, nes nėra nė vieno iÅ¡ Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 4 ir 6 dalyse nustatytų subsidijos grÄ Å¾inimo pagrindų.

Tvirtino, kad subsidija buvo panaudota pagal paskirtį, darbo vietos įsteigtos Užimtumo iniciatyvų sutartyje nustatytais terminais, pareiÅ¡kėja vykdė sutartinius įsipareigojimus, nepažeidė Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 ir 8 dalių reikalavimų, nepateikė atsakovui klaidingos informacijos, nenuslėpė jokių aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės subsidijos skyrimui, į atsakovÄ dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo kreipėsi, remdamasi jo paties siÅ«lymu tai padaryti. Pasisakydamas dėl Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies taikymo, pareiÅ¡kėja teigė, kad ji skundÄ Komisijai grindė tuo, jog, priimant 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d.

įsakymus skirti subsidijÄ , Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Pagal Å¡ias nuostatas, darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtÄ (pritaikytÄ ) darbo vietÄ Ä¯darbinti asmens pagal remiamojo įdarbinimo priemones, iÅ¡skyrus Å¡io įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytÄ atvejį. PareiÅ¡kėja teigė, kad įdarbinimo laikotarpiu darbdavio ir planuojamo įdarbinti asmens nesieja darbo santykiai. PareiÅ¡kėja teigė, kad jei yra pagrindas Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje numatytÄ draudimÄ vertinti kaip draudimÄ sudaryti naujas darbo sutartis su asmenimis, pasinaudojant remiamojo įdarbinimo priemonėmis į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtÄ (pritaikytÄ ) darbo vietÄ , ir jei šį draudimÄ taip vertino ir atsakovas, pateikdamas pareiÅ¡kėjai 2020 m. liepos 10 d. siÅ«lymÄ ir priimdamas 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimus skirti subsidijÄ , tai bet kokie vėlesni sprendimai atÅ¡aukti skirtÄ subsidijÄ ir reikalauti jos grÄ Å¾inimo yra nepagrįsti ir neteisėti.

Atsakovas Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas atsiliepimu prašė skundÄ atmesti. Panevėžio departamentas paaiÅ¡kino, kad pareiÅ¡kėja pateikė 2020 m. liepos 21 d. PasiÅ«lymÄ ir Darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytÄ subsidijÄ darbo užmokesčiui, sÄ raÅ¡Ä (toliau – SÄ raÅ¡as). Ä® SÄ raÅ¡Ä Ä¯traukė S. M. ir A. I. (A. I.) (toliau – S. M., A. I.), kurių darbo vietoms įsteigti buvo skirta valstybės parama pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ .

Užimtumo tarnyba už Å¡iuos darbuotojus paskyrė ir iÅ¡mokėjo pareiÅ¡kėjai 3 604,04 Eur dydžio subsidijÄ darbo užmokesčiui. Nustačius, kad Å¡i subsidija buvo iÅ¡mokėta nepagrįstai, pažeidžiant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas, buvo priimtas 2020 m. spalio 26 d. įsakymas, kuriuo buvo panaikinti sprendimai skirti pareiÅ¡kėjai subsidijÄ darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį už aukščiau nurodytus darbuotojus, o 2020 m. spalio 26 d. parengta pretenzija (toliau – Pretenzija) grÄ Å¾inti 3 604,04 Eur nepagrįstai iÅ¡mokėtÄ subsidijÄ .

Atsakovas nesutiko su pareiÅ¡kėjos argumentu, kad, priimdamas 2020 m. spalio 26 d. įsakymÄ , peržengė savo kompetencijos ribas. Teigė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pažymėjo, jog teismo precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panaÅ¡ios į bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi bÅ«ti taikoma ta pati teisė, kaip ir byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Atsakovas vertino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A2-161/2005, kuria skunde rėmėsi pareiÅ¡kėja, faktinės aplinkybės nėra analogiÅ¡kos nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms.

Be to, atsakovas nesutiko su pareiÅ¡kėjos argumentais, kad ji neprivalo grÄ Å¾inti subsidijos darbo užmokesčiui, nes nėra nė vieno iÅ¡ Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 4 ir 6 dalyse nurodytų pagrindų. Atsakovas, remdamasis Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.12 ir 6.1 punktais, į kuriuos perkeltos Užimtumo įstatymo nuostatos, teigė, kad Å¡ie subsidijų grÄ Å¾inimo atvejai siejami su atvejais, kai skiriamos subsidijos darbo vietų steigimui pagal Užimtumo iniciatyvų sutartį, o ne darbo užmokesčio subsidijavimui.

Tvirtino, kad sistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies, 41 straipsnio, 41 straipsnio 1 dalies ir 24 dalies, 42 straipsnio 1 dalies nuostatas, akivaizdu, jog darbdaviai, kurie gauna Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nurodytÄ subsidijÄ darbo užmokesčiui, dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje, o tiksliau – įdarbinime subsidijuojant. Todėl skundo argumentas, jog Bendrovei nebuvo pritaikytas naujų darbo vietų subsidijavimas, neturi teisinio pagrindo. Atsakovas teigė, kad Komisija padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog, nepasibaigus įsipareigojimams pagal Užimtumo iniciatyvų sutartį ir į už valstybės paramÄ Ä¯steigtas darbo vietas Užimtumo tarnybos siųstiems asmenims tebedirbant jose, pareiÅ¡kėja negalėjo teikti PasiÅ«lymo dėl tų darbuotojų, kurie Bendrovėje įdarbinti pasinaudojant remiamojo įdarbinimo priemone, t. y.

įdarbinti valstybės paramos jų darbo vietų įsteigimui pagrindu. Teigė, jog Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje aiÅ¡kiai nustatyta, kad darbo vietai steigti (pritaikyti) ir asmeniui įdarbinti gali bÅ«ti taikomas tik vienas iÅ¡ Å¡io straipsnio 1 dalyje nurodytų paramos bÅ«dų. Užimtumo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios subsidijų darbdaviams skyrimÄ bei mokėjimo tvarkÄ prastovų ir po prastovų laikotarpiu dėl karantino paskelbimo, priskirtos Užimtumo įstatymo 41 straipsniui, kuris reglamentuoja remiamojo įdarbinimo priemones.

Atsakovas teigė, kad sistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina iÅ¡vada, kad subsidija darbo užmokesčiui, įtvirtinta Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje, yra remiamojo įdarbinimo priemonė, todėl, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, pareiÅ¡kėjai galėjo bÅ«ti skirta arba subsidija darbo užmokesčiui pagal 41 straipsnio 24 dalį, arba subsidija darbo vietoms steigti, o ne abi priemonės kartu. Atsakovas tvirtino, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje įstatymų leidėjas numatė vienintelę iÅ¡imtį, leidžiančiÄ darbo vietas už valstybės paramos lėšas įsteigusiems darbdaviams dalyvauti tik vienoje remiamojo įdarbinimo priemonėje, o bÅ«tent – kai į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtoje darbo vietoje dirbantį asmenį, esantį prastovoje, darbdaviui mokama subsidija pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalį, t. y. gauti prastovų subsidijÄ .

Atsakovas, vertindamas g pareiÅ¡kėjos teiginius, kad ji neprivalo grÄ Å¾inti gautos subsidijos, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 ir nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sÄ skaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo, tai kartu reiÅ¡kia teisę iÅ¡reikalauti iÅ¡ kito asmens tai, kÄ Å¡is kreditoriaus sÄ skaita gavo; pareigos grÄ Å¾inti be pagrindo įgytÄ turtÄ nepaÅ¡alina turtÄ Ä¯gijusio asmens sÄ Å¾iningumas ar atliktų veiksmų pobÅ«dis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).

Skundas tenkinamas. Remiantis administracinės bylos ir Komisijos bylos duomenimis, nustatyta, kad tuometinė Utenos teritorinė darbo birža ir UAB „Mokalnis“, vadovaudamiesi Užimtumo įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 patvirtinto Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sÄ lygų ir tvarkos apraÅ¡u, 2018 m. birželio 13 d. sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. VUIA-11, kurios dalykas – vietinių užimtumo iniciatyvų projekto „UAB „Mokalnis“ techninių pajėgumų didinimas“ (toliau – Projektas), įgyvendinimas (Komisijos byla, b. l. 6–11).

Pagal Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.1–2.3 punktus, Susitarimo dėl jos pakeitimo 1 punktÄ , pareiÅ¡kėja įsipareigojo iki 2018 m. lapkričio 28 d. įsteigti dvi darbo vietas, skirti 33 310 Eur nuosavų lėšų Projektui įgyvendinti, įdarbinti į įsteigtas darbo vietas darbo biržos rekomenduojamus asmenis, sudarant su jais neterminuotas darbo sutartis, o Užimtumo tarnyba Užimtumo iniciatyvų sutarties 3.1 punktu įsipareigojo skirti pareiÅ¡kėjai 32 000 Eur Projektui vykdyti. Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018 m. balandžio 25 d.

įsakymu Nr. V-177 Utenos ir kitų miestų teritorinės darbo biržos nuo 2018 m. spalio 1 d. reorganizuotos jungimo būdu, jas prijungiant prie Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios pavadinimas po reorganizavimo – Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Užimtumo tarnyba, vykdydama Užimtumo iniciatyvų sutartį, skyrė 32 000 Eur UAB „Mokalnis“ Projektui vykdyti.

Bylos duomenimis, UAB „Mokalnis“ įsteigė darbo vietas Užimtumo iniciatyvų sutartyje nustatytais terminais, 2018 m. spalio 1 d. sudarė darbo sutartį Nr. 4 su S. M., 2018 m. lapkričio 2 d. – darbo sutartį Nr. 5 su A. I. (Komisijos byla, l. 113–114, 116–117). Bylos duomenimis, UAB „Mokalnis“ buvo įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos patvirtintÄ nukentėjusiųjų nuo COVID-19 sÄ raÅ¡Ä , Bendrovė priklauso grupei juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19 (Komisijos byla, l. 41–42).

PareiÅ¡kėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu, paskelbė prastovÄ S. M. – nuo 2020 m. balandžio 20 d. iki 22 d., balandžio 24 d., nuo balandžio 28 d. iki 30 d., nuo gegužės 4 d. iki 8 d., gegužės 11, 15, 25, 26, 29 dienomis; A. I. – 2020 m. gegužės 4, 7, 18–20, 26, 29 dienomis (Komisijos byla, l. 119–120). PareiÅ¡kėja pateikė Užimtumo tarnybai 2020 m. gegužės 15 d. PasiÅ«lymÄ Ä¯gyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir 2020 m. gegužės 15 d., 2020 m. birželio 15 d. praÅ¡ymus iÅ¡mokėti subsidijÄ darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova, ir prašė iÅ¡mokėti subsidijÄ darbo užmokesčiui už S. M. už 2020 m. balandžio ir gegužės mėn., už A.

I. – už 2020 m. gegužės mėn. (Komisijos byla, l. 121–123, 124–125, 127–128). Užimtumo tarnyba praÅ¡omas subsidijas pareiÅ¡kėjai iÅ¡mokėjo (Komisijos byla, l. 126, 129–130). PareiÅ¡kėja kreipėsi į Užimtumo tarnybÄ patikslintu 2020 m. birželio 12 d. praÅ¡ymu Nr. 2 ir prašė pakeisti ar panaikinti Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.4 punktÄ ir į įsteigtas darbo vietas įdarbintų darbuotojų darbo sutartyse leisti pakeisti bÅ«tinųjų darbo sÄ lygų 13 punktÄ bei nesilaikyti projekto paraiÅ¡koje nurodyto planuojamo darbo užmokesčio (leisti jį sumažinti) bei pateikė darbuotojų sutikimus dėl darbo užmokesčio sumažinimo (Komisijos byla, l. 15–16).

Panevėžio departamentas 2020 m. liepos 10 d. raÅ¡tu pareiÅ¡kėjai pranešė, kad Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.11 punktu pareiÅ¡kėja įsipareigojo nepanaikinti įsteigtų darbo vietų 36 mėnesius, sutartiniai įsipareigojimai turi bÅ«ti vykdomi, o tai, kad bendrovė patenka į sÄ raÅ¡Ä juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, ir sutrikimai įmonių veikloje, darbuotojų sutikimas dėl darbo užmokesčio sumažinimo nesudaro pagrindo pakeisti Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.4 punktÄ .

Be to, Užimtumo tarnyba nurodė, kad ji moka subsidijas po prastovų grįžusiems darbuotojams, ir į Å¡iÄ subsidijÄ Bendrovė galės pretenduoti, kai darbuotojai grįš po prastovų į darbÄ (Komisijos byla, l. 17–18). PareiÅ¡kėja pateikė Užimtumo tarnybai 2020 m. liepos 21 d. PasiÅ«lymÄ Ä¯gyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo, kuriame nurodė, kad jai buvo mokama Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatyta subsidija darbo užmokesčiui už darbuotojus, nurodytus Darbuotojų sÄ raÅ¡e, prastovų laikotarpiu, kad ji yra įtraukta į Nukentėjusių dėl COVID-19 sÄ raÅ¡Ä , ir pateikė Darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytÄ subsidijÄ darbo užmokesčiui, sÄ raÅ¡Ä , į kurį įtraukė S. M. ir A.

I. (Komisijos byla, l. 19–22). Panevėžio departamento direktorius 2020 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. VI(19.4)-2077 ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. VI(19.4)-2177 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ pareiÅ¡kėjai paskyrė subsidijÄ darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį už S. M. (2020 m. liepos 30 d. įsakymo 3 priedo 24-oji eilutė) bei A. I. (2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo 3 priedo 63-oji eilutė) (Komisijos byla, l. 97–103) ir iÅ¡mokėjo 3 604,04 Eur dydžio subsidijÄ darbo užmokesčiui už S. M. ir A.

I. (už 2020 m. birželio–rugpjūčio mėn.) (Komisijos byla, l. 31–35). Panevėžio departamentas priėmė 2020 m. spalio 26 d. įsakymÄ Nr. V1(19.4)-3139 „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2077 ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2177 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“, kuriuo, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi ir įvertinęs tai, kad Bendrovei Panevėžio departamento direktoriaus 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d.

įsakymais už darbuotojus, kurie įdarbinti į už valstybės paramos lėšas įsteigtas darbo vietas pagal Užimtumo iniciatyvų sutartį, subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį buvo paskirta ir iÅ¡mokėta nepagrįstai, panaikino 2020 m. liepos 30 d. įsakymo 3 priedo 24-Ä jÄ eilutę ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo 3 priedo 63-Ä jÄ eilutę (Komisijos byla, l. 38–39, 76–78). Remiantis Panevėžio departamento 2020 m. spalio 26 d. įsakymu, buvo parengta ir Bendrovei pateikta 2020 m. spalio 26 d. pretenzija „Dėl nepagrįstai iÅ¡mokėtos subsidijos grÄ Å¾inimo“, kurioje buvo pateikta informacija apie priimtÄ 2020 m. spalio 26 d.

įsakymÄ ; iÅ¡dėstytos Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatos ir nurodyta, kad darbdaviui, įsteigusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta parama, negali bÅ«ti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, nes tai yra remiamojo įdarbinimo priemonė; praneÅ¡ta, kad, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, 3 604,04 Eur subsidija negalėjo bÅ«ti iÅ¡mokėta; pareiÅ¡kėja papraÅ¡yta grÄ Å¾inti nepagrįstai pervestÄ subsidijÄ Ä¯ Užimtumo tarnybos sÄ skaitÄ (Komisijos byla, l. 36–37).

PareiÅ¡kėja, nesutikdama su Panevėžio departamento direktoriaus 2020 m. spalio 26 d. įsakymu, patikslintu 2020 m. gruodžio 3 d. skundu kreipėsi į KomisijÄ ir prašė šį įsakymÄ panaikinti. UAB „Mokalnis“ skunde nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistas Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis, kadangi pareiÅ¡kėja į už subsidijos darbo vietoms įsteigti lėšas 2018 m. rugsėjo–lapkričio mėn. įsteigtas (pritaikytas) darbo vietas 2020 m. birželio–rugpjūčio mėn. neįdarbino jokių naujų asmenų (Komisijos byla, l. 50–53).

Komisija 2021 m. sausio 13 d. priėmė sprendimÄ Nr. 21R4-6 (AG4-81/22-2020), kuriuo UAB „Mokalnis“ skundÄ atmetė kaip nepagrįstÄ (Komisijos byla, l. 137–142). Komisija, be kita ko, nurodė, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusi faktinė situacija bei Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies antroji nuostata leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog sutartiniems įsipareigojimams nepasibaigus ir į už valstybės paramÄ Ä¯steigtas darbo vietas Užimtumo tarnybos siųstiems asmenims tebedirbant įsteigtose darbo vietose, pareiÅ¡kėja negalėjo teikti PasiÅ«lymo dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo dėl tų darbuotojų, kurie Bendrovėje įdarbinti pasinaudojant remiamojo įdarbinimo priemone.

PareiÅ¡kėja, nesutikdama su Panevėžio departamento 2020 m. spalio 26 d. įsakymu ir Komisijos priimtu Sprendimu, kreipėsi į teismÄ ir prašė juos panaikinti. Pagrįsdama skundo reikalavimÄ , UAB „Mokalnis“, visų pirma, tvirtinto, kad Panevėžio departamentas, priimdamas 2020 m. spalio 26 d. įsakymÄ , peržengė savo kompetencijos ribas ir teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus, nes jam nesuteikta teisė naikinti savo paties priimtus sprendimus. Teismas daro iÅ¡vadÄ , kad Panevėžio departamentas, vertindamas, kad UAB „Mokalnis“ subsidija darbo užmokesčiui, remiantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalimi, buvo paskirta ir iÅ¡mokėta nepagrįstai, privalėjo pasirinkti teisės aktų nustatytÄ bÅ«dÄ susigrÄ Å¾inti Å¡iÄ subsidijÄ .

Nagrinėjamu atveju atsakovas apsisprendė, jo vertinimu, nepagrįstai iÅ¡mokėtÄ subsidijÄ susigrÄ Å¾inti 2020 m. spalio 26 d. įsakymu panaikinant 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymų 3 priedo eilutes, kuriomis Bendrovei buvo paskirta subsidija darbo užmokesčiui. Sprendžiama, kad Panevėžio departamentas, priimdamas 2020 m. spalio 26 d. įsakymÄ , veikė kaip vieÅ¡ojo administravimo subjektas užimtumo teisinių santykių srityje. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTÄ®) 91 straipsnio, reglamentuojančio skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindus, 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi bÅ«ti panaikintas, jeigu neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedÅ«ros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimÄ ir sprendimo pagrįstumÄ .

Priimant skundžiamÄ 2020 m. spalio 26 d. įsakymÄ , galiojusio VieÅ¡ojo administravimo įstatymo (taikoma suvestinė redakcija nuo 2020 m. rugsėjo 1 d iki 2020 m. spalio 31 d.) 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įstatymo virÅ¡enybės principas reikalavo, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti vieÅ¡Ä jį administravimÄ turi bÅ«ti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti Å¡iame įstatyme iÅ¡dėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi bÅ«ti pagrįsti įstatymais, o 6 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, kad individualius administracinius aktus turi teisę priimti vieÅ¡ojo administravimo subjektai, turėdami Å¡io įstatymo nustatyta tvarka jiems suteiktus vieÅ¡ojo administravimo įgaliojimus.

Be to, vieÅ¡ojo administravimo srityje veikiančių subjektų veiklai taikomas principas – ,,viskas, kas aiÅ¡kiai nėra leista, yra draudžiama“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuotas nuoseklus aiÅ¡kinimas, kad vieÅ¡ojo administravimo subjekto veiksmai naikinant ar keičiant savo priimtÄ sprendimÄ yra susiję su įstatymų virÅ¡enybės ir teisėtumo principų įgyvendinimu, bei ne kartÄ pabrėžta, kad vieÅ¡ojo administravimo srityje galioja vieÅ¡ojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamÄ sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiÅ¡kinimu, teisėtumo principas bei vieÅ¡ojo administravimo subjekto priimto sprendimo privalomumo principai lemia tai, kad vieÅ¡ojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukÅ¡tesnio vieÅ¡ojo administravimo subjekto, jeigu tokia galimybė yra nustatyta, arba teismo. Taigi, pagal suformuotÄ teisės normų aiÅ¡kinimÄ , subjektas, vykdantis vieÅ¡Ä jį administravimÄ , gali teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtÄ administracinį sprendimÄ , kuris suteikia teises tam tikriems subjektams, tačiau buvo priimtas pažeidžiant taikytinas teisės normas arba joms prieÅ¡tarauja pagal savo turinį, t. y. neteisėtÄ administracinį aktÄ , tik jeigu tokia galimybė yra nustatyta atitinkamÄ sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose, o vieÅ¡ojo administravimo subjektas gali iÅ¡taisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias iÅ¡taisius asmeniui negali bÅ«ti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu (žr. pvz., 2017 m. spalio 24 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. eA-290-602/2017, 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-869-492/2020, 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-552/2020).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ne kartÄ yra nurodyta, kad vieÅ¡ojo administravimo subjekto atlikti vieÅ¡ojo administravimo veiksmai, virÅ¡ijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, virÅ¡ijant suteiktÄ kompetencijÄ , yra neteisėti (žr., pvz., 2012 m. kovo 12 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A-602-227/2012; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-151/2012; 2012 m. balandžio 27 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A-602-2104/2012, 2014 m. spalio 28 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A-624-1563/2014; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A-502-1017/2014 ir kt.) Minėta, kad byloje kilusio ginčo teisinius santykius reglamentuoja Užimtumo įstatymas.

Užimtumo įstatymo 41 straipsnyje, reglamentuojančiame remiamojo įdarbinimo priemones, nėra įtvirtinta nuostatų, nustatančių galimybę Užimtumo tarnybai panaikinti savo priimtÄ sprendimÄ dėl subsidijos skyrimo. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio, reglamentuojančio paramÄ darbo vietoms steigti, pagal kurį pareiÅ¡kėjai buvo skirta valstybės parama darbo vietoms steigti, 11 dalyje yra numatyta, kad sprendimus dėl subsidijų grÄ Å¾inimo priima Užimtumo tarnyba, o Å¡io straipsnio 4–6 dalyse yra numatyti atvejai, kada subsidijos gavėjas turi grÄ Å¾inti jam pervestÄ subsidijÄ .

Taikomos redakcijos VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 35 straipsnyje buvo įsakmiai nustatyta, kad administracinės procedÅ«ros sprendimÄ priėmęs vieÅ¡ojo administravimo subjektas, turi teisę imtis priemonių, reikalingų skaičiavimo, spausdinimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kitoms techninėms klaidoms iÅ¡taisyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiÅ¡kinant VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 35 straipsnio nuostatas, laikomasi nuoseklaus aiÅ¡kinimo, kad bendro pobÅ«džio teisės nuostatų, kurios reguliuotų procedÅ«rÄ ir pagrindus, kada kompetentinga valstybės institucija galėtų teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtÄ administracinį sprendimÄ , VieÅ¡ojo administravimo įstatymo nebuvo įtvirtinta, galiojusio VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 35 straipsnio nuostatos aiÅ¡kinamos kaip įsakmus draudimas valstybės institucijoms pakeisti arba panaikinti priimtÄ individualų administracinį sprendimÄ (žr. pvz., 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4618-552/2020).

Nuo 2020 m. lapkričio 1 d. galiojančio VieÅ¡ojo administravimo įstatymo (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) 16 straipsnio „Administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios“ 1 dalis nustato, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumÄ vieÅ¡ojo administravimo subjekto priimtÄ neteisėtÄ administracinį sprendimÄ (1 punktas) ir teisėtÄ administracinį sprendimÄ , jeigu administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymus arba jeigu administracinis sprendimas yra sÄ lyginis ir per nustatytÄ laikotarpį asmuo nustatytų sÄ lygų neįvykdo (2 dalis).

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju, atsižvelgus į tai, kad skundžiami įsakymai buvo priimti 2020 m. spalio 26 d., negali bÅ«ti taikomos VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 16 straipsnio, įsigaliojusio nuo 2020 m. lapkričio 1 d. Ä®statymų leidėjas 2020 m. gegužės 28 d. priimtame Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 pakeitimo įstatyme nenumatė nuostatų, nustatančių Å¡io įstatymo galiojimÄ atgal, todėl naujos redakcijos VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 16 straipsnio nuostatos, teismo vertinimu, taikomos tik po 2020 m. lapkričio 1 d. vieÅ¡ojo administravimo subjektų priimtų administracinių sprendimų atžvilgiu.

Nustačius, kad priimant 2020 m. spalio 26 d. įsakymÄ , įstatymai, įskaitant ir Užimtumo įstatymÄ , nesuteikė Panevėžio departamentui teisės panaikinti savo priimtÄ administracinį sprendimÄ , daroma iÅ¡vada, kad atsakovas nagrinėjamu atveju neturėjo teisės panaikinti savo priimto įsakymo skirti subsidijÄ darbo užmokesčiui. Konstatavus, kad Panevėžio departamento 2020 m. spalio 26 d. įsakymas neteisėtas, jis naikinamas (ABTÄ® 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Panaikinus kaip neteisėtÄ Panevėžio departamento 2020 m. spalio 26 d.

įsakymÄ , naikinamas ir Sprendimas, priimtas iÅ¡ankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nustačius, kad Panevėžio departamento priimtas 2020 m. spalio 26 d. įsakymas neteisėtas, nes atsakovas, kaip vieÅ¡ojo administravimo subjektas, neturėjo teisės priimti jo priimti, teismas nepasisakys dėl UAB „Mokalnis“ skundo argumentų, susijusių su Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 4, 6, 9 dalių nuostatų taikymu. UAB „Mokalnis“ prašė priteisti turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

ABTÄ® 40 straipsnis nustato, kad proceso Å¡alis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iÅ¡ kitos proceso Å¡alies savo iÅ¡laidų atlyginimÄ (1 dalis); proceso Å¡alis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai iÅ¡laidas, patirtas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo iÅ¡laidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (5 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, Å¡alies iÅ¡laidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumÄ ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sÄ naudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ pagalbÄ maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). PareiÅ¡kėjai, remiantis 2021 m. vasario 4 d. atstovavimo sutartimi, teisines paslaugas teikė advokatas R. R.. Pateiktų 2021 m. vasario 12 d. PVM sÄ skaitos-faktÅ«ros ADV Nr. 008-2021 ir 2021 m. vasario 12 d. mokėjimo nurodymų duomenimis, už skundo Regionų apygardos administraciniam teismui dėl Panevėžio departamento direktoriaus 2020 m. spalio 26 d.

įsakymo ir Sprendimo panaikinimo parengimÄ ir pateikimÄ teismui pareiÅ¡kėja advokatui R. R. sumokėjo 605 Eur. Teismas sprendžia, kad pareiÅ¡kėjos pateikti dokumentai yra tinkami ir pagrindžia patirtas atstovavimo iÅ¡laidas. Rekomendacijų 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalÅ«s dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Å¡alies Å«kyje (be individualių įmonių).

Nustatant maksimalų priteistinÄ užmokesčio dydį už skundo parengimÄ , taikomas Rekomendacijų 8.2 punktas, numatantis, kad už ieÅ¡kinį rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis yra 2,5. Skundas teismui pateiktas 2021 m. vasario 12 d., t. y. 2021 m. I ketvirtį; pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis (žr. adresu: https://osp.stat.gov.lt/darbo-uzmokestis-ir-darbo-sanaudos), 2020 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Å¡alies Å«kyje (be individualių įmonių) buvo 1 454,80 Eur.

Taigi, nagrinėjamu atveju praÅ¡oma priteisti 605 Eur suma už skundo suraÅ¡ymÄ nevirÅ¡ija Rekomendacijose numatyto maksimaliai galimo priteisti dydžio. Be to, pareiÅ¡kėja už teismui paduotÄ skundÄ , remiantis 2021 m. vasario 12 d. mokėjimo nurodymu, sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėja, kurios naudai priimamas sprendimas, įgijo teisę į turėtų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ â€œ. PraÅ¡ymas tenkinamas ir UAB „Mokalnis“ iÅ¡ Panevėžio departamento priteisiama 627,50 Eur (605 Eur + 22,50 Eur) turėtų bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, n u s p r e n d ž i a : uždarosios akcinės bendrovės „Mokalnis“ skundÄ patenkinti. Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus 2021 m. sausio 13 d. sprendimÄ Nr. 21R4-6 (AG4-81/22-2020) ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 26 d.

įsakymÄ Nr. V1(19.4)-3139 „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2077 ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2177 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“. Uždarajai akcinei bendrovei „Mokalnis“ priteisti iÅ¡ Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento 627,50 Eur (Å¡eÅ¡is Å¡imtus dvideÅ¡imt septynis eurus ir 50 euro centų) turėtų bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus. Teisėjos Nijolė Čekanauskienė Irena Varžinskienė Dalytė Zlatkuvienė