TAR.824D4F699644 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

3.5.1. Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos teisės spręsti, ar informacijai jos savininko suteiktas komercinės paslapties statusas yra objektyviai pateisinamas

Kokia kiekvieno konkretaus subjekto turima informacija yra komercinė paslaptis, gali nuspręsti tik pats subjektas, įvertinęs turimą informaciją ir atsižvelgdamas į įstatymų reikalavimus. Teismas, kaip vienas iš subjektų, turinčių teisę rinkti įrodymus, iškilus abejonėms turi teisę patikrinti informacijos pripažinimo konfidencialia tinkamumą.

Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nesuteikta teisė spręsti, ar informacijai jos savininko suteiktas komercinės paslapties statusas yra objektyviai pateisinamas. Komisija, turėdama oficialius atsakymus iš bendrovių, neturi teisinio pagrindo tikrinti jų turinius, susietus su komercine paslaptimi.

Administracinė byla Nr. A17 – 515/2007

Procesinio sprendimo kategorija 25

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

atsakovo atstovui Virginijui Kanapinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Nacionalinė vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lyga (toliau – ir Lyga, pareiškėjas) skundu (b. l. 3–7) kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) veiksmus, atsisakant teikti informaciją motyvais, išdėstytais 2006 m. balandžio 14 d. rašte Nr. R2-444, neteisėtais ir įpareigoti ją pateikti pareiškėjo 2006 m. vasario 2 d. ir 2006 m. vasario 10 d. raštais prašytą informaciją.

Pareiškėjas nurodė, kad prašė Komisiją pateikti informaciją, reikalingą Lygos tikslams įgyvendinti ir teisėms realizuoti: uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Litekso“ filialų „Druskininkų šiluma“, „Marijampolės šiluma“, „Palangos šiluma“, „Telšių šiluma“, UAB „Šiaulių energija“ ir UAB „Birštono šiluma“ 2006 metais Komisijoje suderintas investicijas bei jos sprendimus su neatskiriamais priedais. Atsakovas atsisakė teikti savo sprendimus teigdamas, kad jie yra konfidencialūs. Lyga pateikė 2006 m. vasario 28 d. skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir VAGK), kuri 2006 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 2006/01-4R-36 įpareigojo atsakovą pakartotinai išnagrinėti prašymus.

Vykdydama nurodymą, Komisija 2006 m. balandžio 14 d. raštu Nr. R2-444 atsisakė teikti savo sprendimus, motyvuodama, jog jie konfidencialūs–sprendimai yra komercinė paslaptis, nes tai susiję su minėtų bendrovių reikalavimais. UAB „Litekso“ 2006 m. kovo 14 d. raštu nesutiko, kad minėta informacija ar bet kuri kita 2005 m. balandžio 28 d. raštu nurodyta informacija būtų teikiama Lygai pagal jos prašymus. Įmonė patvirtino, jog konfidenciali yra bet kuri UAB „Litekso“ ar su ja susijusi informacija apie šilumos ir karšto vandens bazinių kainų nustatymą, perskaičiavimą, investicijų derinimą, investicijų planus ir t. t.

Analogiški motyvai išdėstyti ir kitų bendrovių raštuose. Lygos manymu, jokie teisės aktai nesuteikia privačioms bendrovėms nustatyti ir reikalauti, kad valstybės institucijai įstatymu priskirtų funkcijų įgyvendinimas būtų įslaptintas, Komisijai priskirtų funkcijų įgyvendinimas – bazinių kainų nustatymas, investicijų derinimas, amortizacinių normų derinimas – privačių bendrovių reikalavimu pripažintos konfidencialiomis, o tai yra neteisėta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs, jog viešų dokumentų bendrovės sprendimu negalima paskelbti konfidencialia informacija.

Prašoma informacija negali būti konfidenciali, nes: pirma, juridinio asmens veikla yra vieša; antra, teisės aktai (Šilumos ūkio įstatymas, Energetikos įstatymas, Europos Bendrijos steigimo sutartis ir kt.) suteikia vartotojams teisę į informaciją; trečia, Komisija pažeidė Ūkio ministro įsakymo „Dėl informacijos, susijusios su energetikos veikla, teikimo valstybės institucijoms ir trečiosioms šalims taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus. Atsakovas yra valstybės institucija, todėl visi jos sprendimai ir su jais susiję priedai yra vieši.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 31-34) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Komisija 2006 m. sausio 31 d. ir 2006 m. vasario 9 d. viešuose posėdžiuose svarstė klausimus dėl UAB „Litekso“ filialų „Druskininkų šiluma“, „Marijampolės šiluma“, „Palangos šiluma“, „Telšių šiluma“, AB „Šiaulių energija“ bei UAB „Birštono šiluma“ 2006 metų investicijų, nuomojamo ir nuosavo turto priežiūros ir eksploatavimo planų. Komisija, atsakydama į pareiškėjo prašymus, 2006 m. vasario 14 d. raštu atsisakė juos tenkinti ir nurodė pagrindus, dėl kurių prašoma informacija neteiktina. 2006 m. kovo 3 d. ir 2006 m. kovo 7 d. raštais Komisija pakartotinai užklausė UAB „Litekso“, AB „Šiaulių energija“ ir UAB „Birštono šiluma“ dėl konfidencialios informacijos teikimo Lygai. Pažymėjo, jog bendrovių atitinkamais 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 7 d. raštais buvo atsakyta neigiamai. Vykdydama VAGK sprendimą, 2006 m. balandžio 14 d. raštu pateikė Komisijos 2006 m. sausio 31 d. bei 2006 m. vasario 10 d. viešų posėdžių protokolų Nr. 02-4 ir Nr. 02-5 išrašų kopijas be minėtų įmonių komercinę paslaptį sudarančių dokumentų, nes kitaip pažeistų įstatymų reikalavimus. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis garantuoja konfidencialios informacijos apsaugą. Nustatyta, jog valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, taip pat kitos įstaigos, įmonės ir organizacijos neteikia viešosios informacijos rengėjams ir (ar) platintojams, kitiems asmenims informacijos, kuri yra valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar banko paslaptis arba yra privati informacija. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.116 straipsnio 1 dalimi yra reglamentuota, kokia informacija yra laikoma komercine paslaptimi. Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bendrovės valdyba nustato informaciją, kuri laikoma bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi, o Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisija 2006 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 59-95 pasisakė, jog informacijos priskyrimas komercinėms paslaptims priklauso nuo informacijos savininko, valdytojo valios. Priešingai nei teigia pareiškėjas, nei teismai analogiškose bylose, nei Vyriausioji administracinių ginčų komisija savo sprendimais neįpareigojo Komisijos teikti tretiesiems asmenims konfidencialią informaciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 23 d. sprendimu (b. l. 83-86) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – įpareigojo Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją išnagrinėti pakartotinai Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos 2006 m. vasario 2 d. ir 2006 m. vasario 10 d. prašymus bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Teismas, spręsdamas ginčą, analizavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies, Šilumos ūkio įstatymo 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (2005 m. lapkričio 10 d. Nr. X-383) 3 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies, 1 straipsnio 3 dalies 6 punkto, 7 straipsnio, CK 1.116 straipsnio 1 dalies, Energetikos įstatymo, Šilumos įstatymo, Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 patvirtintų Komisijos nuostatų, ūkio ministro 2004 m. balandžio 28 d.

įsakymu Nr. 4-136 patvirtintos Informacijos, susijusios su energetikos veikla, teikimo valstybės institucijoms, įstaigoms ir trečiosioms šalims taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 7, 12, 13, 16, 22, 22.5 punktų, Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas nustatė, jog Komisijai pasiteiravus bendrovių dėl Lygos prašomos informacijos statuso – konfidenciali ji ar ne – buvo atsakyta UAB „Birštono šiluma“ direktoriaus, AB „Šiaulių energija“ bei UAB „Litekso“ generalinio direktoriaus raštais (b. l. 52–54), kuriuose pažymėta, kad prašoma informacija yra konfidenciali, tačiau jokie lokalūs teisės aktai (valdybos sprendimai, vadovo įsakymai ar kt.), kuriais atitinkama informacija tokia pripažinta, nepateikti.

Be to, raštai pasirašyti įmonių vadovų, nors pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas, teisę nuspręsti dėl informacijos konfidencialumo turi valdyba, o iš bylos medžiagos matyti, kad Komisija duomenų apie tai, ar šiuose juridiniuose asmenyse suformuotos valdybos, nerinko. Teismas padarė išvadą. jog Komisija priėmė skundžiamą sprendimą, vadovaudamasi neišsamia bei teisiškai nepagrįsta medžiaga, todėl 2006 m. balandžio 14 d. raštas Nr. R2-444 negali būti laikomas teisėtu, nes priimtas nesurinkus tinkamų duomenų, kad Lygos prašoma medžiaga konfidenciali, taip pažeidus Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją išvalstybis ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus informacijos išsamumo, reiškiančio, jog pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija, ir teisėtumo, reiškiančio, kad įstaigos veiksmai teikiant informaciją grindžiami šiuo ir kitais įstatymais ar kitais teisės aktais, principus.

Teismas dėl skundo argumento, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2004 yra pripažinęs, jog viešų dokumentų bendrovės sprendimų negalima paskelbti konfidencialia informacija, pasisakė, jog teismo nutarties teiginiai neleistinai plečiamai interpretuojami. Šioje byloje buvo padaryta išvada, jog be apribojimų gauti informaciją esančią bendrovės dokumentuose, kurie turi būti vieši pagal įstatymą, gali tik akcininkas. Šiuo atveju Lyga nėra minėtų bendrovių akcininkė, todėl toks skundo argumentas nepagrįstas.

Pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies imperatyvią normą, įstaiga, atsisakanti teikti informaciją pareiškėjui, išsiunčia apie tai pranešimą, kuriame nurodo atsisakymo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarką. Skundžiamame sprendime nenurodyta jo tiksli apskundimo tvarka, kaip to reikalauja įstatymas.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 89–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas.

2. Vertinant informacijos išsamumo principo tinkamą įgyvendinimą šioje byloje, reikėtų atskirti du esminius dalykus: tinkamo turinio informacijos apie konfidencialius (sudarančius komercinę paslaptį) bendrovės duomenis gavimas bei informacijos pripažinimo konfidencialia bendrovėje tinkamumas.

3. Juridinio asmens organai yra sudedamoji, neatskiriama juridinio asmens dalis (CK 2.81 str. 1 d.). Daugelį teisių ir pareigų juridinio asmens organai įgyja pagal įstatymą (ex officio). Kitos teisės ir pareigos, kurių juridinio asmens organui nenustato įstatymas, gali būti numatytos juridinio asmens steigimo dokumentuose (įstatuose, kituose steigimo ir veiklos dokumentuose). Juridinį asmenį ir jo organą sieja pasitikėjimo santykiai. Iš šių išvardytų juridinio asmens ir jo organų narių santykių požymių galima daryti išvadą, kad juridinį asmenį ir jo organą sieja civiliniai atstovavimo santykiai.

4. Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrovė turi turėti visuotinį akcininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą – bendrovės vadovą. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001 konstatavo, kad administracijos vadovo ir bendrovės santykiai pasižymi tam tikrais ypatumais. Iš vienos pusės, tai yra atstovavimo santykiai, kuomet administracijos vadovui, kaip bendrovės įgaliotiniui, pavedama veikti bendrovės vardu ir savo veiksmais sukurti bendrovei teises ir pareigas. Iš kitos pusės, administracijos vadovas teikia tam tikras intelektines paslaugas, t. y. užtikrina kasdieninį bendrovės funkcionavimą ir jos reikalų tvarkymą. Trečia, administracijos vadovo veikla yra jo profesinė veikla ir pragyvenimo šaltinis, t. y. administracijos vadovo ir bendrovės santykiams būdingas darbuotoją ir darbdavį siejančio darbo santykio elementas. Tai, kad administracijos vadovo ir bendrovės santykiai nėra tradiciniai darbo santykiai, patvirtina ir Akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnio (1998 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. VIII-666 redakcija) nuostatos. Administracijos vadovo ir bendrovės santykiams daugiau būdingi įstatyminio atstovavimo bruožai. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad administracijos vadovo ir bendrovės santykiai savo esme yra pavedimo teisiniai santykiai.

5. Informacijos tapimas komercine paslaptimi priklauso nuo informacijos savininko valios. Tuo tarpu tokios informacijos slaptumo išsaugojimas priklauso ne tik nuo informacijos savininko, bet ir nuo kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.

6. Atsižvelgiant į tai, kad juridinį asmenį ir jo organus (šiuo atveju – įmonių vadovus) sieja pasitikėjimo santykiai bei į tai, jog bendrovės vadovai atstovavimo teisę santykiuose su kitais asmenimis įgyja ex officio, darytina išvada, kad Komisija gavo tinkamus įmonių atsakymus dėl galimybės atskleisti konkrečią informaciją pareiškėjui. Pareiškėjui pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija. Taip pat Komisija nepažeidė ir teisėtumo pricipo, kadangi Komisijos veiksmai teikiant pareiškėjui informaciją buvo grindžiami CK, Akcinių bendrovių įstatymo bei Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymo nuostatomis.

7. Jei teismui kyla abejonių dėl informacijos pripažinimo konfidencialia(komercine paslaptimi) bendrovėje tinkamumo, jis gali užklausti įmonę tiesiogiai, įtraukti įmonę dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu (ABTĮ 81 str., Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-3658-11/2006).

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 100–102) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Pareiškėjas prašo šioje byloje taikyti Vyriausiojo administracinio teismo praktiką byloje Nr. A8-559/2003, taip pat Europos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką. Nurodo, kad apribojus vartotojų interesų gynimo organizacijos teisę į informaciją, buvo pažeistos pagrindinės vartotojų teisės, garantuotos Europos Sąjungos teisės aktų (Europos Bendrijos steigimo sutarties 153 str. ir kt. teisės aktai), neteisėtai apribotos teisės, garantuotos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje bei 25 straipsnyje ir Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3, 5 straipsniuose. Komisija savo apeliaciniame skunde nepaneigia ir nepateikia argumentų dėl teismo nutartyje išdėstytų motyvų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – valstybinė biudžetinė įstaiga, todėl jai taikytinas Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Sprendžiant šį ginčą reikia vadovautis minėto Įstatymo redakcija, galiojusia 2006 m. balandžio 14 d. atsakymo pareiškėjui pateikimo metu (b. l. 21–22).

Įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų bei įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims, tačiau nėra taikomas informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais (Įstatymo 1 str. 1 d., 3 d. 6 p.).

Ūkio ministro 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 4-136 patvirtintos Informacijos, susijusios su energetikos veikla, teikimo valstybės institucijoms, įstaigoms ir trečiosioms šalims taisyklės skirtos užtikrinti valstybės institucijoms, įstaigoms ir trečiosioms šalims teisę gauti iš energetikos įmonių, valstybės institucijų ir įstaigų, fizinių asmenų, besiverčiančių energetikos įrenginių montavimo ir eksploatavimo individualia veikla, su energetikos veikla susijusią informaciją, kurios reikia pavestoms funkcijoms atlikti, ir nustatyti šios informacijos teikimo taisykles. Taisyklių 31 punkte išvardinti atvejai, kada informacijos teikėjui suteikiama teisė neteikti klausėjui viešai neskelbtinos ir neteiktinos informacijos. Vienas iš jų, kai tokia informacija susijusi su komercine paslaptimi (Taisyklių 31. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismas neanalizuos, ar Komisija pagal šį teisės aktą gali būti informacijos klausėjas, atsakydama į Lygos prašymus, t. y. atlikdama tarpininko vaidmenį tarp subjekto, siekiančio gauti informaciją, ir informacijos teikėjo. Norima tik pabrėžti, kad šių Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios komercinės informacijos draudimo teikimą, neprieštarauja Įstatymui ir suteikia teisę gauti informaciją tada, kai nėra teisės aktuose nustatytų aplinkybių, draudžiančių ją suteikti.

Atsakovas, atsisakydamas pateikti Lygai prašomą informaciją, nurodė, jog negali atskleisti įmonių komercinės paslapties. Taigi nagrinėjamoje administracinėje byloje, siekiant įvertinti skundžiamo veiksmo pagrįstumą ir teisėtumą, svarbu apibrėžti komercinės paslapties sąvoką. Jos definicijapateiktaCK1.116straipsnio1dalyje, kur nurodyta, kad informacija laikoma komercine paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Cituota teisės norma leidžia teigti, jog informacijos, kaip komercinės paslapties, pripažinimą suponuoja du elementai. Pirma, tokia informacija turi turėti tikrą ar potencialią komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys. Disponavimas minėta informacija suteikia asmeniui galimybę konkuruoti rinkoje, apsaugoti savo interesus nuo trečiųjų asmenų veikos, galinčios sukelti neigiamus padarinius ūkinei komercinei veiklai. Antra, priėjimas prie informacijos, turinčios tikros ar potencialios komercinės vertės, ribojamas dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Todėl informaciją pripažįstant komercine paslaptimi būtina nustatyti šiuos abu organiškai tarp savęs susijusius elementus.

Kokia kiekvieno konkretaus subjekto turima informacija yra komercinė, gali nuspręsti tik pats subjektas, įvertinęs turimą informaciją ir atsižvelgdamas į įstatymų reikalavimus. Lyga prašė pateikti dokumentus, susijusius su akcinių bendrovių ūkine–komercine veikla. Tokiu atveju, nustatinėjant pirmąjį komercinės paslapties sudėties elementą, būtina vadovautis Akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis. Pagal šio įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą taisyklę, įmonės valdyba arba bendrovės vadovas (19 str. 4 d., 37 str. 8 d.) nustato informaciją, kuri laikoma bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, prieš atsakydama Lygai į jos prašymus, gavo iš akcinės bendrovės „Šiaulių energija“ atsakymą, kad bendrovėje visa informacija yra konfidenciali ir negali būti suteikta tretiesiems asmenims. Dokumentas pasirašytas generalinio direktoriaus. Norimų sužinoti duomenų slaptumas patvirtintas ir 2006 m. kovo 7 d. raštu (b. l. 36, 53). Uždaroji akcinė bendrovė „Birštono šiluma“ atsiuntė valdybos nutarimu patvirtintą komercinių ir tarnybinių paslapčių sąrašą bei (vėliau) raštą, kuriame nurodė, kad duomenys bazinių kainų nustatymui, perskaičiavimui, investicijoms, turto priežiūrai bei eksploatavimui yra konfidencialūs ir tretiesiems asmenims neteiktini (b. l. 37–38, 52). Uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ pateikė iš esmės tokį pat atsakymą, pasirašytą generalinio direktoriaus, kaip ir įmonės „Birštono šiluma“ bei „Šiaulių energija“ – prašomi duomenys konfidencialūs ir juos atsisakoma pateikti Lygai (b. l. 54).

Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą pakartotinai išnagrinėti Lygos prašymus, sprendimą grindė stoka teisės aktų, leidžiančių tvirtinti, jog prašoma informacija yra konfidenciali (nepateikti lokalūs teisės aktai, kuriais tokia informacija pripažinta konfidenciali), kad nėra duomenų apie vadovų teisę spręsti (neaišku, ar juridiniuose asmenyse nebuvo suformuotos valdybos) dėl informacijos pripažinimo konfidencialia.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokias išvadas laiko nepakankamai pagrįstomis. Bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu. Jis privalo saugoti bendrovės komercines (gamybines) paslaptis, kurias sužino eidamas šias pareigas. Jis atsako už Akcinių bendrovių įstatyme ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str.). Išvardintų taisyklių pagrindu bendrovių vadovų pasirašyti atsakymai dėl prašomos Lygai pateikti informacijos buvimo konfidencialia nesuteikia pagrindo abejoti jų turiniu.

Teismas, kaip vienas iš subjektų, turinčių teisę rinkti įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-203/2005 Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija ir kt. prieš Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, kat. 25.), iškilus tokioms abejonėms turėjo teisę patikrinti informacijos pripažinimą konfidencialia tinkamumą. Suabejodamas oficialių asmenų pasirašytuose raštuose išdėstyta informacija, nepagrįstai įpareigojo Komisiją pakartotinai svarstyti prašymus, taip nepaisydamas bylos išnagrinėjimo operatyvumo principo.

Byloje esantys faktiniai duomenys, atsispindintys bendrovių atsakymuose ir preziumuotini teisingais, lemia, jog prašoma pateikti informacija (investicijų planai, valdomo turto priežiūra ir eksploatavimas; b. l. 10–11), expressis verbis turi komercinę vertę. Lyga nepateikė įrodymų, kad prašyta pateikti informacija negali būti laikoma komercine paslaptimi. Nei Šilumos ūkio įstatymas, nei Energetikos įstatymas, nurodomi pareiškėjo, neįtvirtina pareigos paslaugos teikėjui pateikti informaciją, kurios prašo Lyga. Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymas reglamentuoja pagrindinius valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos veiksmų koordinavimo bei kontrolės pagrindus ir tvarką, nustato minimalius atskirų įslaptintos informacijos apsaugos sričių (personalo patikimumas, įslaptintos informacijos administravimas, fizinė apsauga, įslaptintų sandorių saugumas, automatizuoto duomenų apdorojimo sistemų ir tinklų apsauga) reikalavimus ir nėra taikomas apsprendžiant akcinių bendrovių komercines paslaptis.

Dėl antrojo komercinės paslapties sudėties elemento, surinktų įrodymų pagrindu, darytina išvada, kad jis taip pat egzistuoja: aptariamos informacijos prieinamumas ribojamas, siekiant išsaugoti jos slaptumą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai pažymėjo, kad Komisijai nesuteikta teisė spręsti, ar informacijai jos savininko suteiktas komercinės paslapties statusas yra objektyviai pateisinamas. Komisija, gavusi oficialius atsakymus iš bendrovių, neturėjo teisinio pagrindo tikrinti jų turinius, susijusius su komercine paslaptimi. Teismas, iš vienos pusės pažymėdamas Komisijos draudimą aiškintis informacijos pripažinimą konfidencialia objektyvumą, bet iš kitos pusės įpareigodamas Komisiją patikrinti, ar tokia informacija pripažinta konfidencialia teisėtai, Komisijai perkelia teisės aktais nepriskirtas pareigas.

Dėl išdėstytų argumentų Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias informacijos gavimą iš valstybės institucijų ir įstaigų, o tai lemia skundžiamo sprendimo naikinimą ir naujo sprendimo priėmimą, kuriuo Lygos skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

_________________