TAR.92E394DC8E81 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

2.1. Bylos, nagrinėtinos administraciniuose teismuose

Dėl valstybės ir jos institucijų veiklos, susijusios su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu

Pareiškėjai skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Klaipėdos apskrities viršininkės priimtus įsakymus ir sprendimus, susijusius su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu. Savo argumentus pareiškėjai grindė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių iš išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatų pažeidimu.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą, pažymėdamas, jog negali būti nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme ir specializuotame teisme dvi bylos tarp tų pačių proceso šalių dėl tų pačių administracinių aktų panaikinimo. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla dėl administracinių aktų panaikinimo, o Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal prokuroro ieškinį dėl dalies tų pačių administracinių aktų ir papildomų paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo bei restitucijos taikymo.

Išnagrinėjusi bylą specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra nacionalizavimo padarinių pašalinimo priemonė, kurią per savo valdžios institucijas naudoja valstybė. Nors teisiniai santykiai, susiję su nacionalizacija ir denacionalizacija, yra turtiniai, tačiau ne visi turtiniai santykiai yra civiliniai. Su nacionalizacija ir denacionalizacija susijusiuose teisiniuose santykiuose valstybė dalyvauja ne kaip privatus asmuo, o kaip valdžios institucija. Taigi valstybės ir jos institucijos veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis. Specialioji teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog vien ta aplinkybė, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal Civilinio kodekso taisykles, o pagal specialiuosius teisės aktus, taip pat tai, kad restitucija yra ribota, patvirtina, jog santykiai, susiję su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, yra ne civiliniai, o administraciniai.

Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjų inicijuotas ginčas yra kilęs iš teisinių santykių, susijusių su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, t. y. iš administracinių teisinių santykių, nes ginčas yra kilęs ne dėl savininko teisių gynimo, o dėl to, kad, pareiškėjų teigimu, jiems nepagrįstai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės kartu su kitais pretendentais.

Specialioji teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad būtų netoleruotina tokia situacija, kai ginčai tarp tų šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu vyktų skirtingos kompetencijos teismuose, tačiau nagrinėjamu atveju tokia situacija nesusidarė, nes skirtingos šalys, bylose pareikštų reikalavimų faktiniai ir teisiniai pagrindai, o taip pat iš dalies skiriasi ir pareikšti reikalavimai. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje pareiškėjai yra fiziniai asmenys, kurie tvirtina, kad jiems nepagrįstai buvo neatkurtos nuosavybės teisės kartu su kitais pretendentais, o Klaipėdos apygardos teisme ieškovas yra prokuroras, ginantis viešąjį interesą ir įrodinėjantis, kad nuosavybės teisių atkūrimas į tam tikrą žemės sklypą apskritai negalimas dėl atitinkamo žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei.

Specialioji teisėjų kolegija taip pat pastebėjo, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme procesas vyksta jau daugiau nei pusantrų metų (pradinis skundas teismui pateiktas 2006 m. sausį). Byla jau buvo išnagrinėta ir apeliacinės instancijos administraciniame teisme, joje surinkta daug įrodymų, vyko nemažai teismo posėdžių. Todėl Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad bylos perdavimas bendrosios kompetencijos teismui, kuriame bylos nagrinėjimas dar tik prasideda, vien tik dėl tos priežasties, jog bendrosios kompetencijos teisme užvesta su šia byla tam tikra apimtimi susijusi byla, neatitiktų proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, Specialioji teisėjų kolegija, konstatavo, kad nagrinėjama byla yra teisminga administraciniam teismui (2007 m. rugsėjo 4 d. nutartis).

Dėl ginčo, kilusio iš savivaldybės kontroliuojamos įmonės direktoriaus pavadavimo tvarkos pažeidimo

Ieškovas UAB „Šnipiškių ūkis“ kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą, prašydamas uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui priimti sprendimus, kuriais sprendžiami direktoriaus pavadavimo ir kiti klausimai, priskirti UAB „Šnipiškių ūkis“ administracijos vadovo ir (ar) įmonės administracijos kompetencijai.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas nutartimi kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas, įvertinęs ieškinyje išdėstytų reikalavimų pobūdį bei aplinkybes (ginčas yra kilęs tarp juridinių asmenų, viešojo administravimo subjektui vykdant savivaldybės kontroliuojamų įmonių viešąjį administravimą; šiuos santykius reguliuoja ne darbo įstatymai, o Vietos savivaldos, Viešojo administravimo ir kiti įstatymai), padarė išvadą, kad tokį ginčą turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Specialioji teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, pažymėjo, kad šioje byloje ieškovas, kaip savivaldybės kontroliuojama įmonė, ginčija savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą dėl savivaldybės kontroliuojamos įmonės direktoriaus pavadavimo. Savivaldybės taryba, savivaldybės administracijos direktorius ir savivaldybės kontroliuojama įmonė yra viešojo administravimo subjektai. Savivaldybės kontroliuojamų įmonių veiklą bei savivaldybės kompetenciją dėl savivaldybės kontroliuojamos įmonės reglamentuoja Vietos savivaldos įstatymas bei Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas, o savivaldybės tarybos ir savivaldybės administracijos direktoriaus įgalinimo ribos apibrėžtos Vietos savivaldos įstatymo 17 ir 29 straipsniuose.

Specialioji teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad ieškinys grindžiamas tuo, jog savivaldybės administracijos direktorius, kaip viešojo administravimo subjektas, kurio kompetenciją apibrėžia Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnis, neturi teisės spręsti savivaldybės kontroliuojamos įmonės direktoriaus pavadavimo klausimo, nes ši funkcija priskirta savivaldybės tarybai (Vietos savivaldos įstatymo 17 str.). Be to, ieškinyje buvo nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas priimtas pažeidžiant viešojo administravimo principus, lokalius bendrovės aktus bei Akcinių bendrovių įstatymą, nes UAB „Šnipiškių ūkis“ direktorių gali pavaduoti tik direktoriaus pavaduotojas, bet ne prekybos skyriaus vyriausiasis kontrolierius.

Specialioji teisėjų kolegija padarė išvadą, kad klausimai, susiję su savivaldybės atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų veiksmais ir priimamais sprendimais dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių valdymo ir valdymo organų veiklos klausimų, yra viešojo administravimo veikla. Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčas yra kilęs ne tarp savivaldybės kontroliuojamos įmonės direktoriaus ir šios įmonės dėl darbo santykių pažeidimo, bet tarp viešojo administravimo subjektų dėl įstatymų jiems pavestų kompetencijos ribų nustatymo bei savivaldybės kontroliuojamos įmonės direktoriaus pavadavimo tvarkos pažeidimo, t. y. viešojo administravimo subjektui vykdant savivaldybės kontroliuojamų įmonių viešąjį administravimą, byla turi būti nagrinėjama administraciniame teisme (ABTĮ 2 str., 15 str. 1 d. 2 p.) (2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis).

Dėl savivaldybės institucijų veiksmų, atliekant bendrojo lavinimo organizavimą savivaldybės teritorijoje, pobūdžio

Pareiškėjai skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Jonavos rajono savivaldybės mero 2007 m. liepos 23 d. raštą Nr. 6B-13-2191 bei Jonavos rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus 2007 m. birželio 29 d. raštą Nr. 13-6B-152, kuriais atsisakyta Jonavos „Santarvės“ vidurinėje mokykloje 2007–2008 mokslo metais suformuoti rusų kalba besimokančių mokinių vienuoliktąją klasę, ir įpareigoti atsakovus suformuoti Jonavos „Santarvės“ vidurinėje mokykloje rusų kalba besimokančių mokinių vienuoliktąją klasę 2007–2008 mokslo metais. Pareiškėjai nurodė, kad Jonavos „Santarvės“ vidurinė mokykla yra vienintelė mokykla Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje, kurioje galima įgyti vidurinį išsilavinimą rusų kalba.

Kauno apygardos administracinis teismas nutartimi kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, prašydamas išspręsti šios bylos rūšinio teismingumo klausimą. Kauno apygardos administracinis teismas nurodė, kad tarp bylos šalių kilęs ginčas yra susijęs tiek su administraciniais, tiek su sutartiniais teisiniais santykiais. Teismo nuomone, Jonavos „Santarvės“ vidurinė mokykla nėra viešojo administravimo subjektas ir jos santykiai su mokiniais yra grindžiami mokymo sutartimis, todėl kilo abejonė dėl to, ar byla pagal rūšinio teismingumo taisykles gali būti priskirta nagrinėti administraciniam teismui.

Specialioji teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą nurodė, kad ginčas iš esmės kilo dėl savivaldybės institucijų veiksmų, kuriais atsisakoma Jonavos „Santarvės“ vidurinėje mokykloje 2007–2008 mokslo metais suformuoti rusų kalba besimokančių mokinių vienuoliktąją klasę, teisėtumo. Minėti savivaldybės institucijų veiksmai pagal savo pobūdį turėtų būti laikomi veiksmais, atliekamais viešojo administravimo srityje.

Specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad Jonavos „Santarvės“ vidurinė mokykla teikia švietimo paslaugas, kurios pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalies nuostatas laikytinos viešosiomis paslaugomis. Savivaldybės institucijos šiuo atveju spręsdamos, ar turi būti minėtoje mokykloje suformuota rusų kalba besimokančių mokinių vienuoliktoji klasė, sprendžia dėl to, kokios viešosios (švietimo) paslaugos ir kokia apimtimi turi būti teikiamos savivaldybės įsteigtoje mokymosi įstaigoje. Kartu savivaldybės institucijos šiuo atveju įgyvendina ir Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 1 punkte numatytą bendrojo lavinimo organizavimo savivaldybės teritorijoje funkciją bei vadovaudamosi švietimo sistemą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis sprendžia dėl grupės asmenų galimybės įgyti vidurinį išsilavinimą rusų kalba Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje. Toks skundžiamų savivaldybės institucijų veiksmų pobūdis, Specialiosios teisėjų kolegijos nuomone, sudaro pagrindą šiuos veiksmus priskirti viešųjų paslaugų administravimo kategorijai. Tuo tarpu viešųjų paslaugų administravimas yra veikla, priskirtina viešajam administravimui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 1 d., Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.), o ginčai, kylantys viešojo administravimo srityje, yra nagrinėjami administraciniame teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d., 15 str.).

Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamas ginčas savo esme laikytinas ginču, kylančiu viešojo administravimo srityje, ir turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjų reikalavimas sudaryti mokymo sutartis yra tik papildomas reikalavimas, priklausantis nuo kitų administracinio teisinio pobūdžio skundo reikalavimų išsprendimo. Ginčas dėl kokių nors konkrečių sutartinių teisinių klausimų nėra keliamas, todėl vien tik reikalavimo sudaryti mokymo sutartis pareiškimas nekeičia ginčo rūšinio teismingumo ir visas ginčas turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme (2007 m. spalio 2 d. nutartis).

Dėl Lietuvos šaulių sąjungos vado įsakymu paskirtos drausminės nuobaudos

Ieškovas kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojo įsakymą, kuriuo jam paskirta drausminė nuobauda – pastaba, ir Lietuvos šaulių sąjungos Darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriuo ginčijamas įsakymas paliktas galioti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, 2007 m. kovo 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: panaikino Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojo įsakymą ir juo paskirtą nuobaudą – pastabą, taip pat panaikino Lietuvos šaulių sąjungos Darbo ginčų komisijos sprendimą.

Klaipėdos apygardos teismas panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 29 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nutarė bylą perduoti nagrinėti Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Teismas nurodė, kad Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2007 m. gegužės 22 d. nutartimi jau buvo konstatuota, kad ši byla teisminga administraciniam teismui.

Klaipėdos apygardos teismas nutartimi nusprendė atidėti ieškovo atskirojo skundo nagrinėjimą ir kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą.

Specialioji teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos šaulių sąjungos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, Lietuvos šaulių sąjunga yra savanoriška, pilietinės savigynos savaveiksmė visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai bei civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijoms, savo veiklą grindžianti Lietuvos Respublikos Konstitucija, Nacionalinio saugumo pagrindų bei Šaulių sąjungos ir kitais įstatymais, Vyriausybės nutarimais, Sąjungos statutu bei kitais teisės aktais (Šaulių sąjungos įstatymo 4 str.). Viršininkai turi teisę pavaldiniams įsakyti vykdyti tarnybinius įsakymus ir reikalauti, kad šie juos vykdytų, gali juos bausti ir skatinti šio statuto numatyta tvarka (Lietuvos šaulių sąjungos statuto 82 p.). Šaulių sąjungos būriai bei kiti koviniai piliečių ir jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) vienetai, pavaldūs ginkluotųjų pajėgų vadovybei (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.), todėl visi ginčai, susiję su priėmimu į karo tarnybą, nušalinimu nuo pareigų, drausminių nuobaudų skyrimu nagrinėjami Krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sprendimai dėl drausminių nuobaudų skyrimo gali būti apskųsti pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui.

Atsižvelgdama į tai, kad Šaulių sąjungos narių (šaulių) santykiams su šios sąjungos struktūriniais padaliniais būdingas valdžios – pavaldumo požymis, Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčai, kylantys iš šių statutinių santykių, nagrinėtini administraciniuose teismuose. Todėl Specialioji teisėjų kolegija nusprendė, kad ieškovas, ginčydamas Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojo įsakymą dėl drausminės nuobaudos skyrimo už atsisakymą vykdyti Lietuvos šaulių sąjungos vado įsakymą, nepaisant to, jog drausminė nuobauda ieškovui skirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis ir nagrinėta Darbo ginčų komisijoje, teisme inicijuoja ginčą dėl nevyriausybinės organizacijos, turinčios viešojo administravimo įgaliojimus, priimto sprendimo viešojo administravimo srityje teisėtumo. Atsižvelgdama į tai, kad bylos rūšinį teismingumą lemia ginčo šalių santykių pobūdis, kuris nagrinėjamos bylos atveju grindžiamas pavaldumu ir kyla iš nevyriausybinės organizacijos, turinčios viešojo administravimo įgaliojimus, priimto sprendimo viešojo administravimo srityje, Specialioji teisėjų kolegija nusprendė, kad nagrinėjamas ginčas, kylantis iš administracinių teisinių santykių, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 11 punktu, nagrinėtinas administraciniame, o ne bendrosios kompetencijos teisme. Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokia praktika buvo formuojama ir ankstesnėse Specialiosios teisėjų kolegijos nutartyse (žr., pvz., Specialios teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 22 d. nutartis byloje J. J. prieš Lietuvos šaulių sąjungą) (2007 m. spalio 22 d. nutartis).

Dėl priėmimo į valstybės karjeros tarnautojo pareigas tvarkos

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. ADP-9 „Dėl V. D. priėmimo į darbą“. Pareiškėjas nurodė, kad V. D. skundžiamu įsakymu priimtas į darbą rajono savivaldybės vyr. gydytoju ne visai darbo dienai – 4 valandoms. Pareiškėjo teigimu, savivaldybės gydytojas yra karjeros valstybės tarnautojas, dirbantis savivaldybės administracijoje. Į valstybės karjeros tarnautojo pareigas priimama konkurso būdu ir be konkurso. Darbo sutartys su valstybės tarnautojais nesudaromos. Kupiškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. gegužės 20 d. įsakymas Nr. ADP-9 priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1552 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1237 redakcija) patvirtintų Savivaldybės gydytojo pavyzdinių nuostatų 1 dalį, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 5 dalį, 11 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 65 straipsnio 1 dalį.

Panevėžio apygardos administracinis teismas nutartimi kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nustato, jog administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje, t. y. ginčus dėl viešosios teisės reguliuojamų santykių (3 ir 15 str.). Nors pareiškėjas prašo panaikinti Kupiškio rajono savivaldybės direktoriaus įsakymą, tačiau, teismo manymu, ginčijamas aktas yra neatsiejamas nuo sudarytos darbo sutarties, todėl ginčas kyla iš darbo teisinių santykių, nes teisines pasekmes sukuria darbo sutartis, kuri yra nepanaikinta.

Išnagrinėjusi teismingumo klausimą, Specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad ginčo rūšinį teismingumą apsprendžia teisinių santykių, iš kurių kyla ginčas, pobūdis. Administracinių teismų kompetencijai, be kitų, priskirta spęsti tarnybinius ginčus (ABTĮ 2 str. 19 d., 15 str. 1 d. 5 p.), o bendrosios kompetencijos teismams, be kitų – nagrinėti ginčus, kylančius iš darbo teisinių santykių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., 22 str. 1 d.).

Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1552 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1237 redakcija) patvirtintų Savivaldybės gydytojo pavyzdinių nuostatų 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybės gydytojas yra karjeros valstybės tarnautojas, vadovaujantis savivaldybės sveikatinimo veiklos padaliniui. Minėtų nuostatų 2 dalyje numatyta, kad savivaldybės gydytoją į tarnybą priima ir iš jos atleidžia savivaldybės administratorius Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 5 dalis nustato, kad darbo sutartys su valstybės tarnautojais nesudaromos. Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad į valstybės karjeros tarnautojo pareigas priimama konkurso būdu ir be konkurso.

Specialioji teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nors iš bylos matyti, kad Kupiškio rajono savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. gegužės 19 d. sudarė su V. D. darbo sutartį Nr. DS-371, byloje nekeliamas klausimas dėl individualių darbo santykių pažeidimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais Specialioji teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjo keliamas ginčas pagal savo pobūdį yra tarnybinis ginčas (ABTĮ 2 str. 4 d., 19 d.), ir nagrinėtinas ne bendrosios kompetencijos, bet administraciniame teisme (ABTĮ 15 str. 1 d. 5 p.). Specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad pagal teisės aktuose įtvirtintas ginčų rūšinio teismingumo taisykles, būtent administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, turi išspręsti pareiškėjo keliamą ginčą, t. y. atsakyti į klausimus, susijusius su valstybės tarnybą reglamentuojančių teisės aktų taikymu (2007 m. spalio 24 d. nutartis).

Dėl visuomeninei organizacijai perduoto valstybinės įmonės dispozicijoje buvusio turto

Pareiškėja kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu ir prašė panaikinti Panevėžio miesto tarybos 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 7-26 „Dėl Berčiūnų stovyklos perdavimo“ dalį, kuria Ateitininkų federacijai iš valstybinės įmonės „Butų ūkis“ perduotos Berčiūnų stovyklos pagrindinės priemonės, ir panaikinti Panevėžio miesto valdybos 1992 m. gruodžio 21 d. potvarkio Nr. 703v „Dėl Berčiūnų stovyklos perdavimo aktų ir sąlygų tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtintas perdavimo – priėmimo aktas, kuriuo Ateitininkų federacijai iš valstybinės įmonės „Butų ūkis“ perduotas Berčiūnų poilsiavietės pastatas, bei įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (vilą).

Nagrinėdamas bylą Panevėžio apygardos administracinis teismas priėmė nutartį, kuria kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, prašydamas išspręsti šios bylos rūšinio teismingumo klausimą. Panevėžio apygardos administracinis teismas nurodė, kad pareiškėja šioje byloje ginčijo ir aktus, kuriais remdamasi Ateitininkų federacija nuosavybėn įgijo gyvenamąjį namą. Kadangi daiktinių teisių įgijimo pagrindus nustato civilinės teisės normos, todėl kilo abejonė, ar šis ginčas, kaip kylantis iš civilinių teisinių santykių, neturėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Specialioji teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą nurodė, kad pareiškėjos ginčijami Panevėžio miesto savivaldybės institucijų aktai pagal savo pobūdį laikytini administraciniais aktais. Savivaldybės institucijos šiais aktais perdavė visuomeninei organizacijai valstybinės įmonės dispozicijoje buvusį turtą. Tokiais veiksmais iš esmės buvo įgyvendinta viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirta funkcija nustatyta tvarka administruoti viešąja nuosavybe esantį turtą ir buvo atlikti atitinkami tokio turto tvarkymo veiksmai. Be to, kaip matyti iš bylos, minėtais savivaldybės institucijų aktais buvo siekta visuomeninei organizacijai perduoti visą vaikų poilsio stovyklos kompleksą, nustatant tolesnio stovyklos eksploatavimo rekreacijos, sporto, ugdymo ir kultūros tikslais sąlygas, t. y. šiais aktais buvo įgyvendinta ir viešųjų paslaugų teikimo administravimo funkcija. Tokia veikla atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 1 dalyje numatytą viešojo administravimo apibrėžimą. Vien ta aplinkybė, jog byloje ginčijamais savivaldybės institucijų aktais buvo sukurtos civilinės teisės, nekeičia šių aktų administracinio pobūdžio, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktą, civilinės teisės gali atsirasti ir iš administracinių aktų.

Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje yra ginčijami tik minėti administraciniai aktai, o papildomų civilinio teisinio pobūdžio reikalavimų nėra keliama, todėl padarė išvadą, kad ginčas iš esmės kilo iš administracinių teisinių santykių. Be to, nagrinėjamu atveju, Specialiosios teisėjų kolegijos nuomone, minėtų administracinių aktų panaikinimo klausimas yra siejamas su nuosavybės teisių atkūrimo procedūromis (pareiškėja taip pat kelia ir reikalavimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo), kurios irgi yra priskiriamos viešojo administravimo sričiai.

Kadangi ginčai, kylantys iš administracinių teisinių santykių, yra priskirti nagrinėti administraciniams teismams, specialioji teisėjų kolegija konstatavo (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 str.), kad ši byla turi būti perduota nagrinėti administraciniam teismui (2007 m. lapkričio 7 d. nutartis).

Dėl įpareigojimo suteikti vaiko priežiūros atostogas

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas) nutraukti neteisėtą veiką (neveikimą) ir suteikti teisės aktuose numatytas tikslines atostogas vaiko priežiūrai, kol vaikui sukaks treji metai; įpareigoti atsakovą neužskaityti atsiradusių pareiškėjo pravaikštų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartimi kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, prašydamas išspręsti šios bylos rūšinio teismingumo klausimą.

Išnagrinėjusi bylą Specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad iš pareiškėjo skundo ir jo priedų matyti, jog pareiškėjo ir atsakovo ginčas yra kilęs iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Pareiškėjas yra viešojo administravimo įgaliojimus turintis valstybės tarnautojas ir siekia, kad jam būtų pratęstos vaiko priežiūros atostogos. Atsakovas atsisako pareiškėjui šiuo metu pratęsti tokias atostogas teigdamas, jog pareiškėjas prieš tai, jam suteiktų vaiko priežiūros atostogų metu, galimai dirbo pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutą su tarnyba muitinėje nesuderinamą kitą darbą, dėl ko yra atliekamas tarnybinis patikrinimas, ir atostogų pratęsimo klausimas bus sprendžiamas atlikus šį patikrinimą. Iš nurodyto apibūdinimo, Specialiosios teisėjų kolegijos nuomone, matyti, kad ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į vaiko priežiūros atostogas, taip pat dėl galimybės pareiškėjui, kaip muitinės valstybės tarnautojui, dirbti kitą darbą. Taigi ginčas yra susijęs su valstybės tarnautojo teisėmis ir pareigomis, jo statusu, todėl iš esmės laikytinas tarnybiniu ginču.

Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą, bylas dėl tarnybinių ginčų sprendžia administraciniai teismai. Vadovaudamasi nurodyta nuostata, Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas laikytinas teismingu administraciniam teismui.

Tai, jog sprendžiant aptariamą ginčą gali būti taikomos ir Darbo kodekso normos, neturi reikšmės nustatant ginčo rūšinį teismingumą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį bei Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 1 straipsnio 3 dalį, muitinės sistemos valstybės tarnybos santykiams taikomi ne tik specialūs valstybės tarnybą reglamentuojantys teisės aktai, bet papildomai gali būti taikomos ir darbo įstatymų normos. Tačiau darbo įstatymų normų taikymas nekeičia šių santykių, kaip valstybės tarnybos santykių, pobūdžio ir taip pat nekeičia iš šių santykių kylančių ginčų, kaip tarnybinių ginčų, pobūdžio. Todėl atsižvelgiant į prieš tai paminėtas Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, aptariamas ginčas yra teismingas administraciniam teismui, nepaisant to, kad jį sprendžiant gali būti taikomos ir Darbo kodekso normos (2007 m. lapkričio 26 d. nutartis).

Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo

Pareiškėjas kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretą Nr. 1K-988 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo“, taip pat kėlė kitus, išvestinius iš paminėto reikalavimo prašymus – įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidentą grąžinti pareiškėją į Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario pareigas ir priteisti iš Valstybinės lošimų priežiūros komisijos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, o jeigu teismas nustatytų, kad pareiškėjas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl organizacinių ar panašių priežasčių, panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretą Nr. 1K-988 ir įpareigoti Respublikos Prezidento kanceliariją atlyginti pareiškėjui turtinę žalą – išmokėti 59 100 litų ir moralinę žalą – išmokėti 10 000 litų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją su prašymu iširti, ar ši byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, ar administraciniam teismui.

Išnagrinėjusi bylą, Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad formaliai aiškinant ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį reikėtų konstatuoti, kad visos bylos, kuriose inter alia keliamas klausimas dėl Vyriausybės, Seimo ar Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams, neturėtų būti nagrinėjamos administraciniuose teismuose. Tačiau tai galėtų iškreipti specializuoto administracinio teismo įsteigimo tikslą, jo paskirtį – spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.). Specialioji teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis, kiek ji susijusi su Konstitucinio Teismo kompetencijai priklausančių klausimų sprendimu, tik atsieja Konstitucinio Teismo ir administracinio teismo kompetenciją, bet neapriboja asmens, manančio, kad atitinkamas teisės aktas tiesiogiai pažeidžia jo teises ir (arba) įstatymų saugomus interesus, teisės įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į administracinį teismą su atitinkamu skundu (prašymu).

Pagal Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, lošimus organizuojančių subjektų veiklą prižiūri ir kontroliuoja Valstybinė lošimų priežiūros komisija. Priežiūros komisiją sudaro 6 asmenys, iš kurių po 2 asmenis penkeriems metams skiria ir iš jos atleidžia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas. Priežiūros komisijos nariai yra valstybės pareigūnai. Jie yra skatinami, atsakingi, jiems teikiamos socialinės bei kitos garantijos Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Priežiūros komisijos nariams už darbą mokama Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka (Azartinių lošimų įstatymo 26 str. 7 d., Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 739, 7 p. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 1552 redakcija), Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Priedėlio IV dalies 7 p.). Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų, tarybų, fondų valdybų pirmininkams ir nariams taikoma tik šio Įstatymo 33 straipsnio 3 dalis. Šiems valstybės pareigūnams, išskyrus tuos, kurie tik periodiškai dalyvauja šioje dalyje nurodytų komisijų, tarybų, fondų valdybų posėdžiuose, taip pat taikomas šio Įstatymo 36 straipsnis.

Specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus). ABTĮ 2 straipsnio 19 dalyje nustatyta, kad tarnybiniai ginčai – valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, ginčai su administracija, susiję su tarnautojo statuso įgijimu, pasikeitimu ar praradimu ir drausminio poveikio priemonių taikymu. Specialioji teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčo priskirtinumas pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio teismo kompetencijai, taigi ir ginčo vertinimas kaip tarnybinio ginčo (ABTĮ 2 str. 19 d.), yra siejamas su asmens, inicijuojančio ginčą, teisiniu statusu bei paties ginčo pobūdžiu, kaip tai nustatyta paminėtose teisės normose. Tai, kad valstybės pareigūnai (kokie yra Priežiūros komisijos nariai) skatinami, atsakingi, jiems teikiamos socialinės bei kitos garantijos Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, o už darbą mokama Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka, taip pat teisės aktuose nustatyta jų skyrimo į Komisiją bei atleidimo iš jos tvarka (t. y. po 2 asmenis penkeriems metams skiria ir iš jos atleidžia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas), neturi įtakos pareiškėjo inicijuojamo ginčo rūšiniam teismingumui.

Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo, buvusio Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario – valstybės pareigūno, inicijuojamas ginčas pagal savo pobūdį yra tarnybinis ginčas, todėl turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme (ABTĮ 15 str. 1 d. 5 p.) (taip pat žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 11 d. nutartis byloje P. N. prieš Lietuvos Respublikos Prezidentą, tretysis asmuo – Valstybinė lošimų priežiūros komisija) (2007 m. gruodžio 6 d. nutartis).

Dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos Respublikos Seimo veiklos įstatymų leidybos srityje, atlyginimo

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš valstybės 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, minėtą reikalavimą kildindamas iš Lietuvos Respublikos Seimo veiklos. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta vengiant pakeisti įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ nuostatas, pažeidžiančias žmogaus teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Pareiškėjas nurodė, kad 2004 m. liepos 27 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas jo byloje prieš Lietuvą priėmė sprendimą, kuris įsigaliojo 2004 m. spalio 27 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo priežiūros praktikoje suformuluoti principai reikalauja, kad Lietuva įvykdytų Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtą sprendimą per įmanomai trumpiausią laiką ir be nepateisinamo delsimo, tačiau Lietuva iki šiol pažeidinėja jo teises.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei jo skundą patenkinti.

Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, prašydamas išspręsti šios bylos rūšinio teismingumo klausimą.

Specialioji teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nurodė, kad administraciniai teismai yra specializuoti teismai, įsteigti spręsti ginčus, kylančius viešojo administravimo srityje. Administracinių teismų kompetencija bei jų nagrinėjamų bylų kategorijos yra apibrėžtos Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 bei 15 straipsniuose, kuriuose yra nurodyti pagrindiniai administracinių teismų nagrinėjamų bylų požymiai ir būtent šiais požymiais, pirmiausia, turi būti vadovaujamasi sprendžiant rūšinio teismingumo klausimą bei nustatant, ar atitinkama byla yra priskirta nagrinėti administraciniam teismui. Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad administracinių teismų kompetencijai nėra priskirta tirti Seimo, Respublikos Prezidento ir kitų aukščiausių valstybės institucijų veiklos, yra reikšmingos atribojant administracinių teismų ir Konstitucinio Teismo kompetenciją, tačiau negali lemti bylų rūšinio teismingumo. Taigi Specialioji teisėjų kolegija, remdamasi ankstesne savo praktika, priminė taisyklę, jog bylų priskyrimą administracinių teismų kompetencijai turi lemti keliamo ginčo administracinis teisinis pobūdis, o ne Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatos (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 11 d. nutartis, priimta byloje P. N. prieš Respublikos Prezidentą; 2004 m. vasario 2 d. nutartis, priimta byloje Vytenis Gudelis prieš Finansų ministeriją, Vyriausybę; 2003 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta byloje VŠĮ Vilniaus centro universitetinė ligoninė prieš valstybę, atstovaujamą Vyriausybės).

Specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl žalos atlyginimo yra susijęs su valdžios institucijų viešosios teisės reglamentuojama veikla ir patenka į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį. Specialioji teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tokio pobūdžio ginčai pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą turi būti nagrinėjami administraciniame teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 10 d. nutartis, priimta byloje A. B. prieš Kauno miesto vyriausiąjį policijos komisariatą; 2003 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta byloje Gediminas Kriaučiūnas prieš Kauno teritorinę muitinę ir Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją; 2003 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta byloje VŠĮ Vilniaus centro universitetinė ligoninė prieš valstybę, atstovaujamą Vyriausybės). Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad tai, jog ginčas yra susijęs su Seimo veikla, bylos rūšiniam teismingumui reikšmės neturi.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti konstatavo, kad byla teisminga administraciniam teismui (2007 m. gruodžio 13 d. nutartis).

_________________