TAR.E271BBBE166C · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

3. Užsienio teismų sprendimų apžvalga

3.2.

Vokietijos Federacinio Administracinio Teismo sprendimo apžvalga

2007

m. birželio 28 d. Vokietijos Federacinio Administracinio Teismo

sprendimas byloje BVerwG 7 C 5.07

Vokietijos Federacinis

Administracinis Teismas (vok. Bundesverwaltungsgericht) šioje atliekų

tvarkymo sričiai itin svarbioje byloje sprendė klausimą, kada pasibaigia

atliekų turėtojo atsakomybė. Griežtėjant atliekų tvarkymo reikalavimams bei

gausėjant teisės aktų, reglamentuojančių atliekų tvarkymą, atliekų tvarkymo

teisiniai klausimai įgauna vis didesnę reikšmę ir tikėtina, kad su tokio

pobūdžio ginčais dažniau teks susidurti ir Lietuvos administraciniams teismams.

Atkreiptinas dėmesys, kad nors Vokietijos Federacinis Administracinis Teismas

apžvelgiamoje byloje nesirėmė EB teise ir taikė tik nacionalinės teisės

nuostatas, tačiau teismas nurodė, kad remiasi aplinkos teisėje visuotinai

galiojančiu principu „teršėjas moka“ (vok. Versursacherprinzip), o šis

principas galioja ir Lietuvos teisėje (žr. Lietuvos Respublikos atliekų

tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį, Žin., 2002, Nr. 72-3016).

Vokietijos Federacinis

Administracinis Teismas nusprendė, kad jei atliekų turėtojas paveda tvarkyti jo

atliekas tretiesiems asmenims, jis vis tiek lieka atsakingas už tinkamą atliekų

sutvarkymą, net ir tuomet, kai vykdydamas sutartį tretiesiems asmenims perduoda

tiek atliekas, tiek teisę jas valdyti. Jei pagal pavedimą sutvarkyti atliekas

privalantis asmuo tampa nemokus, tai ankstesniajam atliekų turėtojui arba

atitinkamai įmonei, kurios veikloje susidarė atliekos, vėl (iš naujo) atsiranda

prievolė tinkamai sutvarkyti atliekas. Federacinis Administracinis Teismas taip

pat nurodė, kad jei atliekos sumaišomos su tokios pačios rūšies kitų subjektų

atgabentomis atliekomis, atliekų turėtojas lieka atsakingas už bendros atliekų

masės sutvarkymą proporcingai savo atgabentų atliekų daliai.

Ieškovas, atliekų tvarkymo

bendrovė, gabendavo savo klientų mišrias statybų atliekas į sertifikuotą atliekų

šalinimo įmonę Wesenberger-Templiner Baustoffproduktion & Kompostierung

(Wesenberger-Templiner Statybinės medžiagos ir kompostavimas, toliau –

WT). Iki 2001 m. pabaigos ieškovas į WT teritoriją nugabeno iš viso 5 418,98

tonų mišrių statybos atliekų. Nuo 2002 m. WT nustojo perdirbti atliekas. Įmonė

buvo paskelbta nemokia, bankroto bylą atsisakyta iškelti nustačius, kad įmonė

neturi turto.

2003 m. sausio 31 d. Valstybinė

atliekų tvarkymo tarnyba (vok. Amt für Immisionsschutz Schwedt/Oder,

toliau – Tarnyba) ieškovo atžvilgiu priėmė nurodymą, kuriuo įpareigojo ieškovą

sutvarkyti WT teritorijoje laikomas 5 418,98 tonų mišrių statybinių atliekų,

jas tinkamai pašalinti ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tiek Pirmosios

instancijos teismas, tiek Aukštasis Administracinis Teismas (vok. Oberverwaltungsgericht)

konstatavo, kad ieškovo įstatymas neįpareigoja pašalinti Tarnybos nurodytas

atliekas. Pasak Aukštojo Administracinio Teismo, perdirbti arba pašalinti

atliekas pagal įstatymą privalo įmonė, kurios veikloje susidaro atliekos (vok. Erzeuger

der Abfälle, toliau – atliekų gamintojas) arba atliekų turėtojas. Ieškovas

nėra atliekų gamintojas. Taip pat negalima pripažinti, kad ieškovas privalo

šalinti atliekas kaip jų turėtojas. Tiesa, ieškovui buvo perduotos atliekos,

jis buvo įgijęs atliekų valdymo teisę, tačiau vėliau ją prarado. Pagal

Vokietijos atliekų tvarkymo įstatymo30 16 straipsnio 1 dalies 2

sakinį, asmenys, privalantys perdirbti ir pašalinti atliekas, gali savo pareigų

vykdymą perleisti tretiesiems asmenims. Todėl kartu su faktiniu atliekų valdymo

teisės praradimu pasibaigė ir ieškovo pareiga tvarkyti atliekas.

__________________

30 Gesetz zur Förderung der

Kreislaufwirtschaft und Sicherung der umweltverträglichen Beseitigung von

Abfällen (Kreislaufwirtschafts- und Abfallgesetz) vom 27. September 1994 (BGBl.

I S. 2705), zuletzt geändert durch Artikel 2 des Gesetzes vom 19. Juli 2007 (BGBl.

I S. 1462). http://www.gesetze-im-internet.de/krw-_abfg/BJNR270510994.html

Skunde dėl Aukštojo

Administracinio Teismo sprendimo Tarnyba nurodė, kad Aukštojo Administracinio

Teismo sprendimas iš esmės rėmėsi klaidingu Atliekų įstatymo 16 straipsnio 1

dalies 2 sakinio nuostatos aiškinimu. Ieškovas ir Vokietijos Federacijos

interesų atstovas Federaciniame Administraciniame Teisme prašė palikti teismo

sprendimą nepakeistą.

Išnagrinėjęs bylą Vokietijos

Federacinis Administracinis Teismas konstatavo, kad Aukštojo Administracinio

Teismo sprendimas pažeidžia Vokietijos federacinę teisę.

Federacinis Administracinis

Teismas nurodė, kad Aukštojo Administracinio Teismo teiginys, jog netekus

atliekų valdymo teisės, dingsta ir atliekų tinkamo sutvarkymo bei šalinimo

pareigos, yra nesuderinamas su Atliekų tvarkymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies

2 sakiniu. Federacinis Administracinis Teismas konstatavo, kad jei atliekų

turėtojas paveda trečiajam asmeniui vykdyti jo atliekų tvarkymo bei šalinimo

pareigą ir jam tos sutarties pagrindu perduoda atliekas bei jų valdymo teisę,

ankstesnio atliekų valdytojo atsakomybė už tinkamą atliekų sutvarkymą išlieka.

Tokią išvadą Federaciniam Administraciniam Teismui leido padaryti sisteminis

Atliekų tvarkymo įstatymo teksto, priėmimo istorijos, esmės ir tikslo

aiškinimas. Atliekų tvarkymo įstatymas numato, kad asmenys, įpareigoti tvarkyti

atliekas, gali pavesti vykdyti jų pareigas tretiesiems asmenims (Atliekų

tvarkymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 sakinys). Nepriklausomai nuo tokio

pavedimo, jų atsakomybė už pareigų vykdymą nesikeičia. Pagal Atliekų tvarkymo

įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 sakinį, tretiesiems asmenims gali būti

perleista tik pareigos tvarkyti atliekas įvykdymas, o ne atsakomybė prieš

įstatymą, todėl net ir pavedęs tvarkyti atliekas, ankstesnis atliekų turėtojas

lieka atsakingas už atliekų sutvarkymą nepriklausomai nuo kaltės kaip didesnio

pavojaus šaltinio valdytojas.

Įstatymo priėmimo tikslas ir jo

esmė taip pat patvirtina padarytą išvadą. Atliekų tvarkymo įstatymas pabrėžia

atliekų gamintojo ir turėtojo atsakomybę veikti nepažeidžiant aplinkos

interesų. Siekiant saugoti aplinką, įstatymu jiems priskirta pareiga atliekas

tinkamai perdirbti arba pašalinti. Atsakomybė už atliekų perdirbimą ir šalinimą

buvo perduota į privačias gamintojų ir turėtojų rankas, atsisakant pagal

ankstesnį įstatymą buvusio valstybinės priežiūros prioriteto. Federacinis

Administracinis Teismas nurodė, kad taip Atliekų tvarkymo įstatymas įtvirtino

principą „teršėjas moka“ (vok. Versursacherprinzip), kuris visuotinai

galioja aplinkos teisėje. Su šiuo principu būtų nesuderinamas toks įstatymo

nuostatos aiškinimas, pagal kurį asmuo, įstatymo įpareigotas tvarkyti ir

šalinti atliekas, šios savo pareigos galėtų atsikratyti paprasčiausiai

perleisdamas atliekas ir jų valdymo teisę tretiesiems asmenims. Atliekų

tvarkymo pareiga yra į rezultatą orientuota pareiga veikti, o už rezultato

pasiekimą atsako atliekų gamintojas ir kiekvienas atliekų turėtojas atliekų

tvarkymo grandinėje. Tik įstatymo aiškiai ir konkrečiai numatytais atvejais ši

pareiga gali būti perleista tretiesiems asmenims taip, kad neliktų pirminio

atliekų turėtojo atsakomybės.

Tai, kad ieškovo atgabentos

mišrios statybinės atliekos WT teritorijoje buvo neatskiriamai sumaišytos su

kitų įmonių tokios pačios rūšies atliekomis, taip pat nepanaikino ieškovo

atliekų sutvarkymo pareigos. Sumaišant atliekas nebuvo pagamintos naujos

atliekos, nes sumaišymas nepakeitė atliekų esmės ar sudėties. Todėl atliekų

sumaišymas nesąlygojo ieškovo atliekų sutvarkymo pareigos išnykimo. Principas

„teršėjas moka“ sąlygoja tai, kad ieškovui priskirtina tokia dalis visos

sumaišytų atliekų masės, kiek atliekų ji buvo atgabenusi. Taigi pagal principą

„teršėjas moka“ ieškovas liko atsakingas už 5 418,98 tonų mišrių statybos

atliekų sutvarkymą. Tačiau ieškovas negali būti atsakingas už visą atliekų

kiekį solidariai su kitais asmenimis, gabenusiais atliekas į WT teritoriją. Jei

pareigą atliekas tvarkyti turintis asmuo paveda tretiesiems asmenims vykdyti jo

pareigas ir perduoda jam atliekas bei jų valdymą, jis lieka atsakingas už tų

atliekų, kurias jis turėjo, arba už analogiško dydžio tos pačios rūšies atliekų

masės sutvarkymą. Jei dalis ieškovo atgabentų atliekų arba atliekų, jau

sumaišytų su kitomis atliekomis, jau buvo perdirbta WT, tai atliekų tvarkymo

pareiga atitinkamai sumažėja. Aukštasis Administracinis Teismas šiuo klausimu

nepasisakė. Tačiau byla nebuvo grąžinama nagrinėti iš naujo, nes Tarnybos

nurodymas yra negaliojantis dėl netinkamo Tarnybos įgaliojimų panaudojimo.

Taigi nors šioje byloje konstatuotas Vokietijos federacinės teisės pažeidimas,

tačiau teismų sprendimai, kuriais buvo panaikintas Tarnybos nurodymas ieškovui

sutvarkyti atliekas, pripažinti teisėtais dėl netinkamai įgyvendintos

administracinės institucijos diskrecijos teisės (vok. Ermessensfehler).31

__________________

31 Visą Vokietijos federacinio

administracinio teismo sprendimo tekstą galima rasti Vokietijos federacinio

administracinio teismo tinklalapyje vokiečių kalba: http://www.bverwg.de/media/archive/5242.pdf

_________________