A-662-2083-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A662-2083/2012

Procesinio sprendimo kategorija 13.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio, Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Deividui Poškai,

atsakovo atstovei Rasai Šimkūnaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Laimonui Pivorui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Archidis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Archidis“ dėl akto panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (I t., b. l. 4–8), prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2007 m. gruodžio 3 d. aktą Nr. (101)11.4-2840 dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti (toliau – ir Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, Aktas).

Pareiškėjas paaiškino, kad yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir šiame sklype esančio gyvenamojo namo savininkas. Šis sklypas ribojasi su sklypu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Archidis“. Minėtame sklype pastatytam daugiabučiui gyvenamajam namui buvo išduotas ginčijamas aktas. 2006 metų liepos mėnesį pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo pradėti statybos darbai, šiurkščiai pažeidžiantys teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teises.

Dėl šių pažeidimų pareiškėjas kreipėsi į valstybinę statybos priežiūros instituciją. 2006 m. rugpjūčio 18 d. VAVA surašė savavališkos statybos aktą, kuriuo konstatavo, kad statybos darbai sklype (duomenys neskelbtini) yra vykdomi neteisėtai, nukrypstant nuo statybos leidimo. Kadangi statytojai nesilaikė statybos priežiūros institucijos reikalavimo sustabdyti savavališkus statybos darbus, pareiškėjas, gindamas savo pažeistas teises, inicijavo teisminius procesus žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkų atžvilgiu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 21 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detalųjį planą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimu buvo nustatyta, kad statinys suprojektuotas mažesniu nei 3 metrų atstumu iki sklypo ribos, todėl 2006 m. vasario 22 d. statybos leidimas Nr. GN206/06-0069 panaikintas. 2007 m. vasario 21 d. statybos leidimas Nr. GN187/07-0121, išduotas statybos darbams žemės sklype (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra ginčijamas administracinėje byloje Nr. I-6952/2007.

Pareiškėjas manė, kad esant tokiai situacijai, kai teismai yra panaikinę dalį individualių administracinių aktų, leidusių statybą žemės sklype (duomenys neskelbtini), taip pat atsižvelgus į tai, jog Pripažinimo tinkamu naudoti akto priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėję galutiniai teismų sprendimai, atsakovas neturėjo teisės priimti ginčijamo akto. Nurodė, jog Pripažinimo tinkamu naudoti aktas pažeidžia jo teisę reikalauti, kad gretimame sklype esantis statinys, turintis tiesioginės įtakos jo gyvenimo ir veiklos sąlygoms, būtų pripažintas tinkamu naudoti pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Pabrėžia, kad tokia jo teisė kyla iš Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 6 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 93-96) paaiškino, kad statytojos UAB „Archidis“ direktorius 2007 m. spalio 31 d. kreipėsi į jį su prašymu dėl daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti. Remiantis statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d.

įsakymu Nr. 242 (2007 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. D1-178 redakcija) (toliau – STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“), 10.6, 11, 16 ir 23 punktais, Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 5612 ir UAB „Archidis“ prašymu, VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus 2007 m. lapkričio 7 d. potvarkiu Nr. (100)-11.1-372 buvo sudaryta komisija, kuri turėjo pradėti minėtą procedūrą ir pateikti tvirtinti statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą iki 2007 m. gruodžio 13 d.

Atsakovas pažymėjo, kad Pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra priimtas laikantis Statybos įstatymo, STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ ir kitų teisės aktų reikalavimų. Manė, jog 2006 m. vasario 22 d. statybos leidimas Nr. GN206/06-0069 neturėjo jokios įtakos komisijos darbui, kadangi daugiabutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo statomas pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. vasario 21 d. išduotą statybos leidimą, kuris, nors ir apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, dar nėra panaikintas.

Atsakovo nuomone, minėto leidimo ginčijimas teisme nesukuria pareiškėjui jokių papildomų teisių ar pranašumų trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu ir neapriboja atsakovo bei atsakovo potvarkiu patvirtintos komisijos teisių. Statinio atitikimą pateiktai projektinei dokumentacijai tikrino ne atsakovas, o komisija, kurią sudaro atitinkamų sričių specialistai, turintys kvalifikaciją bei specialias žinias, reikalingas svarstant klausimus, susijusius su statinių pripažinimu tinkamais naudoti. Todėl mano, kad pareiškėjo teiginys dėl komisijos narių negalėjimo tinkamai vertinti statinio atitikimą statytojo pateiktai techninei dokumentacijai bei kitiems statiniui keliamiems reikalavimams yra nekorektiškas.

Pažymėjo, kad pareiškėjas yra privatus asmuo, galintis ginti tik savo subjektines teises ir interesus, todėl kreipdamasis į teismą, jis turėjo nurodyti, kokios jo, kaip privataus asmens, teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti Pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)11.4-2840.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Archidis“ su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundo netenkinti. Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 80-83) nurodė, kad pareiškėjas yra privatus asmuo, todėl jis gali ginti tik savo subjektines teises ir interesus ir nėra įgaliotas ginti viešojo intereso. Pažymėjo, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, teismuose nėra panaikintas nei vienas individualus administracinis aktas, kurių pagrindu buvo sudarytos teisinės prielaidos vykdyti daugiabučio gyvenamo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos darbus.

UAB „Archidis“ manymu, atsakovo sudarytos komisijos priimtas Pripažinimo tinkamu naudoti aktas jokių pareiškėjo teisių ir įstatymų saugomų interesų nepažeidė. Pareiškėjas skundžia ir ginčija VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus sudarytos komisijos 2007 m. gruodžio 3 d. aktą Nr. (101)11.4-2840, kurį priėmė ne VAVA ir ne jos padalinys, todėl VAVA negali būti laikoma tinkamu atsakovu šioje byloje. Pastatytą, rekonstruotą ar kapitališkai suremontuotą statinį pripažįsta tinkamu naudoti komisija (Statybos įstatymo 24 str.).

Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pripažinimo tinkamu naudoti komisija buvo paskirta VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus 2007 m. lapkričio 7 d. potvarkiu Nr. (100)-11.1-372. Šis individualus administracinis aktas nėra ginčijamas, tai leidžia teigti, jog komisija buvo sudaryta pagrįstai, ir, sudarius komisiją, VAVA funkcijos daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti procedūroje pasibaigė. Atsižvelgęs į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjui ginčijant Pripažinimo tinkamu naudoti aktą, atsakovu administracinėje byloje gali būti tik komisija, t. y.

į jos sudėtį įtrauktų institucijų atstovai. Minėtą poziciją grindė STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 36 punkto nuostatomis. Pažymėjo, kad daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti komisija susipažino ir įvertino visus teisės aktais numatytus dokumentus, privalomus pateikti sprendžiant statinio pripažinimo tinkamu naudoti klausimą; jokie kiti dokumentai, faktinės aplinkybės (pvz., teismų procesai) ir reikalavimai komisijai nėra privalomi. Komisijos nariams nebuvo jokio pagrindo abejoti statybos pagrįstumu ir teisėtumu.

Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas dėl detaliojo plano panaikinimo yra apskųstas apeliacine tvarka. Be to, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu panaikintas 2006 m. vasario 22 d. statybos leidimas Nr. GN206/06-0069 komisijos darbui neturėjo jokios įtakos, nes daugiabutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo pastatytas 2007 m. vasario 21 d. statybos leidimo Nr. GN/187/07-0121 pagrindu. Teigė, kad pastarojo leidimo ginčijimas teisme pats savaime nesukuria pareiškėjui jokių papildomų teisių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu (II t., b. l. 52-58) pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2007 m. gruodžio 3 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)11.4-2840.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą Statybos įstatymo (2007 m. gegužės 3 d. redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d.) 6, 20 ir 24 straipsnių, STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (2007 m. kovo 26 d. redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2008 m. balandžio 2 d.) 15 ir 16 punktų, šio reglamento 3 priedo, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2008 m. sausio 23 d.) 2 straipsnio 36 dalies, STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d.

įsakymu Nr. D1-708, 14 ir 14.3 punktų kontekste, padarė išvadą, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kaip baigiamasis statybos proceso dokumentas, išduodamas patikrinus ir įvertinus visą statybos proceso teisėtumą. Nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-627/2008 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 10 d.

įsakymu Nr. 30-1486 patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, detalusis planas (II t., b. l. 11-21). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1313/2009 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. vasario 21 d. išduotas statybos leidimas Nr. GN/187/07-0121 (II t., b. l. 1-10). Atsižvelgęs į tai, kad teismų sprendimais panaikintas detalusis planas ir statybos leidimas, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Pripažinimo tinkamu naudoti akto išdavimui nėra pagrindo, ir jis kaip dokumentas negali patvirtinti statinio teisėtumo nurodytoje vietoje ir nurodytos apimties.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio10 d. nutartimi konstatavo, jog pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą, o kartu ir reikalavimo teisę, kadangi jis yra gretimo suplanuoto žemės sklypo savininkas. Jis gina savo teisėtą interesą dalyvauti gretimo sklypo detaliojo planavimo procese, kuriame gali realizuoti jam numatytas teises. Kadangi pripažįstant statinį tinkamu naudoti, be kitų dokumentų yra vertinamas statinio projektas, kuris rengiamas vadovaujantis detaliuoju planu, bei statybos leidimas, todėl teismui pripažinus, kad detalusis planas ir statybos leidimas pažeidė pareiškėjo teises, yra pagrindas pripažinti, jog ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuris yra baigiamasis dokumentas visame statybos procese, pažeidžia pareiškėjo teises.

Remdamasis paminėtais motyvais, teismas padarė išvadą, kad ir šioje byloje pareiškėjas turi reikalavimo teisę.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Archidis“ apeliaciniu skundu (II t., b. l. 61–65) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindė tokiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas neatskleidė ir nepagrindė pareiškėjo teisių pažeidimo fakto; UAB „Archidis“ nuomone, vien ta aplinkybė, kad pastatas gretimame sklype statomas ant sklypo ribos, savaime nepatvirtina, kad yra pažeidžiamos vieno iš gretimo žemės sklypo bendraturčių teisės; 2) Pripažinimo tinkamu naudoti akto patvirtinimo dieną (2007 m. gruodžio 3 d.) galiojo tiek statybos leidimas, tiek detalusis planas (detalusis planas panaikintas 2008 m. balandžio 10 d., o 2007 m. vasario 21 d. statybos leidimas Nr. GN/187/07-0121 – 2009 m. gruodžio 28 d.); UAB „Archidis“ nuomone, statybos leidimo ir detaliojo plano vėlesnis panaikinimas negali lemti Pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo; priešinga situacija neatitiktų teisėtumo, protingumo, teisėtų lūkesčių principų ir reikalavimo, kad turi būti vykdomi tik įsiteisėję teismų sprendimai; 3) pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ nuostatas, todėl nepagrįstai pripažino, kad tvirtinant skundžiamą aktą, turėjo būti vertinamas statinio projekto, statybos leidimo ir detaliojo plano teisėtumas; 4) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartyje Nr. A248-95/2008 yra aiškiai atribota statinio pripažinimo tinkamu naudoti procedūra nuo kitų procedūrų statybos procese, statinio projekto analizė ir tikrinimas turi būti atliekami statybos leidimo išdavimo metu, bet ne pripažįstant statinį tinkamu naudoti.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašė trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra (II t., b. l. 76-77).

Pareiškėjas prašė UAB „Archidis“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 70-75).

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 31 d. sprendimu (II t., b. l. 96-101) trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Archidis“ apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad administracinis ginčas kilo dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto. Tokio pobūdžio bylose paprastai vertinamas ginčijamo akto teisėtumas ir pagrįstumas, be to, visuomet svarbu nustatyti, ar pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą bei nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą.

Tačiau paminėtos ABTĮ nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų.

Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A11-443/2005, Nr. A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124–131). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pareikšto reikalavimo pobūdžio tinkamai neįvertino ir nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo. Kolegija pritarė apelianto teiginiams, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą nagrinėjamoje byloje, nenurodė, kokios jo subjektinės teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti ginčijamu aktu ir kaip jie bus apginti patenkinus reikalavimą.

Atsižvelgusi į tai, kad skunde pareiškėjas savo gyvenimo ir veiklos sąlygas sieja su statinio buvimu atitinkamoje vietoje, kolegija padarė išvadą, kad ginčijamo administracinio akto egzistavimas pats savaime pareiškėjo atžvilgiu nesukuria jokių teisinių pasekmių, o papildomų materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų pareiškėjas nustatyta tvarka byloje nepareiškė. Todėl konstatavo, kad byloje nenustatytas pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas dėl ginčijamo akto panaikinimo. Vien tai sudaro pagrindą byloje pareikštam reikalavimui atmesti.

Be to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, jog byloje nenustatyta, kad komisija, spręsdama statinio pripažinimo tinkamu naudoti klausimą, pažeidė kokių nors teisės aktų reikalavimus, kas sudarytų pagrindą ginčijamą aktą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu ir jį panaikinti (ABTĮ 89 straipsnis).

Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas, o pareiškėjo skundas atmestas.

V. 2011 m. birželio 29 d. pareiškėjas K. V. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-775/2011, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 vykdymą. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą buvo grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

2012 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P146‑6/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu tenkino.

Teismas nurodė, kad administracinėje byloje, kurioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija priėmė 2011 m. kovo 31 d. sprendimą (administracinė byla Nr. A502‑775/2011) ginčo dalykas buvo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2007 m. gruodžio 3 d. aktas dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti. Taigi vieningos teismų praktikos prasme nagrinėjamu atveju gali būti reikšminga ta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo sprendžiami ginčai dėl statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir bylų faktinės aplinkybės yra visiškai analogiškos arba labai panašios. Atitinkamai klausimą dėl proceso atnaujinimo sprendusi teisėjų kolegija nurodė, jog administracinėje byloje Nr. A502‑775/2011 teisėjų kolegija laikėsi pozicijos, kad nenustatytas pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas ginčyti statinio, pastatyto žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti aktą, nors dviejose administracinėse bylose (Nr. A502‑627/2008, Nr. A525‑1313/2009) buvo pasibaigę to paties pareiškėjo iškelti administraciniai ginčai ir įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais buvo panaikinti administraciniai aktai (įsakymas dėl detalaus plano patvirtinimo ir statybos leidimas), susiję su statinio statyba tame pačiame žemės sklype. Šis aptartas pozicijos išsiskyrimas dėl aplinkybių, kurios turi būti nustatomos ir įrodinėjamos sprendžiant dėl asmens, pateikusio skundą dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti, materialinio teisinio suinteresuotumo, yra pagrindas abejonei, ar būtent administracinėje byloje Nr. A502‑775/2011 teismų praktika dėl statinių pripažinimo tinkamais naudoti yra formuojama teisinga linkme.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu, pvz., žr. 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑393/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, p. 271–294, ir joje nurodytą praktiką; taip pat 2011 m. liepos 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502‑3034/2011). Todėl atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarties, kuria buvo atnaujintas procesas šioje administracinėje byloje, turinį bei nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus, išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje turi pasisakyti dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo prašyti panaikinti statinio pripažinimo naudoti tinkamu aktą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus patvirtintą 2007 m. gruodžio 3 d. daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)11.4-2840 (toliau – ir Aktas). Kaip matyti iš Vyriausiojo administracinio teismo praktikos, statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas laikytinas administraciniu aktu, kurį nustatyta tvarka gali skųsti teismui kiekvienas suinteresuotas subjektas, kuris turi pagrindą manyti, kad šiuo aktu buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai (žr. 2008 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20‑63/2008). Vadinasi, statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas kaip administracinis aktas gali būti administracinės bylos dalyku. Tačiau ši aplinkybė tik sudaro procesines prielaidas bylai administraciniame teisme iškelti ir pati savaime nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Aptariamu aspektu pastebėtina, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal to paties įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Šios procesinio įstatymo nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs šias aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) to paties straipsnio 1 punkto pagrindu (2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11‑443/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005 m., p. 124–131).

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas šioje byloje turi materialinį teisinį suinteresuotumą dėl Akto panaikinimo, būtina nustatyti, ar pareiškėjas turi gintiną subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą, ar ginčijamas Aktas šią subjektinę teisę ar įstatymų saugomų interesą pažeidžia arba kvestionuoja (ginčija). Be to, būtina įvertinti, ar pareiškėjo prašomas taikyti teisių ar įstatymų saugomų interesų gynybos būdas yra tinkamas joms apginti. Prašymas taikyti netinkamą, t. y. pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų negalintį apginti gynybos būdą, gali būti pagrindu atmesti reikalavimą.

VII. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui priklauso su žemės sklypu, kuriame yra pastatytas ginčo statinys, besiribojantis sklypas ir šiame sklype esantis gyvenamasis namas. Tačiau vien ši faktinė aplinkybė, atsižvelgiant į ginčo laikotarpiu statybos teisinius santykius reglamentavusias teisės normas, negali suponuoti pareiškėjo materialinį teisinį suinteresuotumą dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo. Kitaip tariant, vien tik kaimynystės faktas nereiškia, kad bet koks statybos teisinius santykius reguliuojančių teisės normų pažeidimas savaime lemia ir gretimo žemės sklypo (statinio) savininko (naudotojo, valdytojo) teisių ar teisėtų interesų pažeidimą.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, savo reikalavimą dėl Akto panaikinimo pareiškėjas grindžia Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, akcentuodamas, kad ginčo statinys yra pastatytas nesilaikant norminiuose teisės aktuose nustatytų minimalių atstumų iki gretimo (pareiškėjo) žemės sklypo ribos bei riboja natūralų jo gyvenamųjų patalpų apšvietimą.

Pareiškėjo nurodoma Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (ginčui aktuali 2003 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. IX‑1780 redakcija) įtvirtino bendrą reikalavimą, jog „atliekant statinio statybinius tyrinėjimus, rengiant statinio projektą, statant ir pripažįstant statinį tinkamu naudoti bei statinį naudojant ir prižiūrint, be [Statybos] įstatymo, privaloma vadovautis kitais įstatymais, teisės aktais ir nustatyta tvarka patvirtintais normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais“. To paties straipsnio 4 dalis (Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija), kuria taip pat remiasi pareiškėjas, nustatė, jog „statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas“.

Šiame kontekste pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo gyvenamojo namo (patalpų) insoliacija, paminėtina, jog Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 4 punktas (Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija), kaip vieną iš minėtų sąlygų, kurios gali būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas, numatė patalpų, skirtų žmonėms gyventi, dirbti ar verstis kita veikla, natūralaus apšvietimo pagal higienos ir darbo vietų įrengimo reikalavimus išsaugojimą. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo statinys iš tiesų kaip nors neleistinai paveikė aptariamą pareiškėjo gyvenimo ir veiklos sąlygą, šių abstrakčių teiginių pareiškėjas nepagrindžia jokiomis konkrečiomis teisės aktų ir (ar) kitų normatyvinių statybos dokumentų nuostatomis.

Kita vertus, pareiškėjas savo reikalavimą taip pat grindžia aplinkybe, jog ginčo statinys buvo pastatytas pažeidžiant minimalius atstumus iki jo žemės sklypo ribos. Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra, tačiau trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas nepagrindžia, kokias konkrečiai teises ir teisėtus interesus bei kaip neigiamai paveikia šis pažeidimas (II t., b. l. 62).

Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10‑809/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 13, 2007 m.) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (pvz., 2010 m. liepos 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, Teismų praktika Nr. 34, 2011 m.; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2011) praktikoje laikomasi pozicijos, kad minėtų (teisės aktuose nustatytų) atstumų pažeidimas savaime kvalifikuojamas kaip gretimo sklypo savininko teisių, įtvirtintų teisės aktuose, pažeidimas. Kitaip tariant, minėtų teisės aktų pagrindu atsiranda sklypo savininko teisė reikalauti, kad gretimame sklype statomas statinys būtų ne mažesniu atstumu nuo jo sklypo nei teisės aktuose nustatytas atstumas. Ši teisė yra savarankiška ir gali būti ginama įstatymų nustatytais būdais. Jokių kitų teisių egzistavimo ir jų pažeidimo pareiškėjai neturi įrodinėti. Vadinasi, pareiškėjui teigiant, kad gretimame sklype esantis statinys buvo pastatytas nesilaikant nustatyto atstumo, įrodinėjimo dalykas byloje yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, t. y. kaimyninio sklypo savininkas turi įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami, tačiau, skirtingai nei nurodo trečiasis suinteresuotas asmuo, neturi įrodinėti, kokių (kitų) neigiamų padarinių jam sukelia tokios statybos, nes šių reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas jo subjektinės teisės, garantuojamos tuo teisės aktu, pažeidimu. Taigi nustačius, kad pareiškėjas turi atitinkamas subjektines teises, nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar ginčijamas Aktas gali būti vertinamas kaip pažeidžiantis minėtas pareiškėjo subjektines teises.

Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalis (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X‑857 redakcija) nustatė, kad „pastatytą, rekonstruotą ar kapitališkai suremontuotą statinį (jo dalį, kuri gali būti naudojama neatsižvelgiant į tai, ar likusių dalių statyba užbaigta) pripažįsta tinkamu naudoti komisija šio straipsnio 2 dalyje nurodytų institucijų nustatyta tvarka“. Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalis nustatė (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija), kad statinį galima naudoti tik įvykdžius šio straipsnio 1 dalies reikalavimus. Statybos įstatymo 40 straipsnio 2 punkte (2003 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. IX-1780 redakcija) buvo nustatyta, kad statinių naudotojai privalo nenaudoti statinio, kol jis nebaigtas statyti ir (ar) nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti. Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalis (Lietuvos Respublikos 2006 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. X-1009 redakcija) nustatė, kad pripažintino tinkamu naudoti statinio kadastriniai matavimai atliekami Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius kadastro duomenis, pripažintas tinkamu naudoti statinys Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka įregistruojamas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre. Taigi apibendrinant tai, kas paminėta anksčiau, matyti, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas iš esmės suteikė teisę naudoti atitinkamą statinį, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka įregistruoti jį Nekilnojamojo turto registre kaip užbaigtą statinį.

Jau minėta, kad sklypo savininkas turi teisę reikalauti, kad gretimame sklype statomas statinys būtų ne mažesniu atstumu nuo jo sklypo nei teisės aktuose nustatytas atstumas. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, ši teisė privalo būti aiškinama kaip apimanti ir teisę reikalauti, kad statinys ne tik nebūtų statomas arčiau nei nustatyta teisės aktuose, bet ir nebūtų naudojamas, jei jis jau buvo pastatytas pažeidžiant nustatytus atstumus. Priešingu atveju asmens subjektinė teisė reikalauti teisės aktuose nustatytų atstumų laikymosi taptų neveiksminga ir iš esmės fiktyvia. Vadinasi, pareiškėjas turi teisę reikalauti, kad nebūtų naudojamas per arti jo sklypo pastatytas statinys. Todėl atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Aktas, kaip statybos baigiamasis dokumentas, nagrinėjamu atveju iš esmės suteikė teisę (sudarė prielaidas) naudoti trečiojo suinteresuoto asmens statinį, pastatytą pažeidžiant teisės aktuose nustatytus atstumus, objektyviai vertinant, galima daryti išvadą, kad ginčijamas Aktas pažeidžia pirmiau paminėtas pareiškėjo teises. Nustačius teisės pažeidimo faktą, būtina įvertinti, ar pareiškėjas pasirinko tinkamą savo teisių gynybos būdą.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju prašomas taikyti šių teisių gynybos būdas – panaikinti Aktą – yra tinkamas. Reikalavimo dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo patenkinimas šiuo atveju gali prisidėti prie visapusiško pareiškėjo teisių apgynimo, nes patenkinus jį, būtų pašalinamos abejonės dėl negalimumo naudoti statinį ir pačio statinio, kurio statybos leidimas ir su juo susijęs detalusis planas panaikintas, (ne)teisėtumo. Priešingas aiškinimas, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis būtų neteisingas, nes reikštų, kad ginčijamas Aktas gali būti laikomas teisėtu ir gali būti paliktas galioti, nors statybos leidimas ir su juo susijęs detalusis planas, kurio pagrindu buvo pastatytas Aktu pripažintas tinkamu naudoti statinys, buvo panaikinti.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, panaikinus šio statinio statybos leidimą ir su juo susijusį detalųjį planą, iš esmės gali būti naikinamas, nes jo neteisėtumas pats savaime kyla iš pagrindą (prielaidas) jį priimti sudariusių administracinių aktų neteisėtumo (iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex injuria jus non oritur); žr. taip pat, pvz., Vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-648/2010). Minėta aplinkybė, be kita ko, eliminuoja teismo pareigą šioje byloje papildomai pasisakyti ir vertinti proceso šalių argumentus dėl šioje byloje ginčijamo statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto (ne)teisėtumo.

Apibendrindama tai, kas pasakyta pirmiau, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo materialinį teisinį suinteresuotumą, taip pat teisę reikalauti panaikinti Aktą kaip pažeidžiantį teisės aktais jam garantuojamą teisę į atitinkamą statinio gretimame sklype atstumą iki jo sklypo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartis naikintina, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartį ir priimti naują nutartį.

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Archidis“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė