TAR.B8EE4B94C3EB · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

3.5.2. Dėl advokato teisės už atlyginimą teikti bankroto administratoriaus paslaugas

Advokatūros įstatymas reglamentuoja tik santykius, susijusius su advokato teisinių paslaugų teikimu (įskaitant ir tokios teisės įgijimą). Tačiau Advokatūros įstatymo 43 straipsnio 1 dalis numato išimtinius atvejus, kada praktikuojantis advokatas taip pat dar gali dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas (mokamas darbas Lietuvos advokatūroje, mokama mokslinė, kūrybinė ar pedagoginė veikla, o taip pat Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta veikla). Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066 redakcija), sistemiškai ją aiškinant kartu su Advokatūros įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi bei loginio, teleologinio teisės aiškinimo metodų pagalba įvertinus kituose Advokatūros įstatymo straipsniuose įtvirtintas normas, skirta nustatyti advokato, kurio veikla yra teisinių paslaugų teikimas, kitos (ne teisinių paslaugų teikimo) veiklos, kurią reguliuoja kiti, pagal savo santykį su Advokatūros įstatymu specialūs teisės aktai, galimybę (teisę įgyti konkrečią subjektinę teisę), o ne nustatyti (suteikti) konkrečią subjektinę teisę teikti paslaugas.

Administracinė byla Nr. A6-28/2007

Procesinio sprendimo kategorija 25

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Birutės Janavičiūtės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atstovei Linai Lukoševičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. V. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir LR ūkio ministerija) 2005-08-03 raštą dėl prašymo išduoti bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą ir įpareigoti LR ūkio ministeriją išduoti P. V. bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad LR ūkio ministerija 2005-08-03 raštu Nr. (15.12-31)-3-4264 atsisakė tenkinti jo 2005-07-07 prašymą išduoti bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą nelaikant kvalifikacinio egzamino. Šiame rašte atsakovas nurodė, kad pagal LR Vyriausybės 2001-07-03 nutarimo Nr. 831 3.2 punktą, LR ūkio ministerija įgaliota patvirtinti Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką (toliau – ir Tvarka). Tvarkos 19 punkte nurodoma, jog LR ūkio ministerija išduoda bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą tik po to, kai Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisija pateikia žinias apie tai, kad asmuo, pretenduojantis įgyti šį pažymėjimą, išlaikė kvalifikacinį egzaminą. LR ūkio ministerija, vadovaudamasi minėtomis Tvarkos nuostatomis ir laikydama, kad administratoriaus veikla iš esmės skiriasi nuo advokato veiklos ir juridinė veikla administratoriaus darbe yra nežymi, atsisakė išduoti pareiškėjui bankrutuojančių įmonių administratoriaus pažymėjimą nelaikant kvalifikacinio egzamino. Pareiškėjo nuomone, toks LR ūkio ministerijos sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimui administracinėje byloje Nr. A5-226/2005. Minėtoje byloje teismas pažymėjo, kad advokatui, siekiančiam gauti teisę teikti bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas, nėra būtina laikyti kvalifikacijos egzaminą, nes tokią jo teisę nustato įstatymas.

Atsakovas LR ūkio ministerija su pareiškėju skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Bankroto įstatymas) 11 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad administratorius – tai teismo paskirtas fizinis asmuo ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas. Bankroto įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punkte nustatyta, kad Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nustato teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką. LR Vyriausybė 2001-07-31 nutarimo Nr. 831 3.2 punktu įgaliojo LR ūkio ministeriją patvirtinti Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką, kurią LR ūkio ministras patvirtino 2001-07-05 įsakymu Nr. 221. Tvarkos 19 punkte nustatyta, jog LR ūkio ministerija išduoda bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą tik po to, kai Atestavimo komisija pateikia žinias apie tai, kad asmuo išlaiko kvalifikacijos egzaminą. O Advokatūros įstatymas nenumato Bankroto įstatymo nuostatų taikymo išimčių. Atsakovas nurodė, kad bankrutuojančių įmonių administratoriaus veikla iš esmės skiriasi nuo advokato veiklos. Pagal Bankroto įstatymo nuostatas administratorius valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis, disponuoja, atleidžia ir priima darbuotojus, sutvarko bankrutavusioje įmonėje sukauptas pavojingas aplinkai atliekas, t. y. vadovauja įmonės ūkinei veiklai. Tuo tarpu juridinė veikla šiuo atveju nėra pagrindinė. Todėl advokatui taip pat būtina laikyti kvalifikacijos egzaminą, kurio metu būtų patikrintas ir įvertintas jo pasirengimas teikti administravimo paslaugas. Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostata, jog advokatas turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka teikti paslaugas, reiškia tokios teisės suteikimo procedūrą, o ne pačią paslaugų teikimo procedūrą. Atsakovas taip pat nurodė, kad privalomai turi būti vykdomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 22 d. sprendimas leisti P. V. laikyti kvalifikacijos egzaminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino LR ūkio ministerijos 2005-08-03 raštą Nr. (15.12-31)-3-4264 ir įpareigojo LR ūkio ministeriją išduoti P. V. bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą. Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas P. V. 2005-07-07 raštu kreipėsi į LR ūkio ministeriją su prašymu išduoti bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą (b. l. 41). LR ūkio ministerija 2005-08-03 raštu Nr. (15.12-31)-3-4264 pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė, nurodydama, kad bankrutuojančių įmonių administratoriaus veikla iš esmės skiriasi nuo advokato veiklos, todėl prašomam pažymėjimui gauti būtina išlaikyti kvalifikacinį egzaminą.

Teismas nurodė, kad Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos 5 punkte išdėstyti reikalavimai asmeniui, norinčiam įgyti teisę dirbti bankrutuojančios įmonės administratoriumi: turėti nepriekaištingą reputaciją; turėti aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų vadovaujamojo darbo stažą arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo darbo stažą per paskutiniuosius 3 metus; išmanyti įmonių veiklą, bankroto procedūras, darbo santykius reglamentuojančius ir kitus su bankroto procedūrų vykdymu susijusius teisės aktus ir išlaikyti kvalifikacijos egzaminą.Tvarkos19punktenustatyta,kadLRūkio ministerija bankrutuojančių ar restruktūrizuojamų įmonių administratoriaus kvalifikacinius pažymėjimus asmenims išduoda gavusi kvalifikacijos egzaminą išlaikiusių asmenų sąrašą.

Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, restruktūrizavimo, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru, tarpininku, taikintoju ar teisės ekspertu, kai sprendžiami komerciniai ginčai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2005-02-22 nutartyje aiškindamas Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatas, pažymėjo, kad šiame straipsnyje naudojamas žodžių junginys „advokatas turi teisės aktų nustatyta tvarka teikti paslaugas“ reiškia pačią paslaugų teikimo, o ne tokios teisės įgijimo procedūrą (Administracinė byla Nr. A5-226/2005).

Be to, minėtoje nutartyje pažymėta, jog asmeniui, esančiam advokatu ir siekiančiam gauti leidimą teikti bankroto administravimo paslaugas, nėra būtina laikyti kvalifikacijos egzaminą, kadangi tokią jo teisę numato įstatymas. Atsižvelgdamas į minėtas Tvarkos ir Advokatūros įstatymo nuostatas, teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas, numatydamas teisę asmenims, esantiems advokatais, teikti bankroto administratoriaus paslaugas, šiuos asmenis, įvertindamas jų profesinę patirtį, reikalingą tapti advokatu, išskiria iš kitų asmenų tarpo, todėl advokatams Tvarkoje nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai, tarp jų irkvalifikacinioegzaminoišlaikymas,netaikytini.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad LR ūkio ministerijos 2005-08-03 raštu Nr. (15.12-31)-3-4264 išreikštas atsisakymas išduoti P. V. bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą yra nepagrįstas ir neteisėtas.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas LR ūkio ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismas neteisingai aiškino Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies ir Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos nuostatas. Atsakovas nurodo, jog Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad administratorius – tai teismo paskirtas fizinis asmuo ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas.

Įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punkte nustatyta, kad Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nustato teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 831 3.2 punktu įgaliojo Ūkio ministeriją patvirtinti Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką, kurią Lietuvos Respublikos ūkio ministras patvirtino 2001 m. liepos 5 d.

įsakymu Nr. 221. Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos19 punkte nustatyta, kad Ūkio ministerija išduoda bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimątikpoto,kaiAtestavimokomisijapateikia žinias apie tai, kad asmuo, pretenduojantis įgyti šį pažymėjimą, išlaikė kvalifikacijos egzaminą. Ūkio ministerijai teisė išduoti nurodytą pažymėjimą pažeidžiant nustatytas procedūras, t. y. nelaikant kvalifikacinioegzamino,nesuteikta.Advokatūros įstatyme išimtys dėl Įmonių bankroto įstatymo nurodytų nuostatų taikymo nenumatytos.

Įmonių bankroto procedūrų vykdymo praktika rodo, kad administratoriaus veikla iš esmės skiriasi nuo advokato veiklos. Pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas administratorius valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja, atleidžia ir priima darbuotojus, sutvarko bankrutavusioje įmonėje sukauptas pavojingas aplinkai atliekas ir t. t. Daugeliu atveju administratorius vadovauja įmonės ūkinei veiklai. Juridinė veikla administratoriaus veikloje sudaro vos keletą procentų nuo bendros veiklos apimties.

Todėl, atsakovo nuomone, advokatui taip pat būtina laikyti kvalifikacijos egzaminą, kurio metu būtų patikrintas ir įvertintas advokato pasirengimas teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas. Atsakovas nurodo, jog Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies tikslas buvo tik suteikti advokatams teisę verstis ūkine komercine veikla, o ne nustatyti tokios teisės suteikimo tvarkos išimtis. Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokato veikla nėra komercinė ūkinė“.

Tuo tarpu Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numato, kad advokatas turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka teikti tam tikras paslaugas, tarp jų ir bankroto bei restruktūrizavimo paslaugas, kas iš esmės yra ūkinė komercinė veikla. Nesant Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, advokatai negalėtų verstis jokia ūkine komercine veikla. Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostata „advokatas turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka teikti paslaugas” nukreipia į kitus teisės aktus, reglamentuojančius teisę teikti paslaugas.

Atsakovas nurodo, kad Ūkio ministerija 2005 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. (15.12-31)-3-5237 „Dėl nuomonės pateikimo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, kaip kompetentingą instituciją, dalyvavusią Advokatūros įstatymo projekto rengime. Ūkio ministerija šiuo raštu prašė Teisingumo ministerijos pateikti nuomonę dėl Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimo. Teisingumo ministerija 2005 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. (1.11)-7R-8577 atsakė, jog „Teisingumo ministerija <...> iš esmės sutinka su Ūkio ministerijos nuomone <...> dėl to, kad advokatai, siekiantys teikti bankroto administratorių paslaugas, turi šią teisę įgyti vadovaujantis teisės aktuose nustatyta bendra tvarka“.

Teisingumo ministerija nurodė, kad Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostata „traktuotina kaip bendro pobūdžio nuostata, nusakanti, kokia papildoma veikla greta advokato paslaugų teikimo gali užsiimti advokatas“. Atsakovo nuomone, toks Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimas, kokį pateikia pareiškėjas, gali paskatinti advokatus teigti, kad ir kitos teisės normos, pavyzdžiui, Įmonių bankroto administratorių veiklos kontrolės tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d.

įsakymu Nr. 221, yra netaikytinos advokatams.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas P. V. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimą nepakeistą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo apeliaciniame skunde pateiktas teisės normų aiškinimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 22 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A5-226/2005. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai vadovaujasi Teisingumo ministerijos, kuri nebuvo susipažinusi su minėta teismo nutartimi, 2005 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. (1.11)-7R-8577. Teisingumo ministerijos, t. y. įstaigos, kuriai advokatūra nepavaldi ir neatskaitinga, raštas negali pakeisti įsiteisėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties (obiter dicta) arba jai prieštarauti. Atsakovas, teigdamas, jog Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostata nukreipia į kitus teisės aktus, reglamentuojančius teisę teikti paslaugas, turi omenyje Ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. 221, kuris nesuderintas su naujuoju Advokatūros įstatymu, įsigaliojusiu 2004-04-06. Pareiškėjo nuomone, atsakovo teiginys, kad jei advokatai įgytų teisę gauti bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą, ši advokatų veikla taptų iš esmės nekontroliuojama, yra nepagrįstas. Gavęs bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą, advokatas savo, kaip bankroto administratoriaus, veikloje turėtų būti saistomas bankroto administravimą kontroliuojančių institucijų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos apeliacinis skundas tenkinamas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo P. V. skundas atmetamas.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2005-08-03 atsisakymą išduoti jam bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą ginčijo remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A5-226/2005 pateiktu Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatos „advokatas <...> turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto <...> paslaugas“ išaiškinimu, pagal kurį ši nuostata reiškia pačią paslaugų teikimo procedūrą, o ne tokios teisės suteikimo procedūrą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartimi, išnagrinėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimą, procesas administracinėje byloje Nr. A5-226/2005 buvo atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu – kilus abejonėms dėl Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies aiškinimo bei taikymo priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 22 d. nutartį. Po atnaujinimo išnagrinėjus administracinę bylą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A4-374/2007) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartis buvo panaikinta.

Nagrinėjamo šioje byloje ginčo esmė – Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066 redakcija) 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos „advokatas <...> turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto <...> paslaugas“, kaip reiškiančios pačią paslaugų teikimo procedūrą ar tik kaip galimybę įgyti subjektinę teisę, aiškinimas.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administratorius – tai teismo paskirtas fizinis asmuo ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas. Pagal šio Įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punktą, teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 831 „Dėl Valstybės institucijų įgaliotų asmenų atstovavimo įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesuose tvarkos, Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ papildymo“ 3.3 punktu įgaliojo Ūkio ministeriją patvirtinti Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką, kuri buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221. Šiuo įsakymu patvirtinta „Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarka“ neteko galios Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-375 nuo 2006 m. spalio 15 d., t. y. ji turėjo būti taikoma, kai pareiškėjas 2005-07-07 pateikė atsakovui prašymą dėl bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo, nelaikant kvalifikacinio egzamino, išdavimo, o atsakovas 2005-08-03 raštu Nr. (15.12-31)-3-4264 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos19punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministerija bankrutuojančių ar restruktūrizuojamų įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą išduoda tik tada, kai Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisija pateikia informaciją, kad asmuo, pretenduojantis įgyti šį pažymėjimą, išlaikė kvalifikacijos egzaminą.

Kadangi Advokatūros įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja advokatų veiklą, o 43 straipsnis – advokato veiklos apribojimus, šioje byloje taikytina Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2004 m. kovo 18 d. įstatymo redakcija), numatanti, kad „advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, turto ir palikimo administratoriaus <...> paslaugas <...>“, aiškintina sistemiškai su šio įstatymo 43 straipsniu. Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad „Advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokato veikla nėra komercinė ūkinė“. Pagal šio straipsnio 1 dalį, advokato teisę teikti teisines paslaugas gali riboti tik įstatymai. Advokatūros įstatymo 43 straipsnyje, nustatančiame advokatų veiklos apribojimus, įtvirtinta pagrindinė taisyklė, kad „Advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, negali dalyvauti operatyvinėje veikloje, dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas“. Sistemiškai aiškinant šias normas, o taip pat loginio bei teleologinio teisės aiškinimo metodų pagalba įvertinus kituose Advokatūros įstatymo straipsniuose (ypač 1, 2, 5, 6 str.) įtvirtintas normas, darytina išvada, kad Advokatūros įstatymas reglamentuoja tik santykius, susijusius su advokato teisinių paslaugų teikimu (įskaitant ir tokios teisės įgijimą). Tačiau Advokatūros įstatymo 43 straipsnio 1 dalis numato išimtinius atvejus, kada praktikuojantis advokatas taip pat dar gali dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas (mokamas darbas Lietuvos advokatūroje, mokama mokslinė, kūrybinė ar pedagoginė veikla, o taip pat Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta veikla).

Įvertinus visa, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066 redakcija) 4 straipsnio 4 dalis, sistemiškai ją aiškinant kartu su Advokatūros įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi bei loginio, teleologinio teisės aiškinimo metodais įvertinus kituose Advokatūros įstatymo straipsniuose įtvirtintas normas, iš esmės skirta nustatyti advokato, kurio veikla yra teisinių paslaugų teikimas (Advokatūros įstatymo 4 str. 3 d.), kitos (ne teisinių paslaugų teikimo) veiklos, kurią reguliuoja kiti, pagal savo santykį su Advokatūros įstatymu specialūs teisės aktai (pvz., Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas), galimybę (teisę įgyti konkrečią subjektinę teisę), o ne nustatyti (suteikti) konkrečią subjektinę teisę teikti paslaugas.

Tokį Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066 redakcija) 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos normos aiškinimą patvirtina ir įstatymų leidėjo ketinimų teisės aiškinimo metodas. Kaip matyti iš bylos medžiagos (b. l. 134, 148–149), tokia nuomonė buvo išdėstyta ir atsakovo rengtuose aiškinamuosiuose raštuose, kuriuose buvo akcentuojama, jog siekiant aiškiau apibrėžti advokatų teisę teikti tam tikras paslaugas, būtina pakeisti ir papildyti Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, kad būtų išvengta netinkamo teisės normų taikymo. Lietuvos Respublikos Seimas, pritardamas tokiai nuomonei (būtina tiksliau reglamentuoti teisinius santykius, kad būtų išvengta netinkamo teisės normų taikymo), 2006 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. X-1004 pakeitė šio straipsnio 4 dalį ir ją išdėstė taip: „4. Advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, restruktūrizavimo, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru, tarpininku, taikintoju ar teisės ekspertu, kai sprendžiami komerciniai ginčai. Advokatas gali būti juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo nariu, tačiau už tai negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus tantjemas. Teisę teikti šioje dalyje išvardytas paslaugas advokatas įgyja ir šių paslaugų teikimas kontroliuojamas teisės aktų, reglamentuojančių šių paslaugų teikimą, nustatyta tvarka“. Tokia įstatymų leidėjo pozicija taip pat leidžia daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (2004 m. kovo 18 d. įstatymo redakcija) įtvirtintoje normoje buvo numatęs praktikuojančiam advokatui kitos (ne teisinių paslaugų teikimo) veiklos, kurią reguliuoja kiti, pagal savo santykį su Advokatūros įstatymu specialūs teisės aktai, teisę kaip galimybę įgyti subjektinę teisę, o ne nustatęs (suteikęs) pačią subjektinę teisę teikti tas paslaugas.

Kadangi Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066 redakcija) pareiškėjui, kaip praktikuojančiam advokatui, numatė tik teisę kaip galimybę įgyti subjektinę teisę, o ne nustatė (suteikė) pačią subjektinę teisę teikti bankroto paslaugas, atsakovas teisėtai 2005-08-03 raštu Nr. (15.12-31)-3-4264 atsisakė tenkinti pareiškėjo 2005-07-07 prašymą dėl bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo, nelaikant kvalifikacinio egzamino, išdavimo. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai išaiškinęs ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, priėmė neteisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo P. V. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

_________________