2019-02-20 Nr. AB-4751-3-61-3-03725-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-49-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03725-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 18.2, 18.11; 18.6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Pamokslininkų Ordino seserų (Dominikonių) vienuolyno apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Pamokslininkų Ordino seserų (Dominikonių) vienuolyno skundą atsakovei Lietuvos Respublikos finansų ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybės įmonė Turto bankas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Pamokslininkų Ordino seserų (Dominikonių) vienuolynas (toliau – ir Vienuolynas, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1.1. Panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Ministerija, Finansų Ministerija, atsakovas) 2016 m. rugpjūčio 17 d. raštą Nr. (27.27-02)-6K-1605951 „Dėl nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisių atkūrimo“.

1.2. Įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šiais būdais:

1.2.1. grąžinant pareiškėjui natūra išlikusį nekilnojamąjį turtą – valstybei nuosavybės teise priklausančius ir šiuo metu valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Turto banko patikėjimo teise valdomus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilnius: 1) pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini); 2) pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini); 3) pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini); 4) pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini); 5) kitus inžinerinius statinius – lauko tualetus (2 vnt.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – v;

1.2.2. išperkant iš pareiškėjo nekilnojamąjį turtą, kuris buvo sunaikintas po 1990 m. vasario 14 d., o iki 2015 m. vasario 3 d. buvo registruotas valstybės vardu, t. y. pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini), vietoje šio statinio perduodant pareiškėjo nuosavybėn neatlygintinai su juo suderintą valstybei nuosavybės teise priklausantį tokios pat rūšies ar vertės turtą.

1.3. Teismui pripažinus, kad nagrinėjamu atveju taikytinas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti bei jis yra praleistas ir / ar praleistas terminas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo, atnaujinti šį (šiuos) terminą (terminus) kaip praleistą (praleistus) dėl svarbių priežasčių.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas skundžiamu raštu atsisakė atkurti nuosavybės teises remiantis tuo, kad praleistas prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminas, be to, nurodyta, kad Ministerija neturi įgaliojimų priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 1938 m. liepos 5 d. įsigijo 6,2439 ha žemės sklypą su visais jame esančiais statiniais ir kitais priklausiniais. 1941 m. vasario 25 d. LTSR Komunalinio ūkio liaudies komisariato namo nacionalizavimo aktu bei 1941 m. kovo 17 d. nutarimu buvo nacionalizuoti visi žemės sklype buvę ir pareiškėjui priklausę statiniai (toliau – ir ginčo statiniai). 1990 m. vasario 14 d. įstatymu „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybų valdymo organams, ministerijoms ir žinyboms, įmonėms bei organizacijoms, turinčioms savo žinioje nacionalizuotus kulto pastatus, vienuolynų ir religinių bendruomenių namus, buvo pavesta iki 1990 m. liepos 1 d. suderinti su religiniais centrais ir bendruomenėmis ir numatyti pastatų grąžinimo terminus.

4. Pareiškėjas teigė, kad 1991 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą. Teikiant šį pareiškimą žemės sklypo teritorijoje buvo išlikę visi nacionalizuoti statiniai. Įvertinus tai, taip pat aplinkybę, kad žemės sklypas buvo įsigytas su statiniais, teikiant pareiškimą tikroji jo valia buvo susigrąžinti visą nacionalizuotą turtą, įskaitant ir statinius. Po pareiškimo pateikimo buvo gauti Vilniaus miesto valdybos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) raštai, kuriuose nurodyta, kad pareiškimas persiųstas Vilniaus miesto valdybos Privatizavimo tarnybai, kuri 1991 m. gegužės 30 d. raštu nurodė, kad turto grąžinimo klausimas bus sprendžiamas priėmus įstatymą dėl nuosavybės teisių atstatymo ir Vyriausybės nutarimą, nustatantį jo vykdymo tvarką. Vienuolynas pažymėjo, kad šiuose institucijų atsakymuose nebuvo jokios informacijos, kad prašymas neatitinka teisės aktų reikalavimų, yra nepakankamai aiškus ar dėl bet kokių kitų priežasčių yra netinkamas. Gavęs minėtus atsakymus bei daugiau negavęs jokių kitų duomenų, suponuojančių, jog pradinis prašymas, kompetentingų institucijų nuomone, yra ar tapo netinkamas, pareiškėjas teigė pagrįstai tikėjęs, kad prašymas atkurti nuosavybės teises yra laiku ir tinkamai pateiktas, bus svarstomas ir bus pateikiama informacija apie svarstymo rezultatus. Kaip vėliau paaiškėjo, minėtas prašymas apskritai nebuvo svarstomas, be to, nei teigiamas, nei neigiamas atsakymas į prašymą nepateiktas ir po to, kai 1995 m. kovo 21 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas (toliau – ir Atkūrimo tvarkos įstatymas) ir 1995 m. rugsėjo 22 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1275 „Dėl Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo įgyvendinimo“.

5. Pareiškėjas teigė, kad jis 2011 m. lapkričio 22 d. vėl kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą bei VĮ Valstybės turto fondą dėl nuosavybės teisių į ginčo statinius atkūrimo. Abi institucijos pateikė atsakymus nurodydamos, kad jos nėra šio turto valdytojai, todėl negali spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimo. VĮ Valstybės turto fondas nurodė ir tai, kad statinių nuosavybės teisė Nekilnojamo turto registre nėra įregistruota, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija papildomai nurodė, kad savivaldybė kreipėsi į Vyriausybę su prašymu spręsti minėtų statinių valdymo klausimus. Iškart po šių raštų gavimo patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis paaiškėjo, kad, priešingai, nei 2008 m. kovo 21 d. Nekilnojamojo turto registro išraše, 2012 m. sausio 27 d. išraše nebebuvo duomenų apie ginčo statinių nuosavybės teisę ir kitas daiktines teises bei šių teisių subjektus. Be to, neliko duomenų apie ūkinius ir kiemo statinius, o išliko tik duomenys apie gyvenamuosius namus.

6. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. vasario 13 d. kreipėsi į Vyriausybę prašydamas suteikti informaciją apie ginčo statinių valdytoją. 2012 m. vasario 21 d. įvyko pasitarimas pas Ministro Pirmininko kanclerį. Nesulaukęs informacijos, kad pateiktas prašymas išspręstas, 2014 m. kovo 13 d. ir 2014 m. birželio 30 d.Vienuolynas pakartotinai kreipėsi į Vyriausybę, prašydamas padėti spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į ginčo statinius atkūrimo, 2014 m. rugpjūčio 7 d. įvyko dar vienas pasitarimas pas Ministro Pirmininko kanclerį, per kurį nutarta, kad statinių valdytojo paskyrimo bei nuosavybės teisių į juos atkūrimo klausimai bus sprendžiami, kai bus patikslinti šių statinių kadastro duomenys.

7. Pareiškėjo teigimu, 2014 m. birželio 17 d. Nekilnojamojo turto registro išraše jau buvo nurodyti visi ginčo statinių kadastro ir registro duomenys. Pareiškėjas savo lėšomis užsakė statinių kadastrinius matavimus, kurių metu buvo nustatyta, kad nebeišliko du statiniai iš septynių nacionalizuotų, taip pat kad penkių išlikusių statinių būklė gerokai pablogėjo, kuriuos 2014 m. gruodžio 2 d. pateikė Vyriausybei, dar kartą prašydamas spręsti nacionalizuotų statinių valdytojo paskyrimo klausimą. Kadastro duomenys Nekilnojamojo turto registre buvo patikslinti tik 2015 m. vasario 3 d., be kita ko, išregistruojant du fiziškai neišlikusius statinius.

8. Vienuolynas paaiškino, kad 2015 m. gegužės 6 d. buvo priimtas Vyriausybės nutarimas perduoti VĮ Turto bankui patikėjimo teise valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą – visus penkis išlikusius pastatus. Pareiškėjo teigimu, tik priėmus šį sprendimą atsirado galimybė VĮ Turto bankui ir Ministerijai, kurios reguliavimo sričiai priklauso minėta valstybės įmonė, pateikti patikslintą prašymą atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 15 d. VĮ Turto bankui ir papildomai Vyriausybei, taip pat Ministerijai pateikė pakartotinį prašymą atkurti nuosavybės teises į statinius, nurodydamas argumentus, kodėl terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra praleistas, ir prašė atkurti nuosavybės teisę natūra į penkis išlikusius statinius ir du sunykusius statinius iš pareiškėjo išpirkti.

9. Pareiškėjas nurodė, kad po prašymo pateikimo jam pavyko gauti ir tretiesiems asmenims bei atsakovui pateikti 1973 m. namų valdos pastatų ir įrengimų aprašymą, kuriame užfiksuota, kad tuo metu statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdytojas buvo Centrinė (Respublikinė) jaunųjų gamtininkų stotis; 2004 m. gruodžio 28 d. Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro raštą, kuriame nurodyta, kad jo pateikimo metu gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyveno nuomininkė, kuri į raštą parengusią švietimo įstaigą kreipėsi dėl šių patalpų privatizavimo; 2004 m. gruodžio 8 d. nuomininkės N. B. prašymas bei 2005 m. sausio 21 d. Švietimo ir mokslo ministerijos raštas, pagrindžiantys, kad statiniai dar bent 2004–2005 m. buvo valdomi švietimo įstaigos ir bent jau viename iš jų gyveno nuomininkai. Taigi ginčo statiniai adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, mažiausiai iki 2004–2005 m. buvo valdomi švietimo įstaigos – Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro, be to, bent viename jų gyveno nuomininkai. Šios abi aplinkybės reiškia tai, kad tuo metu turtas turėjo valstybės išperkamojo turto statusą, o joms išnykus Atkūrimo tvarkos įstatyme nustatytas terminas prašymui paduoti nėra taikomas, tad objektyviai negali būti praleistas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepraleistas, kadangi buvo pateiktas jau iki Atkūrimo tvarkos įstatymo įsigaliojimo, jis buvo priimtas ir užregistruotas. Jei teismas nuspręstų, kad terminas yra taikytinas ir yra praleistas, teigė, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių.

10. Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad po 1995 m. kovo 21 d., kai buvo priimtas Atkūrimo tvarkos įstatymas, dėl nuosavybės teisių atkūrimo nesikreipė, nes norimas atkurti turtas buvo priskirtas valstybės išperkamam, todėl nuosavybės teisės natūra negalėjo būt atkurtos, buvo galima gauti tik kompensaciją. Kadangi pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į turtą natūra, jis laukė, kol išnyks valstybės išperkamo turto statusas. Taip pat nurodė, kad ant prašomos atkurti žemės esantys pastatai turi būti laikomi priklausiniais, todėl nors pirmame 1991 m. gegužės 13 d. prašyme buvo prašoma nuosavybės teises atkurti tik į žemę, tačiau pareiškėjo tikroji valia buvo atkurti nuosavybės teises ir į statinius.

11. Atsakovas Finansų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

12. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas 1991 m. gegužės 13 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 6,2439 ha žemės. Atkūrimo tvarkos įstatymas žemės grąžinimo santykių nereglamentuoja. Pateikto prašymo dalykas neatitiko įstatymo reguliavimo, todėl jam nagrinėti negali būti taikomas. Prašyme neprašoma grąžinti jokio kito nekilnojamojo turto, išskyrus žemę, todėl pareiškėjo tikroji valia buvo susigrąžinti žemę, o ne kitus nekilnojamojo turto objektus. Be to, pateiktas prašymas po Atkūrimo tvarkos įstatymo įsigaliojimo galėjo būti papildytas per vienus metus, o pareiškėjas kreipėsi su papildomu prašymu tik 2015 m., todėl darytina išvada, kad jis praleido terminą pateiktam prašymui papildyti.

13. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė duomenų ir dokumentų, patvirtinančių, kad iki 1995 m., t. y. Atkūrimo tvarkos įstatymo įsigaliojimo, statinius valdė Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad turtas priskirtinas valstybės išperkamam. Taip pat vien faktas, kad N. B. pateikė prašymą privatizuoti patalpas bei nurodė, kad jose gyvena, nereiškia, kad ji yra nuomininkė ir šiose patalpose gyvena teisėtai ir pagrįstai. Be to, 1989 m. gegužės 30 d. buvo priimtas LTSR liaudies švietimo inventorizacinės komisijos sprendimas namą, esantį (duomenys neskelbtini), nurašyti ir šis namas buvo nugriautas, o jeigu nuomininkė gyvena, tai ji turi būti iškeldinta. Taigi nėra pagrindo teigti, kad 1995 m. egzistavo nuomos sutartiniai santykiai.

14. Ministerijos teigimu, pareiškėjo argumentas, kad objektyvios patikslinto prašymo pateikimo priežastys atsirado tik 2015 m. gegužės 6 d., kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą dėl turto patikėtinio paskyrimo, yra visiškai nepagrįstas, kadangi ne minėtas Vyriausybės nutarimas, o Atkūrimo tvarkos įstatymas, nustatė prašymo dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo turinį ir pateikimo terminus.

15. Svarbiomis prašymo termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik skundo padavimo metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė pareiškėjui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Kadangi pareiškėjas tokių aplinkybių skunde nenurodė, savo teises įgyvendino nerūpestingai, neoperatyviai ir aplaidžiai, todėl termino praleidimo priežastys negali būti pripažįstamos svarbiomis, išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindą praleistą terminą atnaujinti.

16. Finansų ministerijai nėra priskirta funkcija priimti sprendimus dėl po 1990 m. vasario 14 d. sunaikinto išperkamojo turto, o yra suteikta teisė nagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl išlikusio nekilnojamojo turto.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad jei teismas konstatuos, jog nagrinėjamoje situacijoje terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises yra taikomas, ir pareiškėjo nurodytos priežastys yra svarbios bei objektyvios, o pripažins jas pakankamu pagrindu praleistam terminui atnaujinti, VĮ Turto bankas neprieštaraus dėl praleisto termino atnaujinimo.

18. Trečiojo suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti, nes jis praleido terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir jis negali būti atnaujinamas, kadangi teisės aktai nenustato tokios galimybės. Jei vis dėlto teismas nuspręstų, kad terminas gali būti atnaujinamas, prašė jo neatnaujinti, nes pareiškėjo termino praleidimo priežastys negali būti laikomos svarbiomis. Taip pat paaiškino, kad teisės aktai nenustato galimybės atkurti nuosavybės teisių į neišlikusį turtą, todėl šis pareiškėjo prašymas turėtų būti atmestas.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

20. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir Atkūrimo tvarkos įstatymo nuostatas, nurodė, kad pareiškėjo 1991 m. gegužės 13 d. prašymas atkurti nuosavybės teises į 6,2439 ha žemės, kuri pareiškėjui priklausė iki 1941 m. nacionalizacijos, turėjo būti išnagrinėtas priėmus Atkūrimo tvarkos įstatymą ir Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 22 d. nutarimą Nr. 1275, nustatantį jo įgyvendinimo tvarką. Pareiškėjas atsakymo negavo, tačiau, remiantis Atkūrimo tvarkos įstatymo 1 straipsnio nuostatomis, šis prašymas ir negalėjo būti tenkinamas, kadangi Atkūrimo tvarkos įstatyme nenustatyta galimybė religinėms bendrijoms atkurti nuosavybės teises į po nacionalizacijos išlikusią žemę.

21. Teismo vertinimu, Atkūrimo tvarkos įstatymas aiškiai nurodo, kad teikiamame prašyme atkurti nuosavybės teises privalo būti aiškiai nurodyti nekilnojamojo turto objektai, į kuriuos nuosavybės teises norima atkurti. Pareiškėjas 1991 m. gegužės 13 d. teiktame prašyme nurodė vienintelį objektą – žemę. Jokie ant jos esantys statiniai prašyme nebuvo minimi, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas 1991 m. gegužės 13 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą ir siekdamas atkurti nuosavybę į žemę ir į ant jos esančius statinius, turėjo juos nurodyti prašyme arba prašymą papildyti pagal Atkūrimo tvarkos įstatymo nuostatas.

22. Teismas nustatė, kad pagal Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo turėjo pateikti turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos (1995 m. kovo 29 d.), tačiau pareiškėjas tik 2011 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą ir VĮ Turto fondą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o 2012 m. vasario 13 d. į Vyriausybę dėl statinių, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdytojo nustatymo ir įgaliotos institucijos, kuri spręstų klausimą dėl statinių nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi terminas paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleistas ir nuosavybės teisės į statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilnius, negali būti atkurtos.

23. Įvertinęs 1994 m. sausio 7 d. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos rašte Nr. 78-13-06, 2004 m. gruodžio 28 d. Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro rašte Nr. SD-286 ir 2005 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos rašte Nr. 78-08-R-10259 pateiktą informaciją teismas sprendė, kad pareiškėjo nuosavybės teisėmis natūra norimas atkurti turtas nebuvo priskiriamas valstybės išperkamam.

24. Vertindamas pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą pareiškimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, teismas nurodė, kad Atkūrimo tvarkos įstatymas nenustato praleisto termino prašymui paduoti atnaujinimo. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarimu teismas nurodė, kad terminas paduoti prašymą pareiškimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra naikinamasis, todėl negali būti atnaujinamas.

25. Teismas taip pat nurodė, kad Atkūrimo įstatymas nustato galimybę atkurti nuosavybės teises tik į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomas atkurti išpirkimo būdu pastatas, t. y. gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra išnykęs, todėl dar ir dėlto nuosavybės teisės į jį negalėtų būti atkurtos.

III. 26. Pareiškėjas Vienuolynas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylos nagrinėjimo išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų pareiškėjo argumentų ir įrodymų, jog pareiškėjo nuosavybės teisėmis natūra norimas atkurti turtas buvo priskiriamas valstybės išperkamam pagal Atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus.

26.1.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Lietuvos jaunųjų gamtininkų centrui nebuvo perduoti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), o Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras savo balanse turėjo pastatus (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos 1994 m. sausio 7 d. raštu Nr. 78-13-06 „Dėl pastatų registracijos“ nėra nei patvirtinama, nei paneigiama aplinkybė, jog (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantys statiniai nebuvo perduoti švietimo įstaigai. Statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje neįtraukimas į turto balansą dar nereiškia, kad jie nuosavybės teise nepriklausė Lietuvos jaunųjų gamtininkų centrui.

26.1.2. Teismas netyrė ir nevertino 1973 m. namų valdos pastatų ir įrengimų aprašymo, kuriame aiškiai užfiksuota, kad tuo metu ginčo statinių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdytoju buvo Centrinė (Respublikinė) jaunųjų gamtininkų stotis, kuri reorganizuota 1990 metais, kurios veiklą tęsia Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras, taip pat N. B. 2004 m. gruodžio 8 d. prašymo dėl patalpų privatizavimo, Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro 2004 m. gruodžio 28 d. rašto, Švietimo ir mokslo ministerijos 2005 m. sausio 21 d. rašto Nr. 78-08-R-10259, kuriuose užfiksuotos aplinkybės, sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo perduoti Respublikinei jaunųjų gamtininkų stočiai, ir iki pat 2004–2005 m. buvo naudojami Atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms reikmėms ir egzistavo iki 2009–2011 m., todėl atitinka valstybės išperkamo turto požymius.

26.1.3. Teismo nustatyta aplinkybė, kad 2004 m. gruodžio 28 d. Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro rašte Nr. SD-286 nurodyta, jog norimas privatizuoti statinys, esantis (duomenys neskelbtini), Vilnius, nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre, neturi teisinės reikšmės vertinant, ar statiniai, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo perduoti Lietuvos jaunųjų gamtininkų centrui valdyti, kadangi 1973–1985 m. galioję teisės aktai nenumatė nei turto, nei su juo susijusių juridinių faktų privalomos registracijos Nekilnojamojo turto registre ir turto valdymo atsiradimo nesiejo su šio fakto išviešinimu.

26.1.4. Nėra aišku, kokios pozicijos laikosi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2005 m. sausio 21 d. raštą Nr. 78-08-R-10259, t. y., ar pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvo, ar tik turėjo būti nugriautas. Teismas rėmėsi šiame rašte pateikta prielaida, kad pastatas turėjo būti nugriautas ir neįvertino aplinkybės, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių faktą, jog pastatas buvo nugriautas ir tokiu būdu pasibaigė nuosavybės teisės. Teismas nevertino 2009–2010 m. darytų ortofoto žemėlapio ištraukų bei 2011 m. darytų gyvenamojo namo nuotraukų, patvirtinančių, kad gyvenamasis namas nebuvo nugriautas ir buvo gyvenamas.

26.1.5. Pagal teismų praktiką užtenka konstatuoti faktinius sutartinius gyvenamosios patalpos nuomos santykius ir nėra būtina turėti rašytinę nuomos sutartį. N. B. gyveno pastate (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir iki jos iškeldinimo ją ir statinių savininką (valdytoją) siejo nuomos teisiniai santykiai.

26.2. Kadangi pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvo priskiriamas valstybės išperkamam, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Atkūrimo tvarkos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir nesivadovavo teismų praktika, kad tais atvejais, kai turtas priskiriamas valstybės išperkamam, išnykus atitinkamoms aplinkybėms, terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti nėra taikomas, tad ir negali būti praleistas, todėl negali būti laikomas praleistu. Tokį aiškinimą patvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarimas, kuriame nurodyta, kad „<...> ginčijamoje Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas prašymų, atitinkančių Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintus turinio reikalavimus, atkurti nuosavybės teisę pateikimo terminas, nėra absoliutus visose Įstatyme numatytose religinių bendrijų nuosavybės teisės atkūrimo situacijose, inter alia, susijusiose su nekilnojamojo turto grąžinimu natūra išimtiniais atvejais „kai išnyksta šio įstatymo 4 straipsnyje numatytos aplinkybės <...>”.

26.3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą, taikydamas Atkūrimo tvarkos įstatymo, įsigaliojusio 1995 m. kovo 29 d., nuostatas pareiškėjo 1991 m. gegužės 13 d. prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

26.4. Esant netaikytinam terminui dėl prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo, teisiškai nereikšminga ta aplinkybė, kada pirmą kartą Apeliantas išreiškė valią dėl statinių grąžinimo. Tačiau net ir padarius išvadą, jog terminas pateikti prašymą nuosavybės teisėms atkurti yra taikomas, jis laikytinas nepraleistu, nes apeliantas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė dar iki Atkūrimo tvarkos įstatymo įsigaliojimo, tuo tarpu, patikslinto prašymo pateikimui objektyvios priežastys atsirado tik 2015 m. gegužės 6 d. priėmus Vyriausybės nutarimą dėl turto patikėtinio paskyrimo. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-403/2002, 2012 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-231/2012 apeliantas nurodo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad aptariamas terminas nėra laikomas praleistu, jeigu prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nors ir neatitinkantis vėliau priimto Atkūrimo tvarkos įstatymo, buvo pateiktas dar iki šio įstatymo, tuo labiau, jei viešieji administravimo subjektai nenurodė šio prašymo ar pareiškėjo valios trūkumų. Apeliantas iki šiol nėra gavęs jokio atsakymo į 1991 m. gegužės 13 d. prašymą. Pareiškėjas nuosekliai ir aktyviai siekė atgauti savo turtą.

26.5. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra naikinamasis, laikė nepagrįsta; teigė, kad pagal Konstitucinio teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarimą terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti nėra naikinamasis. Be to, pirmosios instancijos teismo išaiškinimas neatitinka ir teismų praktikos (LVAT 2008 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1285/2008).

26.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo argumentų dėl pagrindo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė aplinkybes ir įrodymus, kad šioje byloje egzistuoja svarbios priežastys terminui atnaujinti (pareiškėjui nebuvo nurodyti jokie jo pirminio prašymo ir / ar jo valios išraiškos trūkumai, valstybės ir savivaldybės institucijų neveikimas, iki 2015 m. gegužės 6 d. nebuvo duomenų apie ginčo statinių valdytoją). Taip pat aplinkybės, susijusios su viešojo administravimo principų pažeidimu, sudaro pagrindą terminui atnaujinti.

26.7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Atkūrimo tvarkos įstatymo nuostatas, susijusias su nuosavybės teisių į sunaikintą turtą atkūrimu. Ši teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja nevertintai Atkūrimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad išperkamas ir tas turtas, kuris buvo sunaikintas po 1990 m. vasario 14 d. Šią išvadą patvirtina sisteminis Atkūrimo tvarkos įstatymo normų aiškinimas.

27. Atsakovas Finansų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Apeliantas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kuriuose tiesiogiai būtų nurodyta, kad statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausė Lietuvos jaunųjų gamtininkų centrui ir kad Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras minėtų statinių neįtraukė į turto balansą. VĮ Registrų centro 2008 m. kovo 21 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas pagrindžia, kad turto valdytojas (patikėtinis) buvo vietos tarybos fondas, o ne Respublikinė jaunųjų gamtininkų stotis, kuri, nebūdama turto patikėtiniu, negalėjo sudarinėti jokių nuomos sutarčių. Be to, pareiškėjo 2011 m. lapkričio 22 d. prašyme „Dėl nuosavybės teisių į pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atkūrimo“ pats pareiškėjas nurodė, kad turtą valdo, t. y. turto patikėtinis, vietos tarybos fondas. Nesant įrodymų, kad ginčo statinius 1995 m. valdė mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigos, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad ginčo turtas atitinka Atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

27.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Lietuvos jaunųjų gamtininkų centrui nebuvo perduoti pastatai, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, todėl padarė teisingą išvadą, kad neturėdamas turto Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras negalėjo išnuomoti ir vieno iš nurodytoje gatvėje esančių pastatų. Be to, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2005 m. sausio 21 d. rašte Nr. 78-08-R-10259 pateikti duomenys patvirtina, kad pastatas buvo nugriautas. N. B. 2004 m. gruodžio 8 d. prašymas nepagrindžia, kad nuomos sutartis galiojo 1995 m. Tai, kad nurodyta pilietė prašyme nurodė, kad po sutuoktinio mirties toliau gyvena nuomojamose patalpose, nereiškia, kad ji yra nuomininkė ir šiose patalpose gyvena teisėtai. Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro 2004 m. gruodžio 28 d. raštas tik parodo, kad ši įstaiga neturi teisės ką nors daryti su šiuo turtu, kadangi jis neregistruotas ir ji jo nevaldo. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2005 m. sausio 21 d. raštu buvo pateikta informacija, kad nuomininkė, jeigu gyvena pastate, yra savavališkai užėmusi patalpas ir turi būti iš jų iškeldinta. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo pateiktos ortofoto žemėlapio nuotraukos darytos pagal adresą (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), be to, ortofoto žemėlapio nuotraukos niekaip negali patvirtinti nuosavybės teisinių santykių. Atsakovas, teigdamas, kad pakanka konstatuoti faktinius nuomos santykius, nenurodo, kas yra kita šių santykių šalis, žinant, kad Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras tų patalpų nevaldė.

27.3. Kadangi ginčo statiniai nepateko į Atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnyje numatytas išimtis, todėl šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis šiuo atveju netaikytina.

27.4. Pareiškėjo 1999 m. prašymą gavusios institucijos taip pat kaip ir pareiškėjas negalėjo žinoti apie dar tik įsigaliosiantį Atkūrino tvarkos įstatymą ir jo turinį, todėl Vilniaus miesto valdyba 1991 m. gegužės 30 d raštu Nr. 06-02 informavo pareiškėją, kad nekilnojamojo turto grąžinimo klausimas bus sprendžiamas priėmus įstatymą dėl nuosavybės teisių atstatymo ir Vyriausybės nutarimą, nustatantį jo vykdymo tvarką. Įsigaliojus Atkūrimo tvarkos įstatymui pareiškėjas turėjo per jame numatytą vienerių metų terminą pateikti prašymą pagal įstatymą, tačiau to nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą prašymui pateikti.

27.5. Pareiškėjo argumentas, kad objektyvios patikslinto prašymo pateikimo priežastys atsirado tik 2015 m. gegužės 6 d., kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą dėl turto patikėtinio paskyrimo, yra visiškai nepagrįstas, kadangi ne minėtas Vyriausybės nutarimas, o Atkūrimo tvarkos įstatymas nustatė prašymo dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo turinį ir terminus.

27.6. Atsakovas nenurodė, kokių aktyvių veiksmų jis ėmėsi nuo 1991 m. iki 2011 m. lapkričio 22 d., jis turėjo pareigą pasidomėti Atkūrimo tvarkos įstatymu ir juo vadovautis. Pareiškėjas iki 2011 m. lapkričio 22 d. nesiėmė jokių priemonių, kad būtų apgintos jo pažeistos teisės ir išnagrinėtas jo prašymas. Kadangi pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios kliudė pareiškėjui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios, savo teises įgyvendino nerūpestingai, neoperatyviai ir aplaidžiai, todėl termino praleidimo priežastys negali būti pripažįstamos svarbiomis, išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindą praleistą terminą atnaujinti.

27.7. Apelianto prašymas įpareigoti atsakovą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo priimti teigiamą sprendimą dėl pareiškėjo prašymo grindžiamas spėlionėmis. Jei atsakovas per 1 mėnesį nepriimtų sprendimo, apeliantas galėtų skųsti tokį atsakovo neveikimą.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti.

29. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į skundą nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

29.1. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina nei to, kad iki 2004–2005 m. ginčo statiniai buvo valdomi švietimo įstaigos, nei to, kad, kaip teigia apeliantas, mažiausiai iki 2004 m. pabaigos ginčo statiniai (ar dalis jų) buvo išnuomoti. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog ginčo statiniai turėjo valstybės išperkamo turto statusą.

29.2. Nuo Atkūrimo tvarkos įstatymo įsigaliojimo dienos apeliantui atsirado pareiga per vienerius metus papildyti prašymą pagal įstatymo nuostatas tačiau, apeliantas su papildomu prašymu kreipėsi tik 2011 m. Todėl teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad apeliantas yra praleidęs Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje nustatytą vienerių metų terminą. Apelianto nurodomos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos svarbiomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo religinės bendruomenės teisės į nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimas per įstatyme nustatytus terminus.

31. Pareiškėjas Pamokslininkų Ordino seserų (Domininkonių) vienuolynas byloje ginčijo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 17 d. raštą Nr. (27.27-02)-6K-1605951 „Dėl nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas praleido Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje nurodytą prašymo dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikimo terminą, todėl Finansų ministerija negali priimti sprendimo atkurti Vienuolynui nuosavybės teises į šiuo metu valstybės įmonės Turto banko patikėjimo teise valdomus statinius.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad grąžintinas turtas turėjo valstybės išperkamo turto statusą, bei padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nurodė, kad praleistas įstatyme nustatytas terminas, kuris negali būti atnaujinamas ir atsisakė spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigė, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus byloje ir pareiškėjo argumentus, kad turtas, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises, buvo priskirtas valstybės išperkamam pagal Atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, todėl, išnykus atitinkamoms aplinkybėms, terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti neturėjo būti taikomas. Teigė, kad pastatas – gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dar 2011 m. buvo išlikęs, tai patvirtina 2009–2010 m. ortofoto žemėlapio ištrauka ir namo nuotraukos. Nesutiko su teismo sprendimo argumentu, kad terminas ginčo prašymui pateikti negali būti atnaujintas, ypač atsižvelgiant į aplinkybes, kad valstybės institucijos, turinčios kompetenciją spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo religinei bendrijai, niekuomet neabejojo Vienuolyno 1991 m. gegužės 13 d. prašyme pareikšta valia, nenurodė kokių nors prašymo trūkumų.

34. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas 1991 m. gegužės 13 d. kreipėsi pareiškimu į Vilniaus miesto valdybą (nuorašas – Lietuvos Respublikos Ministrų tarybai) su prašymu dėl 6,2439 ha žemės Vilniaus mieste, Pavilnyje, grąžinimo; nurodė, kad turi žemės sklypo planą ir nuosavybės teises patvirtinančius archyvinius dokumentus (t. I, b. l. 75). Byloje pateikiamas 1938 m. liepos 5 d. hipotekos aktas, patvirtinantis, kad Antrojo Ordino Domininkonų seserų vienuolynas prie Vilniaus nupirko žemės sklypą, kurio plotas 6 ha 2439 kv. m, esantį Rokantiškėse, Mickūnų valsčiuje, Vilniaus – Trakų apskrityje, kartu su visais jame esančiais statiniais, augančiu mišku, visomis teisėmis į jį ir kt.; pridėta plano kopija (t. I, b. l. 28-36). Namo nacionalizavimo aktas Nr. 2418, sudarytas 1941 m. vasario 25 d., patvirtina, kad buvo nacionalizuotas Vilniaus m., Rekanciški, šv. Juozo g. 9 esantis SS. Domininkonų vienuolynui priklausantis gyvenamasis namas su priklausiniais (tvartu, klėtimi, dviem sandėliais). Visi žemės sklype buvę pastatai pažymėti LTSR Vilniaus m. inventorizacijos techninio biuro 1948 m. balandžio mėn. 1 d. sudarytame žemės sklypo adresu šv. Josifo g. 9, (pataisyta į (duomenys neskelbtini)), plane (t. I, b. l. 48).

35. Pareiškėjo prašymo pateikimo metu galiojusio LTSR 1990 m. vasario 14 d. įstatymo Nr. XI-3697 „Dėl maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ 3 straipsniu buvo pavesta rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybų valdymo organams, ministerijoms ir žinyboms, įmonėms bei organizacijoms, kurios turi savo žinioje nacionalizuotus kulto pastatus, vienuolynų ir religinių bendruomenių namus, iki 1990 m. liepos l d. suderinti su religiniais centrais bei bendruomenėmis ir numatyti pastatų grąžinimo terminus arba lėšų kompensavimą, kitų pastatų perdavimą, pastatymą arba kitas priemones, kurios įgalintų palaipsniui sugrąžinti bažnyčiai ir religinėms organizacijoms priklausiusias patalpas. Numatyta, kad iškeldinamoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei piliečiams turi būti suteikiamos kitos tinkamos patalpos. Įstatymo 4 straipsniu Ministrų Tarybai pavesta kontroliuoti, kaip vykdomas šis įstatymas.

36. Vilniaus miesto valdyba 1991 m. gegužės 17 d. raštu Nr. Ž-1682 pareiškėjui atsakė, kad jo pareiškimas persiųstas Privatizavimo tarnybai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimamojo 1991 m. gegužės 20 d. raštu Nr. Ž-2330/3-3772 pareiškėjas buvo informuotas, kad laiškas, adresuotas Centrinei valstybinio turto privatizavimo komisijai, nusiųstas pagal priklausomybę svarstyti Vilniaus miesto privatizavimo komisijai. Vilniaus miesto valdybos Privatizavimo tarnyba 1991 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 06-2 informavo, kad pareiškėjo nekilnojamojo turto grąžinimo klausimas bus sprendžiamas priėmus įstatymą dėl nuosavybės teisių atstatymo ir Vyriausybės nutarimą, numatantį jo vykdymo tvarką (t. I, b. l. 76-78). Pareiškėjui nebuvo nurodyta, kad jo valia būtų pareikšta netinkamai, kad jis neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į Vienuolynui nacionalizacijos metu priklausiusius statinius, ar kad turimi dokumentai nepakankami tokiai teisei pagrįsti. Tai reiškia, kad buvo pradėta pagal Vienuolyno prašymą nuosavybės teisių atkūrimo į nacionalizuotus ginčo statinius administracinė procedūra.

37. Iki 1998 m. sausio 1 d. galiojusiame LTSR 1990 m. vasario 14 d. įstatyme Nr. XI-3697 „Dėl maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ nebuvo numatyti jokie reikalavimai religinių bendruomenių prašymų dėl nacionalizuotų maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo turiniui nei formai. Akivaizdu, kad valstybės kompetentingiems subjektams nekilo abejonių nei dėl Vienuolyno pareikštos valios susigrąžinti iki nacionalizacijos turėtus statinius, kaip žemės sklypo priklausinius, nei dėl nuosavybės teises į nacionalizuotus statinius patvirtinančių dokumentų (nutarties 34 p.), o sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas, remiantis minėtais dokumentais, buvo atidedamas iš esmės formaliu pagrindu, nurodant, kad bus sprendžiama priėmus įstatymą dėl nuosavybės teisių atstatymo ir atitinkamą Vyriausybės nutarimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo religinei bendruomenei sprendimas buvo galimas remiantis galiojusiu 1990 m. vasario 14 d. įstatymu Nr. XI-3697 „Dėl maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, ypač atsižvelgiant į atsakovo poziciją ginče, kad pastatai neturi būti priskiriami valstybės išperkamiems, tačiau pareiškėjui nebuvo nurodytos jokios objektyvios priežastys, kodėl atidedamas sprendimo priėmimas. Minėti valstybės kompetentingų subjektų veiksmai, be kita ko – ir vėlesni pasitarimai, vykę Lietuvos Respublikos ministro pirmininko tarnyboje 2012 m. vasario 21 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijoje 2014 m. rugpjūčio 7 d., (t. 1, b. l. 89, 98), kurių metu pritarta nuostatai, kad tikslinga spręsti klausimą dėl Vienuolyno nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), Vilniuje (atlikti kadastrinius matavimus, perduoti turtą VĮ Valstybės turto fondui ir pan.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2015 m. balandžio 22 d. pažyma Nr. NV-1292 (t.

I, b. l. 129), nulėmė pareiškėjo teisėtus lūkesčius, kad jis atliko visus veiksmus, kurie būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti – tinkamai pareiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą – Vienuolynui priklausiusius nacionalizacijos metu statinius, kaip žemės sklypo priklausinius, ir pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad vėlesni viešojo administravimo subjektų veiksmai, kuriais kvestionuojamas pareiškėjo valios atkurti nuosavybės teises į pastatus tinkamas pareiškimas po to, kai buvo pradėta nuosavybės teisių atkūrimo į nacionalizuotus pastatus procedūra, o sprendimo priėmimas atidėtas formaliais pagrindais, laikytini neatitinkančiais gero viešojo administravimo ir teisingumo principų.

38. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (priimtas 1995 m. kovo 21 d. Nr. I-822) 1 straipsnyje nustatyta, kad įstatymas reglamentuoja religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, išskyrus žemę, vidaus vandenis, miškus ir parkus, taip pat ir tą turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, atkūrimo tvarką ir sąlygas.

39. Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustatė, kad religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo turėjo pateikti turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienus metus nuo Įstatymo įsigaliojimo dienos. Įstatymas įsigaliojo 1995 m. kovo 29 d., taigi, remiantis nurodyta Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata, prašymai atkurti nuosavybės teises galėjo būti teikiami iki 1996 m. kovo 29 d. Atkūrimo tvarkos įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prašymai, paduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, turi būti papildomi pagal šio įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, 1991 m. gegužės 13 d. pateiktame pareiškime nurodęs tik prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, privalėjo jį patikslinti pagal Atkūrimo tvarkos įstatymo reikalavimus, ir nurodyti prašymą atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotus pastatus, tačiau tik 2011 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą ir VĮ Turto fondą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. vasario 13 d. – į Vyriausybę dėl statinių, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdytojo nustatymo ir įgaliotos institucijos, kuri spręstų klausimą dėl statinių nuosavybės teisių atkūrimo, ir tik 2015 m. gegužės 15 d. pateikė įstatymo reikalavimus atitinkantį prašymą, todėl praleido įstatyme nustatytą naikinamąjį terminą.

40. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde teigė, kad grąžintini pastatai ir statiniai buvo priskirti valstybės išperkamiems, buvo perduoti švietimo įstaigos reikmėms, juose gyveno nuomininkai, todėl terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo netaikytinas ir laikytinas nepraleistu.

41. Teisėjų kolegija, sutikdama su šiais apelianto argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes byloje, pagrindžiančias grąžintino turto priskirtinumą valstybės išperkamam, nesiaiškino, kieno buvo ginčo statiniai teisėtai naudojami Vienuolyno 1991 m. gegužės 13 d. pareiškimo pateikimo metu ir vėliau, ar tai buvo susiję su sprendimo dėl pareiškėjo prašymo atidėjimu, be to, aplinkybę, kad ginčo statiniai nebuvo valstybės išperkami konstatavo netinkamai įvertinęs įrodymus ir netinkamai šalims paskirstęs įrodinėjimo pareigą.

42. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė įrodymus, kad nacionalizuoti pastatai buvo perduoti švietimo įstaigai, kad gyvenamajame name dar 2004-2005 m. faktiškai gyveno nuomininkai, kurie siekė patalpas privatizuoti, t. y. įrodinėjo aplinkybes, kad turtas buvo valstybės išperkamas. Atsakovui, nesutinkančiam su šiuo vertinimu, tenka pareiga pateikti duomenis, paneigiančius minėtas aplinkybes.

43. Atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 punktu nustatyta, kad negrąžinami natūra gyvenamieji namai ir butai, jei juose gyvena nuomininkai; pagal 3 punktą, negrąžinami pastatai ir statiniai, perduoti mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms. Tais atvejais, kai turtas negrąžintinas natūra pagal šio įstatymo 4 straipsnį, valstybė jį išperka 12 straipsnyje numatytais būdais; pagal šį įstatymą išperkamas ir tas turtas, kuris buvo sunaikintas po 1990 m. vasario 14 dienos.

44. Pareiškėjas, įrodinėdamas, kad nacionalizuoti pastatai (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste buvo perduoti švietimo įstaigai, pateikė 1973 m. namų valdos pastatų ir įrengimų aprašymo iš VĮ Registrų centro nuorašą, kuriame užfiksuota, kad tuo metu statinių (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste valdytojas buvo Centrinė (Respublikinė) jaunųjų gamtininkų stotis (t. I, b. l. 145). Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. ISAK-2022 patvirtintų Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro nuostatų 2 punkte nustatyta, kad Respublikinė jaunųjų gamtininkų stotis Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos 1990 metų birželio 28 d. įsakymu Nr. 48-p reorganizuota į Lietuvos jaunųjų gamtininkų centrą, kuris yra švietimo įstaiga. Reorganizacija reiškia universalų visų teisių ir pareigų perėmimą, nagrinėjamu atveju tai reiškia ir teisių bei pareigų, susijusių su pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, valdymu ir naudojimu, perėmimą. Aplinkybę, kad Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras ir po reorganizacijos teisėtai naudojo minėtus pastatus, jie niekam kitam nebuvo faktiškai perduoti, patvirtina byloje pateikiamas Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro 2004–2005 m. susirašinėjimas su Švietimo ir mokslo ministerija dėl N. B. 2004 m. gruodžio 8 d. prašymo privatizuoti gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., kurioje gyvena ir kuri žinybiniame name buvo išnuomota 1985 m. jos sutuoktiniui (t. I, b. l. 147, 149–150). Šie duomenys patvirtina ne tik tai, kad švietimo įstaiga 2004–2005 m. faktiškai valdė pastatus (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, bet ir tai, kad jose gyveno nuomininkai.

45. Minėtų išvadų nepaneigia atsakovo argumentai, grindžiami Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos 1994 m. sausio 7 d. raštu Nr. 78-13-06 „Dėl pastatų teisinės registracijos“, kad pastatai formaliai nebuvo perduoti į balansą Lietuvos jaunųjų gamtininkų centrui bei kad N. B. name gyveno be teisėto pagrindo. Nuomos sutarties sudarymo faktas ir aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas; beje, atsakovas nekvestionuoja minėto asmens apsigyvenimo ginčo patalpose teisėtumo. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad VĮ Registrų centro 2008 m. kovo 21 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t. I, b. l. 69–70) 4 punkte nurodyta, kad statinių (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, nuosavybė priklauso valstybei, o juos patikėjimo teise valdo vietos tarybos fondas, laikytina neturinčia esminės reikšmės padarytoms išvadoms, nes duomenų įregistravimo pagrindu nurodytas DŽDT vykdomojo komiteto 1950 m. birželio 23 d. sprendimas, kas niekaip nesusiję su nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis.

46. Atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatos, kad negrąžinami pastatai ir statiniai, perduoti švietimo įstaigoms, turinys turi būti aiškinamas ne formalizuojant sąvokos „perduoti“ reikšmę kaip tam tikrų daiktinių teisių perdavimą, bet, atsižvelgiant į nuosavybės santykių ypatumus iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d., prioritetą teikiant nekilnojamojo turto faktiniam perdavimui naudoti tam tikrai paskirčiai kaip aplinkybei, ribojančiai galimybę grąžinti konkretų nekilnojamąjį turtą natūra. Byloje nėra duomenų, kad šie pastatai iš Respublikinės jaunųjų gamtininkų stoties ar Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro būtų apskritai perimti ir perduoti kam nors kitam valdyti ir /ar naudoti iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. gegužės 6 d. priėmė nutarimą Nr. 459 dėl pastatų ir statinių (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste perdavimo VĮ Turto bankui.

47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įrodinėjimo naštos paskirstymo šalims aspektu yra ne kartą pažymėjęs, kad „Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. <...> Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas)" (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016, kt.). Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti savo teisę atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotus pastatus, o atsakovui tenka pareiga įrodyti, kokiai paskirčiai ir kokie subjektai šiuos pastatus naudojo iki jie buvo perduoti VĮ Turto bankui. Tokių duomenų atsakovas teismui nepateikė, todėl laikytini nepaneigtais pareiškėjo pateikti duomenys ir nurodyti argumentai, kad nacionalizuoti statiniai ir pastatai, į kuriuos pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises, turėjo valstybės išperkamo turto statusą.

48. Fakto, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, buvo valstybės išperkami, konstatavimas byloje nulemia išvadą, kad pareiškėjo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo patikslinimui terminai, numatyti Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, neturi būti taikomi, kaip tai numatyta šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje.

49. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjo prašomi grąžinti pastatai, t. y. gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)2, ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lauko tualetas (2 vnt.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nors yra fiziškai pažeisti, tačiau nėra laikomi išnykusiais, todėl į juos gali būti atkuriamos nuosavybės teisės grąžinant natūra. Gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodomas kaip sunaikintas ir išregistruotas, tačiau į jį nuosavybės teisės gali būti atkuriamos išpirkimo būdu, kaip tai numato Atkūrimo tvarkos įstatymo 12 straipsnis, nes byloje surinkti duomenys neginčijamai patvirtina, kad šis statinys buvo išlikęs iki 1990 m. vasario 14 d. Atsakovo argumentą, kad šis pastatas inventorizacinės komisijos 1989 m. gegužės 30 d. sprendimu buvo pripažintas avariniu ir turėjo būti nugriautas, paneigia kitos byloje nustatytos aplinkybės: faktas, kad jame dar 2004–2005 m. gyveno nuomininkė, namas nurodytas VĮ Registrų centro 2008 m. kovo 21 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, užfiksuotas 2009–2010 orto foto žemėlapiuose, iki 2011 m. darytose gyvenamojo namo nuotraukose (t. I, b. l. 156–158).

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų kilusiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, tai nulėmė nepagrįstą Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytų nuostatų dėl naikinamojo termino taikymą, tuo pačiu nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą. Nustačius, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino prašymui atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotus ginčo statinius (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, pateikti, nes jie turėjo valstybės išperkamo turto statusą, ir konstatavus, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sunaikintas po 1990 m. vasario 14 d., tenkinant apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas. Tenkinant skundą panaikinamas atsakovo 2016 m. rugpjūčio 17 d. raštas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui atkurti nuosavybės teises, ir atsakovas įpareigojamas atkurti nuosavybės teises į išlikusį iki 1990 m. vasario 14 d. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste: grąžinant natūra 1) pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini); 2) pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini); 3) pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini); 4) pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini); 5) kitus inžinerinius statinius – lauko tualetus (2 vnt.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini); ir išperkant iš pareiškėjo nekilnojamąjį turtą, kuris buvo sunaikintas po 1990 m. vasario 14 d., pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini). Išpirkimo būdo nustatymas nepatenka į nagrinėjamos bylos dalyką, todėl jis turi parenkamas Atkūrimo tvarkos įstatymo 12 straipsnyje nustatyta tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Pamokslininkų Ordino seserų (Dominikonių) vienuolyno apeliacinį skundą patenkinti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Pamokslininkų Ordino seserų (Dominikonių) vienuolyno skundą patenkinti:

Panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 17 d. raštą Nr. (27.27-02)-6K-1605951 „Dėl nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisių atkūrimo“;

Įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos finansų ministeriją atkurti pareiškėjui Pamokslininkų Ordino seserų (Dominikonių) vienuolynui nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste grąžinant natūra:

1) pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini); 2) pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini); 3) pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini); 4) pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini); 5) kitus inžinerinius statinius – lauko tualetus (2 vnt.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini);

išperkant nekilnojamąjį turtą, kuris buvo sunaikintas po 1990 m. vasario 14 d., pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini), išpirkimo būdą parenkant 1995 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo Nr. I-822 12 straipsnyje nustatyta tvarka.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė