TAR.963C20D9AF68 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

1.3.2.2. Dėl teisinių pasekmių teisių perleidėjui

praleidus

terminą ginčyti administracinį aktą

Jei asmuo iki teisių perleidimo kitam asmeniui jau yra

praradęs tam tikrą teisę, jis negali jos perleisti kitam asmeniui, o pastarasis asmuo šios teisės negali įgyti, t.

y. negalima įgyti daugiau teisių, nei jų turi perleidėjas. Nustačius, kad dar iki nuosavybės teisių į statinius, iš

kurių kyla teisė ir teisinis suinteresuotumas ginčyti nagrinėjamus administracinius aktus, perleidimo buvo

praleistas terminas skundui dėl jų paduoti, naujas šių statinių bei su jais susijusių teisių ir interesų įgijėjas,

vadovaujantis principu, kad negalima įgyti daugiau teisių, nei jų turi perleidėjas, taip pat turėtų būti

laikomas praleidusiu šį terminą. Priešingas teisės normų aiškinimas neatitiktų įstatymuose nustatytų administracinių

aktų apskundimo terminų paskirties, nes neleistų užtikrinti teisinių santykių stabilumo, neužtikrintų teisinio tikrumo

principo įgyvendinimo, neskatintų asmenį operatyviai

ginti savo teises, be to, būtų sudarytos sąlygos asmenų piktnaudžiavimui –

savininkas, praleidęs terminą skundui paduoti,

siekdamas išvengti termino praleidimo pasekmių, galėtų tyčia perleisti turtą

kitam asmeniui (pavyzdžiui, giminaičiui),

kuris imtų ginčyti atitinkamus sprendimus bendra tvarka.

Administracinė byla Nr. A6-212/2007

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 11.6.1.5;

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo

Taminsko (pranešėjas),

sekretoriaujant Kristina Bielinienei,

dalyvaujant pareiškėjai I. K.,

atsakovo Utenos apskrities viršininko administracijos

atstovui Valerijui Černovui,

trečiojo suinteresuoto asmens L. B. atstovei advokatei

Jadvygai Aleksaitei,

viešame teismo

posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo

suinteresuoto asmens L. B. ir Utenos

apskrities viršininko administracijos apeliacinius skundus dėl Panevėžio

apygardos administracinio teismo 2006 m.

liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą

atsakovui Utenos apskrities viršininko

administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. B., dėl sprendimo ir

įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja kreipėsi į teismą ir skundu

prašė panaikinti Utenos apskrities valdytojo 1995 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 43-3644, įsakymo Nr.

5-261 1 priedo 56 eilutę ir įpareigoti Utenos apskrities viršininko administraciją suformuoti jai namų valdos žemės sklypą, į

kurį įeitų jos nuosavybės teise turimi statiniai; priteisti iš Utenos apskrities viršininko administracijos

bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja paaiškino, kad iš A. M. 2005 m. rugsėjo 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi

nusipirko atitinkamus statinius. Prieš perkant, 2005

m. rugpjūčio 31 d., Utenos apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo

departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius

išdavė leidimą Nr. 1-07-1403 parduoti gyvenamąjį namą ir kitus kiemo statinius,

esančius laisvos valstybinės žemės sklype. Leidime

nurodė, kad „naujų pastatų savininkui bus suteikta galimybė įsigyti nuosavybėn arba nuomoti iš valstybės žemės

sklypą LR įstatymų ir jų lydimų teisės aktų nustatyta

tvarka“. Ši sąlyga buvo taip pat nurodyta notaro patvirtintoje

pirkimo-pardavimo sutartyje. 2006 m. sausio 30

d. pareiškėja kreipėsi su prašymu suprojektuoti žemės sklypą, ant kurios yra

jai priklausantys statiniai, tačiau 2006 m.

kovo 8 d. buvo informuota, jog statiniai yra ne ant valstybinės, bet ant

privačios žemės, priklausančios L. B.

Pareiškėja manė, kad atkuriant nuosavybės teises E. K. į priklausantį 27,3 ha

žemės sklypą, privalėjo būti atsižvelgta, kad dalis

šios žemės užstatyta gyvenamuoju namu bei kitais statiniais ir atitinkamai turėjo būti suformuota namų valdos dalis.

Išduotas žemėtvarkos skyriaus leidimas jai suteikė

pagrįstą pagrindą tikėtis, kad ji galės įsigyti po statiniais esančią žemę,

todėl vėlesnis atsakovo atsisakymas

akivaizdžiai pažeidė jos teisėtus lūkesčius. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad

nuosavybės teisės į žemę, kuri yra užstatyta

I. K. priklausančiais statiniais, buvo atkurtos 1995 m. spalio 20 d. Utenos

apskrities valdytojo administracijos sprendimu

Nr. 43-3644. Nekilnojamojo turto, t. y. žemės ir gyvenamojo namo su priklausiniais, savininkė E. K., atkuriant nuosavybės

teises, jau buvo mirusi. Pardavėja – A. M., iš kurios pareiškėja įsigijo statinius, nekilnojamąjį turtą paveldėjo

dar prieš atkuriant nuosavybės teises į žemę, t. y. 1995 m. birželio 26 d. Tuo tarpu visą žemę, kuri yra

užstatyta minėtais statiniais, paveldėjo kitas asmuo – L. B. Taigi, atkuriant nuosavybės teises privalėjo būti

atsižvelgta į tai, kad ant žemės pastatytas gyvenamasis namas ir kiti statiniai bei turėjo būti suformuota namų

valda. Tačiau 1995 m. spalio 20 d. Utenos apskrities valdytojo administracijos sprendime Nr. 43-3644 nenurodoma,

kad žemė yra užstatyta statiniais ir kad išskiriama

namų valdos dalis. 1995 m. spalio 20 d. Utenos apskrities valdytojo

administracija priėmė įsakymą Nr. 5-261,

kuriame nurodoma žemės sklypo dalis užstatyta pastatais, t. y. 0,30 ha. Minėta

įsakymo dalis taip pat naikintina, kadangi

privalo būti suformuota namų valda, kurios dydis sietinas su faktiniu žemės

naudojimu. Pareiškėjos nuomone, akivaizdu, jog

atkuriant nuosavybės teises buvo pažeistas tuo metu galiojusio 1995 m. liepos 3 d. Piliečių nuosavybės teisių į

išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. I-986 8 straipsnis, kuriame nurodoma, kad „grąžinus namus

natūra, nuosavybės teisė į žemę, ant kurios yra sugrąžinti

namai, atstatoma šio įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatyta tvarka. Piliečiai,

kuriems sugrąžinti gyvenamieji namai, turi

teisę atsistatyti nuosavybės teisę į namų valdos žemės sklypą, nepaisant to, ar

buvo paduotas atskiras prašymas dėl šios žemės

grąžinimo“. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. vasario 19 d. nutartyje

administracinėje byloje Nr. A4-125/2004 konstatavo, jog nustačius, kad žemės sklypo dalis, dėl kurios vyksta

ginčas, priklauso kito asmens namų valdai, ji priskirtina

prie valstybės išperkamos žemės ir į šią žemės dalį nuosavybės teisė natūra

negalėjo būti atkuriama, todėl viešojo

administravimo subjektų priimti sprendimai yra naikintini. Taigi, pareiškėjos

nuomone, pareiškėjos namų valdai turėjo ir turi būti

priskirtas žemės sklypas, ant kurio yra gyvenamasis namas, kiti kiemo statiniai, daržas ir sodas, todėl

atsakovas privalo suformuoti tokios apimties žemės sklypą. Sklypo dydis šiuo atveju bus siejamas su faktiškai

naudojama namų valdos (statinių, sodo, daržo ir kt.) riba, kurią būtina nustatyti atlikus matavimus. Pareiškėjos

teigimu, nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos teisėtai, tačiau atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo

šiurkščiai pažeistos įstatymų leidėjo įtvirtintos teisės normos, todėl, panaikinus minėtą ginčijamą sprendimą bei

įsakymo dalį, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra

turi būti pradėta iš naujo, šalinant nustatytus pažeidimus.

Utenos apskrities viršininko

administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius atsiliepime į skundą nesutiko su

pareiškėjos reikalavimais. Paaiškino, kad vien tik Utenos apskrities valdytojo 1995 m. spalio 20 d. sprendimo

panaikinimas pareiškėjai norimų teisinių pasekmių

nesukels, nes L. B. 27,30 ha žemės sklypo įsigijimo, naudojimo įregistravimo

juridinis pagrindas yra 1995 m. gruodžio 7 d.

paveldėjimo pagal testamentą liudijimas. Šio juridinio pagrindo neprašoma

naikinti teismine tvarka. Atsiliepime į

patikslintą skundą Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius nurodė, kad minėtas

Utenos apskrities valdytojo 1995 m. spalio 20 d.

sprendimas Nr. 43-3644 dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo E. K. yra teisėtas ir teisingas, nes žemės nuosavybės

teisės atkūrimui E. K. pateikė visus tam reikalingus

dokumentus ir prašymus, ginčyti jos teisę į žemės nuosavybės teisės atkūrimą

visam žemės plotui nėra pagrindo. Pažymėjo,

kad rengiant E. K. žemės nuosavybės atkūrimo bylą, 27,30 ha žemės sklypas buvo

paženklintas vietovėje 1993 m. gruodžio 29 d.,

dalyvaujant žemės ir pastatų savininkei – E. K. Pastatų pardavėja – A. M., paveldėjusi ir nuo 1995 m. birželio 26

d. nuosavybės teise valdžiusi pastatus, nepareiškė pretenzijų dėl suformuoto žemės sklypo teisėtumo ir iki

2005 metų nepareiškė žemės reformą vykdančioms institucijoms

prašymo dėl namų valdos žemės sklypo formavimo. Taikyti šioje byloje

pareiškėjos nurodytą Vyriausiojo

administracinio teismo praktiką būtų neteisinga, nes I. K. skundo nagrinėjimo

metu paaiškėjo, kad L. B. naudojamas žemės

sklypo plotas iš tikrųjų yra didesnis už Utenos apskrities valdytojo 1995 m. spalio 20 d. sprendimu grąžintą 27,30 ha žemės

plotą. Pagal kadastriniame žemėlapyje pažymėtas žemės

sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ribas, įkloto į šį žemėlapį

žemės sklypo plotas sudaro 30,20 ha žemės.

Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius teigė, kad ginčas dėl namų valdos žemės

sklypo formavimo gali būti išspręstas

patikslinant žemės sklypo kadastro duomenis, paliekant galioti šio žemės

sklypo įregistravimo juridinius pagrindus.

Tretysis suinteresuotas asmuo L. B. su

skundu nesutiko. Paaiškino, kad E. K. testamentu jai paliko žemę, o A. M. – pastatus. Nurodė, kad I. K.,

pasinaudodama per klaidą išduotu 2005 m. rugpjūčio 31 d. atsakovo raštu Nr. 1-07-1403, kurio duomenys neatitinka

tikrovės, taip pat neturėdama jokio įstatyminio pagrindo,

siekia panaikinti teisėtą ir pagrįstą Utenos apskrities viršininko

administracijos sprendimą Nr. 43-3644 ir taip apgaulės būdu užvaldyti jai priklausančio

žemės sklypo dalį. L. B. pastebėjo, kad nei daugiau kaip 10 metų namą su statiniais nuosavybės teise valdžiusi

A. M. , nei I. K. nė karto nesikreipė į ją dėl namų valdos ar servituto nustatymo, ar kitų panašių klausimų.

Pažymėjo, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjos minimą

Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą

atstatymo tvarkos ir sąlygų 8 straipsnio 3

dalį, kadangi joje kalbama apie tai, kokia tvarka atstatoma nuosavybė į žemę,

grąžinant gyvenamuosius namus. Šiuo atveju

joks gyvenamasis namas nebuvo grąžinamas, jis E. K. priklausė dar nuo 1986 m. lapkričio 25 d., taigi įstatymo 8 straipsnio 3

dalies nuostata pareiškėja savo reikalavimo negali grįsti. L. B. taip pat pažymėjo, kad atsakovui atkuriant nuosavybės

teises į žemę, nebuvo jokio pagrindo atsižvelgti į namų valdą, nes jokia namų valda nebuvo nei suformuota, nei

formuojama. L. B. manė, kad pareiškėja praleido

įstatymo nustatytą senaties terminą skundui dėl 1995 m. spalio 20 d. sprendimo

paduoti, kurį prašė taikyti.

II. Panevėžio apygardos administracinis

teismas 2006 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino. Teismas panaikino Utenos apskrities valdytojo 1995

m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 43-3644 ir įsakymo

Nr. 5-261 priedo Nr. 1 56 eilutę, kuriais

atkurtos nuosavybės teisės E. K. į 27,30 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime bei įpareigojo Utenos

apskrities viršininko administraciją suformuoti I. K. namų valdos žemės sklypą.

Teismas nustatė, kad E. K. 1991 m.

lapkričio 25 d. kreipėsi su prašymu į Zarasų rajono Dusetų

agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisių

atkūrimo į žemę. E. K. mirė 1994 m. gruodžio 23 d. Ji testamentu žemę paliko L. B., o pastatus – A. M. A. M. 2005

m. rugsėjo 13 d. statinių pirkimo-pardavimo sutartimi

pastatus pardavė I. K.. Utenos apskrities valdytojo 1995 m. spalio 20 d.

įsakymu Nr. 5-261 ir 1995 m. spalio 20 d.

sprendimu Nr. 34-3644 buvo atkurtos nuosavybės teisės E. K. į 27,30 ha žemės,

esančios (duomenys neskelbtini) kaime,

grąžinant natūra. Nuosavybės teisės į žemę atkurtos ir po I. K. nuosavybės

teise priklausančiais pastatais.

Teismas nurodė, kad Piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1995 m. liepos 19 d. redakcija) 12

straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemės sklypai, kuriuos užima

privačių namų valdos (sodybos) ir kiti fiziniams bei

juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje, išperkami valstybės. 1991 m.

liepos 25 d. Žemės reformos įstatymo Nr. 1-1607 6 straipsnio 3 punktas numatė, kad žemė privačios nuosavybės

teise gali būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms įmonėms, privačių

namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams

bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalis

nustatė, kad atskirai sodybai (namų valdai)

parduodama žemė užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos

želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai

daržui naudojamas žemės sklypas. Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 432 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų

parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms

metodikos patvirtinimo“ 2 punktas numatė, kad vykdant žemės reformą, žemė

nuosavybės teise suteikiama ne tik buvusiems

žemės savininkams (paveldėtojams), bet ir asmenims – privačių namų valdoms,

esamai namų valdai pagal faktiškai užimtą plotą, bet

ne daugiau kaip 2 ha. Žemės reformos žemėtvarkos projektuose būtina nustatyti nuosavybėn perduodamus ir valstybės

išperkamus žemės sklypus. Šių normų analizė

leidžia teigti, kad prieš priimant ginčijamus aktus dėl nuosavybės teisių

atkūrimo natūra E. K. atsakovas turėjo

suformuoti A. M. namų valdos žemės sklypą. Priimant ginčijamus aktus dėl

nuosavybės teisių atkūrimo, Utenos apskrities

viršininko administracijai buvo žinoma, kad 27,30 ha žemės sklype yra sodyba. E. K. vardu atkuriant nuosavybės teises į žemę ir

formuojant jai grąžintiną 27,30 ha žemės sklypą (duomenys

neskelbtini), nebuvo atkreiptas dėmesys į šiame žemės sklype esančią A. M.

sodybą, nebuvo suformuotas ir išskirtas A. M.

namų valdos žemės sklypas, kuris turėjo būti priskirtas valstybės išperkamai

žemei, todėl buvo pažeisti anksčiau minėtų tuo metu

galiojusių įstatymų reikalavimai. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Utenos

apskrities valdytojo 1995 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 5-261 priedo Nr. 1 56

punktas ir sprendimas Nr. 34-3644 yra neteisėti iš esmės, nes prieštarauja

minėtiems aukštesnės galios teisės aktams, todėl

naikintini. Atsakovo atstovo aiškinimas, kad pareiškėjai sprendimo panaikinimas nesukurs teisinių pasekmių, nes

nepanaikintas paveldėjimo teisės liudijimas – L. B. 27,30 ha žemės sklypo įregistravimo juridinis pagrindas

teismo buvo atmestas, nurodant, kad šioje byloje sprendžiamas sprendimo ir įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, o ne jų

panaikinimo tikslingumo ar tolesnių pareiškėjos

veiksmų klausimas. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovo atstovas nurodė, jog

skundžiamų aktų panaikinti nebūtina, tik

reikia patikslinti L. B. žemės sklypo kadastrinius duomenis, tačiau to iki šiol

nepadarė ir nenurodė būdo, kaip tai galima

padaryti administracine tvarka L. B. nesutinkant. Viešojo administravimo

įstatymo 32 straipsnis ir Nekilnojamojo turto

kadastro įstatymo 13 straipsnis leidžia keisti tokius duomenis ir perplanuoti žemės sklypą tik savininko sutikimu.

III. Apeliaciniu skundu tretysis

suinteresuotas asmuo L. B. prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 4 d.

sprendimą ir priimti naują sprendimą – I. K. skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais

argumentais:

1. Priešingai nei teigiama teismo

sprendime, prieš priimant aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra E. K., atsakovas neturėjo suformuoti

A. M. namų valdos žemės sklypo, nes nebuvo pateiktas prašymas dėl žemės, esančios po šiuo metu I. K. priklausančiais

statiniais, įsigijimo privačių namų valdai. Po to, kai 1995 m. birželio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr.

2250 pagrindu nuosavybės teisę į šiuos statinius įgijo A. M., ji taip pat nesikreipė su prašymu įsigyti žemę

privačių namų valdai. A. M. niekada neginčijo Utenos apskrities valdytojo sprendimų, kuriais E. K. atkurta

nuosavybės teisė į žemę, įskaitant žemę po A. M. priklausančiais pastatais, ir nelaikė, kad priimtieji sprendimai dėl

nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pažeidžia

jos teises. Juolab kad tokia situacija, kai žemė atiteko L. B., o pastatai –

A. M., atitiko ir tuo metu šio turto palikėjos E. K. valią, kurią patvirtinantys

testamentai yra byloje.

2. Pirmosios instancijos teismas niekaip

neįvertino reikšmingų byloje esančių įrodymų: Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. rugpjūčio 31 d. rašto

„Dėl pastatų valstybinės žemės sklype pardavimo“

ir 2005 m. rugsėjo 13 d. Statinių pirkimo ir pardavimo sutarties, patvirtintos

Vilniaus m. 3-ojo notarų biuro notarės P.

Jaskovikaitės. Pirmosios instancijos teismas neįtraukė į bylą trečiaisiais

suinteresuotais asmenimis nei turto pardavėjos, nei

sandorį tvirtinusios notarės, netyrė, dėl kieno kaltės I. K. suteikta neteisinga informacija apie žemės teisinį statusą.

Išsiaiškinti šias aplinkybes yra bendrosios kompetencijos

teismo prerogatyva. Šioje situacijoje civiline tvarka galėtų būti sprendžiami

žalos, padarytos I. K. suteikiant neteisingą

informaciją, atlyginimo, servitutų nustatymo ar kitokio naudojimosi žeme po

pastatais klausimai, tačiau nėra jokio pagrindo

naikinti teisėtų ir pagrįstų nuosavybės į žemę atkūrimo aktų.

3. Nagrinėjant bylą pirmosios

instancijos teisme buvo keliamas klausimas, kad I. K. praleido ABTĮ 33 straipsnyje ir Piliečių nuosavybės teisių

į išlikusį nekilojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą 30 dienų terminą apskųsti ginčijamus Utenos

apskrities valdytojos aktus. Apie tai, kad jos įsigyti pastatai yra ant L. B. žemės, L. K. sužinojo 2006 m. kovo 8

d., o apie 1995 m. spalio 20 d. priimtą sprendimą Nr. 43-3644 – 2006 m. kovo 9 d. Pirminis skundas paduotas

2006 m. balandžio 11 d. Terminų klausimas buvo

keliamas tiek I. K. skunde, tiek Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus

atsiliepime, tačiau dėl praleisto termino

atnaujinimo, ar dėl kokių priežasčių terminas nelaikomas praleistu, teismas

sprendime nepasisakė ir tokiu būdu pažeidė

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį.

4. Panaikinus visą sprendimą, kuriuo

E. K. vardu atkurta ir L. B. paveldėta nuosavybės teisė į žemę, žlugdomas pastarosios ūkis, pažeidžiamas teisėtų

lūkesčių principas. Pirmosios instancijos teismas tos aplinkybės visiškai nevertino, ignoravo ir atsakovo

pasiūlymą išspręsti susidariusią situaciją, patikslinant žemės sklypo kadastrinius duomenis.

Apeliaciniu skundu Utenos apskrities

viršininko administracija taip pat prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m.

liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pilietės I. K. pretenzijos Utenos

apskrities viršininko administracijai pasireiškė tik tuo, kad į E. K. grąžintą žemės sklypo plotą buvo įmatuota

šio metu jos nuosavybės teise priklausančiais pastatais užstatyta teritorija ir ši aplinkybė riboja jos teisę tinkamai

jais disponuoti. Todėl ginčas iš esmės yra dėl pažeistų

pilietės teisių laisvai ir nevaržomai disponuoti ir valdyti jai priklausantį

turtą. Tokios bylos yra teismingos bendrosios

kompetencijos teismams.

2. Teismas savo sprendime neįvertino

Utenos apskrities viršininko administracijos atstovo pateiktame Žemės sklypo (kadastrinis Nr. 4370/0003:43) ribų

apžiūrėjimo 2006 m. birželio 14 d. akte (toliau –

ir aktas) pateiktos informacijos apie tai, kad VĮ Registrų centras kadastro

žemėlapyje pažymėto ir nekilnojamojo turto

registre įregistruoto E. K. grąžinto ir dabartiniu metu L. B. naudojamo žemės

sklypo plotas yra 2,35 ha didesnis už Utenos

apskrities valdytojo 1995 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 43-3644 pilietei gražintą 27,30 ha dydžio žemės plotą. Pažeidimas

dėl grąžinto žemės sklypo formavimo yra tik techninė

klaida, apskaičiuojant grąžinamo žemės sklypo plotą, todėl turi būti vertinamas

tik kaip formalus pažeidimas, iš esmės

neturintis įtakos sprendimo dėl žemės gražinimo buvusioje vietovėje priėmimo

teisėtumui.

3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos

nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 2 punkto ir 13 straipsnio nuostatomis,

pilietės I. K. reikalavimas dėl atskiro namų valdos žemės sklypo formavimo gali būti išspręstas teismo sprendimu patikslinus

žemės sklypo (kadastrinis Nr. 4370/0003:43) kadastrinius

duomenis.

4. Teismo sprendimas dalyje,

įpareigojančioje Utenos apskrities viršininko administraciją suformuoti I. K. namų valdos žemės sklypą,

yra neįgyvendinamas, nes nepanaikintas dabartinės žemės sklypo (kadastrinis Nr. 4370/0003:43) savininkės L. B.

žemės nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 1995 m. gruodžio 7 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės

liudijimas. Toks teismo įpareigojimas Utenos apskrities

viršininko administracijai prieštarauja Lietuvos Respublikos apskrities valdymo

įstatymo 10 straipsnio ir Nekilnojamojo turto

kadastro įstatymo 9 ir 13 straipsnių nuostatoms.

Atsiliepimu į L. B. apeliacinį skundą

pareiškėja prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais

argumentais, kurie nurodyti pareiškėjos patikslintame skunde, pateiktame

pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja taip pat

pažymi, kad sistemiškai aiškinant įstatymų nuostatas aišku, kad atsakovai, priimdami ginčijamus administracinius aktus,

pažeidė įstatymų nuostatas, kurios nustatė, kad žemė,

užimta namų valdų sklypų, yra valstybės išperkama. Nustačius, kad žemės sklypo

dalis, dėl kurios vyksta ginčas, priklauso

namų valdai, ji priskirtina prie valstybės išperkamos žemės ir į šią žemės dalį

nuosavybės teisė natūra negalėjo būti atkuriama,

todėl Panevėžio apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo, jog žemės reformos žemėtvarkos projektuose

būtina nustatyti nuosavybėn perduodamus ir valstybės

išperkamus žemės sklypus, todėl, prieš priimant ginčijamus aktus dėl nuosavybės

teisių atkūrimo natūra E. K. , atsakovas

turėjo suformuoti A. M. namų valdos žemės sklypą. Be to, pareiškėja nurodo, kad

pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą

ir konstatuodamas, jog ginčijami aktai prieštarauja įstatymams, nesirėmė Utenos apskrities viršininko

administracijos žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. rugpjūčio 31 d. išduotu

leidimu, kuriame nurodyta, kad ginčo statiniai yra

laisvos valstybinės žemės sklype, byloje nebuvo ginčo dėl to, ar šis

neteisingai išduotas leidimas yra ginčijamų

aktų negaliojimo pagrindas, todėl apeliantė akivaizdžiai neteisingai

interpretuoja teismo sprendimą. Pareiškėja

mano, kad Utenos apskrities viršininko administracija žinojo, jog 27,30 ha

sklype yra sodyba, tačiau į tai nebuvo

atkreiptas dėmesys ir nebuvo suformuotas bei skirtas A. M. namų valdos sklypas,

kuris turėjo būti priskirtas prie valstybės

išperkamos žemės. Žemė, kurią užima pareiškėjai priklausanti namų valda, negalėjo būti perduota L. B. nuosavybėn. Atsakovas,

rengdamas žemės reformos žemėtvarkos projektą,

turėjo vadovautis Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir namų valda užimtą

žemės sklypą pažymėti kaip negrąžintiną.

Pareiškėja mano, kad L. B. nurodyti asmenys, kurie, pastarosios nuomone, turėjo

būti įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais

asmenimis (turto pardavėja, notarė, patvirtinusi sandorį), neturi jokio ryšio su byloje keliamu ginču. Pareiškėja akcentuoja,

kad šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl sprendimo

bei įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, o ne jų panaikinimo tikslingumo ar

tolesnių veiksmų, todėl apeliantės argumentai,

susiję su jos ūkinės veiklos žlugdymu, taip pat atmestini. Pareiškėja atkreipia

dėmesį, kad Utenos apskrities viršininko

administracijos žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius, atsakydamas į I. K. prašymą, 2006 m. kovo 18 d.

atsiuntė 1995 m. spalio 20 d. Utenos apskrities valdytojo

administracijos sprendimo Nr. 43-3644 nuorašą. Taigi galima daryti pagrįstą

išvadą, jog pareiškėja skundą įteikė laiku, t.

y. per įstatymų leidėjo nustatytą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo praktikos įtvirtintą skundų padavimo

terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-225/2004).

Atsiliepimu į Utenos apskrities

viršininko administracijos apeliacinį skundą pareiškėja prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą

grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjos patikslintame skunde, pateiktame pirmosios

instancijos teismui, bei atsiliepime į L. B. apeliacinį skundą. Pareiškėja pažymi, kad ginčas šioje byloje yra

siejamas su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu bei atkūrimo procedūra. Šioje byloje

sprendžiamas klausimas dėl sprendimo bei įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, o ne dėl pažeistų teisių laisvai disponuoti

turtu, todėl išvedžiojimai, jog ginčas spręstinas

bendros kompetencijos teisme, atmestini. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį,

kad pats atsakovas tiek pirmajame, tiek

antrajame teismo posėdžiuose pripažino, jog atkuriant nuosavybės teises turėjo

būti suformuota namų valda, t. y. išskirtas

žemės sklypas užstatytas kitam asmeniui (pareiškėjai) priklausančiais statiniais. Atsakovo į bylą pateiktas 2006 m. birželio 14

d. žemės sklypo (kadastrinis Nr. 4370/0003:43) ribų peržiūrėjimo aktas, kuriame nurodoma, kad trečiojo

suinteresuoto asmens „L. B. naudojamo žemės sklypo plotas, naudmenų sudėtis, ribos, vertė neatitinka šios

žemės sklypo registracijos pagrindo“, tik dar kartą patvirtina tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procedūra

buvo atlikta netinkamai, grubiai pažeidžiant įstatymus.

Tikslinant kadastrinius duomenis, kaip siūlo atsakovas, nebus pašalinti

pažeidimai, kadangi neteisėtas yra nekilnojamo

turto registracijos pagrindas. Apeliaciniame skunde teigiama, jog „teismo

sprendimas neįgyvendinamas, nes nepanaikintas

dabartinės žemės sklypo savininkės L. B. žemės nuosavybės teisės registravimo pagrindas – 1995 m. gruodžio 7 d. paveldėjimo

pagal testamentą teisės liudijimas“. Tačiau,

pareiškėjos teigimu, byloje nėra ginčo dėl trečiojo asmens teisės į paveldėtą

žemę, todėl tikrai nebus ginčijamas

paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas. Tretysis suinteresuotas asmuo

teisėtai paveldėjo nekilnojamąjį turtą, tačiau

atkuriant nuosavybės teises buvo pažeisti pareiškėjos interesai, todėl

pažeistos teisės turi būti apgintos.

Utenos apskrities viršininko

administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius atsiliepime į L. B. apeliacinį skundą

pritaria jam ir prašo panaikinti pirmosios instancijos

teismo sprendimą. Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius mano, kad pripažinti

neteisėtu Utenos apskrities valdytojo 1995 m.

spalio 20 d. sprendimą dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo E. K. teismas

neturėjo svarbaus pagrindo. I. K. reikalavimus dėl

namų valdos žemės sklypo formavimo galima išspręsti nepanaikinus šio sprendimo, o Lietuvos Respublikos

nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnio pagrindu patikslinant L. B. nuosavybės teise (duomenys

neskelbtini) valdomo 27,30 ha žemės sklypo kadastro duomenis. Teismas priimdamas sprendimą tinkamai

neįvertino tokio pasiūlymo, neišaiškino tokios teisės

pareiškėjai ir ignoravo prašymą užtikrinti VĮ Registrų centro atstovo dalyvavimą

šioje byloje. Zarasų rajono žemėtvarkos

skyriui taip pat kyla abejonių dėl pastatų pardavėjos A. M. sąžiningumo. Zarasų

rajono žemėtvarkos skyriaus Dusetose vyr.

specialistė R. D. 2005 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 80-273 informavo A. M. apie tai, kad jai priklausantys pastatai yra privačios

žemės sklype. Gavus A. M. prašymą, Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius 2005 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 1-07-1403 pateikė

informaciją, jog jos statiniai yra valstybinės

žemės sklype. Tačiau gavusi tos pačios įstaigos vienas kitam prieštaraujančius

raštus, A. M., nepatikrindama šios

informacijos tikrumo ir neinformuodama apie šiuos netikslumus pastatų pirkėjos

I. K., 2005 m. rugsėjo 13 d. pardavė

gyvenamąjį namą su kiemo statiniais. Panevėžio apygardos administracinis

teismas ignoravo Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus

ir apeliantės prašymus užtikrinti A. M. dalyvavimą šioje byloje, o tik ji galėjo paaiškinti E. K. testamentu

jai palikto turto naudojimo sąlygas.

Atsiliepime į Utenos apskrities

viršininko administracijos apeliacinį skundą L. B. su skundu sutinka ir prašo panaikinti pirmosios

instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – I. K. skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini iš

dalies.

Pareiškėja kreipėsi į teismą ir skundu

prašė panaikinti Utenos apskrities valdytojo 1995 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 43-3644, įsakymo Nr.

5-261 1 priedo 56 eilutę ir įpareigoti Utenos apskrities viršininko administraciją suformuoti jai namų valdos žemės sklypą, į

kurį įeitų jos nuosavybės teise turimi statiniai. Paminėtais administraciniais aktais E. K. (po mirties) buvo

atkurtos nuosavybės teisės į 27,3 ha žemės. Šių administracinių

aktų pagrindu, o taip pat pagal E. K. testamentą bei išduotą paveldėjimo teisės

liudijimą, nuosavybės teisę į žemės sklypą,

ant kurio stovi pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys statiniai, įgijo

tretysis suinteresuotas asmuo L. B.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad

kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta

pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal šią nuostatą kreiptis gynybos į teismą

gali ne bet kas, o tik pats suinteresuotas asmuo, kurio teisės ar teisėti interesai, jo manymu, yra pažeisti

(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005,

Administracinių teismų praktika Nr. 8).

Lietuvos Respublikos piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad

institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti apskųsti

teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo

piliečiams dienos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19

straipsnio 1 dalyje nustatytos teisės normos

yra specialiosios teisės normų, nustatytų Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje,

atžvilgiu. Jos taikomos piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir kitiems asmenims, kurių

teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą gindami savo teises

ir įstatymų saugomus interesus. <...>

Tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės

teisių atkūrimo asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas

skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo

priėmimą dienos (Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių

atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo

rekomendacijos, Administracinių teismų praktika Nr. 8).

Kaip matyti iš bylos medžiagos,

pareiškėja ginčijo paminėtus administracinius aktus kaip pažeidžiančius jos teises, nes jais atkuriant nuosavybės

teises trečiajam suinteresuotam asmeniui nebuvo suformuotas

namų valdos žemės sklypas po statiniais, kurie jai priklauso nuosavybės teise.

Taigi pareiškėjos teisė ir teisinis

suinteresuotumas ginčyti paminėtus aktus kyla ir ji pati šią teisę bei teisinį suinteresuotumą

iš esmės kildina iš nuosavybės teisės į

statinius. Tačiau ginčo statinius nuosavybės teise pareiškėja įgijo tik 2005 m. rugsėjo 13 d. pagal nekilnojamojo turto

pirkimo-pardavimo sutartį. Iki 2005 m. rugsėjo 13 d. pastatai nuosavybės teise priklausė A. M., todėl būtent ji,

manydama, kad jos teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami dėl namų valdos nesuformavimo po ginčo statiniais, tuo metu

turėjo teisę ir interesą įstatymų nustatyta tvarka ginčyti paminėtus administracinius aktus. Vadinasi,

terminas, per kurį teisė ginčyti šiuos administracinius aktus turi būti realizuota (terminas skundui paduoti),

galėjo prasidėti dar iki 2005 m. rugsėjo 13 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog niekas

negali perleisti daugiau teisių, nei pats turi. Todėl jei asmuo iki teisių perleidimo kitam asmeniui jau yra

praradęs tam tikrą teisę, jis negali jos perleisti kitam asmeniui, o pastarasis asmuo šios teisės negali įgyti, t. y. negalima

įgyti daugiau teisių, nei jų turi perleidėjas. Nagrinėjamoje

byloje paminėtos nuostatos taip pat reikšmingos. Kaip minėta, iki 2005 m.

rugsėjo 13 d. A. M., manydama, kad jos teisės

ir teisėti interesai yra pažeidžiami dėl namų valdos nesuformavimo po ginčo

statiniais, turėjo teisę ir interesą įstatymų

nustatyta tvarka ginčyti paminėtus administracinius aktus, nes jai nuosavybės teise priklausė ginčo statiniai. Tačiau dar iki

nuosavybės teisės perleidimo A. M. galėjo praleisti įstatymų nustatytą terminą skundui dėl šių aktų paduoti ir

iš esmės prarasti teisę juos ginčyti. Todėl nustačius, kad dar iki nuosavybės teisių į statinius, iš kurių kyla

teisė ir teisinis suinteresuotumas ginčyti nagrinėjamus administracinius aktus, perleidimo A. M. buvo praleidusi

terminą skundui dėl jų paduoti, I. K., įgijusi šiuos statinius bei su jais susijusias teises ir interesus,

vadovaujantis aukščiau paminėtu principu, kad negalima įgyti daugiau teisių, nei jų turi perleidėjas, taip pat

turėtų būti laikoma praleidusia šį terminą. Kadangi reikalavimas įpareigoti atsakovą suformuoti namų valdos

žemės sklypą nėra savarankiškas, jis yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti administracinius aktus, tokiu

atveju, pareiškėjai neprašant atnaujinti termino skundui paduoti, pareiškėjos skundas turėtų būti nepriimtas (ABTĮ 37

str. 2 d. 8 p.), o skundą priėmus ir iškėlus

administracinę bylą, byla turėtų būti nutraukta (ABTĮ 101 str. 6 p.). Teisėjų

kolegijos nuomone, priešingas teisės normų

aiškinimas neatitiktų įstatymuose nustatytų administracinių aktų apskundimo

terminų paskirties, nes neleistų užtikrinti

teisinių santykių stabilumo, neužtikrintų teisinio tikrumo principo įgyvendinimo, neskatintų asmens operatyviai ginti savo

teises, be to, būtų sudarytos sąlygos asmenų piktnaudžiavimui

– savininkas, praleidęs terminą skundui paduoti, siekdamas išvengti termino

praleidimo pasekmių, galėtų tyčia perleisti

turtą kitam asmeniui (pavyzdžiui, giminaičiui), kuris imtų ginčyti atitinkamus

sprendimus bendra tvarka. Kaip matyti iš pirmosios

instancijos teismo sprendimo, paminėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino ir neištyrė;

nesiaiškino, kada prasidėjo terminas skundui paduoti, ar jis nebuvo praleistas dar iki pareiškėjai įgyjant

nuosavybės teisę į ginčo statinius. Dėl šių priežasčių teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad net

nenustačius, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas dar iki perleidžiant ginčo statinius pareiškėjai,

turėtų būti tiriama, ar pati pareiškėja nepraleido termino skundui paduoti. Byloje yra duomenų, kad A. M. Utenos apskrities

valdytojos 1995 m. spalio 20 d. sprendimas Nr.

43-3644 buvo išsiųstas Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės

tvarkymo departamento Zarasų rajono

žemėtvarkos skyriaus 2005 m. spalio 17 d. raštu Nr. 1-03-1787 (Nuosavybės

teisių atkūrimo bylos l. 49). I. K. ir A. M. yra pakankamai artimos giminaitės,

todėl neatmestina tikimybė, kad pareiškėja pati rengė

A. M. 2005 m. rugsėjo 1 d. prašymą pateikti paminėtą sprendimą (Nuosavybės

teisių atkūrimo bylos l. 46–47) ir apie

paminėtą sprendimą sužinojo daug anksčiau, nei ji pati nurodo. Be to, iš bylos

medžiagos matyti, kad 2006 m. kovo 8 d. Zarasų

rajono žemėtvarkos skyriuje vyko pasitarimas, kuriame dalyvavo ir pareiškėja (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos l. 88–90, nagrinėjamos bylos l. 2). Pasitarimo metu pareiškėja buvo

informuota, kad jai nuosavybės teise priklausantys statiniai yra ant privačios,

L. B. nuosavybės teise priklausančios žemės,

kuri ją paveldėjo iš E. K. Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės

tvarkymo departamento Zarasų rajono

žemėtvarkos skyriaus 2006 m. kovo 9 d. raštu Nr. 1-07-502 (b. l. 10) pareiškėja buvo

informuota apie tai, kad E. K. nuosavybės teisės buvo atkurtos Utenos

apskrities valdytojo 1995 m. spalio 20 d.

sprendimu Nr. 43-3644. Tačiau tikslių duomenų apie tai, kada šį raštą gavo

pareiškėja, byloje nėra. Teisėjų kolegijos

nuomone, visos paminėtos aplinkybės paminėtu atveju (t. y. nenustačius, jog

terminas skundui paduoti buvo praleistas dar

iki perleidžiant ginčo statinius pareiškėjai) gali būti reikšmingos sprendžiant dėl termino skundui paduoti pradžios, todėl,

esant reikalui, jos turėtų būti papildomai ištirtos ir įvertintos.

Kaip matyti iš paminėto, teismas iš

esmės netyrė, ar nebuvo praleistas terminas skundui paduoti, bei šiuo klausimu teismo sprendime

nepasisakė, nors šį klausimą pirmosios instancijos teisme kėlė tiek atsakovas, tiek tretysis suinteresuotas asmuo. Todėl

pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, yra naikintinas ir byla

grąžintina nagrinėti iš naujo, nes bylai reikšmingoms aplinkybėms ištirti būtina surinkti daug naujų įrodymų

(ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad

jei byla būtų nagrinėjama iš esmės, teisėjų kolegijos nuomone, teismas taip pat turėtų įvertinti (ištirti), ar

jis gali įpareigoti atsakovą pareiškėjai suformuoti namų valdos žemės sklypą, nors paveldėjimo teisės liudijimas,

kurio pagrindu L. B. įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą, kuriame turėtų būti formuojama ši valda, nėra

nuginčytas; ar nėra būtinybės trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje įtraukti A. M.; ar atsakovas pagal

taikytinus teisės aktus turėjo suformuoti namų valdos žemės sklypą, nesant A. M. prašymo; ar nėra

piktnaudžiaujama teisėmis; kokią reikšmę šiai bylai turi E. K. testamentais pareikšta valia palikti žemę L. B., o

statinius – A. M., ir kitas aplinkybes.

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų

kolegija

nutaria:

Apeliacinius skundus tenkinti iš

dalies.

Panevėžio apygardos administracinio

teismo 2006 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

_________________