TAR.F0C984BAD126 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

3.9.1. Dėl ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos neprivalomumo, kai skundžiamas institucijų neveikimas nuosavybės teisių atkūrimo procese

Remiantis teisminės gynybos prioriteto principu, ginčas gali būti priskiriamas spręsti kitų institucijų, o ne teismo kompetencijai tik tais atvejais, kai tai aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta įstatymuose. Įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai. Ginčams dėl neveikimo, susijusiems su nuosavybės teisių į mišką, žemę ir vandens telkinius atkūrimu, kilusiems iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka įstatymuose nėra nustatyta.

Administracinė byla Nr. AS11-296/2007

Procesinio sprendimo kategorija 50.3.3.; 50.3.1

NUTARTIS

2007 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės, Arūno Sutkevičiaus, Vaidos Urmonaitės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų T. N. G., E. B., K. G. ir A. A. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. N. G., E. B., K. G. ir A. A. V. skundą atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno miesto savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjos T. N. G., E. B., K. G. ir A. A. V. (toliau – ir pareiškėjos) 2007 m. kovo 22 d. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamos: 1) įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus pateikti Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui (toliau – ir Kauno miesto žemėtvarkos skyrius) informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) buvusią V. G. žemę, o tuo atveju, kai teritorijos detalusis planas nepatvirtintas arba jo nėra – apie nesuplanuotą V. G. valdytą nuosavybės teise grąžintiną teritoriją; 2) įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę parengti ir patvirtinti pretendentams grąžinamos žemės planus ir per 20 darbo dienų po patvirtinimo šiuos planus su kitais dokumentais pateikti Kauno miesto žemėtvarkos skyriui; 3) įpareigoti atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją pateikti duomenis apie dienraštyje „Kauno diena“ paskelbtos informacijos teisėtumą; 4) įpareigoti atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją atšaukti dienraštyje „Kauno diena“ pateiktą neteisėtą ir nepagrįstą informaciją; 5) įpareigoti atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją pateikti informaciją, ar dėl Pietrytinio greitkelio ir „Eurostandarto“ geležinkelio yra parengti planai ar ekonominiai projektai, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažino Lietuvos Respublikos Seimas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė; 6) atsakovams teisės aktais nepagrindus priežasčių, dėl kurių nevykdomas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) (su vėlesniais pakeitimais), įpareigoti juos per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti pareiškėjoms nuosavybę į išlikusią V. G. žemę.

Pareiškėjos nurodė, kad kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo V. G. valdytą žemės sklypą, tačiau šis klausimas iki šiol galutinai neišspręstas, į rašytinius paklausimus pateikiami neišsamūs, vienas kitam prieštaraujantys atsakymai. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius tyrimo išvadose tai įvardino biurokratizmu. Teigė, kad Kauno apskrities viršininko administracija dienraštyje „Kauno diena“ neteisėtai paskelbė, jog pretendentai į Kauno mieste turėtą žemę iki 2007 m. kovo 31 d. turi apsispręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo realių būdų. Be to, joms nepateikiama informacija, kaip vykdomas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. T-386 dėl Kauno miesto Pietrytinio aplinkkelio detaliojo plano rengimo. Nieko nežinoma ir apie Europinės geležinkelio trasos tiesimą. Pabrėžė, kad Kauno miesto savivaldybės pareigūnai, nepateikdami informacijos kartografinėje medžiagoje apie nesuplanuotas miesto teritorijas Kauno miesto žemėtvarkos skyriui, nevykdo įstatymų reikalavimų ir pažeidžia jų teises.

Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 29 d. nutartimi nustatė pareiškėjoms terminą iki 2007 m. balandžio 16 d. skundo trūkumams pašalinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 1 d.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjų skundas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 ir 24 straipsnių reikalavimų. Pažymėjo, jog skunde turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjos grindžia savo reikalavimą, bei pridedami tai patvirtinantys dokumentai (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str. 1 d.), tinkamai suformuluotas reikalavimas (ABTĮ 23 str. 1 d.). Pareiškėjos skundžia atsakovų veiksmus (veiksmų vilkinimą) atkuriant nuosavybės teises į V. G. nuosavybės teise valdytą žemę. Nors jos nurodo, kad į dalį žemės nuosavybės teisės yra atkurtos, tačiau neprideda tai patvirtinančių dokumentų (Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo).

Iš pareiškėjų reikalavimų galima spręsti, kad atsakovai vilkina atlikti tam tikrus veiksmus iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo (šiuo atveju į likusią grąžinti žemę) priėmimo, o ne paties sprendimo priėmimą. Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1, 2 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 122, 123 punktus, tokio pobūdžio ginčams taikoma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka: prieš kreipiantis į teismą ginčai turi būti išnagrinėti apskričių viršininkų ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba).

Skundas teismui gali būti paduodamas per dvidešimt dienų nuo Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo gavimo dienos (ABTĮ 32 str. 1 d.). Praleidus terminą skundui paduoti, pareiškėjai turi pateikti teismui prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, nurodant jo praleidimo priežastis bei pateikiant šias priežastis patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 34 str.). Nors prie skundo pridedamas Nacionalinės žemės tarnybos 2004 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. 3B-(7.5)-V,G-729-1045, tačiau skunde nėra informacijos, kada pareiškėjos gavo šį sprendimą, ir gavimo datą patvirtinančių įrodymų (ABTĮ 24 str. 1 d.).

Be to, nėra aišku, ar išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka buvo naudotasi dėl visų skunde keliamų reikalavimų, todėl prie skundo turi būti pridėtas raštas, kuriuo kreiptasi į Nacionalinę žemės tarnybą ir minėto jos sprendimo gavimo datą patvirtinantys įrodymai. Teismas taip pat pažymėjo, kad skundo reikalavimai turi būti formuluojami vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio nuostatomis (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p.). Tikslinant ir formuluojant reikalavimus, siūlytina atsižvelgti, ar tokio pobūdžio veiksmai yra priskirtini pagal įstatymo nuostatas institucijos kompetencijai (ABTĮ 15 str. 1 d. 1, 2 p.).

Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas padarė išvadą, kad nustatytinas terminas skundo trūkumams pašalinti, pasiūlant per nutartyje nustatytą terminą pateikti teismui naują skundą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 23, 24 straipsnių reikalavimus. Nurodytu terminu nepašalinus trūkumų, skundas bus laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžintas.

Pareiškėjos 2007 m. balandžio 16 d. Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė patikslintą skundą, kuriame iš esmės nurodė tokius pačius reikalavimus, 5 punkte nurodytą reikalavimą pareikšdamos ir atsakovui – Kauno miesto savivaldybei bei pareikšdamos papildomą 7 reikalavimą -įpareigoti atsakovus joms atsakyti, kodėl neatkuriama nuosavybė į 48 arus žemės, nes apie ketinimą atkurti šią nuosavybę jos buvo informuotos.

Pareiškėjos, papildydamos skundą, iš esmės pakartojo skundo argumentus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 20 d. nutartimi nutarė pareiškėjų skundą laikyti nepaduotu ir skundą bei 100 Lt žyminį mokestį grąžinti pareiškėjoms (ABTĮ 37, 42 str.).

Teismas nurodė, kad pareiškėjos tinkamai neįvykdė pareigos, nes patikslintas skundas neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjos papildė skundą nauju reikalavimu ir pridėjo vieną iš prašomų dokumentų, tačiau nepatikslino skundo ir jo reikalavimų, atsižvelgiant į bylų priskirtinumą administraciniams teismams (ABTĮ 15 str. 1 d. 1, 2 p.), privalomo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką (ABTĮ 25 str.) bei skundo padavimo administraciniam teismui terminus (ABTĮ 33 str. 1 d.). Nors pareiškėjos nepateikė informacijos ir ją patvirtinančių įrodymų, kada gavo Nacionalinės žemės tarnybos 2004 m. liepos 16 d. raštą Nr. 3B-(7.5)-V,G-729-1045, tačiau pagal rašto datą matyti, kad terminas skundui pateikti dėl reikalavimų, kurie buvo nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme institucijoje, yra akivaizdžiai praleistas. Kadangi pareiškėjos neprašo atnaujinti praleisto termino skundui paduoti, todėl skundas dėl minėtų reikalavimų nepriimtinas. Kiti pareiškėjų reikalavimai, susiję su veiksmų vilkinimu nuosavybės teisių atkūrimo procese iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, prieš kreipiantis į teismą turi būti išnagrinėti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (ABTĮ 25 str.), t. y. kreipiantis į apskrities viršininką, o nesutikus su jo sprendimu – į Nacionalinę žemės tarnybą (Žemės reformos įstatymo 18 str. 1, 2 d., Tvarkos 122, 123 p.). Kadangi pareiškėjos nepaisė įstatymo reikalavimų, keliamų skundo turiniui ir formai, laikytina, jog jos nepašalino teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų, todėl skundas grąžintinas pareiškėjoms. Kadangi skundas grąžinamas, pareiškėjoms grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 42 str. 1 d. 3 p.). Teismas pažymėjo, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjoms pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant skundą, kuris atitiktų Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 ir 24 straipsnių reikalavimus.

III. Pareiškėjos atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Patikslintame skunde teismui nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba nieko iš esmės nesprendžia, negali daryti įtakos apskrities administracijos ir savivaldos institucijų sprendimams. Tai aiškiai nurodyta ir šios institucijos atsakyme, kuris yra rekomendacinio pobūdžio. Atsakyme nenurodyta, kad jis turi būti skundžiamas teismui. Buvo įsitikinusios, kad apskundimas neduos teigiamų rezultatų.

2. Pareikštas reikalavimas susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jokių kitų reikalavimų nekėlė.

3. Pasinaudojo ginčo išankstinio neteisminio nagrinėjimo tvarka, rašydamos raštus Kauno apskrities viršininko administracijai ir Kauno miesto savivaldybei (2003 m. balandžio 23 d., 2003 m. gruodžio 23 d., 2004 m. rugsėjo 20 d., 2005 m. vasario 9 d., 2005 m. spalio 17 d., 2006 m. gegužės 29 d.), 2004 m. balandžio 28 d. – Nacionalinei žemės tarnybai, 2005 m. birželio 8 d. – Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą. Kad asmuo iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo, įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai). Teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina Administracinių bylų teisenos įstatymo 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, būtina laikytis Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų. Asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Jei šios tvarkos nesilaikoma, teismas atsisako priimti pareiškėjo skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 3 p.), o jei byla jau iškelta ir tokia tvarka nebegalima pasinaudoti – nutraukia bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 p.), kitu atveju skundą palieka nenagrinėtą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.).

Siekiant nustatyti, ar įstatymuose yra nustatyta ikiteisminė administracinių ginčų sprendimo tvarka ir ar ši tvarka yra privaloma pareiškėjui, svarbu atsižvelgti į Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, pagal kurią, esant abejonei ar galiojančių įstatymų kolizijai dėl konkretaus ginčo priskyrimo, ginčas nagrinėjamas teisme. Tuo išreiškiamas teisminės gynybos prioriteto principas, kuris reiškia, kad ginčas gali būti priskiriamas spręsti kitų institucijų, o ne teismo kompetencijai tik tais atvejais, kai tai aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta įstatymuose. Be to, kiekviena ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka neturi būti pernelyg biurokratiška, o ja sukurtas asmens teisių gynimo mechanizmas turi būti efektyvus. Tik tokiu atveju ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka yra privaloma. Teisės į teisminę gynybą ribojimai, kurie sukuria neproporcingas ir biurokratines kliūtis kreiptis į teismą, kurie negali padėti realiai ir efektyviai išspręsti ginčo, yra neleistini. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai. Ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka tampa privaloma tik tuomet, kai ji yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta įstatyme.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiems asmenims, be kita ko, konstatavęs, jog pareiškėjos praleido terminą skųsti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus pareiškėjų skundą ikiteismine tvarka, o dėl reikalavimų, kuriais pareiškėjos skundžia atsakovų vilkinimą priimti sprendimus, – jog ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos nebuvo laikytasi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse nuosekliai laikomasi praktikos, kad ginčams dėl administracinių aktų, susijusiems su nuosavybės teisių į mišką, žemę ir vandens telkinius atkūrimu, kilusiems iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, taikoma privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (žr. Vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 4, 290-298 p., taip pat 2006 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS2-56/2006, 2006 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS4-124/2006 ir kt.). Tokia išvada grindžiama tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 122 punktą, skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo, žemės privatizavimui ir nuomai parengtų dokumentų bei įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitikimo nagrinėja apskričių viršininkai ir Vyriausybės įgaliota institucija. Vyriausybės įgaliota institucija nenagrinėja apskrities viršininko neapsvarstytų prašymų ir skundų.

Vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS4-172/2002 („Administracinių teismų praktika“ Nr. 3, 184–187 p.), aiškindamas Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad pagal šią nuostatą gali būti skundžiamas jau atliktas konkretus pareigūnų (institucijų) veiksmas. Tais atvejais, kai valstybės ar savivaldybių institucija (pareigūnas) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo procese vengia atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus arba vilkina atlikti tokius veiksmus (nerengia teritorijos detaliojo plano, grąžintino žemės sklypo plano ir panašiai), toks neveikimas skundžiamas tiesiogiai teismui, netaikant išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme stadijos, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis.

Tokios pačios praktikos laikytasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-1006/2006, 2005 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-03/2005). Nors administracinių teismų praktikoje yra pasitaikę ir kitokio teisės normų aiškinimo dėl ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, kai skundžiamas institucijų neveikimas nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau sprendžiant tokio pobūdžio bylas atsižvelgtina į tai, kad privaloma ikiteisminė tvarka, skundžiant neveikimą, teisės aktuose aiškiai nėra nustatyta.

Iš Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies matyti, kad joje kalbama tik apie sprendimus, priimamus žemės reformos metu. Tuo tarpu privalomo nurodymo ikiteismine tvarka skųsti institucijų neveikimą nuosavybės teisių atkūrimo procese nėra. Be to, privalomas neveikimo skundimas ikiteismine tvarka neatitiktų efektyvaus teisių gynimo mechanizmo požymių. Net jei apskrities viršininko administracija ar Nacionalinė žemės tarnyba, nagrinėjančios ikiteismine tvarka skundus iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, įpareigotų atsakovą atlikti atitinkamus veiksmus, tokio sprendimo vykdymas negalėtų būti užtikrinamas, nes atsakovui neįvykdžius jo geruoju, nėra nustatytas apskrities viršininko ar Nacionalinės žemės tarnybos sprendimų priverstinio vykdymo mechanizmas.

Tuo tarpu sprendimai, kuriais pripažįstamas neteisėtu administracinis aktas ar veiksmas, priverstinio vykdymo paprastai nereikalauja ir teisines pasekmes sukuria patys savaime.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčams dėl neveikimo, susijusiems su nuosavybės teisių į mišką, žemę ir vandens telkinius atkūrimu, kilusiems iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka įstatymuose nėra nustatyta.

Nustatant, ar administracinėje byloje pareiškėjas skundžia administracinį aktą ar neveikimą, atsižvelgtina į individualaus teisės akto sąvoką, pateiktą Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus, kaip teisinės sąvokos, nėra tapačios. Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas bei pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas (Vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 4, 296 p.). Taigi sprendžiant, ar pareiškėjas skundžia atsakovo aktą, ar neveikimą, visais atvejais vertintinas tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių pobūdis, o ne vien pareiškėjo reikalavimo žodinė išraiška. Jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas.

Iš pareiškėjų patikslinto skundo matyti, kad pirmasis ir antrasis reikalavimai yra reiškiami Kauno miesto savivaldybei, kurią pareiškėjos prašo įpareigoti pateikti Kauno miesto žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą V. G. žemę, o tuo atveju, kai teritorijos detalusis planas nepatvirtintas ar jo nėra, – apie nesuplanuotas V. G. valdytas nuosavybės teise grąžintinas teritorijas, įpareigoti savivaldybę parengti ir patvirtinti pretendentams grąžinamos žemės planus ir pateikti šiuos dokumentus žemėtvarkos skyriui. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno miesto savivaldybės administracija 2004 m. liepos 22 d. raštu Nr. 40-2-1043 informavo pareiškėją N. G., jog pateikti atsakymą, kiek yra laisvos grąžintinos žemės iki 1940 m. buvusioje V. G. žemėje, nėra galimybių, nes nepakanka topografinės medžiagos, taip pat nurodė, kad žemė yra numatyta Ateities plento rekonstrukcijai, o kita žemės dalis užimta Kauno technologijos universitetui išskirtu sklypu (duomenys neskelbtini) (b. l. 15–16). Iš esmės tas pats pakartota Kauno miesto savivaldybės administracijos 2005 m. vasario 9 d. rašte Nr. 6-235 (b. l. 7). Šių Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakymų negalima vertinti kaip atsakovo neveikimo. Jais atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą, nurodant, kad prašoma grąžinti žemė yra užimta ir priskirtina valstybės išperkamai. Tai, jog pareiškėjos minėtuosius atsakymus laiko neišsamiais ir nemotyvuotais, nesudaro pagrindo vertinti jų kaip atsakovo neveikimo, nes iš atsakymų matyti Kauno miesto savivaldybės administracijos valia žemę, į kurią pretenduoja pareiškėjos, priskirti valstybės išperkamai. Taigi pareiškėjos skundžia Kauno miesto savivaldybės aktus, tokiems reikalavimams nustatyta ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka. Šie aktai ikiteismine tvarka nebuvo apskųsti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią skundo dalį grąžino jį padavusiems asmenims.

Trečiasis ir ketvirtasis reikalavimai reiškiami Kauno apskrities viršininko administracijai – įpareigoti pateikti informaciją apie dienraštyje „Kauno diena“ paskelbtos informacijos teisėtumą ir įpareigoti atšaukti šią informaciją. Iš bylos medžiagos matyti (b. l. 36–37), kad Kauno apskrities viršininko administracija laikraštyje buvo išspausdinusi informaciją, kuria prašo pretendentus į Kauno mieste turėtą žemę iki 2007 m. kovo 1 d. apsispręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo realių būdų parinkimo. Toks informacijos paskelbimas yra veiksmas. Juo neįforminamas joks administracinis sprendimas, todėl jis nėra administracinis aktas. Administraciniai teismai nagrinėja bylas ne tik dėl teisės aktų, bet ir administravimo subjektų veiksmų teisėtumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 1 p.). Tačiau administraciniai teismai nagrinėja bylas tik dėl tokių viešojo administravimo subjekto veiksmų, kurie gali pažeisti asmens teises ir laisves. Pareiškėjų skunde nenurodoma, kuo tokios informacijos paskelbimas gali pažeisti jų teises. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjų teisės būtų pažeistos tik tokiu atveju, jei Kauno apskrities viršininko administracija pasibaigus nurodytam terminui (po 2007 m. kovo 1 d.) atsisakytų atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Tai būtų individualus teisės aktas, potencialiai galintis pažeisti pareiškėjų teises, kurio teisėtumas vertintinas administracinių teismų. Tuo tarpu laikraštyje „Kauno diena“ išspausdinta informacija vertintina kaip raginimas piliečiams atlikti tam tikrus veiksmus, ji negali sukelti privalomų teisinių pasekmių pareiškėjoms, todėl reikalavimas pateikti informaciją apie jos teisėtumą ir atšaukti šią informaciją nenagrinėtinas administracinių teismų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 1 p.).

Penktasis reikalavimas reiškiamas kartu Kauno miesto savivaldybei ir Kauno apskrities viršininko administracijai pateikti informaciją, ar dėl Pietrytinio greitkelio ir „Eurostandarto“ geležinkelio yra parengti planai ar ekonominiai projektai, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažino Seimas arba Vyriausybė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos būtų kreipęsi į atsakovus su prašymu suteikti jų reikalaujamą informaciją ir kad atsakovai būtų atsisakę šią informaciją suteikti ar būtų vilkinę jos suteikimą. Iš bylos medžiagos matyti (b. l. 23), kad Kauno miesto savivaldybės administracijos 2003 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 526-2-768 pareiškėjos buvo informuotos, jog dalis žemės „vadovaujantis Kauno miesto genplanu, yra rezervuota pietrytinio greitkelio tiesimui“. Pareiškėjos 2003 m. gruodžio 18 d. raštu Kauno apskrities viršininko administracijai ir Kauno miesto savivaldybei nurodė, jog „mūsų manymu, nepagrįstai mums nėra grąžinama žemė toje dalyje, kuri numatyta panaudoti greitkelio tiesimui. Šiuo metu ši žemė nėra panaudota pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 1 p. numatytą paskirtį.“ Tokio rašto negalima vertinti kaip prašymo pateikti informaciją, ar dėl Pietrytinio greitkelio ir „Eurostandarto“ geležinkelio yra parengti planai ar ekonominiai projektai, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažino Seimas arba Vyriausybė. Nepaisant to, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2004 m. liepos 22 d. raštu Nr. 40-2-1043 ir 2005 m. vasario 9 d. raštu Nr. 6-235 pareiškėjoms buvo nurodyta, kad Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, numatyta kelio vieta, į kurią pretenduoja pareiškėjos.

Kadangi pareiškėjos į atsakovus dėl informacijos, ar dėl Pietrytinio greitkelio ir „Eurostandarto“ geležinkelio yra parengti planai ar ekonominiai projektai, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažino Seimas arba Vyriausybė, suteikimo nėra kreipęsi, nėra nei atsakovų atsisakymo, nei vilkinimo suteikti informaciją, kurie galėtų būti skundžiami administraciniam teismui. Pareiškėjos turėtų kreiptis į atsakovus įstatymų nustatyta tvarka su prašymu suteikti jų pageidaujamą informaciją ir tik negavę prašomos informacijos kreiptis į administracinius teismus. Reikalavimas įpareigoti atsakovus suteikti pareiškėjų prašomą informaciją nenagrinėtinas administracinių teismų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 1 p.).

Šeštasis reikalavimas suformuluotas taip: „atsakovams teisės aktais nepagrindus priežasčių, dėl kurių nevykdomas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, su vėlesniais pakeitimais, įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos per 2 mėnesius laiko atkurti mums nuosavybės teisę į išlikusią V. G. žemę.“ Administraciniams teismams reiškiami reikalavimai turi būti aiškūs ir nedviprasmiški. Teismas negali priimti sprendimo, kurio įvykdymas priklausytų nuo tam tikros sąlygos atsiradimo ar neatsiradimo (sąlyginis sprendimas). Šis reikalavimas nėra aiškus, jis suformuluotas kaip sąlyginis reikalavimas. Neaišku, kuriam iš atsakovų jis adresuojamas. Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nors Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 122 punktas nustato, kad skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka, ginčai dėl apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo skundžiami teismui (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 123 punktas). Ši nuostata taikytina ir skundžiant apskrities viršininko atsisakymą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar vilkinimą priimti tokį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-26/2006, 2006 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-28/2006 ir kt.). Pareiškėjų reikalavimas įpareigoti apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises į išlikusią žemę nagrinėtinas administraciniame teisme, netaikant ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos. Tačiau nagrinėdamas šios skundo dalies priėmimo klausimą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi atkreipti dėmesį į nurodytuosius trūkumus ir imtis priemonių, kad jie būtų pašalinti.

Septintasis reikalavimas „įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją ir Kauno miesto savivaldybę atsakyti pareiškėjoms, kodėl neatkuriama nuosavybė į 48 arus žemės, apie kurių ruošiamą nuosavybės atkūrimą Urbanistikos ir Žemėtvarkos skyriai buvo mus informavę.“ Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos 2004 m. rugsėjo 20 d., 2005 m. vasario 9 d. kreipėsi raštais į atsakovus, prašydamos paaiškinti, kodėl neatkuriamos nuosavybės teisės į 48 arus žemės, apie kurios laisvą plotą Kauno miesto savivaldybės administracija 2003 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 526-2-768 buvo informavusi Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrių (b. l. 23). Pareiškėjos skundžia atsakovų neveikimą, nesuteikiant joms informacijos, kodėl neatkuriamos nuosavybės teisės į minėtuosius 48 arus žemės. Minėta, kad ginčams dėl neveikimo, susijusiems su nuosavybės teisių į mišką, žemę ir vandens telkinius atkūrimu, kilusiems iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka įstatymuose nėra nustatyta. Todėl toks reikalavimas galėtų būti nagrinėjamas administraciniuose teismuose. Šios skundo dalies priėmimo klausimas grąžintinas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutarties dalį, kuria nutarta laikyti nepaduotą pareiškėjų skundą dėl reikalavimų įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos per 2 mėnesius laiko atkurti nuosavybės teisę į išlikusią V. G. žemę bei įpareigoti atsakovus Kauno apskrities viršininko administraciją ir Kauno miesto savivaldybę atsakyti pareiškėjoms, kodėl neatkuriama nuosavybė į 48 arus žemės, apie kurių ruošiamą nuosavybės teisių atkūrimą Urbanistikos ir Žemėtvarkos skyriai buvo informavę, panaikinti ir šios skundo dalies priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

_________________