TAR.93E73AC3A651 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

1.1.1. Dėl Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2005 m.

vasario 21 d. įsakymo Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės tarnautojų

ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo

tvarkos aprašo patvirtinimo“ 12 punkto 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos

darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punktui

Administracinė byla Nr. I1-01/2007

Procesinio sprendimo kategorija 17.1

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Ričardo Piličiausko, Nijolės Piškinaitės, Arūno

Sutkevičiaus, Algirdo Taminsko ir Virgilijaus Valančiaus (pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos policijos generalinio komisaro atstovui Romualdui

Gyliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Kauno apygardos

administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymo Nr.

5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo

užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 12 punkto 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo

kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punktui.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. Kauno apygardos administracinis

teismas nagrinėja administracinę bylą (toliau – ir pagrindinė byla) pagal pareiškėjo Kaišiadorių rajono

policijos komisariato prašymą dėl žalos atlyginimo (atsakovas – A.K.).

Pareiškėjas pagrindinėje byloje

Kaišiadorių rajono policijos komisariatas nurodė, kad atsakovas A. K., buvęs Kaišiadorių rajono policijos komisariato

viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio vyresnysis postinis, jo prašymu buvo išleistas kasmetinių atostogų už

2005 metus nuo 2005 m. vasario 18 d. iki 2005

m. vasario 20 d. imtinai. Užmokestis už kasmetines atostogas jam buvo išmokėtas

prieš išeinant atostogų. 2005 m. kovo 18 d.

įsakymu atsakovas atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2005 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio

1 dalies 1 punkto pagrindu (pačiam prašant). Atleidžiant

pareigūną iš darbo nepasibaigus darbo metams, už kuriuos jam suteiktos

kasmetinės atostogos, vadovaujantis Lietuvos

policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143 turi

būti daroma išskaita už neatidirbtas atostogų

dienas. Atsakovas jam išmokėtos atostoginių permokos Kaišiadorių rajono policijos komisariatui negrąžino.

Kauno apygardos administracinis

teismas 2005 m. gruodžio 5 d. nutartimi nutarė sustabdyti pagrindinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos

vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21

d. įsakymo Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės

tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio

mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 12

punkto 2 dalies atitiktį Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnio 2

dalies 2 punktui.

Kauno apygardos administracinio teismo

prašymas priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2006 m. sausio 16 d. nutartimi. Lietuvos

vyriausiajame administraciniame teisme pradėta nagrinėti

norminė administracinė byla. Šioje byloje pareiškėjas – Kauno apygardos

administracinis teismas, atsakovas – Lietuvos

policijos generalinis komisaras.

II. Prašymą ištirti norminio

administracinio akto atitiktį įstatymams pareiškėjas Kauno apygardos teismas grindė šiais argumentais:

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224

straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad „išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą

įmonei, organizacijai, kurioje jis dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu [...] darbuotoją

atleidžiant iš darbo nepasibaigus tiems darbo metams, už kuriuos jis gavo atostogas, už neatidirbtas atostogų

dienas. Išskaita už šias dienas nedaroma, jei darbuotojas atleidžiamas iš darbo ne dėl jo kaltės“.

Lietuvos policijos generalinio

komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų,

dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 12 punkte nurodoma, kad statutiniams

valstybės tarnautojams išskaita daroma, jei

statutinis valstybės tarnautojas atleidžiamas iš vidaus tarnybos vadovaujantis

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies

1, 3, 5–8, 14, 17 punktais. Tai leidžia teigti, jog pagal minėtą įsakymą atleidimas

iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus

tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu (paties prašymu) traktuojamas

kaip darbuotojo atleidimas iš darbo, esant jo kaltei.

Todėl kyla abejonių dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. 5-V-143 „Dėl

policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų,

dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo

patvirtinimo“ 12 punkto 2 dalies atitikties

darbo įstatymams.

III. Rengiant norminę administracinę bylą

nagrinėti teisme, gautas atsakovo – Lietuvos policijos generalinio komisaro – rašytinis atsiliepimas. Atsakovas

prašo bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo

tyrimo nutraukti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Policijos įstaigų valstybės

tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašas,

patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143, nėra norminis administracinis

aktas, nes jis skirtas apibrėžtai subjektų grupei, t.y. asmenims, skaičiuojantiems ir mokantiems darbo užmokestį

policijos įstaigose (policijos įstaigų vadovams ir šių įstaigų buhalteriams). Be to, šis aktas nebuvo

nustatyta tvarka paskelbtas Valstybės žiniose, todėl negalėjo įgyti norminio teisės akto pobūdžio.

2. Lietuvos Respublikos darbo kodekso

224 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata neturėtų būti aiškinama siaurinamai tik darbuotojo naudai. Šiuo atveju

sąvoka „kaltė“ turėtų būti aiškinama kaip sąvokos „valia“ sinonimas, o Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224

straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata – kaip draudžianti

daryti išskaitas tuo atveju, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo nesant jo

valios. Asmens atleidimas iš darbo jo paties

prašymu yra sąlygotas jo teisės laisvai pasirinkti darbą. Tokiu atveju

darbdavys neturi kitos išeities, tik

patenkinti darbuotojo prašymą. Toks atleidimo pagrindas nėra sąlygotas

darbdavio veiksmų ar jo valios, tai yra

darbuotojo valios įgyvendinimo būdas, todėl laikytina, kad tokiu atveju darbuotojas atleidžiamas dėl jo paties kaltės, nes ne

darbdavys yra kaltas, kad darbo santykiai nutrūksta.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV

Dėl ginčijamo Policijos įstaigų valstybės

tarnautojų ir darbuotojų dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos

aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143,

teisinės prigimties

Atsiliepime į Kauno apygardos

administracinio teismo prašymą atsakovas kelia abejonę, ar

ginčijamas Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir

darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos

policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21

d. įsakymu Nr. 5-V-143, yra norminis administracinis aktas. Kadangi būtent

teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų

grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo specialią

procesinę tvarką ir kartu apibrėžia Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą, išplėstinė teisėjų kolegija

pirmiausia pasisakys dėl byloje ginčijamo administracinio

akto teisinės prigimties.

Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka

su atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodytu atsakovo argumentu, jog vienas iš būtinų norminio administracinio

akto požymių yra jo viešas paskelbimas įstatymų nustatyta

tvarka. Reikia sutikti su atsakovo teiginiu, jog nepaskelbtas norminis

administracinis aktas neįgyja visuotinio

privalomumo savybės. Tačiau norminio administracinio akto viešas paskelbimas

laikytinas šio akto galiojimo sąlyga, o ne

požymiu, lemiančiu tam tikro akto priskyrimą ar nepriskyrimą norminių administracinių aktų grupei. Tuo atveju, jei tam tikras

aktas atitinka norminio administracinio akto požymius, jį priėmusiam subjektui tenka pareiga šį aktą paskelbti

įstatymų nustatyta tvarka, priešingu atveju toks aktas būtų laikomas negaliojančiu, o ne įgytų individualaus

administracinio akto pobūdį. Atitinkamai teismas, nagrinėjantis tokio akto teisėtumo tyrimo bylą, turėtų

pripažinti šį aktą negaliojančiu dėl įstatyme nustatytos norminių aktų skelbimo tvarkos nesilaikymo. Taigi, nors

ginčijamas Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo

užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21

d. įsakymu Nr. 5-V-143 nebuvo viešai paskelbtas norminiams

aktams paskelbti nustatyta tvarka, nagrinėjant šią bylą svarbu atsakyti į

klausimą, ar šis aktas atitinka norminio

administracinio akto požymius.

Pagal Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalies nuostatas, norminis

administracinis aktas yra viena iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų

ir kitų teisės aktų). Norminis teisės aktas

yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad daugelis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nurodytų požymių

yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismui nustatant, ar aktas, dėl kurio

teisėtumo į teismą kreipėsi atitinkamas

subjektas, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtina išsiaiškinti

akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį;

subjektų ratą, kuriems taikomas aktas; aktą priėmusio subjekto statusą bei

kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8 – 78/2006).

Vienas iš norminio administracinio

akto požymių yra jį priėmusio subjekto statusas. Tam, kad tam tikras aktas galėtų būti pripažintas

norminiu administraciniu aktu, jis turi būti priimtas viešojo administravimo subjekto (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002). Tačiau

ne kiekvienas viešojo administravimo subjekto priimamas aktas yra norminis administracinis aktas. Tam, kad viešojo

administravimo subjekto priimtas teisės aktas būtų

pripažintas norminiu, jis turi įtvirtinti privalomas elgesio taisykles, skirtas

individualiais požymiais neapibūdintų subjektų

grupei (ABTĮ 2 str. 13 d.).

Visuotinis privalomumas – kaip vienas

pagrindinių teisės aktų, tarp jų ir norminių administracinių aktų požymių – yra sietinas su šį aktą

priėmusiam subjektui suteiktais viešojo administravimo įgaliojimais, t.y. įgaliojimais praktiškai įgyvendinti vykdomąją valdžią

ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas (ABTĮ 2 str. 4 d.). Būtent tokių įgaliojimų turėjimas išskiria viešojo

administravimo subjektus iš kitų asmenų, sudarydamas

prielaidas jiems savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti teisės

normas – elgesio taisykles, privalomas

neapibrėžtam asmenų ratui. Asmenys ar institucijos, kuriems tokie įgaliojimai

nėra suteikti, teisės normų savo priimamais

aktais nustatyti negali.

Kita vertus, viešojo administravimo

subjektai gali veikti ir veikia ne tik tiesiogiai realizuodami jiems suteiktas viešojo administravimo

funkcijas, bet ir vykdydami kitą veiklą, pavyzdžiui, veikdami kaip ūkio subjektai ūkinės komercinės veiklos srityje, darbo ar

tarnybos teisės subjektai darbo ar tarnybos teisinių santykių srityje ir pan. Šiuo atveju viešojo administravimo

subjektų veikla yra reglamentuojama atitinkamų teisės

šakų normomis. Viešojo administravimo subjektų aktai, priimti vykdant tokio

pobūdžio veiklą, gali būti privalomi asmenims,

kuriems jie skiriami, dėl priežasčių, numatytų tų teisės šakų normomis,

pavyzdžiui, būtinybės laikytis tarp šalių

sudarytos sutarties nuostatų arba darbuotojo pareigos paklusti darbovietėje

nustatytai darbo tvarkai, tačiau jie neturi teisės

aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, kylančio iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais

išreikšti valstybės valią ir nustatyti privalomas elgesio taisykles, taikytinas visiems atitinkamo

visuomeninio santykio dalyviams.

Taigi sprendžiant, ar tam tikras aktas

gali būti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar šis aktas yra priimtas viešojo

administravimo subjekto, bet ir tai, ar šis aktas priimtas būtent įgyvendinant viešojo administravimo įgaliojimus, t.y. jį

priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės

valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių

santykių dalyviams.

Administravimo subjektai gali atlikti

ne tik viešojo, bet ir vidaus administravimo funkcijas (ABTĮ 2 str. 3 d.) Pagal ABTĮ nuostatas vidaus

administravimas – tai administravimo veikla, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos,

įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, turimų

materialinių-finansinių išteklių tvarkymas ir

valdymas), kad ji galėtų tinkamai vykdyti

priskirtus viešojo administravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius. Iš

šio apibrėžimo akivaizdu, kad vidaus administravimas,

kitaip nei viešasis administravimas, visada yra nukreiptas

į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai,

priimami vidaus administravimo metu, visada

yra adresuojami subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar)

organizaciniais ryšiais susijusiems su šį aktą

priėmusiu subjektu. Atitinkamai vidaus administravimo aktų privalomumą asmenims, kuriems jie adresuojami, lemia ne

šiuose aktuose įtvirtinta valstybės valia, išreikšta per viešojo administravimo subjektams suteikiamus

įgaliojimus, o šių asmenų organizacinis ir (ar) struktūrinis

pavaldumas jį priėmusiam subjektui bei būtinybė paklusti atitinkamos

institucijos, įstaigos, tarnybos ar

organizacijos vidaus darbo tvarkai. Tokie aktai gali atitikti kai kuriuos

norminių administracinių aktų požymius (pagal

juos priėmusį subjektą, asmenų, kuriems skiriamas aktas, ratą ir pan.), tačiau,

skirtingai nei norminiams administraciniams

aktams, vidaus administravimo aktams nėra būdingas visuotinio privalomumo požymis, kylantis iš viešojo administravimo

subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti visiems asmenims (nepriklausomai nuo jų

tarnybinio pavaldumo ar kitų aplinkybių) privalomas

elgesio taisykles. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vidaus

administravimo aktai nelaikytini norminiais

administraciniais aktais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo prasme.

Pareiškėjui keliantis abejonių

Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo

tvarkos aprašas patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m.

vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143, nustato darbo užmokesčio mokėjimo tvarką

policijos įstaigų valstybės tarnautojams ir

darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis (b. l. 7) ir yra skirtas asmenims,

skaičiuojantiems bei mokantiems darbo užmokestį policijos įstaigose. Nors šis

aktas atitinka kai kuriuos norminio

administracinio akto požymius (tai daugkartinio taikymo aktas, nustatantis

elgesio taisykles, skirtas individualiais

požymiais neapibūdintų subjektų grupei), pagal jį priėmusį subjektą, akto

pobūdį bei reglamentuojamus santykius šis aktas yra

vidaus administravimo aktas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo prasme. Pagal savo turinį

Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų,

dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašas yra

skirtas ne sukurti naujas teisės normas, o

techniškai įgyvendinti atitinkamus santykius reglamentuojančias darbo ir

tarnybos įstatymų nuostatas (t.y. nustatyti

konkrečias darbo užmokesčio mokėjimo datas, avanso dydį ir pan.) ir gali

būti vertinamas kaip tam tikra tarnybinė instrukcija

darbo užmokestį apskaičiuojantiems ir mokantiems policijos įstaigų tarnautojams, netiesiogiai liečiantis ir kitus

policijos įstaigų valstybės tarnautojus bei darbuotojus,

kuriems pagal šį aprašą mokamas darbo užmokestis. Visi subjektai, kuriems

skiriamas Policijos įstaigų valstybės

tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo

tvarkos aprašas, yra darbo ar tarnybos santykiais

susiję su policijos įstaigomis, sudarančiomis vieningą Lietuvos policijos sistemą, kuriai vadovauja ginčijamą aktą

priėmęs Lietuvos policijos generalinis komisaras (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 11–14 str.). Todėl,

atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus,

išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo argumentą, kad

nurodytas Policijos įstaigų valstybės

tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio

mokėjimo tvarkos aprašas nėra norminis

administracinis aktas.

Konstatavus, kad byloje ginčijamas

aktas neatitinka norminio administracinio akto požymių, darytina išvada, kad šio akto nuostatų teisėtumo tyrimas

norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo tvarka

nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl byla pagal Kauno

apygardos administracinio teismo prašymą

ištirti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d.

įsakymo Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės

tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 12

punkto 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos

darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punktui nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1

p.).

V. Dėl Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir

darbuotojų dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo,

patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d.

įsakymu Nr.

5-V-143, atitikties Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatoms

Nustačius, kad pareiškėjo ginčijamas

Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio

mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143, nėra

norminis administracinis aktas, išplėstinė teisėjų kolegija nepasisakys dėl pareiškėjo prašyme ir atsakovo

atsiliepime į jį nurodytų argumentų, susijusių su šio akto nuostatų atitiktimi Lietuvos Respublikos darbo kodekso

reikalavimams.

Pažymėtina, kad ginčijamo akto

teisėtumo tyrimo bylos nutraukimas dėl to, jog šis aktas neatitinka norminio administracinio akto požymių,

neturi įtakos individualią bylą nagrinėjančio teismo pareigai savarankiškai įvertinti šio akto atitikimą įstatymų

reikalavimams ir nuspręsti, ar taikyti jį byloje. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

nuostatos, reglamentuojančios norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo procesinę tvarką, yra specialiosios

normos, numatančios išimtis iš bendrų administracinių

bylų teisenos taisyklių. Nustačius, kad administracinis aktas, kurio teisėtumą

prašoma ištirti Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo II skyriaus II dalies 16 skirsnio

nustatyta tvarka, neatitinka norminio

administracinio akto požymių, konstatuojama, jog nėra pagrindo šio akto

teisėtumo tyrimui taikyti specialias tik norminių

administracinių aktų teisėtumo tyrimui taikytinas procesines taisykles. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto teisėtumas turi

būti tikrinamas pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles, pagal kurias administracinių aktų, nepriskirtų

norminiams administraciniams aktams, teisėtumo

vertinimas priklauso individualią administracinę bylą nagrinėjančio

administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 18,

19, 20 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Administracinę bylą pagal Kauno

apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m.

vasario 21 d. įsakymo Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis,

darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“

12 punkto 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224

straipsnio 2 dalies 2 punktui nutraukti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

_________________