TAR.DBB78C2D0BC2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

3.3.1. Dėl būtinumo atsižvelgti į tai, kokios rūšies nekilnojamasis turtas valdytas iki nacionalizacijos, sprendžiant žemės sklypo padidinimo klausimą

Sprendžiant žemės sklypo padidinimo iš laisvos valstybinės žemės fondo klausimą, teritorijos dalis neatlygintinai gali būti padidinama laisvų žemės, miško ir vandens telkinių sąskaita, tačiau tik atsižvelgiant į tai, kokios rūšies nekilnojamasis turtas priklausė buvusiam turto savininkui iki nacionalizacijos. Jeigu pilietis nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą – žemę, žemės sklypas gali būti didinamas žemės sklypu, ant kurio sausumos paviršiaus nėra miško ir vandens telkinių; jei pilietis nuosavybės teise valdė mišką, žemės sklypas gali būti didinamas mišku; jei vandens telkinį – vandens telkiniu.

Administracinė byla Nr. A17-705/2007

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Aivarui Raišučiui,

atsakovų atstovui Ričardui Ažnai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovams Tauragės apskrities viršininko administracijai, Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Tauragės rajono žemėtvarkos skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi skundu į teismą (b. l. 3–7), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2006 m. gegužės 9 d. sprendimą „Dėl skundo nagrinėjimo” Nr. 3B-(9.5)-Z-337-367; 2) panaikinti Tauragės apskrities viršininko 2006 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. v20-34 „Dėl skundo“; 3) panaikinti Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Tauragės rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 3-229; 4) įpareigoti Tauragės apskrities viršininką tenkinti 2005 m. spalio 14 d. prašymą ir suteikti neatlygintinai 36,34 ha padidintą iki 100 procentų žemės sklypą Tauragės raj., Lauksargių sen., likusiai atkurti nuosavybės 83 534 Lt vertei, įpareigojant tai atlikti Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Tauragės rajono žemėtvarkos skyrių.

Pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. spalio 14 d. Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Tauragės rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą suteikti neatlygintinai 36,34 ha padidintą iki 100 procentų žemės sklypą Tauragės raj., Lauksargių sen., nes jo tėvas F. Z. buvo 1918 - 1920 metų nepriklausomybės kovų savanoris, apdovanotas savanorių medaliu. 2006 m. sausio 30 d. gavo Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Tauragės rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. sausio 27 d. raštą (sprendimą) Nr. 3-229, kuriuo prašymą atsisakyta tenkinti, nurodant, jog padidinti sklypai suteikiami tik žemės sklypais, o už miško sklypus Žemės reformos įstatyme padidinimas nenumatytas.

Teigė, jog šį sprendimą apskundė Tauragės apskrities viršininkui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tačiau šios institucijos skundo netenkino. Nurodė, kad Tauragės rajono žemėtvarkos skyriaus, Tauragės apskrities viršininko ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimai yra nepagrįsti. Šios institucijos neteisingai aiškina ir taiko galiojančius teisės aktus, vykdant žemės reformos darbus. Teigė, jog jam turi būti atkurtos nuosavybės teisės į 100 procentų padidintą žemės sklypą, t. y.

į 72,68 ha žemės sklypą. Tauragės apskrities 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 11,12 ha žemės, perduodant neatlygintinai 16,97 ha miško sklypą. Tauragės apskrities 2005 m. lapkričio 14 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 19,81 ha žemės, perduodant neatlygintinai 26,34 ha miško sklypą. Kadangi nuosavybės teisės atkuriamos suteikiant neatlygintinai atitinkamos vertės (ne ploto) sklypus, šiais Tauragės apskrities viršininko sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į 61 898 Lt vertės sklypą, todėl likusi atkurtinos nuosavybės vertė yra 83 534 Lt.

Nurodė, kad nėra duomenų apie tai, jog buvo įrašytas į IX eilę, priešingai, pagal parengtą Žemės reformos žemėtvarkos projektą, yra įrašytas į III eilę. Teigė, kad nei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), nei Žemės reformos įstatyme nėra nuostatų, kad padidinti sklypai suteikiami tik žemės sklypais, o už miško sklypus padidinimas nenumatytas. Be to, žemės sklypas gali būti tiek žemės ūkio paskirties, tiek miško sklypas, tiek vandens telkinys ir pan.

Laisvos žemės fondas yra ne tik žemės ūkio paskirties žemė, tačiau ir miškas bei vandens telkiniai, todėl apskrities viršininko sprendimu siūlomo žemės sklypo plotas didinamas iš apskrities teritorijoje esančių žemės, miško ir vandens telkinių plotų.

Atsakovas Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Tauragės rajono žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 70–72) prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui Tauragės apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 77-11632 ir 2005 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 77-12467 atkurtos nuosavybės teisės į dalį turėtos žemės. Nuosavybės teisės liko neatkurtos į 5,41 ha žemės (vertė 10 818 Lt). Šiuose sprendimuose yra nurodyta, jog pareiškėjui pagal 1998 m. lapkričio 4 d. Panevėžio apskrities išvadą Nr. 1867 nuosavybės teisės yra atkurtos atlyginant mišku. Teigė, kad už 5,41 ha žemės plotą, į kurį liko neatkurtos nuosavybės teisės, Tauragės rajono žemėtvarkos skyrius neatsisako teikti apskrities viršininkui sprendimo projekto dėl žemės sklypo padidinimo iki 100 procentų. Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teigimu, jog Žemės įstatyme nurodytos sąvokos turi būti besąlygiškai taikomos Žemės reformos įstatymui, t. y. specialiajam teisės aktui, nes formuojant žemės sklypus žemės reformos žemėtvarkos projekto metu, žemės reformos objektas yra Lietuvos Respublikos žemės fondas, kuris nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre. Žemės reformos žemėtvarkos projekto metu laisvame žemės fonde yra formuojami žemės sklypai, ir tik projekto metu nustatomos jų ribos bei kadastro duomenys, o Nekilnojamojo turto registre įregistruojama tik priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nurodė, kad Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 2004 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. V-29 buvo patikslintas Tauragės apskrities viršininko įsakymas, kuriuo patvirtintas Taurų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, ir pareiškėjas iš III eilės įrašytas į IX eilę. Šis įsakymas buvo priimtas po to, kai pareiškėjas kreipėsi į Tauragės apskrities viršininko administraciją.

Atsakovas Tauragės apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 92–94) prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė iš esmės analogiškus argumentus, išdėstytus atsakovo Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Tauragės rajono žemėtvarkos skyriaus atsiliepime.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 166–170) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 2 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 8 dalimi, 5, 6 straipsniais, 11 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka), Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, Žemės įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, 2 straipsnio 14 dalimi.

Teismas rašytine bylos medžiaga ir proceso šalių paaiškinimais nustatė, kad pareiškėjo tėvas F. Z. – 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų dalyvis, nuosavybės teise valdė 39,37 ha žemės Pasvalio raj., Matkūnų k. Panevėžio apskrities viršininko administracija 1998 m. lapkričio 4 d. pateikė išvadą, kuria nustatė, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 36,34 ha žemės, kuri yra užimta asmeninio ūkio žeme ir yra valstybės išperkama. Išvada persiųsta į Tauragės apskrities Gaurės seniūniją (b. l. 12).

Tauragės apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 77-11632 V. Z. nuosavybės teisės į 11,12 ha žemės (į dalį) atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 16,97 ha miško sklypą, esantį Tauragės raj., Ąžuolyno k. (b. l. 89). Tauragės apskrities viršininko administracijos 2005 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 77-12467, V. Z. nuosavybės teisės į 19,81 ha žemės (į dalį) atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 26,34 ha miško sklypą, esantį Tauragės raj., Staiginės k. (b. l. 90).

Šiais sprendimais pareiškėjui V. Z. nuosavybės teisės į dalį, t. y. į 30,93 ha žemės atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam miško sklypus. Taigi į 5,41 ha žemės sklypą pareiškėjui nuosavybės teisės nėra atkurtos. Tauragės apskrities viršininko administracija 2004 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. V-29 iš dalies pakeitė Taurų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto byloje esančią pažymą apie asmenis, pageidaujančius gauti žemę Taurų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti patvirtintoje teritorijoje išbraukiant iš III eilės penktos eilutės V.

Z. ir įrašant į IX eilę septintą eilutę (b. l. 82). Į trečiąją eiliškumo grupę pareiškėjas galėjo būti įrašytas tik tuo atveju, jeigu jo norima susigrąžinti žemė būtų toje pačioje (Panevėžio) apskrityje, kurioje buvo nuosavybės teise turėta žemė. Teismas pažymėjo, jog Tauragės apskrities viršininko administracijos 2004 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. V-29 pareiškėjas neginčija. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pareiškėjo argumentą, jog turėjo būti įrašytas į III eiliškumo grupę, pripažino nepagrįstu.

Teismas konstatavo, kad Atkūrimo įstatyme žemės sąvoka suprantama siauriau, nei ji apibrėžta Žemės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje. Nuostatos, pagal kurias asmeniui siūlomas žemės sklypo plotas iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo gali būti padidinamas iki 100 procentų, įtvirtintos šio įstatymo 4 straipsnyje, kuriame reglamentuojamos nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka. Teismas pažymėjo, jog formuojant žemės sklypus, žemės reformos žemėtvarkos projekto metu, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo reikalavimu, žemės reformos objektas yra Lietuvos Respublikos žemės fondas, kuris nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre.

Žemės reformos žemėtvarkos projekto metu laisvame žemės fonde yra formuojami žemės sklypai ir tik projekto metu nustatomos jų ribos bei kadastro duomenys, o Nekilnojamojo turto registre įregistruojama tik priėmus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas galimybę padidinti siūlomą žemės sklypo plotą apibrėžtam subjektų ratui iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo iki 100 procentų, nustatė, jog šios įstatymo nuostatos taikytinos tik tuomet, kai nuosavybės teisės atkuriamos perduodant neatlygintinai išskirtinai tik žemės sklypus.

Teismas konstatavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos yra išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Jos priimami sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, kuriuose ginčo šalims pateikiama išsami konkretaus ginčo juridinė analizė ir pasiūlomi galimi sprendimo būdai. Todėl Nacionalinės žemės tarnybos 2006 m. gegužės 9 d. sprendimas nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjui ir reikalavimas dėl sprendimo panaikinimo nenagrinėtinas teismuose. Teismas konstatavo, jog, atsižvelgiant į nustatytas faktines bei teisines aplinkybes, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 174–177) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti arba perduoti bylą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 str.).

2. Teismas nepateikė motyvų, kuriais remiantis būtų pagrįsta, kad įstatymų leidėjo vartojama žemės sklypo (ne žemės apskritai) sąvoka Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje bei Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra siauresnė už Žemės įstatyme pateiktą žemės sklypo sąvoką, t. y. kad sąvoka žemės sklypas reiškia bet kokius kitus, tačiau tik ne miško ar vandens plotus.

3. Nėra teisės normos, kuri nustatytų, kad perduodant neatlygintinai miško plotus, jie negali būti didinami. Laisvos žemės fondas yra ne tik žemės ūkio paskirties žemė, tačiau ir miškas bei vandens telkiniai. Šis pareiškėjo teiginys teismo nebuvo paneigtas, o aplinkybė, kad žemės reformos objektas – laisvos žemės fondas – nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, neturi jokios įtakos žemės sklypo sąvokos, pateiktos Atkūrimo įstatyme ir Žemės reformos įstatyme, aiškinimui.

4. Teismas nenagrinėjo Žemės reformos įstatyme vartojamų žemės ir žemės sklypo sąvokų turinio.

5. Teismas nenagrinėjo ir nepaneigė pareiškėjo išvados, kad ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 22 punkte yra nustatyta, jog apskrities viršininko sprendimu siūlomo žemės sklypo plotas didinamas iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo, t. y. iš apskrities teritorijoje esančių žemės, miško ir vandens telkinių plotų.

6. Teismo nurodyti Atkūrimo įstatymo atskiri straipsniai yra skirti reglamentuoti nuosavybės teisių atkūrimą ir sąlygas į išlikusią kaimo vietovės žemę, išlikusią miesto žemę, išlikusius miškus ir vandens telkinius, o kai tokios išlikusios žemės nėra ir (ar) nėra galimybės sugrąžinti jos natūra, tiek už kaimo vietovėje buvusią žemę, tiek už mieste buvusią žemę, buvusius miškus ir vandens telkinius gali būti suteikti visai kitokios paskirties žemės sklypai nei turėtieji.

7. Teismo išvada, kad reikalavimas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą nenagrinėtinas teisme, yra nepagrįsta, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai administracinių teismų praktikai.

8. Atsakovai nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog ginčijamos Atkūrimo įstatymo ir Žemės reformos įstatymo nuostatos būtent taip ir vykdomos praktikoje, kaip kad teigia atsakovai, t. y. kad iš tiesų visais atvejais, kurie yra analogiški pareiškėjo situacijai, atsakovai elgiasi taip pat – asmenims, turintiems teisę į padidintus žemės sklypus, kuomet šie pageidauja atkurti nuosavybę mišku, padidinti miško sklypai nesuteikiami.

Atsakovas Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Tauragės rajono žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 187–188) prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimui surinkti visi įrodymai. Nurodo, kad tiek Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose, tiek Atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje aiškiai matyti, jog žemės, miško, vandens telkinio sąvokos yra išskirtos ir nesutapatinamos su žemės sklypo sąvoka, įvardinta Žemės įstatyme. Taip pat tiek Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje, tiek 16 straipsnyje šių sąvokų skirtingumas reglamentuoja atlyginimo būdus. Už žemę, mišką ir vandens telkinius atlyginimo būdai pagal kiekvieną sąvoką yra skirtingi. Atsakovas pažymi, kad teismų praktikoje administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra išaiškinta tvarka, kas turi teisę ginti viešąjį interesą. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nėra atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, šioje byloje nebuvo ginamas viešasis interesas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

IV. Administracinės bylos nagrinėjimo objektas – kompetentingų viešojo administravimo sistemos subjektų atsisakymas tenkinti pareiškėjo V. Z. prašymą dėl žemės sklypo padidinimo iki 100 procentų iš laisvos žemės fondo, perduodant neatlygintinai atitinkamą miško ploto dalį.

Proceso dalyviai sutinka, jog nekyla ginčo dėl pareiškėjo teisės į neatlygintiną žemės sklypo padidinimą, tačiau nesutariama dėl to, kaip turėtų būti traktuojamos „žemės sklypo“ ir „laisvos žemės fondo“ sąvokos, vartojamos įstatymų leidėjo tiek Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje, tiek Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje, tiek Tvarkos 22 punkte, t. y. kyla ginčas dėl teisės.

1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius“.

Atkūrimo įstatyme nurodyta, kokiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės, turtas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka, sąlygos, dėl kurių išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, taip pat apibrėžtas ir subjektų ratas, turintis teisę nagrinėti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises. To paties įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad laisvos žemės fondas – žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskirti valstybės paimtai ir išperkamai žemei ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka atkūrus nuosavybės teises į pagal Atkūrimo įstatymą grąžintinus maksimalius žemės, miško ir vandens telkinio plotus. Žemės sklypo sąvoka šiame įstatyme nepateikiama. Jos nėra ir Tvarkoje, bet ji išdėstyta Žemės reformos įstatyme, kur žemės sklypas apibrėžiamas kaip teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Vadinasi, teritorijos dalis neatlygintinai gali būti padidinama laisvų žemės, miško ir vandens telkinių sąskaita, tačiau toks didinimas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, galimas tik tokio paties laisvo turto, kaip ir turėtas, sąskaita. Pavyzdžiui, jeigu pilietis nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą – žemę, žemės sklypas gali būti didinamas žemės sklypu, ant kurio sausumos paviršiaus nėra miško ir vandens telkinių. Jei pilietis nuosavybės teise valdė mišką, žemės sklypas gali būti didinamas mišku. Analogiškai ir dėl vandens telkinio. Tokia pozicija grįstina Atkūrimo įstatymo analize, šio teisės akto normose vartojamomis definicijomis.

Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teisės yra atkuriamos į žemę, miškus, vandens telkinius, ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius, gyvenamuosius namus bei jų priklausinius. Pateiktas sąrašas išsamus, akivaizdžiai išskiriantis nuosavybės teisių atkūrimo dalykus. Priklausomai nuo to, į kokį nekilnojamąjį turtą atkuriamos nuosavybės teisės, nustatomos atitinkamos tokio turto atkūrimo sąlygos ir tvarka. Antai nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką apibrėžia Atkūrimo įstatymo 4 straipsnis, nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką numato Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis ir panašiai.

Taigi ir sprendžiant žemės sklypo padidinimo klausimą, nėra teisinio pagrindo nepaisyti tos faktinės aplinkybės, kokios rūšies nekilnojamasis turtas valdytas iki nacionalizacijos. Didinant žemės sklypus laisvos valstybinės žemės fondo, bet kokio ploto patenkančio į žemės fondo sąvoką, sąskaita, neatsižvelgiant į tai, koks nekilnojamasis turtas priklausė buvusiam turto savininkui, būtų paneigiamas pats restitucijos principas, sudarytos prielaidos socialiniams konfliktams tarp viešojo administravimo institucijų ir piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tarp piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir kitų asmenų.

Panevėžio apskrities viršininko pavaduotojas 1998 m. lapkričio 4 d. pasirašė išvadą Nr. 1867 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai, kurioje buvo nustatyta, kad pareiškėjo tėvas, buvęs turto savininkas F. Z., nuosavybės teise Panevėžio apskrities Pasvalio rajono Matkūnų kaime valdė nekilnojamąjį turtą – 39, 27 ha žemės. Taip pat išvadoje buvo pažymėta apie V. Z. teisę atkurti nuosavybės teises į 36, 34 ha žemės, priskirtos valstybės išperkamai (b. l. 12). Šios išvados pagrindu darytina išvada, kad buvęs turto savininkas valdė tik nekilnojamąjį turtą – žemę. Miško ir (ar) vandens telkinio neturėjo.

Paisant paminėtos faktinės aplinkybės ir išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija sprendžia, kad žemės sklypas pareiškėjui V. Z. galėjo būti padidintas žemės, ant kurios paviršiaus yra tik sausumos plotas, sąskaita, priklausančios laisvos valstybinės žemės fondui.

Tokiu būdu dėl minėtų priežasčių, turint omenyje ginčo objektą, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

_________________