TAR.F83E2A861616 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

3.8.2. Dėl neturtinės žalos, padarytos statutiniam valstybės tarnautojui, atlyginimo

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos, padarytos statutiniam valstybės tarnautojui dėl neteisėto atleidimo iš vidaus tarnybos, atlyginimo klausimo nereglamentuoja nei Vidaus tarnybos statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas, todėl remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, tokios žalos atlyginimui taikomi kiti darbo santykius reglamentuojantys įstatymai. Statutinis valstybės tarnautojas dėl neteisėtų institucijos, kurioje eina tarnybines pareigas, veiksmų įgyja teisę į neturtinės žalos atlyginimą, remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 250 straipsniu, kuris nustato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą; jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu.

Administracinė byla Nr. A3-979/2007

Procesinio sprendimo kategorija 15; 16.6

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. R.,

atsakovo atstovei Vilijai Plotnikovienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. R. kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas priteisti 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teigė, kad neteisėtai atleidžiant jį iš darbo ir nepagrįstai jo atžvilgiu inicijavus ikiteisminį tyrimą, padaryta neturtinė žala, numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje: jis buvo pažemintas, neteko geros reputacijos, patyrė didžiulius išgyvenimus ir psichologinį smurtą, pašlijo sveikata. Dėl atleidimo iš tarnybos ir priverstinės pravaikštos šeima patyrė didelį finansinį smūgį, nes pritrūkus lėšų pragyvenimui, teko jų skolintis, o taip pat sustabdyti gyvybės draudimo sutarties įmokas, paskolos grąžinimą, nutraukti studijas universitete. Grįžus į darbą, vadovybė nepagrįsto ikiteisminio tyrimo pagrindu taip pat neteisėtai apribojo teisę dirbti su slapta informacija, taip trukdydama atlikti tiesiogines pareigas. Pareiškėjo teigimu, Valstybės sienos apsaugos tarnybos neteisėti veiksmai konstatuoti įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais, todėl veiksmų neteisėtumo pakartotinai įrodinėti nebereikia, nes tai numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereguliuoja žalos atlyginimo, todėl pareiškėjas įsitikinęs, kad sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti vadovaujamasi kitų įstatymų nuostatomis, reguliuojančiomis tokios žalos atlyginimą: Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 250 straipsniu, CK 6. 283 straipsnio 1 dalimi.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-703/2004 dėl A. R. atleidimo iš tarnybos nėra konstatuota, kad atsakovo pareigūnai veikė neteisėtai, todėl nėra pagrindo atsirasti atsakovo civilinei atsakomybei (CK 6.271 str.). Pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punkto pagrindu, kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, t. y. ikiteisminis tyrimas nutrauktas nereabilituojančiais pagrindais. Žalos atlyginimą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų reglamentuoja CK 6.272 straipsnio 3 dalis. Tačiau ginčo atveju nėra nei vieno sprendimo ar nutarties, kuria būtų konstatuota atsakovo ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėti veiksmai. Nesant pagal šį straipsnį deliktinės atsakomybės, CK 6.250 straipsnis pareiškėjo atžvilgiu dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti taikomas. Sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo pareigūnų sveikatos sutrikimo atveju, atsakovo teigimu, turi būti vadovaujamasi ne CK 6.283 straipsniu, kuris reglamentuoja žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, o Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniu. Jokio įvykio nebuvo užregistruota, taip pat nėra teismo sprendimo, kuriame būtų konstatuota, jog tarnybos metu pareiškėjui sužalota sveikata. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja neturtinės žalos atlyginimo DK 250 straipsnio pagrindu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 5 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo A. R. skundą atmesti. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Tokiu būdu subjektas, iš kurio turi būti prašoma atlyginti padarytą žalą, nėra konkreti institucija. Todėl pareiškėjas nepagrįstai paduotame skunde dėl neturtinės žalos atlyginimo reikalauja priteisti žalą iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos – ši institucija nagrinėjamu atveju nėra atsakomybės subjektas. Teismas taip pat nustatė, kad A. R. ėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės Operatyvinio veiklos skyriaus viršininko pareigas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2004 m. vasario 20 d.

įsakymu Nr. TE-32, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, jis buvo atleistas iš užimamų pareigų. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gegužės 24 d. sprendimu panaikino minėtą įsakymą, konstatuodamas, kad A. R. nepagrįstai buvo atleistas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos neteisėtų veiksmų, neteisėtai atleidžiant jį iš vidaus tarnybos, taip pat neteisėtai neišmokant jam priklausančio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką; bei jo atžvilgiu neteisėtai pradėto ir vėliau nutraukto ikiteisminio tyrimo.

Teismas nurodė, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo 16 straipsnio 4 ir 5 dalys, 19 straipsnio 2 ir 3 dalys, 39 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas ir šio įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų.

Kitos šio įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas. Teismas konstatavo, kad nei Vidaus tarnybos statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei kiti statutinių valstybės tarnautojų veiklą reguliuojantys teisės aktai nenumato, kad statutinis valstybės tarnautojas dėl neteisėtų institucijos, kurioje eina tarnybines pareigas, veiksmų įgyja teisę į neturtinės žalos atlyginimą. DK 250 straipsnyje įtvirtintas neturtinės žalos atlyginimas taikomas tik darbo sutarties šalims, o nagrinėjamu atveju tarp ginčo šalių buvo susiklostę tarnybiniai santykiai.

Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gegužės 24 d. sprendime pripažino, kad A. R. pažeidė atitinkamų teisės aktų nuostatas (Lietuvos policijos generalinio komisaro, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie VRM direktoriaus, Vadovybės apsaugos departamento prie VRM direktoriaus ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM vado 2003 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. S1-V-24S/6S/3V-4S/1RN-15S 2-ojo punkto reikalavimus, taip pat šiuos įsakymu patvirtintos Vidaus reikalų sistemos operatyvinę veiklą vykdančių padalinių darbo su slaptais bendradarbiaujančiais asmenimis ir operatyvinės veiklos finansavimo instrukcijos 15.1, 15.3, 35, 48 p. reikalavimus, Vidaus reikalų sistemos operatyvinės veiklos darbo su slaptais bendradarbiais instrukcijos, patvirtintos Vidaus reikalų ministro 1994 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. 4S, 3, 17, 61. 73–74 p. reikalavimus ir kt.), o Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2004 m. vasario 20 d. įsakymas Nr. TE-32 teismine tvarka panaikintas tik dėl netinkamo pareiškėjo padarytų pažeidimų kvalifikavimo, institucijai ir teismui skirtingai vertinant įrodymus. A. R. iš esmės neįrodė neturtinės žalos atsiradimo dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad jam dėl nuo 2004 m. spalio 20 d. negauto darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą atsirado neturtinė žala.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tuo metu, kai jo atžvilgiu buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas ir jau atleidus iš tarnybos, sudarinėjo kredito sutartis su banku (2004 m. sausio 23 d. Kredito sutartis Nr. 04-001608-VA-1 būsto remontui). A. R. skunde nurodo, jog tarnybinis patikrinimas turėjo ypatingos įtakos jo sveikatos būklei, pateikė išrašą iš medicininių dokumentų, kad C hepatitas jam diagnozuotas 1998 m. Teismas nurodė, kad nėra įrodymų, jog kitos ligos, diagnozuotos 2003–2005 m., yra susijusios su skunde aprašytais faktais.

Pareiškėjas medikų išvados, patvirtinančios, kad sveikata pablogėjo nuo 2003 m. spalio 23 d. pradėto tarnybinio patikrinimo, teismui nepateikė. A. R. aiškina, kad dėl lėšų stygiaus nebaigė studijų Kauno technologijos universitete, tačiau į bylą pateikė tik 2004 m. kvitus, patvirtinančius, kad nesumokėtas klausytojo mokestis už 2003/2004 m. pavasario semestrą, bet nėra duomenų apie jo išbraukimą iš studentų sąrašų. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog dėl skunde išdėstytų priežasčių jis negalėjo baigti studijų.

Teismas pažymėjo, kad bylos dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų nenagrinėtinos administraciniame teisme, todėl tokių skundo argumentų pagrįstumo nevertino.

III. Pareiškėjas A. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apelianto teigimu, teismas padarė neteisingą išvadą, jog darbdavys jam žalą padarė viešojo administravimo srityje. Paaiškina, kad neturtinė žala jam padaryta dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos ir neteisėto darbo užmokesčio nemokėjimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 rugpjūčio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-826/2005 konstatavo, kad neišmokėjus pareiškėjui darbo užmokesčio, kai teismo sprendimu jis buvo grąžintas į tarnybą, kilo ginčas iš valstybės tarnybos teisinių santykių, todėl ginčui yra taikytinas Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti specialieji įstatymai – Darbo kodeksas.

Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad jis iš tarnybos buvo atleistas neteisėtai ir tai nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje administracinėje byloje, kurioje ginčas buvo kilęs taip pat iš tarnybinių teisinių santykių (ABTĮ 58 str. 2 d.). Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 6.271 straipsnį, kadangi ginčas yra kilęs iš tarnybinių teisinių darbo santykių, todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra taikytinas Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti specialieji įstatymai – DK 248 straipsnis ir 250 straipsnis, įtvirtinantys darbuotojo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš darbdavio.

Teismas neteisingai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnį ir DK 250 straipsnį, t.y. pažeidė materialines teisės normas (ABTĮ 143 str.). Taip pat nepagrįstai teismas konstatavo, kad dėl darbdavio padarytos žalos darbuotojui turi atsakyti valstybė. Paaiškina, kad jis prašė priteisti žalą, kilusią iš tarnybinių teisinių darbo santykių. Šio atveju turėjo būti taikytas specialusis įstatymas – Darbo kodeksas, kiek ginčo santykio nereguliuoja Valstybės tarnybos įstatymas bei kiti specialieji teisės aktai.

Paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, pakeitė atsakovą valstybę į atsakovą darbdavį – Valstybės sienos apsaugos tarnybą, kuris atsakovu yra nurodytas ir šioje administracinėje byloje. Pažymi, kad prašo priteisti žalą pagal įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotus neteisėtus darbdavio veiksmus. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai tiksliai nustatė ginčo esmę. Teismas sprendime nurodė, kad žala kildinama iš 1) neteisėto atleidimo iš tarnybos, negauto uždarbio neteisėto nemokėjimo ir 2) dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo.

Apeliantas paaiškina, kad ikiteisminis tyrimas, kaip ir nurodyti sveikatos sutrikimai bei pirmalaikis išėjimas į pensiją yra nurodomi tik kaip prašomą priteisti neturtinę žalą charakterizuojantys požymiai – darbdavio psichologinis spaudimas ir sukeltos pasekmės. Nurodytos ikiteisminio tyrimo aplinkybės nėra šioje byloje savarankiškas žalos atlyginimo pagrindas. Darbdavys, negalėdamas susitaikyti su tuo, kad jis teismo tvarka 2004-10-20 buvo grąžintas atgal į tarnybą, iškart iniciavo ikiteisminį tyrimą, kurį nutraukus darbdavys atsisakė ne teismo tvarka išmokėti negautą darbo užmokestį.

Tai akivaizdus psichologinio ir materialinio spaudimo silpnesnei teisinio santykio šaliai – darbuotojui – faktas, į kurį teismas neatsižvelgė. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad DK 250 straipsnis taikomas tik teisiniams santykiams, susiklosčiusiems tarp darbo sutarties šalių. DK 11 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog tuo atveju, kai tarp norminių darbo teisės aktų nuostatų yra prieštaravimų, taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata. Taip pat, jei kyla neaiškumų aiškinat darbo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, jos turi būti aiškinamos silpnesniosios teisinio santykio šalies – darbuotojo – naudai.

Apelianto teigimu, teismas spręsdamas administracinę bylą padarė klaidą dėl neturtinės žalos padarymo fakto ir dydžio. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kad jis dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir dėl neteisėtai pusantrų metų nemokėto darbo užmokesčio nepatyrė dvasinių išgyvenimų, nebaigė studijų, nes neturėjo lėšų. Teismas nepagrįstai nurodė, kad jis neteisėtai netekęs darbo ir užmokesčio, praradęs materialinį stabilumą, nepatyrė turtinio ir neturtinio pobūdžio išgyvenimų. Be to, atsakovas net neginčijo pačio žalos padarymo fakto, o tik įrodinėjo, kad už žalą atsakyti turi ne Tarnyba, o Valstybė.

Neturtinės žalos faktas ir mastas nėra ginčijamas, todėl teismas turėjo spręsti tik dėl žalos dydžio. Apeliantas paaiškina, jo vidutinis darbo dienos užmokestis buvo 207,51 Lt, per žalos darymo laikotarpį jis negavo 34 654,17 Lt pajamų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-826/2005). Todėl už visus dėl darbdavio neteisėtų veiksmų patirtus neigiamus moralinio pobūdžio išgyvenimus jis prašo priteisti triskart didesnį moralinės žalos atlyginimą. Paaiškina, kad anksčiau laiko dėl sveikatos būklės išeinant į pensiją, jam buvo išmokėta 6 mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka (apie 30 000 Lt).

Todėl prašomas priteisti žalos dydis yra adekvatus teisių pažeidimui. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas spręsdamas bylą, nepagrįstai rėmėsi visa apimtimi panaikintu ir negaliojančiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 gegužės 24 d. sprendimu ir be pagrindo konstatavo jo paties kaltę dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad darbdavys – Valstybės sienos apsaugos tarnyba – neteisėtai atleido jį iš tarnybos ir neteisėtai nemokėjo darbo užmokesčio, todėl vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, šios aplinkybės iš naujo nebeįrodinėjamos.

Šioje administracinėje byloje taikant negaliojantį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 gegužės 24 d. sprendimą buvo pažeista nekaltumo prezumpcija.

Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas teisingai nurodė, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, o nei Vidaus tarnybos statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei kiti statutinių valstybės tarnautojų veiklą reguliuojantys teisės aktai nenumato, jog statutinis valstybės tarnautojas dėl neteisėtų institucijos, kurioje eina tarnybines pareigas, veiksmų įgyja teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas iš esmės neįrodė neturtinės žalos atsiradimo dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, t.y. nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad jam dėl 2004 m. spalio 20 d. negauto darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą atsirado neturtinė žala. Nepateikė teismui medikų išvados, patvirtinančios, kad sveikata pablogėjo nuo 2003 m. spalio 23 d. pradėto tarnybinio patikrinimo, nepateikė duomenų, jog dėl skunde išdėstytų priežasčių jis negalėjo baigti studijų. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2004 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. TE-32 „Dėl A. R. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas A. R. atleistas iš tarnybos 2004 m. vasario 23 d., remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (administracinė byla Nr. I7-703-/2004, b. l. 9). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendimu minėtas įsakymas yra panaikintas, pripažinus, kad pareiškėjas A. R. iš vidaus tarnybos yra atleistas nepagrįstai (administracinė byla Nr. I7-703-/2004, b. l. 113–116). Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2004 m. spalio 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nutraukus apeliacinį procesą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. I7-703-/2004, b. l. 148–152). Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2004 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. TE-254 „Dėl A. R. grąžinimo į vidaus tarnybą“ pareiškėjas A. R. grąžintas į vidaus tarnybą nuo 2004 m. spalio 20 d. (administracinė byla Nr. I-394-12/2005, b. l. 13). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-394-12/2005 seka, kad A. R. Valstybės sienos apsaugos tarnyba neteisėtai nemokėjo atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2004 m. vasario 24 d. iki 2004 m. spalio 19 d.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad statutinis valstybės tarnautojas dėl neteisėtų institucijos, kurioje eina tarnybines pareigas, veiksmų neįgyja teisės į neturtinės žalos atlyginimą, o DK 250 straipsnyje įtvirtintas neturtinės žalos atlyginimas taikomas tik darbo sutarties šalims. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos, padarytos statutiniam valstybės tarnautojui dėl neteisėto atleidimo iš vidaus tarnybos, atlyginimo klausimų nereglamentuoja nei Vidaus tarnybos statutas (59 str.), nei Valstybės tarnybos įstatymas, todėl remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, tokios žalos atlyginimui taikomi kiti darbo santykius reglamentuojantys įstatymai. Taigi šiuo atveju turėjo būti taikomas Darbo kodeksas, kurio 250 straipsnis nustato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą; jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Tokią teismų praktiką taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas – šio teismo 2007 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-550/2007.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, priimant sprendimą atleisti jį iš vidaus tarnybos bei nemokant atlyginimo už priverstines pravaikštas. Šių atsakovo veiksmų neteisėtumas ir kaltė yra nustatyta paminėtais teismų sprendimais, todėl pastarosios civilinės atsakomybės sąlygos neįrodinėjamos, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (ABTĮ 58 str. 2 d.). Teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į apelianto nurodytų aplinkybių, kurios sudaro neturtinę žalą (CK 250 str. 1 d.) ryšį su neteisėtais atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos veiksmais (CK 6.247 str.). Pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad jis dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nebaigė studijų. Taip pat neįrodyta, kad neteisėto atleidimo laikotarpiu A. R. buvo priverstas skolintis pinigų sudarydamas vartojimo kreditus (b. l. 4–18) ar įkeisti asmeninius daiktus (b. l. 19). Šios sutartys buvo sudarytos iki jo atleidimo iš vidaus tarnybos. Pareiškėjo pateikta medicininė pažyma rodo, kad 2004 m. birželio 7 d. jis sirgo bronchitu (b. l. 38), 2004 m. birželio 17 d. – skundėsi bloga savijauta, tačiau tokios aplinkybės nepatvirtina, kad sveikatos sutrikimai yra atsakovo neteisėtų veiksmų, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą, pasekmė. Nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas A. R. atžvilgiu pradėtas 2004 m. gruodžio 22 d. (b. l. 2), t. y. kai pareiškėjas buvo grąžintas į vidaus tarnybą, ir ši aplinkybė taip pat nėra susijusi su neteisėtu jo atleidimu iš vidaus tarnybos. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino teisingai. Tačiau teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pareiškėjo A. R. neteisėtas atleidimas iš vidaus tarnybos truko 8 mėnesius, šis terminas užsitęsė dėl atsakovo veiksmų (paduoto apeliacinio skundo), tokios aplinkybės neabejotinai sukėlė pareiškėjui nepatogumų, sudarė sunkumų vykdant prisiimtus turtinius įsipareigojimus, galimybę tęsti studijas, atsakovas savanoriškai neatlygino turtinės žalos už priverstinę pravaikštą (b. l. 27). Tokios aplinkybės, pagal CK 250 straipsnio 1 dalį, 6.250 straipsnį, sudaro neturtinę žalą. Teismas sprendžia, kad A. R. turi būti kompensuojama 3 000 Lt neturtinė žala. Tokiu būdu pareiškėjo reikalavimas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai; ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Todėl A. R. neturtinė žala priteisiama iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o pareiškėjo A. R. reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš atsakovo – Lietuvos valstybės – atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. R. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 3 000 (tris tūkstančius) litų neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo A. R. skundą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

_________________