TAR.F3E9550BCF3B · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

2.2. Bylos, nagrinėtinos bendrosios kompetencijos teismuose

Dėl šilumos energijos kainos perskaičiavimo ir taikymo teisingumo

Pareiškėjas UAB „Litesko“ kreipėsi į administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. T-126 „Dėl šilumos energijos kainos“ ir nurodydamas, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas (toliau – ir Įstatymas) nenumato pareigos šilumos energijos operatoriui suderinti kainų perskaičiavimo taikymo teisingumą su vietos valdžia. Įstatymo 30 straipsnio 5 dalis nustato atvejus, kada savivaldybės taryba turi teisę nustatyti šilumos energijos kainas, tačiau šis straipsnis netaikytinas pareiškėjui, kaip šilumos ūkio valdymą perėmusiam subjektui (Įstatymo 35 str. 2 d.).

Kauno apygardos administracinis teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti ginčo rūšinio teismingumo klausimą.

Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, kad administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijos atribojimo kriterijus yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis.

Nagrinėjamos byloje atveju nustatyta, kad Alytaus miesto savivaldybės taryba ir UAB „Litesko“ 2001 m. rugpjūčio 2 d. yra sudariusi sutartį Nr. 01-08-02-013 „Dėl Alytaus miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo“. Pareiškėjas UAB „Litesko“ ginčą šioje byloje kelia dėl sutartyje numatyto šilumos energijos kainos perskaičiavimo ir taikymo teisingumo. Šilumos energijos kainos perskaičiavimo taisyklės (metodika) yra apibrėžtos minėtos sutarties 2 priede.

Specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo skundžiamame Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendime Nr. T-126 „Dėl šilumos energijos kainos“ iš esmės yra įtvirtinta Alytaus miesto savivaldybės, kaip sutartinių teisinių santykių šalies, valia dėl UAB „Litesko“ pasiūlyto šilumos energijos kainos perskaičiavimo pagal sutartyje nustatytą tvarką. Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog skundžiamas Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. T-126 yra priimtas netinkamai aiškinant ir taikant tarp šalių sudarytą sutartį. Taip pat Specialioji teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, padarė išvadą, kad dėl sutarties vykdymo kilusio ginčo išsprendimo Alytaus miesto savivaldybė inicijavo ginčo sprendimo procedūrą pagal sutarties 8.2. punkto nuostatas, t. y. sudarė derybų komisiją.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, Specialioji teisėjų kolegija nutarė, kad UAB „Litesko“ skundžiamas sprendimas nereiškia Alytaus miesto savivaldybės administracinio akto, priimto vykdant šiam subjektui įstatymu priskirtas viešojo administravimo funkcijas, o yra susijęs su sutartiniais teisiniais santykiais. Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo keliamas ginčas yra civilinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1, 22 str.) (2007 m. spalio 2 d. nutartis).

Dėl valstybinės žemės panaudos sutarties sąlygų keitimo

Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Utenos apskrities viršininko 2007 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. 14-270 „Dėl žemės sklypo dalių nustatymo Ignalinos rajone“, kuriuo buvo nustatytos pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų dalys 11,2384 ha valstybiniame kitos paskirties žemės sklype Palūšės kaime, Ignalinos rajone.

Panevėžio apygardos administracinis teismas nutartimi kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos priskirtinumo atitinkamam teismui klausimą.

Išnagrinėjusi bylą Specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad iš pareiškėjo skundo ir byloje esančių duomenų matyti, jog keliamo ginčo esmė – viešojo administravimo subjekto įsakymo, kurio pagrindu siekiama pakeisti atsakovo su pareiškėju sudarytos valstybinės žemės panaudos sutarties sąlygas, panaikinimas.

Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, kad bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisdikcija atribojama ne tik pagal ginčo subjektą, bet ir pagal teisinio santykio teisinę prigimtį ir pobūdį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė ir jos institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Valstybė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas institucijas. Todėl, jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalis yra valstybės institucija, jis laikomas civiliniu ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad nors pareiškėjas ir siekia panaikinti individualų viešojo administravimo subjekto teisės aktą teigdamas, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nustatyti atskiras jam patikėto žemės sklypo dalis, šio akto neteisėtumą jis grindžia draudimu vienašališkai be pareiškėjo sutikimo keisti valstybinės žemės panaudos sutarties sąlygas, t. y. susiklosčiusius sutartinius teisinius panaudos santykius. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, Specialioji teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčas kilo ir iš civilinių teisinių santykių, todėl neatsižvelgiant į tai, kad jame dalyvauja viešojo administravimo subjektai, jis spręstinas bendrosios kompetencijos teisme pagal ginčijamo nekilnojamojo turto buvimo vietą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad bendrosios kompetencijos teismų kompetencija yra platesnė už administracinių teismų kompetenciją ir turi apimti atvejus, kai vienas iš byloje pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas ginčijamas civilinėje byloje. Tokiais atvejais bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą civilinio proceso tvarka, išsprendžia ir administracinio akto teisėtumo klausimą. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje.

Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčai, kuriuose yra keliami tiek civilinio teisinio, tiek ir administracinio teisinio pobūdžio reikalavimai, neturėtų būti dirbtinai skaidomi, dalį reikalavimų perduodant nagrinėti administraciniam teismui, todėl ši byla turi būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme (2007 m. spalio 8 d. nutartis).

Dėl Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduodamų force majeure aplinkybes liudijančių pažymų

Pareiškėja A. Č. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažymą Nr. 01-5/365 „Dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių“. Nurodytoje pažymoje buvo konstatuota, jog trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Molesta“ pateikti dokumentai įrodo nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių egzistavimą, kurias sukėlė gaisras 2007 m. liepos 14 d. (jo metu sudegė Papiernios kaime, Jauniūnų seniūnijoje, Širvintų rajone statomas turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksas, stipriai apdegė statybinės medžiagos šalia statomo pastato, nepataisomai sugadinti du komplektai lengvojo metalo konstrukcijų pastolių).

Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartimi nutarė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo, prašydamas nuspręsti, ar byla pagal A. Č. skundą, kuriuo ji prašo panaikinti Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažymą Nr. 01-5/365 „Dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių“, priskirtina bendrosios kompetencijos, ar administraciniam teismui.

Išnagrinėjusi bylą, Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) prasmę, administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijos atribojimo kriterijus yra ne vien tik vieno iš ginčijamojo teisinio santykio subjekto ypatumai (pvz., tai yra viešojo administravimo subjektas), bet ir teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis. Administracinių teismų kompetencijai paprastai priskirtinas nagrinėjimas ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, t. y. ginčai dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje (ABTĮ 1 str. 1 p., 3 str. 1 d.), kurių išsprendimas nėra siejamas su tolesniu kokio nors civilinio teisinio ginčo išsprendimu. Bendrosios kompetencijos teismų kompetencija, kaip platesnė pagal savo pobūdį, turi apimti tuos atvejus, kai ginčas nėra grynai administracinio pobūdžio.

Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, kad Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymo (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1294 redakcija) 2 straipsnio 1 dalis numato, kad rūmai yra savanoriški juridinių bei fizinių asmenų, užsiimančių Lietuvos Respublikos įstatymų reglamentuojama ekonomine veikla, susivienijimai, ne pelno organizacijos, įgyvendinančios verslo savivaldos principus. Vadovaujantis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymo 5 straipsnio 10 punktu, Rūmai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda įvairių formų prekių kilmės dokumentus ir force majeure aplinkybes liudijančias pažymas. Minėtų pažymų išdavimą taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 222 patvirtinta Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijančių pažymų išdavimo tvarka. Šios Tvarkos 1 punktas nustato, jog nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijančias pažymas išduoda Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmai pagal veiklos zoną, jeigu tos aplinkybės atsirado ir egzistavo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Specialioji teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytomis teisės norminių aktų nuostatomis, pažymėjo, kad Prekybos, pramonės ir amatų rūmai įgyvendina verslo savivaldos principus tarp juridinių bei fizinių asmenų, užsiimančių įstatymų reglamentuojama ekonomine veikla. Taigi jie nelaikytini viešojo administravimo subjektais, kuriems yra pavesta įgyvendinti vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas (ABTĮ 2 str. 4 d.). Kita vertus, tiek Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymo 5 straipsnio 10 punktas, tiek ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 13 d. nutarimas Nr. 222 Prekybos, pramonės ir amatų rūmams suteikia teisę (paveda vykdyti funkciją) išduoti nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijančias pažymas.

Tačiau Specialioji teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog vertinant tai, ar šių pažymų išdavimas laikytinas viešojo administravimo įgaliojimų vykdymu, kaip tai apibrėžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, būtina atsižvelgti į keletą reikšmingų teisinių aplinkybių, t. y. į šių pažymų išdavimo tikslą, taip pat į tai, ar pačios pažymos atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą administracinio akto sąvoką.

Visų pirma, Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, jog nenugalimos jėgos (force majeure) sąvoką bei jos taikymo sritis apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.212 straipsnis, kuris numato, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Taigi nenugalimos jėgos (force majeure) sąvoka gali būti taikoma civiliniuose teisiniuose santykiuose, siekiant nustatyti šalies atleidimo nuo atsakomybės už civilinių teisinių sandorių – sutarčių – nevykdymą sąlygas, be to, šios sąvokos turinį apibrėžia privatinės teisės normos (CK 6.212 str.). Tai, jog pareiškėjos ginčijamos pažymos išdavimas yra susijęs su civiliniais teisiniais santykiais, patvirtina ir šios konkrečios bylos aplinkybės: pareiškėjos ginčijama Vilniaus prekybos pramonės ir amatų rūmų pažyma buvo išduota, kilus ginčui tarp pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Molesta“ dėl statybos generalinės rangos sutarties vykdymo. Taigi teisiniai santykiai, susiję su pažymos dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių išdavimu, dėl kurių pareiškėja inicijavo ginčą teisme, iš esmės yra civilinės teisinės prigimties bei reguliuojami privatinės teisės normomis.

Antra, vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 22 straipsnio 1 dalimi, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), kurie turi įtakos konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Vadovaujantis ABTĮ 2 straipsnio 14 dalimi, individualus teisės aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, o pagal ABTĮ 2 straipsnio 15 dalį, administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. Iš šių teisės normų matyti, kad pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turįs įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms).

Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjos ginčijama Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažyma negali būti laikoma individualiu administraciniu teisės aktu, priimtu pareiškėjos A. Č. atžvilgiu, kadangi ji nesukėlė pareiškėjai administracinių teisinių pasekmių (neturėjo įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms administracinių teisinių santykių srityje). Specialioji teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nurodytoje pažymoje buvo išdėstyta tik Vilniaus prekybos pramonės ir amatų rūmų nuomonė, kaip turi būti vertinamos aplinkybės, susijusios su kilusiu gaisru, kurio metu sudegė UAB „Molesta“ statomas turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksas, tačiau pažymoje pareiškėjai nebuvo numatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitų Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų vardu priimtų sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Specialioji teisėjų kolegija padarė išvadą, jog pareiškėjos keliamas ginčas yra susijęs su civiliniais teisiniais santykiais dėl sutarties vykdymo bei nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių nustatymo, todėl yra priskirtinas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., 22 ir 25 str.) (2007 m. spalio 24 d. nutartis).

Dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veiklos teisinio pobūdžio

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2007 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 20 dėl publikacijų laikraštyje „Anykšta“, kuriuo konstatuota, jog išspausdintos publikacijos pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) nuostatas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartimi nusprendė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti, prašydamas ištirti, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui ar administraciniam teismui.

Išnagrinėjusi bylą Specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Etikos kodeksą tvirtina, keičia ar pildo žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkimas (Įstatymo 43 str. 2 d.). Taigi visuomenės informavimo veiklą reguliuoja ne tik valstybės nustatytos teisės normos, bet ir savireguliacinio pobūdžio aktas.

Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalį, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau – ir Komisija) yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Komisija rūpinasi žurnalistų profesinės etikos ugdymu; nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę; nagrinėja žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų ar leidėjų tarpusavio ginčus dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų; prižiūri, kaip platinant viešąją informaciją laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą (Įstatymo 46 str. 4 d.). Komisija nėra atskaitinga jokiai valstybės valdžios institucijai. Reikiamą Komisijos ekspertų darbo, taip pat informacinio techninio Komisijos aptarnavimo, Komisijos viešųjų renginių, Komisijos patalpų eksploatavimo ir kitų administracinių išlaidų finansavimą užtikrina Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (Įstatymo 46 str. 9 d.). Taigi visuomenės informavimo veiklą prižiūri ir kontroliuoja ne tik valstybinės valdžios institucijos ir pareigūnai (pvz., Žurnalistų etikos inspektorius, kuris pagal Įstatymo 49 str. 1 d., yra valstybės pareigūnas, prižiūrintis, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos), bet ir savitvarkos institucijos.

Specialioji teisėjų kolegija padarė išvadą, kad visuomenės informavimo srityje Lietuvos Respublikoje yra derinami valstybinio valdymo (valstybės vykdomo teisinio reguliavimo, valstybinės veiklos priežiūros ir kontrolės) bei savireguliacijos, savikontrolės metodai.

Administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 2 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija), galiojusią pareiškėjui kreipiantis į teismą, viešasis administravimas buvo suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti ir teikti. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1174 redakcija), viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą. Taigi viešasis administravimas visų pirma yra siejamas ne su savireguliacinio pobūdžio aktų, o su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai. Savitvarkos, savikontrolės institucijų veikla paprastai neturėtų būti laikoma viešuoju administravimu, nes minėtos institucijos valstybės valdžios, valstybės valdžios subjektų priimtų teisės aktų neįgyvendina. Šių institucijų pirminė paskirtis – ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės gyvenimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus.

Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamos bylos atveju yra skundžiamas savitvarkos institucijos (Komisijos) sprendimas, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė atitinkamas Etikos kodekso, kuris yra visuomenės informavimo srities savireguliacinio pobūdžio aktas, įtvirtinantis veiklos šioje srityje principus, nuostatas. Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, Specialiosios teisėjų kolegijos nuomone, kilusio ginčo negalima laikyti ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, nes Komisija priimdama sprendimą iš esmės vykdė ne valstybės valdžios, jos subjektų priimtų teisės aktų įgyvendinimo, o savitvarkos ir savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio pobūdžio aktu, funkcijas. Administracinių bylų teisenos įstatyme expressis verbis nenumatyta, kad ginčai dėl nagrinėjamo pobūdžio savitvarkos ar savikontrolės institucijų sprendimų būtų nagrinėjami administraciniuose teismuose, todėl byla turi būti perduota nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 29 str.) (2007 m. spalio 24 d. nutartis).

Dėl ginčo, kilusio pasibaigus nuosavybės teisių atkūrimo procesui

Ieškovė kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą, ginčydama viešojo administravimo subjektų sprendimus ir siekė, kad jai butų atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

Kauno rajono apylinkės teismas nutartimi kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismui, atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčijami viešojo administravimo subjektų priimti aktai ir sprendimai nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, kurie priskiriami ne bendrosios kompetencijos, bet administraciniams teismams, taip pat į tai, kad ginčijamas ieškovės ir atsakovės susitarimas dėl teisių į žemę perleidimo yra viena iš nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalių, iškilo abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo.

Išnagrinėjusi bylą Specialioji teisėjų kolegija sutiko su Kauno rajono apylinkės teismo išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (ABTĮ 2 str. 1 d.), todėl ginčai, kilę šioje srityje, nagrinėtini administraciniame teisme.

Specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas šioje byloje jau yra pasibaigęs. Be to, ieškovė reikalavimą panaikinti viešojo administravimo subjektų priimtus sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę atsakovei, iš esmės grindė ne viešojo administravimo subjektų pareigų netinkamų vykdymu ar nevykdymu, bet tuo, kad 1994 m. sausio 21 d. susitarimas, kuriuo ieškovė perleido savo tėvo V. B. žemės dalį atsakovei O. S., kuriai vėliau buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę, pasirašytas iš esmės suklydus, ieškovei manant, kad atkūrus nuosavybės teises į ginčo žemę atsakovei, dalį žemės ji perleis ieškovei.

Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad pasibaigus nuosavybės teisių atkūrimo procesui, ir nuosavybės teisę į ginčo žemę atkūrus tik vienai pretendentei, spręstinas klausimas dėl nuosavybės teisių subjektų daugeto į atkurtą žemės nuosavybę. Nuosavybės teisiniai santykiai yra civilinės teisės santykiai, be to, ieškovės ginčijamas susitarimas yra civilinio teisinio pobūdžio sandoris, o sandorių negaliojimo pagrindus reglamentuoja civilinės teisės normos, todėl ieškovės keliamas ginčas kildinamas iš civilinių teisinių santykių ir, kaip matyti iš bylos medžiagos, tik išsprendus ieškovės reikalavimo dėl nurodyto susitarimo pripažinimo negaliojančiu pagrįstumo klausimą, galima bus vertinti ieškovės ginčijamų viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, todėl ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (2007 m. gruodžio 13 d. nutartis).

_________________