2020-12-09 Nr. AB-23498-3-61-3-00123-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1770-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00123-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19; 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą pareiškėjui G. V. dėl sprendimo panaikinimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) padavė teismui prašymą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 3R-554(AG-479/07-2018) (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas prašyme nurodė, kad:

1.1. Komisija sprendimu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2018 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 1-1777 „Dėl G. V. paveldimo turto mokesčio“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nusprendė neatleisti pareiškėjo, gyvenančio (duomenys neskelbtini), nuo paveldimo turto mokesčio – 1 331 Eur mokėjimo už paveldėta turtą – butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei įpareigojo Tarybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. liepos 4 d. prašymus dėl atleidimo nuo paveldimo turto mokesčio. Komisija neišsamiai ir nepakankamai įvertino Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, nustatytą teisinį reguliavimą, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisingu.

1.2. Nepagrįstas Komisijos sprendimo teiginys, kad Sprendime nėra nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis jis yra pagrįstas. Socialinių reikalų komiteto 2018 m. spalio 9 d. posėdžio Nr. 73 protokolas Nr. 4-1185-(1.1.21-T1) (toliau – ir 2018 m. spalio 9 d. posėdžio protokolas) bei Ekonomikos ir finansų komiteto 2018 m. spalio 10 d. posėdžio Nr. 88 protokolas Nr. 4-1189-(1.1.17-T1) (toliau – ir 2018 m. spalio 10 d. posėdžio protokolas) ir prie Sprendimo esantis 2018 m. rugsėjo 28 d. aiškinamasis raštas (toliau – ir Aiškinamasis raštas), kuriuose nurodyti motyvai ir nustatytos faktinės aplinkybės, yra sudedamosios Sprendimo dalys.

1.3. Pareiškėjo žodiniai paaiškinimai dėl gyvenimo su sutuoktine atskirai, nevedimo bendro ūkio su ja, nepalaikomų su ja ryšių negali būti laikomi pagrindu netaikyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1-171 patvirtintų Mokesčių lengvatų teikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių), kuriose nėra numatyta išimčių, kuomet jų 5 punkte nustatyti reikalavimai galėtų būti netaikomi pareiškėjo ir jo šeimos narių atžvilgiu. Komisija priimdama sprendimą ir nurodydama, kad šiuo atveju Taisyklių 5 punkte nustatyti reikalavimai pareiškėjui yra pertekliniai, pažeidė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą (toliau – ir VSĮ), kuriame aiškiai nustatyta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – tai Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymų nustatyta kompetencija, kurios negali perimti, kištis į ją, įgyvendinti jokia kita institucija. Komisija priimdama sprendimą nepagrįstai įsikišo į Savivaldybės savarankiškumo ir veiklos laisves pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją, o tokiu sprendimu ribojama Tarybos apsisprendimo laisvė.

1.4. Komisija netinkamai aiškino ir vertino byloje pateiktas faktines aplinkybes, neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjo ir jo šeimos narių nekilnojamojo turto vienetų, kurie yra vienintelė mokesčio mokėtojo ir jo šeimos narių gyvenamoji vieta. Todėl nėra aišku, kokiu pagrindu Komisija sprendime padarė išvadą, jog Savivaldybė netinkamai aiškino Taisyklių 7 punkto nuostatas, kadangi Administracijos Mokesčių skyrius neturėjo galimybės visa apimtimi įvertinti pareiškėjo šeimos narių gaunamas pajamas ir turimą nekilnojamąjį turtą. Pagal Gyventojų registro duomenis pareiškėjas yra vedęs, tačiau apie savo sutuoktinės gaunamas pajamas ir nekilnojamąjį turtą duomenų nepateikė.

1.5. Tarybai yra suteikta išimtinė teisė, bet ne pareiga taikyti mokesčio lengvatas, nustatytas Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir PTMĮ) 7 straipsnyje. Pareiškėjas turėjo įstatymuose nustatytą teisę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.60 str. 1 d.) per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo priėmimo, neturėdamas finansinių galimybių sumokėti paveldimo turto mokesčio. Pareiškėjo prašymai atleisti nuo paveldimo turto mokesčio buvo išsamiai išnagrinėti, jiems nepritarė net du komitetai, įvertintos visos Sprendimo priėmimui svarbios aplinkybės – Savivaldybės finansinė padėtis, pareiškėjo šeimos turtinė padėtis, vietos bendruomenės interesai, – todėl Sprendimas laikytinas teisėtu ir nėra pagrindo jį naikinti. Taryba nuo mokesčio atleidžia asmenis Savivaldybės biudžeto sąskaita, todėl negali būti verčiama iš naujo nagrinėti prašymą, kai jau Taryba yra priėmusi Sprendimą pareiškėją nuo mokesčio neatleisti.

2. Pareiškėjas atsiliepimu prašė atsakovo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Atsakovui buvo pateikta Gyventojų registro pažyma, iš kurios matyti, kad pareiškėjas šeimos neturi, todėl atitinkamai negali pateikti informacijos apie šeimos narių pajamas. Taip pat buvo pateiktas Gyventojų registro išrašas, kuriame pažymėta, kad O. V., t. y. pareiškėjo sutuoktinė, gyvena Rusijoje, jis su sutuoktine kartu negyvena, neveda bendro ūkio, todėl atsakovo reikalavimas pateikti duomenis apie šeimos narių pajamas yra nepagrįstas.

2.2. Pareiškėjui priklauso daugiau negu vienas nekilnojamojo turto objektas, tačiau tai yra žemės sklypai (jų dalys), esantys Širvintų rajono savivaldybėje, ir visi žemės sklypai yra antstolių areštuoti, tarp jų ir už skolas už paveldėtą turtą, t. y. butą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas gyvenamojo būsto neturi, tik ketina perimti palikimą – minėtą butą. Pareiškėjo turtinė padėtis yra sunki, todėl jis negali sumokėti 1 331 Eur paveldimo turto mokestį. Tarybai yra suteikta išimtinė teisė teikti mokesčių lengvatas, tačiau šia teise ji privalo naudotis sąžiningai, atsižvelgiant į individualią asmens turtinę padėtį, jo teisėtus lūkesčius.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 8 d. sprendimu atsakovo Administracijos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Komisijos sprendimo, kuriuo panaikintas Tarybos Sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 26 d. kreipėsi į Savivaldybę su prašymu dėl atleidimo nuo paveldimo turto mokesčio mokėjimo ir pateikė su juo susijusius dokumentus. Šiuo prašymu pareiškėjas prašė atleisti nuo turto mokesčio sumokėjimo pagal PTMĮ 7 straipsnyje numatytą mokesčio lengvatą. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad 2015 ir 2016 metais su prašymais kreipėsi į Administracijos Finansų departamento Mokesčių skyrių dėl atleidimo nuo privalomojo sumokėti paveldimo turto mokesčio ir gavo neigiamus atsakymus; paaiškino, kad yra bedarbis, negauna jokių socialinių išmokų, turi sveikatos problemų ir tai sudaro jam sunkumus sumokėti paveldimo turto mokestį.

Administracijos Finansų ir strateginio planavimo departamento Mokesčių skyrius 2018 m. birželio 28 d. raštu Nr. A51-54003/18(2.2.1.51-FN3) pareiškėją informavo, kad jo prašymas atleisti nuo paveldimo turto mokesčio mokėjimo neatitinka Taisyklėmis nustatytos mokesčių lengvatų teikimo savivaldybės teritorijoje tvarkos, nes pareiškėjas nuosavybės teise valdo daugiau negu vieną nekilnojamojo turto objektą bei nėra pateikęs informacijos iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) apie gaunamas (negaunamas) (draudžiamąsias) pajamas, duomenų apie nedarbo draudimo išmokų gavimą bei apie šeimos narių gaunamas (negaunamas) pajamas.

Pareiškėjas 2018 m. liepos 4 d. dar kartą pateikė prašymą, kuriuo vėl prašė atleisti nuo paveldimo turto mokesčio. Administracijos Finansų ir strateginio planavimo departamento Mokesčių skyrius 2018 m. liepos 9 d. raštu Nr. A51-57145/18(2.2.1.51-FN3) pareiškėjui paaiškino, kad jo prašymas neatitinka Taisyklėmis nustatytos mokesčių lengvatų teikimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje tvarkos, t. y. neatitinka Taisyklėmis nustatytos sąlygos dėl valdomo nekilnojamojo turto, nes pareiškėjui nuosavybės teise priklauso daugiau negu vienas nekilnojamojo turto objektas (sklypai/jų dalis) Širvintų rajone, taip pat pareiškėjas nėra pateikęs informacijos apie šeimos narių (sutuoktinės) gaunamas (negaunamas) pajamas.

Pareiškėjui šį raštą apskundus Komisijai, pastaroji 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 3R-392(AG-322/03-2018) įpareigojo Administracijos Finansų ir strateginio planavimo departamento Mokesčių skyrių teikti svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Socialinių reikalų komitetui Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl pareiškėjo prašymo. Taryba parengė sprendimo „Dėl G. V. paveldimo turto mokesčio“ projektą, kuriuo nusprendė atleisti pareiškėją nuo paveldimo turto mokesčio – 1 331 Eur mokėjimo už paveldėtą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Prie šio sprendimo projekto pridėtas Aiškinamasis raštas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo prašymas atitinka Taisyklių 7 punkto sąlygas – jis yra deklaravęs gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ilgiau nei vieneri metai (nuo 1998 m. gegužės mėnesio paveldėto buto adresu), paveldimo turto mokesčio suma yra didesnė nei 90 Eur, pareiškėjas yra ilgiau negu vienerius metus registruotas bedarbiu (nuo 2017 m. vasario 6 d.), tačiau formaliai neatitinka Taisyklių 7 punkto sąlygos dalies dėl valdomų nekilnojamojo turto objektų – pareiškėjui nuosavybės teise priklauso kitos paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir dvi dalys (po 1/2) kitos paskirties žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini); pareiškėjui yra apribota disponavimo pastaraisiais sklypais teisė.

Taip pat nurodyta, kad nėra galimybės visa apimtimi įvertinti pareiškėjo šeimos narių gaunamas pajamas; pareiškėjas yra vedęs, tačiau, kaip savo sprendime nurodo Komisija, pareiškėjas posėdžio metu paaiškino, kad jo sutuoktinė yra išvykusi iš šalies ir su ja ryšių nepalaiko. Aiškinamajame rašte pažymėta ir tai, kad pareiškėjas į Savivaldybę dėl paveldimo turto mokesčio lengvatos suteikimo yra kreipęsis ir anksčiau (2015 m. ir 2016 m.), tačiau niekuomet nėra pateikęs visų privalomų dokumentų, kurių pagrindu būtų galima rengti Tarybos sprendimo projektą dėl lengvatos suteikimo, taip pat per visus metus nuo palikimo priėmimo momento (nuo 2005 m.) nesiėmė veiksmų prievolei įvykdyti.

Socialinių reikalų komitetas 2018 m. spalio 9 d. svarstė parengto sprendimo projektą. Šio komiteto 2018 m. spalio 9 d. posėdžio protokole nurodyta, kad pareiškėjas paveldėjo ne tik butą, bet ir pinigines lėšas (676,23 Eur), kad pareiškėjas dėl paveldimo turto mokesčio lengvatos suteikimo kreipėsi ir anksčiau (2015 m. ir 2016 m.), tačiau niekuomet nėra pateikęs visų privalomų dokumentų, kurių pagrindu būtų galima rengti Tarybos sprendimo projektą dėl lengvatos suteikimo, taip pat per visus metus nuo palikimo priėmimo momento nesiėmė veiksmų prievolei įvykdyti.

Komiteto nariams prabalsavus, buvo nuspręsta nepritarti Tarybos sprendimo projektui. 2018 m. spalio 10 d. parengto Tarybos sprendimo projektą svarstė Ekonomikos ir finansų komitetas. Šio komiteto 2018 m. spalio 10 d. posėdžio protokole nurodyta, kad komitetas buvo informuotas apie Socialinių reikalų komiteto priimtą neigiamą sprendimą ir posėdžio pirmininkas pasiūlė nepritarti pateiktam Tarybos sprendimo projektui, t. y. neatleisti pareiškėjo nuo paveldimo turto mokesčio, tačiau pasiūlė klausimą įtraukti į Tarybos posėdžio darbotvarkę.

Komiteto nariams bendru sutarimu prabalsavus „už“, buvo nuspręsta nepritarti Tarybos sprendimo projektui, t. y. neatleisti pareiškėjo nuo paveldimo turto mokesčio ir šį klausimą įtraukti į Tarybos posėdžio darbotvarkę. Taryba 2018 m. spalio 17 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė neatleisti pareiškėjo nuo paveldimo turto mokesčio – 1 331 Eur mokėjimo už paveldėtą turtą – butą. Pareiškėjas šį Sprendimą apskundė Komisijai, kuri sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino Sprendimą ir įpareigojo Tarybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. liepos 4 d. prašymus.

6. Teismas pripažino, kad Socialinių reikalų komiteto 2018 m. spalio 9 d. posėdžio protokolas ir Ekonomikos ir finansų komiteto 2018 m. spalio 10 d. posėdžio protokolas bei Aiškinamasis raštas yra Sprendimo sudedamosios dalys. Todėl nors pačiame Sprendime nėra nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis yra pagrįstas Sprendimas, tačiau iš minėtų šio Sprendimo sudedamųjų dalių matyti, kad neigiamas sprendimas dėl pareiškėjo prašymo buvo priimtas būtent dėl to, kad pareiškėjas nėra pateikęs informacijos apie savo sutuoktinės gaunamas (negaunamas) pajamas ir dėl to, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso daugiau negu vienas nekilnojamojo turto objektas, t. y. žemės sklypai (jų dalys) Širvintų rajone. Taigi pareiškėjas neatitiko Taisyklių 5.2 punkto ir dalies 7 punkto reikalavimų, t. y., kad mokesčio lengvatą prašantis suteikti fizinis asmuo kartu su motyvuotu prašymu turi pateikti pažymas apie fizinio asmens ir jo šeimos narių gaunamas pajamas (įskaitant socialines išmokas), o mokesčio mokėtojui ir jo šeimai turi priklausyti ne daugiau negu vienas nekilnojamojo turto vienetas, kuris yra vienintelė mokesčio mokėtojo ir jo šeimos narių gyvenamoji vieta.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjui, kaip bendrasavininkui, nuosavybės teise priklauso šie žemės sklypai: 1/2 žemės ūkio paskirties 2,9100 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kuriuo disponavimo teisė pareiškėjui apribota, areštuota 1/100 dalis; kitos paskirties 0,3156 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuriuo disponavimo teisė pareiškėjui apribota, areštuota 1/2 dalis; 1/2 kitos paskirties 0,0096 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) kuriuo disponavimo teisė pareiškėjui apribota, areštuota 1/100 dalis. Iš byloje esančio 2018 m. gruodžio 18 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo su istorija matyti, kad butas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso L. D., o pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. Turto arešto aktų registro pranešimą yra apribota pareiškėjo disponavimo šiuo butu teisė. Taigi nors pareiškėjui nuosavybės teise priklauso daugiau negu vienas nekilnojamojo turto objektas, t. y. žemės sklypai (jų dalys) Širvintų rajone, tačiau realiai jis jais disponuoti (ir, pavyzdžiui, gauti turtinę naudą) negali, nes jie yra areštuoti. Be to, šie sklypai (jų dalys) nėra pareiškėjo gyvenamoji vieta, kaip to reikalauja Taisyklių 7 punktas. Pareiškėjo vienintelė gyvenamoji vieta yra butas (duomenys neskelbtini), kuris pareiškėjui dar nepriklauso nuosavybes teise, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui nepriklauso nei vienas nekilnojamojo turto vienetas, kuris yra vienintelė mokesčio mokėtojo gyvenamoji vieta Taisyklių 7 punkto prasme. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas atitinka Taisyklių 7 punkto reikalavimus, todėl teismas sutiko su Komisijos sprendime padaryta išvada, kad Savivaldybė (Taryba), vertindama pareiškėjo atitiktį Taisyklių 7 punkto reikalavimams, netinkamai aiškino minėto punkto nuostatas.

8. Teismas pažymėjo, kad Aiškinamajame rašte nurodyta, jog pareiškėjas iš palikėjos L. D. paveldėjo ne tik butą, bet ir sąskaitoje esančias lėšas (676,23 Eur) ir todėl atsakovo pateiktuose dokumentuose daroma klaidinga prielaida, kad iš šios pinigų sumos pareiškėjas galėjo susimokėti paveldimo turto mokestį. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas paveldėjo vienos rūšies turtą – butą. Be to, Komisija nustatė, kad pareiškėjas nėra gavęs ir negali gauti minėtos sumos, kol nebus sumokėtas paveldimo turto mokestis. Taigi realiai pareiškėjas nėra paveldėjęs pajamų, iš kurių galėjo susimokėti paveldimo turto mokestį.

9. Teismas taip pat nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo sutuoktinė O. V. 2006 m. balandžio 10 d. išvyko į užsienio valstybę. Pareiškėjo 2016 m. metinės pajamų deklaracijos priede „Individualios veiklos pajamos“ deklaruota 200 Eur pajamų suma, 2017 m. metinės pajamų deklaracijos priede „Individualios veiklos pajamos“ deklaruota 80 Eur pajamų suma. Iš byloje esančio Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 2.2(NTP-2)-18-T-3841-21228 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ matyti, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama 2 bylose: pagal Tarnybos 2018 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 2.2.(NTP-2)-18-T-3426-17188 Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-25682-566/2018 dėl skolos išieškojimo nukreipimo į skolininko turtą ir pagal Tarnybos 2018 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 2.2.(NTP-2)-18-T-3731-18930 administracinėje byloje dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 1-1777 apskundimo.

Tarnyba minėtu 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu nusprendė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir susijusių privalomų išspręsti klausimų išsprendimo. Teismo nuomone, visi šie rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo žodžius, kad jis realiai ir faktiškai su sutuoktine kartu negyvena, neveda bendro ūkio, t. y. tik formaliai yra vedęs, todėl dėl šių objektyvių priežasčių negali pateikti duomenis apie gaunamas (negaunamas) sutuoktinės, t. y. šeimos narių, pajamas. Pagal Taisyklių 5.2 punktą mokesčio lengvatą prašantis suteikti fizinis asmuo turi pateikti pažymas apie fizinio asmens ir jo šeimos narių gaunamas pajamas (įskaitant socialines išmokas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dalį šio punkto reikalavimų įvykdė, t. y. jis pateikė Savivaldybei duomenis apie savo gaunamas pajamas, tačiau dėl minėtų nustatytų objektyvių priežasčių negali pateikti duomenis apie gaunamas (negaunamas) sutuoktinės pajamas. Teismas darė išvadą, kad Taryba, vertindama pareiškėjo atitiktį 5.2 punkto reikalavimui (vienam iš daugelio), turi, be kita ko, vadovautis ne tik pažodžiui teisės akte nurodyta nuostatos formuluote, bet ir proporcingumo principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 3 punkte.

10. Teismas pabrėžė, kad Tarybos Sprendimas grindžiamas VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, PTMĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir Taisyklėmis, tačiau nenurodyta konkreti pastarojo teisės akto norma. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pagrindas priimti pareiškėjui neigiamą sprendimą buvo formalus jo neatitikimas Taisyklių 5.2 punkto ir 7 punkto reikalavimams, tačiau Taryba priimtą sprendimą nepagrindė nei viena Taisyklėse įtvirtinta teisės norma. Teismo nuomone, Tarybai buvo privalu detaliai atskleisti, kurios Taisyklėse įtvirtintos teisės normos lėmė neigiamo sprendimo priėmimą. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas sutiko su Komisijos sprendimu ir darė išvadą, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl Komisija pagrįstai jį panaikino ir įpareigojo Tarybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. liepos 4 d. prašymus.

III. 11. Atsakovas Administracija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Administracijos prašymą tenkinti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Teismas netinkamai įvertino VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 punktą bei PTMĮ 7 straipsnio 3 dalį, kurių pagrindu vietos savivaldos institucijai, t. y. savivaldybės tarybai, yra suteikta išimtinė kompetencija priimti sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita. Pagal Taisykles turi būti įvertintas ne tik pačio pareiškėjo, bet ir jo šeimai priklausantis nekilnojamasis turtas, o teismas vertino tik pačio pareiškėjo turimą nekilnojamąjį turtą. Tokiu būdu teismas pažeidė Tarybos išimtinę kompetenciją taikyti mokestines lengvatas bei užtikrinti mokestinės politikos Vilniaus mieste visuotinį prieinamumą, skaidrumą ir vientisumą bei lygiateisiškumą, t. y., jog lengvatos būtų teikiamos lygiomis teisėmis Vilniaus miesto savivaldybėje deklaruotiems asmenims, bet ne suteikiant asmenims prioritetus kitų asmenų atžvilgiu. Byloje nėra pateikti duomenys apie pareiškėjo sutuoktinei nuosavybės teise priklausantį ar nepriklausantį nekilnojamąjį turtą, dėl to nėra aišku, kokiais į bylą pateiktais rašytiniais dokumentais remiantis teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas atitinka Taisyklių 7 punkto reikalavimus. Pareiškėjas šiuo atveju neįvykdė visų Taisyklių 5 punkte nustatytų reikalavimų.

11.2. Nepagrįstas teismo argumentas, kad Taryba, vertindama pareiškėjo atitiktį Taisyklių 5.2 punkto reikalavimui (vienam iš daugelio), turi, be kita ko, vadovautis ne tik pažodžiui teisės akte nurodyta nuostatos formuluote, bet ir proporcingumo principu. Pareiškėjas neatitinka ne tik 5.2 punkte nustatyto reikalavimo, bet ir 7 punkte nustatytų reikalavimų, t. y., kad mokesčio mokėtojui ir jo šeimai priklauso ne daugiau negu vienas nekilnojamojo turto vienetas, kuris yra vienintelė mokesčio mokėtojo ir jo šeimos narių gyvenamoji vieta. Šios informacijos byloje nėra, todėl neaišku, kaip šiuo atveju teismas vertino pareiškėjo atitiktį nustatytiems reikalavimams vadovaujantis proporcingumo principu. Teismas plečiamai aiškino Taisyklių nuostatas.

11.3. Sprendimas yra aiškiai pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Todėl nėra aišku, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu vadovaudamasis teismas nurodė, kad iš šioje byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog pagrindas priimti pareiškėjui neigiamą sprendimą buvo formalus jo neatitikimas Taisyklių 5.2 punkto ir 7 punkto reikalavimams. Taip pat nesutiktina su teismo nurodyta pozicija, jog Taryba priimtą Sprendimą nepagrindė nei viena Taisyklėse įtvirtinta teisės norma. Taryba aiškiai nurodė, kad pareiškėjas, nepateikdamas visų privalomų pateikti dokumentų, neįgyvendino Taisyklių 5.2 bei 7 punktuose nustatytų imperatyvių reikalavimų. Socialinių reikalų komitetas nepritarė pareiškėjo atleidimui nuo paveldimo turto mokesčio, bet geranoriškai pateikė apsvarstyti Ekonomikos ir finansų komitetui pareiškėjo atleidimo nuo paveldimo turto mokesčio klausimą, tačiau šis komitetas taip pat nepritarė asmens atleidimui nuo minėto mokesčio mokėjimo. Dėl šių priežasčių manytina, kad priimtas Sprendimas prieš jį priimant buvo išsamiai išnagrinėtas, įvertintus visas Sprendimo priėmimui svarbias aplinkybes, t. y. Savivaldybės finansinę padėtį, pareiškėjo šeimos turtinę padėtį, vietos bendruomenės interesus.

11.4. Taryba tinkamai įgyvendino įstatymo viršenybės principą (VAĮ 3 str. 1 p.), kuris, be kita ko, reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Būtent šiuo atveju ginčijamas individualus administracinis aktas pagrįstas VAĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu ir PTMĮ 7 straipsnio 3 dalimi. Taryba, priimdama Sprendimą, tinkamai įgyvendino ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalį.

11.5. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo įvertinti visus į bylą pateiktus dokumentus, taip pat vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, būtent pažeidė ir minėto įstatymo normą, t. y. akivaizdžiai vertino ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Nėra aišku, kokias įstatymų normas pažeidė Taryba priimdama Sprendimą neatleisti pareiškėjo nuo paveldimo turto mokesčio. Teismas šiuo atveju pažeidė VSĮ (3 str. 2 d., 9 d., 4 str. 2 p., 16 str. 2 d. 18 p.), kuriame aiškiai nustatyta, kad išimtinės savivaldybės tarybos kompetencija – tai Konstitucijos ir įstatymų nustatyta kompetencija, kurios negali perimti, kištis į ją, įgyvendinti jokia kita institucija. Šiuo atveju teismas pažeidė išimtinę Tarybos kompetenciją mažinti paveldimo turto mokestį arba visai nuo jo atleisti pagal jos patvirtintas Taisykles.

12. Pareiškėjas atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Pareiškėjas nurodo, kad jo ir jo žmonos skyrybų procesas jau vyksta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo dėl lengvatos paveldimo turto mokesčiui suteikimo teisėtumas ir pagrįstumas.

15. Pirmosios instancijos teismas paliko galioti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 3R-554(AG-479/07-2018), kuriuo buvo panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 17 d. sprendimas Nr. 1-1777 „Dėl G. V. paveldimo turto mokesčio“, kuriuo buvo nuspręsta neatleisti pareiškėjo, gyvenančio (duomenys neskelbtini), nuo paveldimo turto mokesčio – 1 331 Eur mokėjimo už paveldėta turtą – butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei įpareigojo Tarybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. liepos 4 d. prašymus dėl atleidimo nuo paveldimo turto mokesčio.

16. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai įvertino teisės aktais – VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu bei PTMĮ 7 straipsnio 3 dalimi – vietos savivaldos institucijai suteiktą išimtinę kompetenciją priimti sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas, tuo pačiu užtikrinti mokestinės politikos Vilniaus mieste visuotinį prieinamumą, skaidrumą ir vientisumą bei lygiateisiškumą; neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie sutuoktinei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, todėl teismo išvada, kad jis atitiko Taisyklių 5.2 ir 7 punkto reikalavimus, nepagrįsta; teismas pažeidė ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies reikalavimą nevertinti ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

17. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

18. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

19. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

20. Ginčijamu byloje Sprendimu pareiškėjo prašymas atleisti nuo paveldimo turto mokesčio nebuvo patenkintas dėl to, kad pareiškėjas neatitiko Taisyklių 5.2 punkto ir dalies 7 punkto reikalavimų, t. y. nėra pateikęs informacijos apie savo sutuoktinės gaunamas (negaunamas) pajamas, bei dėl to, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso daugiau negu vienas nekilnojamojo turto objektas, t. y. žemės sklypai (jų dalys) Širvintų rajone.

21. Taisyklių 5.2 punkte įtvirtinta, kad mokesčio lengvatą prašantis suteikti fizinis asmuo kartu su motyvuotu prašymu turi pateikti pažymas apie fizinio asmens ir jo šeimos narių gaunamas pajamas (įskaitant socialines išmokas), 7 punkte nurodyta, kad mokesčių lengvatų teikimo fiziniams asmenims klausimas teikiamas Tarybos komitetams svarstyti atsižvelgiant į mokesčio mokėtojo ir jo šeimos nuosavybės teise valdomų turtinių vienetų skaičių. Remdamasis pastaruoju Taisyklių punktu, atsakovas vertina, kad mokesčio mokėtojui ir jo šeimai turi priklausyti ne daugiau negu vienas nekilnojamojo turto vienetas, kuris yra vienintelė mokesčio mokėtojo ir jo šeimos narių gyvenamoji vieta. Dėl kitų Taisyklių nuostatų taikymo ginčo byloje nėra.

22. Byloje nėra kvestionuojama savivaldos institucijai suteikta išimtinė kompetencija priimti sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas, kurią įgyvendindamas subjektas turi diskreciją nustatyti lengvatų taikymo sąlygas. Jos turi būti ne tik aiškios ir visiems subjektams taikomos vienodai, bet ir realiai įgyvendinamos, padedančios optimaliausiu būdu realizuoti teisės aktų suteikiamas galimybes pasinaudoti mokestine lengvata.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ja besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-231/2007, 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Įgyvendindamos diskrecines galias viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų (VAĮ 3 str., Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo 11 d. rekomendacijos Nr. 80(2) „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo“ 2 str.). Diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais VAĮ 3 straipsnyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-596/2013).

24. Nagrinėjamoje byloje atsakovas kvestionuoja pareiškėjo galimybę pasinaudoti mokestine lengvata dėl tos aplinkybės, kad jis nėra pateikęs duomenų apie sutuoktinės nuosavybės teise valdomą turtą. Pažymėtina, kad apeliantas neneigia aplinkybės, jog pareiškėjas nepalaiko ryšių su sutuoktine, kuri faktiškai negyvena Lietuvoje, nuo 2006 m. išvykusi į užsienį (Rusiją), tačiau pareiškėjo argumentus, kad dėl nurodytų aplinkybių jis negali pateikti duomenų apie sutuoktinės valdomą turtą, laiko nepagrįstais. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, iš esmės nenurodydamas, kokiu būdu galėtų pareiškėjas šiuo konkrečiu atveju įvykdyti Taisyklių 5.2 punkto reikalavimus, iškelia jam praktiškai neįmanomą sąlygą pasinaudoti mokestine lengvata. Tokio pobūdžio konkreti situacija nėra numatyta Taisyklėse, todėl institucija, reikalaudama pateikti duomenis apie pareiškėjo sutuoktinės turtą, turi atsižvelgti į realias galimybes tai padaryti, ir priimdama sprendimą, vadovautis objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais VAĮ 3 straipsnyje. Priimdama ginčijamą Sprendimą, Taryba nevertino, ar pareiškėjas turėjo objektyvias galimybes pateikti reikalaujamą informaciją. Ginčo nagrinėjimo Komisijoje ir teisme metu atsakovas nepateikė argumentų, kuriais paneigtų pareiškėjo teiginius apie sutuoktinės gyvenimą atskirai užsienyje, ryšių nepalaikymą bei dėl to kylančias problemas pateikti duomenis apie jos valdomą turtą. Vien dėl šių aplinkybių Sprendimas dėl pareiškėjo prašymų negali būti vertinamas kaip objektyviai pagrįstas.

25. Kitas pasinaudojimo mokestine lengvata aspektas yra sietinas su Taisyklių 7 punkte įtvirtinta nuostata, kad mokesčių lengvatų teikimo fiziniams asmenims klausimas teikiamas Tarybos komitetams svarstyti atsižvelgiant į mokesčio mokėtojo ir jo šeimos nuosavybės teise valdomų turtinių vienetų skaičių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad paveldimas turtas – butas (duomenys neskelbtini), kuris yra vienintelė pareiškėjo gyvenamoji vieta, jam šiuo metu nepriklauso nuosavybės teise. Kiti turtiniai vienetai, priklausantys pareiškėjui, kaip bendrasavininkui nuosavybės teise – 1/2 žemės ūkio paskirties 2,9100 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kitos paskirties 0,3156 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), 1/2 kitos paskirties 0,0096 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), yra areštuoti, disponavimo teisė jais apribota, taigi realiai šie turtiniai vienetai negali turėti reikšmės pareiškėjo galimybėms sumokėti paveldimo turto mokestį. Aptariama situacija nėra numatyta Taisyklėse, todėl institucija, spręsdama dėl pareiškėjo prašymų, vėlgi turi vadovautis aukščiau minėtais (24 p.) principais ir be pagrindo neužkirsti kelio jam pasinaudoti mokestine lengvata. Objektyvių kriterijų pritaikymas kiekvieno asmens individualiai situacijai niekaip neprieštarauja mokestinės politikos Vilniaus mieste visuotinio prieinamumo, skaidrumo ir vientisumo bei lygiateisiškumo užtikrinimui, t. y. tam, jog lengvatos būtų teikiamos lygiomis teisėmis Vilniaus miesto savivaldybėje deklaruotiems asmenims, ir nereiškia prioritetų suteikimo vieniems asmenims kitų asmenų atžvilgiu. Priešingai, mokestinės lengvatos nesuteikimas asmeniui formaliais pagrindais, neįvertinus jo objektyvios turtinės padėties, reikštų Tarybos išimtinės kompetencijos taikyti mokestines lengvatas netinkamą realizavimą bei besikreipiančio asmens diskriminavimą.

26. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apelianto teiginių, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje objektyvius duomenis apie pareiškėjo turtinę padėtį bei jos netinkamą įvertinimą sprendžiant dėl mokestinės lengvatos taikymo, vertino ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas buvo vertinamas pareiškėjo teisės į lengvatą įgyvendinimo pagal faktinę turtinę padėtį aspektu, kvestionuojant nepagrįstai formalų, neatitinkantį numatytos lengvatos paskirties (taikyti ją asmenims, kurių materialinė padėtis yra sunki) Taisyklių aiškinimą. Tai nėra pareiškėjui nepalankaus Sprendimo vertinimas politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tokie apelianto teiginiai nepagrįsti iš esmės jokiais argumentais.

27. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyti visi ginčui teisingai išspręsti reikšmingi faktai, išdėstyti išvadas pagrindžiantys motyvai, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė