TAR.90DE992865A1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

1.1.4. Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtintų Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 19 punkto nuostatos „gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami) esamose gyvenvietėse ir tvarkymo plane nurodytose vietose“ atitikties Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktui

Administracinė byla Nr. I3-07/2007

Procesinio sprendimo kategorija 17.1

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

proceso dalyviams ir jų atstovams nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtintų Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 19 punkto nuostata „gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami) esamose gyvenvietėse ir tvarkymo plane nurodytuose vietose“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktui.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja A. T. skundu kreipėsi į administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos rajono administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (5.1.22)-A5-100, kuriuo atsisakyta parinkti ūkininko sodybos vietą, ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. AV-71 „Dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo komisijos sudarymo, komisijos nuostatų patvirtinimo“ ir 2005 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. AV-706 „Dėl 2005-01-21 įsakymo Nr. AV-71 „Dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo komisijos sudarymo, komisijos nuostatų, patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, komisijos pirmininko ir pajūrio regioninio parko atstovo atsisakymus parinkti ūkininko sodybos vietą, bei įpareigoti atsakovus nustatyta tvarka parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą.

Pareiškėja nurodė, kad 2006 m. sausio 6 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono architektūros ir urbanistikos skyrių, prašydama parinkti ūkininko sodybos vietą kaimo turizmo sodybos, gyvenamojo namo, vasaros svečių namo, pirties, jaujos, klojimo ir pagalbinių ūkio statinių statybai Karklės kaime, Kretingalės seniūnijoje. Prie prašymo pateiktoje istorinėje pažymoje yra nurodyta, kad sklype yra buvusios dvi stambių ūkininkų sodybos, turėjusios po 4–5 namus, yra išlikusios buvusių sodybviečių liekanos: stambūs pamatiniai akmenys, vaismedžiai ir kt.

Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2006 m. sausio 13 d. raštu Nr. (5.1.22)-A5-100 informavo, kad ūkininko ūkio vietos parinkti negali, nes Aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtintame Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane nenumatyta užstatymo galimybė. Be to, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir 13 straipsnio 2 dalies 4 punktu, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus, esančius esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose.

Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogišką ginčą (administracinė byla Nr. A14-682-05), 2005 m. birželio 10 d. nutartyje konstatavo, kad įstatyminis draudimas statyti naujus gyvenamuosius namus neapima draudimo atstatyti buvusių sodybų, kurių egzistavimo faktas yra patvirtintas įstatymu nustatytu būdu; tokį nurodyto įstatymo normų aiškinimą patvirtina ir Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento nuostatos (Aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymas Nr. 425); šiame Reglamente yra vartojamos „naujos sodybos“ ir „buvusios sodybos“ (sodybos, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais-archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu) sąvokos ir nustatytas skirtingas teisinis režimas šių objektų statybai.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 10 d. nutartimi nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 įsakymu Nr. D1-282 patvirtintų Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 19 punkto nuostata „Gyvenamieji namai statomi (pastatomi, rekonstruojami) esamuose gyvenvietėse ir tvarkymo plane nurodytose vietose“ atitinka Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymas Nr. IX-628) 9 straipsnio 8 punkto nuostatą, jog įstatyminis draudimas statyti naujus gyvenamuosius namus neapima draudimo atstatyti buvusių sodybų, kurių egzistavimo faktas yra patvirtintas įstatymo nustatytu būdu.

Teismas nurodė, kad veiklos valstybiniuose parkuose ypatumus reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (1993 m. lapkričio 9 d. įstatymas Nr. I-301) 13 straipsnis, kurio 2 dalyje išvardintos draudžiamos parko teritorijoje veiklos rūšys, tarp jų – „statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus“. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) 13 straipsnio 2 dalies 4 pastraipoje nurodyta, kad valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose. Teismas pažymėjo, kad tai yra numatyta ir Aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 425 patvirtinto Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento 31 punkte, kuriame sakoma, kad „naujos sodybos, įskaitant ir ūkininko ūkio sodybas, projektuojamos ir statomos tik regioninio parko tvarkymo plane (planavimo schemoje) ir bendrojo planavimo dokumentuose nurodytose teritorijose“, o to paties Reglamento 28.1. punkte nurodyta, kad Pajūrio regioniniame parke siekiama „išsaugoti neužstatytas erdves – Girulių – Kalotės miško masyvą bei Karklės – Nemirsetos natūralių pievų, pelkių ir miškų ruožą 1–2,5 km atstumu palei pajūrį“. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos A. T. nurodytas žemės sklypas (Girkalių k. v. kadastrinis Nr. 5528/0004:121) patenka į šią teritoriją.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama „statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos“. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje yra nurodyta, kad „atsižvelgiant į draustiniuose saugomų kompleksų ir objektų (vertybių) ypatumus, draustinių nuostatai, apsaugos reglamentai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai, taip pat draustinių tvarkymo planai ir projektai gali papildomai riboti kraštovaizdžio tvarkymą, gamtos išteklių naudojimą, statinių statybą, teritorijos lankymą ir kita“.

Taip pat teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 10 nutartyje (administracinėje byloje Nr. A14-682/2005) konstatavo, jog „įvertinusi Saugomų teritorijų įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų, reglamentuojančių veiklą Pajūrio regioniniame parke, nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įstatyminis draudimas statyti naujus gyvenamuosius namus neapima draudimo atstatyti buvusių sodybų, kurių egzistavimo faktas yra patvirtintas įstatymo nustatytu būdu. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 8 punkte yra nustatytas iš esmės analogiškas nurodytai 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto taisyklei draudimas, taikomas veiklai draustiniuose: draudžiama „statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose“. Draustinis yra itin griežto (konservacinio) apsaugos režimo saugoma teritorija, ji gali būti sudėtine valstybinio parko dalimi (kaip ginčo atveju), iš šių aplinkybių išplaukia išvada, kad įstatymų leidėjas negalėjo nustatyti švelnesnio veiklos režimo draustinyje negu valstybiniame parke, tai yra, nelogiškas būtų toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį draustinyje būtų leidžiama atstatyti buvusias sodybas, o visoje parko teritorijoje tokia veikla būtų draudžiama. Tokį nurodytų įstatymo normų aiškinimą patvirtina ir Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento nuostatos (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymas Nr. 425). Šiame reglamente yra vartojamos „naujos sodybos“ ir „buvusios sodybos“ (sodybos, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais-archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu) sąvokos ir nustatytas skirtingas teisinis režimas šių objektų statybai.

III. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi nutarta priimti Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtintų Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 19 punkto nuostata „gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami) esamose gyvenvietėse ir tvarkymo plane nurodytuose vietose“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktui. Nutartyje nurodyta, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas prašo ištirti ginčijamos nuostatos atitiktį ne tiesioginei Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatai, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktam šios nuostatos aiškinimui (Administracinė byla Nr. A14-628-2005). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai priskirtas norminių aktų teisėtumo tyrimas neapima teisės aktų teisėtumo vertinimo jų atitikties ne konkrečioms aukštesnės galios teisės akto nuostatoms, bet tų nuostatų interpretavimui, atliktam teismo individualioje byloje.

IV. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime nurodo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtintų Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 19 punktas neįtvirtina draudimo statyti pastatų buvusiose sodybose ir neprieštarauja minėtoms Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Atsakovas paaiškina, kad pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktą, valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose.

Minėtojo straipsnio 5 punktas draudžia valstybiniuose parkuose statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtintų Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 19 punktas numato, kad „gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami) esamose gyvenvietėse ir tvarkymo plane nurodytose vietose.

Naujų sodybų kūrimas galimas formuojant vienkiemius buvusių sodybų vietose bei tvarkymo plane pažymėtose vietose“. Tokiu būdu, Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 19 punktas neįtvirtina draudimo statyti pastatų buvusiose sodybose ir neprieštarauja minėtoms Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėjos A. T. sklypas yra Pajūrio regioninio parko teritorijoje ir patenka į kraštovaizdžio draustinį. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalį, valstybiniams ir savivaldybių draustiniams, taip pat valstybiniuose parkuose ir biosferos stebėsenos (monitorinio) teritorijose esantiems draustiniams taikomas šiame straipsnyje nustatytas veiklos reglamentavimas.

Atsižvelgiant į draustiniuose saugomų kompleksų ir objektų (vertybių) ypatumus, draustinių nuostatai, apsaugos reglamentai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai, taip pat draustinių tvarkymo planai ir projektai gali papildomai riboti kraštovaizdžio tvarkymą, gamtos išteklių naudojimą, statinių statybą, teritorijos lankymą ir kita.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (čia ir toliau – 2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) numatyta, kad saugomų teritorijų sistemą sudaro šios saugomų teritorijų kategorijos: 1) konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: rezervatai, draustiniai ir paveldo objektai; 2) atkuriamosios apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: atkuriamieji sklypai, genetiniai sklypai; 3) ekologinės apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriamos ekologinės apsaugos zonos; 4) kompleksinės saugomos teritorijos. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: valstybiniai parkai – nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos – biosferos rezervatai ir biosferos poligonai. Iš šių teisės normų matyti, kad draustiniai ir regioniniai parkai yra skirtingos saugomų teritorijų sistemos dalys, priklauso skirtingoms saugomų teritorijų kategorijoms.

Sutinkamai su Saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 straipsnio 8, 20 dalimis, draustiniai yra saugomos teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai bei objektai ir biologinė įvairovė; teritorijos, kurios įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą; šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2 straipsnio 19, 43 dalimis regioniniai parkai – gamtiniu ir (ar) kultūriniu vientisumu pasižyminčios teritorijos, kuriose pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą sujungiamos įvairių apsaugos krypčių prioriteto, taip pat rekreacinės ir ūkinės zonos; tai didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu. Iš šių teisės normų seka, kad tiek draustiniai, tiek regioniniai parkai yra iš esmės skirtingos saugomos teritorijos, jose įstatymų leidėjas siekia skirtingų apsaugos tikslų. Tai suponuoja veiklos draustiniuose ir regioniniuose parkuose reglamentavimo skirtingumus.

Iš Saugomų teritorijų įstatymo struktūros seka, kad įstatymų leidėjas atsižvelgdamas į saugomų teritorijų kategorijų skirtingumus, veiklą jose reglamentavo skirtinguose įstatymo skirsniuose – šio įstatymo trečiajame skirsnyje yra nustatyti konservacinės apsaugos prioriteto teritorijų steigimo tikslai, veiklos jose taisyklės, o šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje yra nustatyti kompleksinių saugomų teritorijų steigimo tikslai, veiklos jose taisyklės. Teismas, sistemiškai vertindamas šiuos skirsnius, daro išvadą, kad draustinių ir regioninių parkų teisiniai režimai yra skirtingi.

Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Taigi įstatymų leidėjas šioje teisės normoje suformulavo bendrojo pobūdžio draudimą gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius ir numatė išimtis iš šios taisyklės: pirma, šis draudimas nėra taikomas pastatams esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), antra, draudimas nėra taikomas, kai statoma vietose, nustatytose draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose.

Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į draustiniuose saugomų kompleksų ir objektų (vertybių) ypatumus, draustinių nuostatai, apsaugos reglamentai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai, taip pat draustinių tvarkymo planai ir projektai gali papildomai riboti kraštovaizdžio tvarkymą, gamtos išteklių naudojimą, statinių statybą, teritorijos lankymą ir kita. Iš šios teisės normos bei Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio seka, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytas bendrojo pobūdžio draudimas gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius gali būti papildomai apribotas apsaugos reglamentuose, saugomų teritorijų nuostatuose, saugomų teritorijų planavimo dokumentuose, saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų tipiniuose ir (ar) individualiuose apsaugos, taip pat saugomų teritorijų regioniniuose architektūriniuose reglamentuose, įskaitant laikinus reglamentus; apsaugos sutartyse, draustinių tvarkymo planuose ir projektuose.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtintų Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 19 punkte nustatyta, kad gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami) esamose gyvenvietėse ir tvarkymo plane nurodytose vietose; naujų sodybų kūrimas galimas formuojant vienkiemius buvusių sodybų vietose bei tvarkymo plane pažymėtose vietose. Šiose teisės normose inter alia yra nustatyta, kad gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami), naujų sodybų kūrimas galimas tik tvarkymo plane nurodytose vietose. Paminėtu įsakymu yra patvirtintas regioninio parko tvarkymo planas, iš Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 3 punkto seka, kad Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas nustato teritorijos naudojimo pobūdį ir apsaugos reglamentą. Taigi Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindiniai teiginiai yra dokumentas, numatytas Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje ir galintis nustatyti draustiniams, patenkantiems į regioninio parko teritoriją, papildomus apribojimus. Todėl teismas daro išvadą, kad Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 19 punkto nuostata, kad „gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami) esamose gyvenvietėse ir tvarkymo plane nurodytose vietose“ neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktui.

Be to, teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ yra nustatytas regioninio parko, o ne draustinio teisinis režimas. Akivaizdu, kad tais atvejais, kai į regioninio parko teritoriją patenka draustinio teritorija, šiam draustiniui yra taikomos ne tik draustinio, bet ir regioninio parko režimą nustatančios nuostatos. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnyje inter alia yra reglamentuojama veikla regioniniuose parkuose. Šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra numatyta, kad regioniniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose. Akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtintų Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 19 punkto nuostata, kad „gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami) esamose gyvenvietėse ir tvarkymo plane nurodytose vietose“ atitinka Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtintų Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 19 punkto nuostata, kad „gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami) esamose gyvenvietėse ir tvarkymo plane nurodytose vietose“ neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktui.

Sprendimas neskundžiamas.

_________________