2021-07-14 Nr. AB-14539-3-61-3-01109-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1646-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01109-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Š. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2020 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-1436 (toliau – ir VSDFV Sprendimas); 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2020 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (9.13)VPA-SP11-1408; 3) netenkinus pateiktų prašymų dėl administracinių aktų panaikinimo, kreiptis su prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 133 straipsnio normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nustatoma asmenų, pripažinusių ne biologinio vaiko tėvystę po jo gimimo, subjektinė teisė pasinaudoti trisdešimties kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogomis ir (ne)gauti socialinę išmoką tokių atostogų laikotarpiu neprieštarauja: Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir jo elementui – proporcingumo principui; Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam diskriminavimo draudimui; Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintai šeimos, tėvystės ir vaikystės apsaugai; Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti valstybės paramą asmenims, kurie augina ir auklėja vaikus namuose; Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintai piliečių teisei gauti socialinę paramą nedarbo atveju. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

1.1. 2019 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas pripažino vaiko K. S. tėvystę, nors nėra jo biologinis tėvas. 2019 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas kreipėsi su prašymu į Skyrių, prašydamas skirti jam tėvystės išmoką už vaiką, laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. sausio 5 d. Visų trijų darbdavių pareiškėjas buvo išleistas trisdešimties kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogų ir nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. sausio 5 d. atostogavo prižiūrėdamas nepilnametį vaiką, tačiau socialinių išmokų už minėtą laikotarpį negavo.

1.2. DK 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog po vaiko gimimo tėvui gali būti suteikiamos trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos iki vaikui sukanka trys mėnesiai, t. y. nuo to momento, kai objektyviai atsiranda juridinis faktas, jog vaikas turi tėvą, t. y. pirminį vaiko kilmės patvirtinimo dokumentą – civilinės metrikacijos skyriaus gimimo įrašą, padarytą civilinės metrikacijos skyriuje. Nuo šio juridinio fakto įregistravimo atsiranda vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos. DK 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog įvaikintojams per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo dienos gali būti suteikiamos trisdešimties kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos, įvaikinus du ir daugiau vaikų atostogoms suteikiamos per šešis mėnesius. Taigi, šioje normoje įtvirtinta taisyklė, jog teisė į išmoką atsiranda ne nuo vaiko gimimo, o nuo juridinio fakto (įvaikinimo) atsiradimo apie vaikų ir įvaikintojų (tėvų) tarpusavio teises ir pareigas.

1.3. Pareiškėjas yra pripažinęs tėvystę dar dviem ne biologiniams vaikams. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 10 d. yra pripažinęs tėvystę ir kitam ne biologiniam vaikui bei pasinaudojęs tėvystės atostogomis laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 5 d. iki 2020 m. vasario 5 d. antrajam vaikui prižiūrėti, būtent pagal DK 133 straipsnio 2 dalį (tėvystės teisių ir pareigų atsiradimas per įvaikinimo institutą). Be to, net trys skirtingi pareiškėjo darbdaviai vertino, jog tėvystės pripažinimas ne biologiniam vaikui labiau artimas įvaikinimo institutui pagal DK 133 straipsnio 2 dalį, kadangi tarp vaiko ir tėvo nėra biologinio ryšio, o juos sieja išimtinai tik socialinis ir teisinis ryšiai, kurie yra būdingi būtent įvaikinimo institutui, kaip jo skiriamieji bruožai. Be to, atsakovas 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. (9.4) VPA_SP3-5913 patvirtino pareiškėjo poziciją, jog teisę gauti socialines išmokas tėvystės atostogų laikotarpiu pagal DK 133 straipsnio 2 dalį vaikui galima, tačiau pasinaudoti tokia teise gauti socialines išmokas už pirmąjį vaiką tėvystės atostogų laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. sausio 5 d. Taigi, atsakovas iš esmės tokius pat faktus vertino skirtingai.

1.4. Tėvystės pripažinimas ne biologiniams vaikams gali būti prilyginamas įvaikinimui socialinių išmokų skyrimo kontekste, vadovaujantis konstitucinėmis tėvystės puoselėjimo gairėmis. Jeigu teismas manytų, jog nagrinėjamoje situacijoje turėtų būti taikoma DK 133 straipsnio 1 dalies sąvoka – vaiko gimimo diena, nagrinėjamu atveju turi būti aiškinama kaip tėvystės pripažinimo diena (2019 m. rugpjūčio 9 d.). 2019 m. gruodžio 3 d įstatymu Nr. XIII-2595 (TAR, 2019, Nr. 2019-20027) nustatyta, kad įstatymo Nr. XIII-2595 nuostatos taip pat taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo (2020 m. sausio 1 d.) gimusių vaikų tėvams, jeigu po šio įstatymo įsigaliojimo dienos nėra praėjęs vienų metų terminas nuo vaiko gimimo dienos ir tėvai nebuvo pasinaudoję po vaiko gimimo suteikiamomis trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogomis.

1.5. Tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo turėjo pareigą taikyti DK 133 straipsnio normą ne izoliuotai, o sistemiškai ir teleologiškai įvertinę ordinarinių įstatymų normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.140 str. 4 d. 3.141 str., 3.142 str. 1 d., 3.227 str.), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus dėl tėvystės, kaip konstitucinės vertybės, visokeriopo puoselėjimo ir saugojimo, Konstitucijos nuostatas (29 str., 38 str. 1, 2 d., 39 str. 1 d., 52 str.) bei bendruosius teisės principus – teisinės valstybės ir proporcingumo.

1.6. Pareiškėjas, pasinaudojęs įstatyme numatytomis ne ginčo teisenos priemonėmis, t. y. notariniu tėvystės pripažinimu, negali atsidurti blogesnėje padėtyje negu įvaikintojai, nes toks faktų vertinimas pažeistų konstitucinius asmenų lygybės ir nediskriminavimo principus ir nebūtų objektyviai pateisinamas, nes pareiškėjas palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojamas, nors tarp tų grupių (įvaikintojų ir tėvų, pripažinusių tėvystę) nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų. Tiek asmeniui pripažinusiam tėvystę, tiek asmeniui įvaikinusiam vaiką atsiranda vienodos teisinės pasekmės (pagal CK 3.140 str. 4 d., jei vaiką pagimdė motina, kuri nėra susituokusi, ir jei po ankstesnės santuokos pabaigos praėjo daugiau kaip trys šimtai dienų, vaiko tėvu gimimo akto įraše gali būti įrašytas vyras, šios knygos nustatyta tvarka tėvystės pripažinimo pareiškimu pripažinęs tėvystę; pagal CK 3.227 str. 2 d. įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą).

2. Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime atsakovas nurodė:

2.1. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 17 d. pateikė Skyriui prašymą skirti tėvystės išmoką už (duomenys neskelbtini) gimusį vaiką, už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. sausio 5 d., prie prašymo pridėjo notaro 2019 m. rugpjūčio 9 d. patvirtintą pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo, kuriuo pareiškėjas pripažino vaiko K. S. tėvystę.

2.2. Skyrius Sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjui tėvystės išmokos už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. sausio 5 d., nes pagal nustatytą teisinį reglamentavimą tėvystės išmoka mokama tėvystės atostogų, suteiktų pagal DK 133 straipsnio nuostatas, laikotarpiu, t. y. arba nuo vaiko gimimo, iki vaikui sukanka trys mėnesiai, kaip reglamentavo iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusi DK 133 straipsnio 1 dalis, arba per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo dienos, kaip reglamentuoja DK 133 straipsnio 2 dalis. Pareiškėjui tėvystės atostogos už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini), kurio tėvystę pareiškėjas pripažino notaro 2019 m. rugpjūčio 9 d. patvirtintu pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, buvo suteiktos ne pagal DK 133 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, nes pareiškėjas vaiko neįsivaikino, o tėvystės pripažinimas negali būti laikomas vaiko įvaikinimu.

2.3. Pagrindas suteikti tėvystės atostogas pagal DK 133 straipsnio 2 dalį yra teismo sprendimas dėl įvaikinimo, o ne notaro patvirtintas tėvystės pripažinimas, kuris nėra laikomas vaiko įvaikinimu.

2.4. Pareiškėjui tėvystės atostogos už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini) (kaip ir už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini)) buvo suteiktos ne pagal DK 133 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Skyrius, vadovaudamasis gero administravimo principu, įvertinęs tai, kad pareiškėjui už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini), tėvystės atostogos galėjo būti suteiktos DK 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, paskyrė pareiškėjui tėvystės išmoką už vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), tėvystės atostogų laikotarpį nuo 2020 m. sausio 7 d. iki 2020 m. vasario 5 d. Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjui negalėjo būti suteiktos tėvystės atostogos nei DK 133 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (nes iki vaikui sukako trys mėnesiai, pareiškėjas dar nebuvo pripažinęs vaiko tėvystės), nei DK 133 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu (nes vaikas nebuvo įvaikintas, o tėvystės pripažinimas negali būti laikomas vaiko įvaikinimu). Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Skyrius iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertino skirtingai.

2.5. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nepagrindžia DK 133 straipsnio nuostatų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar DK 133 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Š. S. skundą.

4. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV ir Skyriaus sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjui skirti tėvystės išmoką.

5. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 17 d. pateikė Skyriui prašymą skirti tėvystės išmoką už (duomenys neskelbtini) gimusį vaiką, už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. sausio 5 d., bei pridėjo Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaro 2019 m. rugpjūčio 9 d. patvirtintą pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo. Pareiškime įrašyta, jog J. J. sutinka, kad Š. S. būtų pripažintas jos sūnaus K. J., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvu, ir kad jo, kaip tėvo, duomenys būtų įrašyti sūnaus gimimo įraše, taip pat sutiko, kad sūnui būtų suteikta tėvo pavardė.

5.2. Byloje pateikti pareiškėjo darbdavių uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) 9-SD pranešimai Skyriui apie apdraustajam Š. S. suteiktas tėvystės atostogas pagal DK 133 straipsnio 2 dalį.

5.3. Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, pareiškėjui tėvystės atostogos suteiktos pagal DK 133 straipsnio 2 dalį nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. sausio 5 d. (30 kalendorinių dienų).

5.4. Skyriaus Sprendimu nuspręsta neskirti pareiškėjui tėvystės išmokos už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. sausio 5 d., nes tėvystės išmoka mokama tėvystės atostogų, suteiktų pagal DK 133 straipsnio nuostatas, laikotarpiu. Pareiškėjui tėvystės atostogos už vaiką K. S., gimusį (duomenys neskelbtini), kurio tėvystę pareiškėjas pripažino notaro 2019 m. rugpjūčio 9 d. patvirtintu pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, buvo suteiktos ne pagal DK 133 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, nes pareiškėjas vaiko neįsivaikino, o tėvystės pripažinimas negali būti laikomas vaiko įvaikinimu.

5.5. Pareiškėjas Skyriaus Sprendimą apskundė VSDFV, kuri VSDFV Sprendimu pareiškėjo skundo netenkino ir nusprendė, kad Skyrius Sprendimu pagrįstai pareiškėjui nepaskirta tėvystės išmoką už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. sausio 5 d. VSDFV Sprendime pažymėta, jog asmuo, pateikęs prašymą skirti tėvystės išmoką DK 133 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, turi įrodyti ne tik vaiko gimimo, bet ir vaiko įvaikinimo faktą. Vaikas gali būti įvaikinamas tik teismo sprendimu, tačiau pareiškėjas pateikė dokumentus apie vaiko tėvystės pripažinimą, bet ne įvaikinimo faktą.

6. Teismas nurodė, kad tėvystės išmokų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatai (toliau – Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86.

7. Teismas apžvelgė Įstatymo nuostatas (5 str. 3 d. 2 p., 19 str. 1 d. 2 p., 20 str.), DK nuostatas (133 str. 1 d., 2 d. (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 27 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) ir Nuostatų 69.4 punktą.

8. Teismas pabrėžė, kad tėvystės pripažinimas ir įvaikinimas yra skirtingi šeimos teisės institutai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai ginčijamu Skyriaus Sprendimu neskyrė pareiškėjui tėvystės išmokos už vaiką K. S., kurio tėvystę jis pripažino notaro patvirtintu pareiškimu, bet ne teismo sprendimu dėl įvaikinimo.

9. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo argumentas, kad Skyrius iš esmės tokius pat faktus (pareiškėjui tėvystės atostogos už antrą vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini), taip pat buvo suteiktos pagal DK 133 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, tačiau buvo skirta ir išmoka) vertino skirtingai yra nepagrįstas, nes Skyrius, vadovaudamasis gero administravimo principu, įvertinęs tai, kad pareiškėjui už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini), tėvystės atostogos galėjo būti suteiktos DK 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, paskyrė pareiškėjui tėvystės išmoką už vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), tėvystės atostogų laikotarpį nuo 2020 m. sausio 7 d. iki 2020 m. vasario 5 d. Teismas konstatavo, kad antruoju atveju pareiškėjas antrojo vaiko tėvystę pripažino 2019 m. gruodžio 10 d., t. y. praėjus tik dviem mėnesiams nuo vaiko gimimo ir iš karto kreipėsi dėl tėvystės išmokos, todėl faktinė situacija nėra visiškai tokia pati, kaip ginčo atveju.

10. Teismas pritarė atsakovo argumentui, jog nagrinėjamoje byloje, taikant DK 133 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią iki 2020 m. sausio 1 d., pareiškėjui negalėjo būti suteiktos tėvystės atostogos nei DK 133 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (nes iki vaikui sukako trys mėnesiai, pareiškėjas dar nebuvo pripažinęs vaiko tėvystės), nei DK 133 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu (nes vaikas nebuvo įvaikintas, o tėvystės pripažinimas negali būti laikomas vaiko įvaikinimu).

11. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 20 straipsniu bei Nuostatų 69.4 punkto reikalavimais, padarė išvadą, jog Skyriaus Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakyta pareiškėjui skirti tėvystės išmoką.

12. Vertindamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nepagrindžia DK 133 straipsnio nuostatų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar DK 133 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

III. 13. Pareiškėjas Š. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tuo atveju, jei jo skundas bus atmestas. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

13.1. Tėvystės pripažinimas ne biologiniams vaikams gali būti prilyginamas įvaikinimui tik socialinių išmokų skyrimo kontekste pagal DK 133 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis konstitucinėmis tėvystės puoselėjimo gairėmis, kadangi tarp vaiko ir tėvo nėra biologinio ryšio, o juos sieja išimtinai tik socialinis ir teisinis ryšiai, kurie yra būdingi išimtinai įvaikinimo institutui, kaip jo skiriamieji bruožai. Nustatant tėvystę vaiko kilmės pagrindais (CK 3 knygos IV dalies X skyriuje) akcentuojamas ne tik teisinis ryšys, bet ir biologinis ryšys.

13.2. Atsakovas yra paskyręs pareiškėjui tėvystės išmoką už kitą vaiką – gimusį (duomenys neskelbtini) (kurio tėvystę pareiškėjas taip pat yra pripažinęs, ir pareiškėjui už šį vaiką buvo suteiktos tėvystės atostogos DK 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka), ir esant tokiems patiems faktams, neleido pareiškėjui pasinaudoti tokia pačia teise gauti socialines išmokas už pirmąjį vaiką – gimusį (duomenys neskelbtini), tėvystės atostogų laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. sausio 5 d. Atsakovo gynybinė versija apie tai, kad atsakovas vadovavosi gero administravimo principu, buvo pateikta tik teisme, o telefoninių pokalbių metu tiek atsakovo, tiek trečiojo suinteresuoto asmens atstovai sutiko, jog susiklosčiusi situacija yra išskirtinė ir lingvistinis DK 133 straipsnio normos aiškinimas yra nepakankamas, tačiau tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo nėra kompetentingi aiškinti šią normą plačiau ir šiuo klausimu turėtų pasisakyti teismas.

13.3. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nemotyvuotai vien tik lingvistiniu metodu aiškino DK 133 straipsnio 1 dalies normą, t. y. pareiškėjo teisės atsiradimą į socialinę išmoką siejo išskirtinai tik su vaiko gimimo momentu.

13.4. Aiškinant DK 133 straipsnio 1 dalies normą dėl teisės į socialinę išmoką išimtinai tik nuo gimimo momento, šiurkščiai būtų nukrypta nuo konstitucinių tėvystės puoselėjimo gairių. Analogiškoje situacijoje atsidūrę DK 133 straipsnio 1 dalies normos adresatai dėl spragos įstatyme apskritai negalėtų gauti socialinių išmokų tėvystės atostogų metu, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas lyginant su įvaikintojais DK 133 straipsnio 2 dalyje.

13.5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, jeigu DK 133 straipsnio 1 dalies norma būtų aiškinama ne tik lingvistiškai, bet ir teologiškai bei sistemiškai su aukščiausiosios teisės bei ordinariniais teisės aktais pagal naujai įsigaliojusį 2019 m. gruodžio 3 d. įstatymą Nr. XIII-2595 (TAR, 2019, Nr. 2019-20027), kuriame nustatyta, kad įstatymo Nr. XIII-2595 nuostatos taip pat taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo (2020 m. sausio 1 d.) gimusių vaikų tėvams, jeigu po šio įstatymo įsigaliojimo dienos nėra praėjęs vienų metų terminas nuo vaiko gimimo dienos ir tėvai nebuvo pasinaudoję po vaiko gimimo suteikiamomis trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogomis, t. y. Nuostatų 69.4 punkto normos dispozicijos nustatytos teisinio santykio dalyvių subjektyviųjų teisių visumos atsiradimo, t. y. nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. momento, atsiradus 4 elementui - šeimos teisiniam santykiui tarp tėvo ir vaiko, tokiu atveju pareiškėjui priklausytų teisė į socialinę išmoką.

13.6. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 1274 (2002) 2002 m. kovo 26 d. (toliau – ir Rezoliucija) valstybės narės raginamos remti nuoseklios ir integruotos šeimos politikos įgyvendinimą, į savo įstatymus įtraukti apmokamų tėvystės atostogų principą vaikams prižiūrėti.

13.7. Vadovaujantis 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1158 dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, kuria panaikinama Tarybos direktyva 2010/18/ES (toliau – ir Direktyva) 4 straipsniu ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pareiškėjas ar bet kuris kitas tos pačios normos adresatas pasinaudojęs tėvystės pripažinimo institutu (atsiradus šeimos teisiniams santykiams, t. y. visetui dispozicijos taisyklių) vėliau nei 1 vieneri metai po vaiko gimimo apskritai praranda subjektinę teisę į socialinę išmoką tėvystės atostogų metu, nors tarp tėvų pripažinusių tėvystę (DK 133 str. 1 d.) ir įvaikintojų (DK 133 str. 2 d.) nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Būtent tokiais veiksmais, nevykdydama pasyviosios pareigos, valstybė narė pažeidė Direktyvos objektą – didinti paskatas darbuotojams, kurie yra tėvai, ypač vyrams, imti šioje direktyvoje numatytas atostogas, bei gauti tinkamo dydžio išmokas esant atostogose.

13.8. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nurodo naujus pagrindus, remiantis Direktyvos bei Rezoliucijos nuostatomis, nors šiais pagrindais nesirėmė pirmosios instancijos teisme, tačiau šie pagrindai turėtų būti nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, kadangi tėvo teisė į socialinę išmoką tiesiogiai susijusi su mažamečio vaiko finansinės gerovės užtikrinimu, o tuo pačiu su viešuoju interesu.

14. Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino surinktus įrodymus, todėl teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė. Teismas motyvavo pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumą, pagrindė savo išvadas byloje surinktais duomenimis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teismo sprendimas neteisingas.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. VSDFV, pakartodamas bylos faktines aplinkybes, nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad tėvystės pripažinimas ne biologiniams vaikams pagal DK 133 straipsnio 2 dalį gali būti prilyginamas įvaikinimui tik socialinių išmokų skyrimo kontekste. DK 133 straipsnyje aiškiai apibrėžti atvejai, kada suteikiamos tėvystės atostogos, o Įstatyme – kada mokama tėvystės išmoka. Nei Skyriui, nei VSDFV nėra suteikta teisė skirti išmokas kitaip, nei nustatyta teisės aktuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Ginčas byloje kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2020 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. (9.13)VPA-SP11-1408 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. (11.1E) I-1436 teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, sprendime konstatavęs, kad, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 20 straipsniu, Nuostatų 69.4 papunkčio reikalavimais, darytina išvada, jog atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius 2020 m. vasario 6 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti tėvystės išmoką.

18. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kurį argumentuoja iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Nurodo ir papildomus pagrindus: Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 1274 (2002) 2002 m. kovo 26 d., 2019 m. birželio 20 d., Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1158 dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, kuria panaikinama Tarybos direktyva 2010/18/ES 4 straipsnį, t. y. apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurių nebuvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui ir dėl kurių teismas neturėjo pagrindo pasisakyti ginčijamame sprendime.

19. Tėvystės išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatai.

20. Pagal Nuostatų 69.4 papunktį Socialinio draudimo išmokoms gauti teritoriniam skyriui turi būti pateikti: tėvystės išmokai – prašymas, įsakymo (potvarkio) dėl tėvystės atostogų suteikimo kopija, nuorašas ar išrašas (jeigu nepateiktas pranešimas apie apdraustajam asmeniui suteiktas (atšauktas) nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogas arba atostogas vaikui prižiūrėti (forma 9–SD), vaiko (vaikų) gimimo ir tėvystės faktą patvirtinantys dokumentai.

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 17 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą skirti tėvystės išmoką už (duomenys neskelbtini) gimusį vaiką, už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. sausio 5 d., bei pridėjo Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaro 2019 m. rugpjūčio 9 d. patvirtintą pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo. Pareiškime įrašyta, jog J. J. (vaiko motina) sutinka, kad Š. S. būtų pripažintas jos sūnaus K. J., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvu.

22. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teisę gauti tėvystės išmoką turi tėvas (įtėvis), kuris įstatymų nustatyta tvarka yra išleistas tėvystės atostogų, išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, išleistam tėvystės atostogų. Pagal Įstatymo 20 straipsnį tėvystės išmoka mokama tėvystės atostogų, suteiktų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 133 straipsnį, laikotarpiu.

23. Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 27 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad darbuotojams po vaiko gimimo suteikiamos trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos. Šios atostogos suteikiamos bet kuriuo laikotarpiu nuo vaiko gimimo iki vaikui sukanka trys mėnesiai (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ir daugiau vaikų – nuo vaiko gimimo iki vaikui sukanka šeši mėnesiai). Šio straipsnio 1 dalies redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2020 m. sausio 1 d. nustatyta, kad trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos po vaiko gimimo darbuotojams suteikiamos bet kuriuo laikotarpiu nuo vaiko gimimo iki vaikui sukanka vieni metai. Tame pačiame įstatyme nustatyta, kad Įstatymo nuostatos taip pat taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo (2020 m. sausio 1 d.) gimusių vaikų tėvams, jeigu po šio įstatymo įsigaliojimo dienos nėra praėjęs vienų metų terminas nuo vaiko gimimo dienos ir tėvai nebuvo pasinaudoję po vaiko gimimo suteikiamomis trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogomis.

24. Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo (skubaus vykdymo atveju – per tris mėnesius nuo sprendimo vykdymo pradžios) dienos darbuotojams suteikiamos trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos. Įvaikinus du ir daugiau vaikų – šios atostogos suteikiamos per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo (skubaus vykdymo atveju – per šešis mėnesius nuo sprendimo vykdymo pradžios) dienos. Šioje dalyje nurodytos atostogos nesuteikiamos tuo atveju, kai įvaikintas sutuoktinio vaikas <...>. Pagal Darbo kodekso 133 straipsnio 3 dalį už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų atostogų laiką mokama Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta išmoka.

25. Civilinio kodekso 3.142 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vyras, laikantis save tėvu, turi teisę kartu su vaiko motina kreiptis į notarą, kad būtų patvirtintas pareiškimas dėl tėvystės pripažinimo.

26. Valstybė, pasirinkdama vaiko kilmės iš motinos ir tėvo nustatymo būdus ir sąlygas, įtvirtina tam tikras jos ginamas vertybes, pavyzdžiui, Lietuvos teisinėje sistemoje nustatyta biologinė motinystė (žr. CK 3.139 straipsnį), tačiau tėvystė yra preziumuojama tėvui ir motinai esant santuokoje (žr. CK 3.140 straipsnio 1–3 dalis, 3.143 straipsnio 3 dalį, 3.150 straipsnio 1 dalį), taip ginant ne tiek biologinę tėvystę, kiek šeimos santykių, kuriamų santuokos pagrindu, stabilumą. Tais atvejais, kai vaikas gimsta ne santuokoje, valstybė įtvirtina kitus būdus nustatyti galimą tėvystę, t. y. tėvystės pripažinimo ir nustatymo institutus (CK 3.140 straipsnio 4 dalis). Tėvystei pripažinti yra būtinos šios sąlygos: 1) vaiko gimimo įraše nėra duomenų apie tėvą dėl to, kad vaikas gimė ne santuokoje arba buvo nuginčyta vaiko motinos sutuoktinio tėvystė (CK 3.141 straipsnio 1–2 dalys); 2) vaiko motinos sutikimas (CK 3.142 straipsnio 1 dalyje, 3.143 straipsnio 1, 4 dalyse nustatyta, kad pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo vyras, laikantis save vaiko tėvu, paduoda kartu su vaiko motina, o CK 3.144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai vaiko motina negali kartu paduoti pareiškimo dėl tėvystės pripažinimo, šį turi patvirtinti teismas); 3) asmens, laikančio save vaiko tėvu, savanoriškas pareiškimas dėl tėvystės pripažinimo (CK 3.142 straipsnio 1 dalis, 3.143 straipsnio 1, 4 dalys); <...>. Vyrui, laikančiam save vaiko tėvu, tačiau nesančiam tikram dėl egzistuojančio genetinio ryšio su vaiku ar net ir žinančiam, kad jis nėra vaiko biologinis tėvas, suteikiama galimybė pripažinti tėvystę pareiškimu, esant anksčiau minėtoms sąlygoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiu būdu įtvirtinama galimybė pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo išreikšti ketinimą būti tėvu, prisiimti tėvo vaidmenį ir atlikti tėvo funkcijas, t. y. plėtoti socialinę, psichologinę tėvystę, tačiau pažymėtina, kad asmuo, kuris žinojo nesantis vaiko biologiniu tėvu, bet pripažino tėvystę, iš esmės praranda galimybę vėliau ją nuginčyti, taip ginant šeimos santykių, tėvo ir vaiko santykių stabilumą, nepriklausomai nuo biologinės tiesos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-387-916/2020).

27. Atkreiptinas dėmesys, kad įvaikinimas pagal Civilinio kodekso V dalies normas yra kur kas ilgesnis ir sudėtingesnis procesas. Civilinio kodekso 3.227 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti, įsiteisėjimo, išskyrus šio kodekso 3.222 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį (Įvaikinę vaiką, įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo nutarties perkelti vaiką į šeimą įsiteisėjimo. Teismas tai pažymi teismo sprendime.). Bet kuriuo atveju įvaikinimui būtinas teismo sprendimas. Atsižvelgiant į anksčiau minėtą Civilinio kodekso normose nustatytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegijos vertinimu, tėvystės pripažinimas pagal pareiškimą ir įvaikinimas yra visiškai skirtingi tėvystės nustatymo faktai, tad įstatymų leidėjas turi pagrindą juos vertinti skirtingai ir taikyti nevienodą teisinį reglamentavimą tėvystės atostogų suteikimo kontekste. Bet kokiu atveju teisė pasinaudoti tėvystės atostogomis nesiejama su teise gauti tėvystės išmoką Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

28. Įvertinusi nagrinėjamo ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir atsakovo pozicija, kad pareiškėjas, 2019 m. rugpjūčio 9 d. notaro patvirtintu pareiškimu pripažinęs vaiko K. J., gim. (duomenys neskelbtini), tėvystę (o ne teismo sprendimu jį įvaikinęs), nepatenka nei į Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalyje, nei į šio straipsnio 2 dalyje nustatytą tėvystės atostogų reguliavimo sritį. Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalis jam negali būti taikoma dėl to, kad tėvystę pripažino žymiai vėliau, nei vaikui sukako ne tik trys mėnesiai, bet ir vieni metai, o Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalis – dėl to, kad pareiškėjas nepateikė jokio teismo sprendimo, kuriuo būtų konstatuotas K. J. įvaikinimas. Dėl šių priežasčių VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai ir teisėtai atsisakė skirti pareiškėjui tėvystės išmoką Ligos ir motinystės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 20 straipsnio pagrindu.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodydamas, kad jo teisė į socialinę išmoką tiesiogiai susijusi su mažamečio vaiko finansinės gerovės užtikrinimu, o tuo pačiu su viešuoju interesu, šių teiginių nepagrindė nei faktiniais, nei teisiniais argumentais. Jo nurodomas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1158 Dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, kuria panaikinama Tarybos direktyva 2010/18/ES, 4 straipsnis „Tėvystės atostogos“, kurio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybės narės imasi būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad tėvai vyrai, arba, jeigu ir ta apimtimi, kuria tai pripažįstama pagal nacionalinę teisę, tėvui prilyginami antrieji partneriai turėtų teisę į 10 darbo dienų tėvystės atostogas, kurios turi būti paimtos, kai darbuotojui gimsta vaikas, niekaip nepaneigia ginčo laikotarpiu galiojusio Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatų aiškinimo. Ir pagal šias Direktyvos nuostatas 10 darbo dienų tėvystės atostogos siejamos su vaiko gimimu. Be to, šioje Direktyvos nuostatoje įtvirtinta, kad Valstybės narės gali nustatyti, ar tėvystės atostogų dalį galima paimti prieš vaiko gimimą, ar tik po vaiko gimimo ir ar galima tokias atostogas imti lanksčiu būdu. Tai suponuoja išvadą, kad Direktyva palieka teisę valstybėms narėms nustatyti terminus, per kuriuos gali būti suteikiamos tėvystės atostogos tiek nuo vaiko gimimo, tiek ir nuo jo įvaikinimo.

30. Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a) punktą tėvystės atostogos – galimybė gimus vaikui priežiūros teikimo tikslais atleisti nuo darbo tėvą arba jeigu ir ta apimtimi, kuria tai pripažįstama pagal nacionalinę teisę, tėvui prilyginamą antrąjį partnerį. Ir galiausiai, minėtos Direktyvos 20 straipsnis nustato, kad Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip 2022 m. rugpjūčio 2 d., t. y. Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas yra iki 2022 m. rugpjūčio 2 d.

31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrino, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

32. ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

33. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo.

34. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

35. Pareiškėjas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą iš esmės argumentuoja tuo, kad, jo nuomone, tarp tėvų pripažinusių tėvystę (Darbo kodekso 133 str. 1 d.) ir įvaikintojų (Darbo kodekso 133 str. 2 d.) nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Nustatydama teisę į socialinę išmoką pagal Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalį tik nuo vaiko gimimo momento valstybė, anot pareiškėjo, nukrypo nuo konstitucinių tėvystės puoselėjimo gairių, nesilaikė proporcingumo, asmenų lygybės ir teisėtų lūkesčių principų bei Konstitucijos 38 straipsnio 1 bei 2 dalyse suformuotų nuostatų.

36. Atsakydama į deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo teiginius šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas). Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų <...> lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų <...>, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų <...> yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).

37. Teisėjų kolegija šios nutarties 26–28 punktuose išdėstė skirtumus tarp asmenų, pripažinusių vaiko tėvystę notaro patvirtintu pareiškimu, ir asmenų, įvaikinusių vaikus, kurie, teisėjų kolegijos nuomone, įstatymų leidėjui suteikia objektyvią galimybę skirtingai nustatyti tėvystės atostogų gavimo terminą, siejamą su vaiko gimimo data arba teismo sprendimo įsiteisėjimo dėl įvaikinimo data. Pareiškėjas savo valia pasirinko atitinkamą elgesio variantą.

38. Patikrinusi bylos medžiagą, nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Darbo kodekso 133 straipsnio 1 dalies neatitikimo pareiškėjo apeliaciniame skunde išvardintiems principams ar Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

39. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Š. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė