TAR.95C59A70157D · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

3. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 metų rugsėjo – gruodžio mėnesiais priimtų sprendimų apžvalga

3.1. 2007 m. spalio 23 d. didžiosios teisėjų kolegijos prejudicinis sprendimas sujungtose bylose

Rhiannon Morgan prieš Bezirksregierung Köln (C-11/06) ir

Iris Bucher prieš Landrat des Kreises Düren (C-12/06)

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (toliau – ir ETT, Teisingumo Teismas) 2007 m. spalio 23 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Rhiannon Morgan prieš Bezirksregierung Köln (C-11/06) ir Iris Bucher prieš Landrat des Kreises Düren (C-12/06). Teisingumo Teismas šį sprendimą priėmė išnagrinėjęs Verwaltungsgericht Aachen (Administracinis teismas, Vokietija) pagal Europos Bendrijos sutarties (toliau – ir EB) 234 straipsnį pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą išaiškinant EB sutarties 17 ir 18 straipsnius. Sprendimas kreiptis į ETT buvo priimtas nacionaliniame teisme nagrinėjant dvi bylas dėl teisės į paramą studijoms ne Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje esančioje aukštojo mokslo įstaigoje.

Sprendimo aktualumas ir svarba

1999 m. prasidėjo Bolonijos procesas, po to, kai Italijos mieste Bolonijoje 1088 m. įkurtame seniausiame Europos universitete susitikę 29 Europos šalių ministrai, atsakingi už aukštąjį mokslą, pasirašė Bolonijos Deklaraciją, kuri tapo politiniu veiksniu ir postūmiu pokyčiams šalių aukštojo mokslo sistemose, siekiant iki 2010 m. apjungti iki tol skirtingas šalių aukštojo mokslo sistemas į bendrą erdvę.

Bolonijos proceso pagrindinis siekis sukurti bendrą aukštojo mokslo erdvę iškilo kaip būtinybė palengvinant besiplečiantį laisvą piliečių judėjimą tarp šalių, kad jų turimos kvalifikacijos būtų suprantamos visiems, palyginamos ir vienodai taikomos, kai siekiama tolesnio išsilavinimo ar įsidarbinant darbo rinkoje.

Bolonijos Deklaracija įvardijo, kaip ir kokias įrankiais naudojantis bus kuriama bendra Europos aukštojo mokslo erdvė – pasirenkant aiškių ir palyginamų laipsnių sistemą, pagrįstą dviem ciklais aukštajame moksle, įvedant kreditų sistemą, skatinant studentų ir dėstytojų mobilumą, užtikrinant aukštojo mokslo kokybę bei, apskritai, stiprinant ir plečiant Europinio aukštojo mokslo idėją.

Europos Bendrija veikia švietimo srityje pagal EB sutarties 3 straipsnio 1 dalies q punktą, kuriame nurodyta, kad siekiama kokybiško švietimo bei profesinio rengimo ir valstybių narių kultūrų klestėjimo.

EB sutarties 149 straipsnyje nustatyta, kaip Europos Bendrija veikia, siekdama įgyvendinti EB sutarties 3 straipsnio 1 dalies q punktą. EB sutarties 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Bendrija prie geros kokybės švietimo plėtojimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir prireikus paremdama bei papildydama jų veiksmus, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą bei gerbdama jų kultūrų ir kalbų įvairovę.

EB sutarties 2 dalies 2 įtraukoje nustatyta, kad Bendrija veikia, skatindama studentų ir dėstytojų judėjimą, be kita ko, skatindama mokymo įstaigas pripažinti diplomus ir studijų trukmę.

Akcentuodamas fundamentalų Europos Sąjungos pilietybės pobūdį, Teisingumo Teismas savo praktikoje aiškiai pasako, kad tai nėra tik tuščia arba simbolinė koncepcija, tačiau sudaro esminį visų Europos Sąjungos valstybių narių piliečių statusą, suteikiantį tam tikras teises ir privilegijas kitose valstybėse narėse, kur jie yra apsigyvenę. Europos Sąjungos pilietybė kitų valstybių narių piliečiams suteikia teisę į vienodą požiūrį kaip ir į priimančiosios valstybės narės piliečius tais atvejais, kurie patenka į Bendrijos teisės reguliavimo sritį (2001 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Grzelczyk (C-184/99), 36 p.)

Teisingumo Teismas, aiškindamas EB sutarties 18 straipsnio 1 dalį, ne kartą pabrėžė, kad Europos Sąjungos pilietybė siekia suteikti valstybių narių piliečiams esminį statusą, leidžiantį tiems, kurie yra tokioje pačioje situacijoje, reikalauti vienodo teisinio požiūrio, neatsižvelgiant į jų pilietybę ir nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių. Piliečiai, teisėtai apsigyvenę valstybės narės teritorijoje, visose situacijose, patenkančiose į Bendrijos teisės ratione materiae sritį, gali remtis EB sutarties 12 straipsniu. Šioms situacijoms priskiriamos situacijos, kuriose įgyvendinamos pagrindinės laisvės, garantuotos EB sutartyje, ir situacijos, kuriose įgyvendinama teisė laisvai judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, kaip nurodyta EB sutarties 18 straipsnio 1 dalyje. Be to, ši teisė apsigyventi yra pripažįstama tiesiogiai kiekvienam Europos Sąjungos piliečiui aiškia ir tikslia EB sutarties formuluote (2002 m. rugsėjo 11 d. sprendimas byloje Baumbast (C-413/99)). Todėl asmenys ja gali remtis nacionaliniuose teismuose vykstančiuose teismo procesuose.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas savo praktikoje ne kartą yra nagrinėjęs klausimus, susijusius studentų mobilumu ir parama studijoms.

Teisingumo Teismas minėtoje byloje Grzelczyk nagrinėjo atvejį, kai studentas iš Prancūzijos, studijavęs Belgijoje, pirmuosius trejus studijų metus sugebėjo išsiversti pats, o ketvirtaisiais ir paskutiniaisiais metais paprašė skirti minimalią pragyvenimo pašalpą (minimex), nes tuo jo studijų etapo metu darbo ir studijų nebūtų buvę įmanoma suderinti. Ši pašalpa iš pradžių buvo paskirta, bet vėliau jos mokėjimas nutrauktas, nes jis buvo ne darbuotojas, o studentas, be to, neturėjo Belgijos pilietybės. Nors ir pripažindamas Direktyvos 93/96/ EEB dėl studentų teisės apsigyventi 1 straipsniu nustatytas sąlygas dėl studentų teisės apsigyventi kitoje valstybėje narėje, ir kad pagal šios direktyvos 3 straipsnį studentai neturi teisės į išlaikymo pašalpą priimančiojoje valstybėje narėje, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad direktyvoje nėra nuostatų, kurios užkirstų kelią tiems, kuriems ji taikoma, gauti socialinės apsaugos lengvatas. Nors tai reiškė, kad R. Grzelczyk taptų našta socialinės apsaugos sistemai ir nebeatitiktų vienos iš apsigyvenimo sąlygų, Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Direktyva 93/96/EEB tiktai reikalauja, jog studentai deklaruotų turį pakankamai lėšų jų apsigyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje pradžioje ir kad jų finansinė būklė gali pasikeisti dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių. Tai, kad direktyva siekia užkirsti kelią studentams tapti „pernelyg didele“ našta priimančiosios valstybės narės finansų sistemai, reiškia, jog direktyva „pripažįsta tam tikrą finansinio solidarumo laipsnį tarp priimančiosios valstybės narės piliečių ir kitų valstybių narių piliečių, ypač jeigu sunkumai, kuriuos patiria asmuo, besinaudojantis teise apsigyventi, yra laikini“. Kadangi ankstesnėje teismų praktikoje buvo nustatyta, kad minimex patenka į EB sutarties ratione materiae sritį, o jos gavimą reglamentavusios sąlygos prieštaravo EB sutarties 12 straipsniui, R. Grzelczyk turėjo teisę į šią pašalpą.

Byloje D'Hoop (2002 m. liepos 11 d. sprendimas byloje D'Hoop (C-224/98)) Teisingumo Teismas nagrinėjo atvejį, kai studentei iš Belgijos šios šalies institucijos atsisakė mokėti vadinamąją tideover išmoką (nedarbingumo pašalpa, mokama jauniems žmonėms, kurie ką tik baigė studijas ir ieško pirmojo darbo) vien dėl tos priežasties, kad vidurinį mokslą ji buvo baigusi Prancūzijoje. Šiuo atveju Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisės į šią išmoką susiejimas su sąlyga, kad mokyklos baigimo pažymėjimas turi būti gautas Belgijoje, neabejotinai sukelia jos piliečiams kliūčių vien dėl to, kad jie pasinaudojo savo laisve judėti, siekdami įgyti išsilavinimą kitoje valstybėje narėje. „Toks nevienodas požiūris prieštarauja principams, kuriais paremta Europos Sąjungos pilietybė, t. y. vienodam teisiniam požiūriui įgyvendinant judėjimo laisvę.“ Tačiau Teisingumo Teismas pripažino, kad, atsižvelgiant į tideover išmokos tikslą – palengvinti sąlygas baigusiems mokslus jauniems žmonėms įsilieti į darbo rinką, nacionalinis įstatymų leidėjas gali pagrįstai norėti užtikrinti, kad tarp pretenduojančio į šią išmoką asmens ir atitinkamos geografinės darbo rinkos būtų tiesioginis ryšys. Tačiau vienintelė sąlyga, susijusi su vidurinio mokslo baigimo diplomo gavimo vieta, yra pernelyg bendra ir ribojanti.

2007 m. spalio 23 d. priimtas prejudicinis sprendimas sujungtose bylose (C-11/06 ir C-12/06) patvirtino anksčiau priimtuose sprendimuose suformuotą praktiką, jog suvaržymas laisvai judėti ir gyventi kitoje valstybėje galėtų būti pateisinamas Bendrijos teisės atžvilgiu tik tuomet, jeigu jis būtų pagrįstas objektyviu bendrojo intereso pagrindu, nepriklausančiu nuo atitinkamų asmenų pilietybės ir būtų proporcingas nacionalinės teisės siekiamam teisėtam tikslui.

Neoficiali sprendimo apžvalga

Pagrindinėse bylose, kurias nagrinėjo nacionalinis teismas, ginčas kilo dėl Vokietijos valdžios institucijų atsisakymo suteikti paramą studentų studijoms kitoje valstybėje.

Nacionalinis teismas, teikdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, iš esmės norėjo sužinoti, ar EB sutarties 17 ir 18 straipsniai draudžia nustatyti tokią dvigubą sąlygą studijų paramos studentams, siekiantiems gauti paramą studijoms kitoje valstybėje narėje, nei jų pilietybės valstybė, suteikimui:

• pirma, studentas bent vienerius metus turi studijuoti pilietybės valstybėje narėje,

• antra, kitoje valstybėje narėje jis turi tęsti tik tas pačias studijas. Teisingumo Teismas nurodė, kad nors valstybės narės pagal EB sutarties

149 straipsnio 1 dalį turi kompetenciją nustatyti mokymo turinį ir savo švietimo sistemos organizavimą, vis dėlto tai nepaneigia to, kad naudodamosi šia kompetencija valstybės narės turi laikytis Bendrijos teisės ir ypač Sutarties nuostatų, susijusių su EB sutarties 18 straipsnio 1 dalyje numatyta laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

Nacionalinės teisės aktai, kurie numato nepalankias sąlygas tam tikriems valstybės piliečiams tik todėl, kad jie pasinaudojo laisve judėti ir gyventi kitoje valstybėje narėje, yra EB sutarties 18 straipsnio 1 dalimi visiems Sąjungos piliečiams pripažintų laisvių suvaržymas.

Teisingumo Teismas nurodė, kad Sutartyje numatytos galimybės Sąjungos piliečių laisvo judėjimo srityje nebūtų visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo pasinaudojimo jomis būtų galima atgrasyti, sudarant kliūtis jam apsigyventi kitoje valstybėje narėje jo kilmės valstybės teisės aktais, nubaudžiančiais jį vien dėl to, kad pasinaudojo minėtomis galimybėmis.

EB sutarties 3 straipsnio 1 dalies q punktas ir EB sutarties 149 straipsnio 2 dalies antra įtrauka skirta studentų ir dėstytojų judėjimui skatinti.

ETT konstatavo, kad jeigu valstybė narė numato studijų paramos sistemą, kuri leidžia studentams pasinaudoti šia parama tuo atveju, kai jie studijuoja kitoje valstybėje narėje, ji turi užtikrinti, kad šios paramos suteikimo sąlygos be pateisinamų priežasčių neribotų Sutartimi garantuojamos teisės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

Todėl ta aplinkybė, kad studentas būtinai turi vienerius metus studijuoti Vokietijoje esančioje mokymosi įstaigoje, kad galėtų gauti paramą studijoms kitoje valstybėje narėje, gali jį atgrasyti vėliau vykti į kitą valstybę narę ir tęsti studijas. Šis atgrasomasis poveikis dar labiau pasireiškia, kai šie metai nepripažįstami skaičiuojant studijų trukmę kitoje valstybėje narėje.

Toks suvaržymas galėtų būti pateisinamas Bendrijos teisės atžvilgiu tik tuomet, jeigu jis būtų pagrįstas objektyviu bendrojo intereso pagrindu, nepriklausančiu nuo atitinkamų asmenų pilietybės ir būtų proporcingas nacionalinės teisės siekiamam teisėtam tikslui.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) konstatavo:

EB sutarties 17 ir 18 straipsniai tokiomis aplinkybėmis, kokios yra pagrindinėse bylose, draudžia nustatyti, kad parama studijoms kitoje valstybėje narėje, kuri nėra tokios paramos prašančių studentų pilietybės valstybė, galėtų būti skiriama tik studentams, kurie tęsia studijas, bent vienerius metus vykdytas savo kilmės valstybėje narėje.

_________________