TAR.6FCCD44450B6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

1.3.6.3. Dėl kriterijų skiriant, kada ginamas

viešasis interesas, o kada pareiškėjas gina savo subjektines teises ar įstatymo saugomus

interesus; dėl asmenų subjektinių teisių detaliojo planavimo procese

Sistemiškai

vertinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 3 dalies

1 punktą ir 3 punktą, 56

straipsnio 1 dalį, darytina išvada, kad tada, kai pareiškėjas reikalavimą

grindžia savo privačių subjektyvių teisių ar

interesų pažeidimu, vertintina, jog pareiškėjas kreipėsi Administracinių bylų

teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tvarka

gindamas savo paties pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymų

saugomą interesą. O tais atvejais, kai

pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga

visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas

kreipėsi į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies

pagrindu gindamas viešąjį interesą.

Asmens

subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas yra visų pirma konkretaus

asmens vertybė, ji yra reikšminga,

reikalinga, vertinga konkrečiam teisės subjektui. Galima situacija, kad asmens

subjektinė teisė ar įstatymo saugomas

interesas bus akumuliuota tam tikru mastu su tuo, kas reikšminga, reikalinga,

vertinga ne tik konkrečiam subjektui, bet ir

visuomenei ir jos daliai; o asmuo, teisme apgindamas savo subjektinę teisę ar

įstatymo saugomą interesą, tuo pačiu tam tikru mastu

turėtų įtakos viešojo intereso apsaugai. Šiuo atveju negalima teigti, kad esant tokioms aplinkybėms asmuo

praranda teisę kreiptis į teismą gindamas savo subjektinę

teisę ar įstatymo saugomą interesą, kadangi tai nėra nustatyta įstatymu.

Asmenų subjektines teises dalyvauti detaliojo plano viešame

svarstyme valdžios institucijos turi užtikrinti tokiu būdu, kad šios teisės būtų realios, o ne iliuzinės.

Teisės normos suteikia subjektinę teisę asmenims, kad

aplinka, betarpiškai susijusi su jų gyvenimo ir veiklos vieta, statant statinius būtų pakeista laikantis teisės

normų reikalavimų. Ši teisės norma trečiųjų asmenų teisių ir interesų apsaugos nesieja su nuosavybės teise.

Administracinė byla Nr. A3-64/2007

Procesinio sprendimo kategorija 13.2.; 14.3 (S)

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės, Stasio Gudyno, Vaidos Urmonaitės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjai T. Z.,

pareiškėjos atstovei Giedrei Lastauskienei,

atsakovų atstovui Jovitui Elzbergui,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Kęstučiui Jungevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo Vilniaus miesto

savivaldybės administracijos ir trečiojo

suinteresuoto asmens UAB „Baltijos ąžuolas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2005 m.

spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S., B. S.,

T. Z. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės

tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Baltijos ąžuolas“ dėl sprendimo ir statybos leidimo

panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai A. S., B. S. ir T. Z. su

skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto

savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V „Dėl teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje

detaliojo plano tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, ir Vilniaus miesto

savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduotą statybos leidimą Nr.

GN/169/05-0117.

Pareiškėjai nurodė, kad jie gina

subjektinę teisę į sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, taip pat teisę teikti

pasiūlymus, reikšti pastabas dėl planavimo sprendinių, teigė, kad nepanaikinus sprendimų pablogės jų galimybė patekti į

valstybinės ir vietinės reikšmės kelius, padidės triukšmas ir vibracija.

Pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus

miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1181V neteisėtas, nes:

Nebuvo priimtas miesto savivaldybės

sprendimas, leidžiantis rengti detalųjį planą ginčo sklypui Nr. 17. Skundžiamu sprendimu patvirtintas

detalusis planas žymiai didesnei teritorijai, apimančiai ir sklypus Nr. 17 bei Nr. 18, nesant jokio atskiro sprendimo, kuriuo į

detaliojo plano apimtis būtų buvę įtraukti minėti sklypai.

Detaliuoju planu leistas sklypo užstatymo

intensyvumas – 3,2 – pažeidžia Vilniaus miesto bendrąjį planą, patvirtintą 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr.

292, kuris nustato, kad kai gyvenamojoje teritorijoje planuojamas daugiau nei penkių aukštų pastatas, didžiausias

galimas intensyvumas – 2,5.

Detalusis planas buvo rengiamas ir

derinamas supaprastinta tvarka, nors tokia tvarka negalėjo būti derinamas.

Detalusis planas parengtas ant senos

topografinės nuotraukos, kurioje neatsispindi esama padėtis: želdiniai, vaikų žaidimo aikštelė, bendrojo

naudojimo rekreacinė zona gyventojams. Nemažai medžių patenka į užstatomą teritoriją. Jei detalųjį planą tikrinančios

institucijos būtų mačiusios tikrąją padėtį, detaliojo plano aplinkosauginė dalis galėjo būti ir nesuderinta.

Pareiškėjai mano, kad buvo siekiama

eliminuoti suinteresuotą visuomenę iš teritorijų planavimo

procesų. 2000 m. gegužės 11 d. Vilniaus miesto

valdybai priėmus sprendimą Nr. 985V, skelbimuose, derinimo dokumentuose nurodoma, kad detalusis planas

ruošiamas Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankryžoje. Skelbimų tekstų formuluotės neleido suprasti, kad bus planuojama

nutolusi nuo sankryžos teritorija. Skelbimų

tekstai įstatymo reikalavimų neatitiko.

Visuomenės supažindinimui su svarstomo

detaliojo planavimo projektais skiriama ne mažiau kaip mėnuo, o šiuo atveju skirta mažiau nei 20 dienų; 2000 m.

spalio 20 d. detaliojo plano viešojo svarstymo su visuomene protokole nurodyta, kad su detaliaisiais planais

buvo galima susipažinti nuo 2000 m. spalio 2 d.

Vilniaus miesto savivaldybės valdybai

priėmus sprendimą leisti rengti teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detalųjį planą, per 10 dienų nuo

tokio sprendimo priėmimo turėjo būti paskelbta informacija

spaudoje apie rengiamą užduotį projektavimui, jos rengimo trukmę ir dokumento

projekto tikslus, paaiškinta, kur visuomenė

gali susipažinti su parengta medžiaga, tačiau visų šių reikalavimų nebuvo

laikytasi.

Pareiškėjai taip pat nurodė, kad

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduotas statybos

leidimas Nr. GN/169/05-0117 naikintinas, nes:

Nuolatinė statybos komisija privalėjo

patikrinti, ar statinio projektas yra parengtas pagal atitinkamuose norminiuose aktuose numatytus reikalavimus ir

nepažeidžiant Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių,

o leidimas išduotas neatsižvelgiant, kad gyvenamasis namas suprojektuotas

tokios apimties, kuri neatitinka daugiabučio

gyvenamojo pastato sklypo privalomojo minimalaus ploto (žemės sklypo plotas – 2

284 kv.m., reikalinga – 3 554,44 kv.m.).

Statybos leidimas išduotas statyti

septynis aukštus, o iš UAB „Baltijos ąžuolas“ internetiniame puslapyje esančios reklamos matyti, jog

aštuntame aukšte planuojama įrengti dar septynis butus. Buvo pažeisti Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu

Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento

STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“

(Reglamentas STR 2.02.01:2004) 242, 243 punktų reikalavimai.

Pagal projektą gyvenamasis namas

statomas toje teritorijoje, kurioje buvo vaikų žaidimo aikštelė. Ja naudojosi Žirmūnų g. namų Nr. 111 ir 113,

taip pat aplinkinių namų vaikai. Tačiau pagal projektą, žaidimų aikštelė panaikinama, o naująją planuojama įrengti

toliau už statomo gyvenamojo namo. Pagal Lietuvos

Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705

patvirtinto STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji

pastatai“ 242 ir 243 punktus, sklype turi tilpti vaikų žaidimo aikštelė,

elementari sporto aikštelė paaugliams ir vieta ramiam

vyresnio amžiaus namo gyventojų poilsiui. Be to, vaikų žaidimo aikštelė turi būti tokioje sklypo vietoje, kuri matoma

bent iš vieno buto kambario ar iš bendro naudojimo

patalpų. Visi aukščiau minėti reikalavimai būtų pažeisti, jeigu žaidimų

aikštelė būtų įrengta toliau už statomo

gyvenamojo namo ne sklypo teritorijoje.

Statomo gyvenamojo namo projektas taip

pat neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos

techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji

namai“ 192.2 punkto, kuriame nurodoma, jog daugiaaukščiai gyvenamieji namai

turi būti išdėstyti taip, kad atitiktų pastatų

patalpų ir vaikų žaidimo aikštelių insoliacijos reikalavimus, netrukdytų

natūraliam patalpų apšvietimui, atitiktų natūralaus

patalpų apšvietimo reikalavimus. Iškilsiantis gyvenamasis namas nebeleistų patekti natūraliai šviesai į namų Nr. 111

ir 113 gyventojų butų langus.

Statybos leidimas buvo išduotas

neatsižvelgus į Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnyje numatytus esminius statinio reikalavimus.

Minėto straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta

nuostata, kad turi būti laikomasi higienos,

sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimų. Pastačius septynaukštį 84 butų

gyvenamąjį namą, padidės urbanizacija, statomo namo

gyventojai naudosis Žirmūnų g. esančių namų Nr. 111

ir 113 infrastruktūros objektais, padidėjus automobilių srautui, kils aplinkos

užterštumo, triukšmo lygis. Tokie veiksniai

kelia grėsmę tiek pareiškėjų, tiek pačiame statinyje įsikursiančių gyventojų

sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės

administracija atsiliepime į pareiškėjų A. S. , B. S. ir T. Z. skundą prašė jį atmesti.

Vilniaus miesto savivaldybės

administracija nurodė, kad iš Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normų matyti, jog fizinis

asmuo gali kreiptis į teismą tik gindamas konkrečią pažeistą, ginčijamą teisę ar įstatymo saugomą interesą arba viešąjį

interesą įstatymų nustatytais atvejais. Pareiškėjai nenurodė konkrečių teisių ar įstatymo saugomų interesų,

kuriuos pažeidžia skundžiami aktai, be to, jie kreipėsi

į teismą, praleidę įstatymo numatytą terminą skundui paduoti. Teigė, jog

užstatymo intensyvumas nebuvo pažeistas, nes

bendrajame plane nurodoma tik orientacinė maksimali užstatymo intensyvumo

reikšmė, kuri vėliau tikslinama atskirų miesto dalių

bendrojo, specialiojo ir detaliojo planavimo dokumentuose.

Tvirtino, jog Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtos detalusis planas buvo

rengiamas ne supaprastinta, o bendrąja tvarka

(nebuvo laikytasi sutrumpintų derinimo terminų). Pažymėjo, jog detalusis

planas, kuriame buvo suplanuoti sklypai Nr. 17 ir Nr.

18, buvo pateiktas viešam aptarimui ir planavimo sąlygas išdavusiųjų institucijų derinimui, todėl sprendimo, leidžiančio

rengti minėtų sklypų detalųjį planą, nebuvimas

negalėjo turėti įtakos detaliojo plano rezultatams, ir šis trūkumas

nelaikytinas esminiu. Paaiškino, jog detalusis

planas buvo pradėtas rengti dar 1999 m., todėl pareiškėjų teiginiai, kad

detalusis planas rengtas ant senų topografinių

planų, nėra pagrįsti. Atkreipė dėmesį, jog aplinkybės, kad apie pradėtą rengti

detalųjį planą buvo paskelbta praleidus 10

dienų terminą, o susipažinimui su parengtu detaliuoju planu skirta ne vienas mėnuo, o 28 dienos, negalėjo turėti įtakos detaliojo

plano sprendiniams. Teigė, jog pareiškėjų pateikti apskaičiavimai dėl statomo namo privalomojo minimalaus

ploto pažeidimo nepagrįsti, nes į gyvenamojo pastato

gyvenamųjų patalpų (butų) bei negyvenamosios paskirties patalpų visą naudingą

plotą, išskyrus bendrojo naudojimo patalpas,

nepagrįstai įtraukė bendrojo naudojimo patalpas. Pabrėžė, kad neišdavė leidimo 8 aukštų gyvenamajam namui ir nėra atsakinga už UAB

„Baltijos ąžuolas“ internetiniame puslapyje paskelbtos

informacijos pagrįstumą. Pažymėjo, jog Reglamento STR 2.02.01:2004 192.2, 242,

243 punktų reikalavimai negali būti taikomi iki

šio akto įsigaliojimo patvirtinto detaliojo plano nustatytiems užstatymo

reglamentams. Taip pat pažymėjo, jog gyvenamųjų namų

statybai planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai

vertinimas nėra taikomas.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos ąžuolas“ atsiliepime į pareiškėjų

A. S., B. S. ir T. Z. skundą prašė jį atmesti

kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė,

kad pareiškėjų skundas yra nepagrįstas, nes: pirma, pareiškėjai padavė skundą akivaizdžiai praleidę terminą,

numatytą ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje; antra, pareiškėjai

skunde nurodė tik procedūrinių taisyklių pažeidimus, tačiau neįvardijo jokių

savo subjektinių teisių, kurias prašo teismo

apginti, todėl šiuo atveju turėtų būti nagrinėjami tik tie argumentai, kurie

susiję su pareiškėjų subjektinių teisių

detaliojo planavimo ir statybų procese pažeidimu, kadangi jiems nesuteiktos

viešojo intereso gynimo teisės; trečia, dėl

pareiškėjų argumento, jog detaliuoju planu pažeistas sklypo užstatymo intensyvumas, numatytas Vilniaus miesto bendrajame

plane, pažymėjo, jog bendrasis planas numato

tik orientacinius intensyvumo rodiklius, o Vilniaus apskrities viršininko

administracijos Regioninės plėtros

departamento Teritorijų planavimo skyrius nenustatė pareiškėjų skunde minimų

pažeidimų dėl supaprastintos tvarkos taikymo,

dėl susipažinimo su detaliuoju planu laikotarpio ir dėl senos topografinės

nuotraukos; ketvirta, Nuolatinė statybos komisija

nustatė, jog statybos projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentus ir projektavimo sąlygų sąvadą. Taip pat

pažymėjo, jog antstato plotas neviršija 50 procentų, todėl jis nelaikytinas atskiru aukštu ir nereiškia

detaliojo plano sprendinių dėl aukštingumo pažeidimo. Tvirtino, jog vietoje naikinamos apleistos aikštelės

įsipareigojo įgyvendinti kompensacines priemones ir įrengti naują žaidimų aikštelę, sutvarkyti miestui

priklausančią greta sklypo esančią teritoriją. Nurodė, jog daugiabutis statomas įdauboje, todėl nepagrįsti pareiškėjų

argumentai dėl insoliacijos reikalavimų pažeidimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis

teismas 2005 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjų A. S., B. S. ir T. Z. skundą patenkino. Teismas panaikino

Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V dalį, kuria patvirtintas detalusis

planas sklypui Nr. 17, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1

d. išduotą statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117.

Teismas nurodė, kad pareiškėjų

reikalavimo teisės ir termino skundui paduoti klausimai išspręsti teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartimi.

Teismas nustatė, jog ginčo detaliojo

plano projektas parengtas didesnėje negu Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 985V planuoti

leistoje teritorijoje. Į šią teritoriją pateko detaliajame

plane pažymėtas sklypas Nr. 17, todėl buvo pažeistos planavimo sąlygos,

rengiant ir derinant detalųjį planą.

Teismas taip pat nustatė, kad

detaliajame plane pažymėtam sklypui Nr. 17 nebuvo paruošta raidos programa, todėl pagal Teritorijų planavimo

įstatymo 6, 19 straipsnių nuostatas detalusis planas šiam sklypui negalėjo būti rengiamas.

Teismas nurodė, kad ant topografinio

inžinerinio plano, ant kurio parengti detaliojo plano brėžiniai, nenurodytas topografinio inžinerinio plano

rengėjas bei šio plano rengimo data, taip pat jame nėra duomenų apie teritorijoje esančius želdinius, vaikų žaidimų

aikštelę, bendrojo naudojimo rekreacinę zoną gyventojams,

nėra duomenų apie sklypo Nr. 17 faktinę padėtį.

Priimant ginčijamą sprendimą buvo

pažeisti Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4, 8 dalys ir Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio

18 d. sprendimas Nr. 292, nes sprendime nurodytas sklypo užstatymo intensyvumas – 3,2 – nemotyvuotas ir nepagrįstas

įstatymu.

Taip pat buvo pažeisti Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės dalyvavimo teritorijų

planavimo procese nuostatų 8, 14 punktai, nes sprendimas rengti detalųjį planą priimtas 2000 m. gegužės 11 d., o

apie pradedamą rengti detalųjį planą spaudoje paskelbta

2000 m. liepos 15 d., praleidus 10 dienų terminą po sprendimo rengti detalųjį

planą priėmimo, skelbime apie organizuojamą

detaliojo plano aptarimą nepateikta visa reikiama informacija, t.y. nėra

informacijos, kur ir kada bus supažindinama su

parengtu projektu, vyks vieša projekto ekspozicija (paroda), susirinkimas; nenurodytas planavimo pasiūlymų dėl parengto

projekto sprendinių pateikimo būdas, laikas ir vieta;

neaptarta atmestų planavimo pasiūlymų dėl parengto projekto sprendinių

apskundimo tvarka ir viešo svarstymo

procedūros ir kt.

Vilniaus miesto savivaldybės

administracijos Miesto plėtros departamento 2005-03-01 išduotas statybos leidimas Nr. GN/169/05-0117

naikintinas. Techninį projektą parengė UAB „Architektūros kūrybinė grupė“. Techninio projekto rengimo metu galiojo STR

2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, kurio nuostatos buvo privalomos rengiant techninį projektą. Paminėto

statybos reglamento 11 punktu nurodyta formulė, pagal

kurią apskaičiuojamas daugiabučiui namui statyti reikalingas sklypo plotas,

gyvenamųjų patalpų (butų) bei negyvenamosios

paskirties patalpų pastate visas naudingasis plotas arba pastato aukštingumas.

Pareiškėjo nurodyti apskaičiavimai patvirtina, jog

ginčo sklype suprojektuotas pastato naudingasis plotas yra didesnis už leistiną.

Statybos reglamento STR 2.02.01:2004

242 punkte pažymėta, jog sklype turi tilpti vaikų žaidimo aikštelė, sporto aikštelė paaugliams, vieta ramiam vyresnio

amžiaus namo gyventojų poilsiui. Dėl šio dalyko sprendimas

nepriimtas. Taip pat neįvykdytas statybos reglamento reikalavimas dėl

minimalaus automobilių parkavimo vietų kiekio

(suprojektuota 66 vietos, o turi būti 67).

Byloje esantys duomenys nepatvirtina,

jog statomo gyvenamojo namo projektas atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12 24 įsakymu Nr. 705

patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004

„Gyvenamieji namai“ X skirsnio 192.2 punkto reikalavimus, kuriame nurodoma, jog

daugiaaukščiai gyvenamieji namai turi būti išdėstyti

taip, kad atitiktų pastatų patalpų ir vaikų žaidimo aikštelių insoliacijos reikalavimus, netrukdytų natūraliam

patalpų apšvietimui, atitiktų natūralaus patalpų apšvietimo reikalavimus. Neaptartas aplinkos užterštumo, triukšmo lygis.

Teismas pažymėjo, kad specialistas

teismo posėdyje nurodė, jog nėra atlikta darbo brėžinių ekspertizė, pritarė pareiškėjų pozicijai.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės

administracija apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13

d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus miesto savivaldybės

administracija nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodytos teritorijos

Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detaliojo plano raidos programos nuostatos buvo išdėstytos detaliojo plano

aiškinamajame rašte. Vadovaujantis 2000 m. spalio 31 d. įsigaliojusio Teritorijų planavimo įstatymo 20

straipsnio 3 dalies nuostatomis, minėta raidos programa neturėjo būti tvirtinama atskiru Vilniaus miesto tarybos

sprendimu, teismo išvada, kad detaliajame plane pažymėtam

sklypui Nr. 17 nebuvo paruošta raidos programa ir todėl pagal Teritorijų

planavimo įstatymo 6, 19 straipsnius detalusis

planas šiam sklypui negalėjo būti rengiamas, laikytina nepagrįsta.

Pažymėjo, kad parengtas didesnės

teritorijos detalusis planas buvo suderintas su planavimo sąlygas išdavusiomis institucijomis. Pareiškėjai

nepateikė jokių įrodymų, kad planavimo sąlygas išdavusioms institucijoms ir viešam aptarimui buvo pateikta mažesnė

teritorija. Kadangi sprendimo, leidžiančio rengti detalųjį planą sklypams Nr. 17 ir Nr. 18, priėmimas

negalėjo turėti įtakos detaliojo plano rezultatams, laikytina, kad teismo nurodytas trūkumas yra neesminis,

neužkertantis kelio detaliojo plano tvirtinimui.

Paaiškino, kad ant topografinio plano

yra nurodyta jo rengimo data – 1999-05-31, detalusis planas pradėtas rengti 2000-05-11 sprendimo Nr.

985V pagrindu. Reikalavimas nėra pažeistas dėl vienerių metų senumo plano. Teigė, jog vadovaujantis detaliojo plano

tvirtinimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo

20 straipsnio 8 dalimi, kad savivaldybės taryba netvirtina detaliojo plano tik

tais atvejais, kai jis prieštarauja bendrajam

planui arba yra pažeista nustatyta derinimo, viešo svarstymo, priežiūros

procedūra, detaliojo plano sprendiniai

neatitinka teritorijų planavimo ar statybos normų, teismo nurodytas pažeidimas

dėl topografinio inžinerinio plano negali būti

pagrindas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1181V.

Nurodė, kad minėtas intensyvumo

rodiklis 2,5 yra nustatytas ne UAB „Baltijos ąžuolas“ nuosavybės

teise turimam sklypui, bet visai daugiaaukščių gyvenamųjų pastatų teritorijai.

Vilniaus miesto bendrajame plane

intensyvumo rodikliai apibrėžiami kaip orientaciniai, kurie gali būti tikslinami detaliaisiais planais. Pagal

atliktus teritorijos intensyvumo skaičiavimus, bendras daugiaaukščių statinių teritorijos intensyvumas yra 0,83.

Pažymėjo, jog remiantis 2001 m.

gegužės 4 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. 160 nurodyti Visuomenės dalyvavimo

planavimo procese nuostatų pažeidimai laikytini neesminiais, neužkertančiais galimybės tvirtinti detalųjį planą.

Nurodė, kad tvirtinant detalųjį planą

buvo patikrinta, ar jame numatyti užstatymo reglamentai atitinka statybos normas, todėl išduodant statybos leidimą

detaliajame plane numatyto užstatymo atitikimas statybos

normoms nėra pakartotinai tikrinamas. Kadangi detaliajame plane nurodomi

privalomieji reikalavimai ir statybos

reglamentai, Reglamentas STR 2.02.01:2004 negali būti taikomas, nes buvo

priimtas vėliau.

Remiantis Vilniaus apskrities

viršininko administracijos 2005 m. birželio 28 d. išvada Nr. 91-2.17-39, visi

nukrypimai nuo detaliojo plano ir statybos techninių reglamentų ištaisyti.

Teigė, jog teismas, patenkindamas

skundą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos

teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-988/2004, Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2004 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-720/2004).

Pareiškėjai neįrodė, kaip konkrečiai buvo pažeistos jų teisės.

Be to, pažymėjo, kad šis ginčas

nelaikytinas administraciniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 12 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A11-787/2005).

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos ąžuolas“ apeliaciniu skundu prašė

panaikinti Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Taip pat prašė priteisti iš

pareiškėjų visas bylinėjimosi išlaidas.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė,

kad teismas nepagrįstai nevertino argumentų, jog pareiškėjai šioje byloje neturi reikalavimo teisės, nes

neįrodė, jog buvo pažeistos jų teisės ar įstatymų saugomi interesai, todėl skundas yra nepagrįstas ir turi

būti atmestas.

Tai, kad teismas 2005 m. birželio 13

d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjų skundą, nepatvirtina jų reikalavimo teisės egzistavimo. Šis

klausimas turėjo būti sprendžiamas nagrinėjant bylą. Teismas neįsigilino į pareiškėjų reikalavimą ir iš esmės

skundžiamus administracinius aktus vertino tik formaliais pagrindais, nesiedamas jų su pareiškėjų teisių pažeidimo

faktu.

Pažymėjo, kad teismas nepagrįstai

nevertino ir argumentų, jog pareiškėjai praleido terminą skundui paduoti. Tiek apie ginčijamą detalųjį planą, tiek

apie statybos leidimą pareiškėjai turėjo sužinoti anksčiau nei nurodė skunde, t. y. bent jau kai buvo pradėti

pirmieji statybos darbai.

Skunde nurodyti teisės aktų pažeidimai

yra viešojo intereso gynimo dalykas. Jį gali ginti tik įstatymu apibrėžtas subjektų ratas.

Teigė, jog teismas nepagrįstai nurodė,

kad detaliojo plano projektas parengtas didesnėje negu Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 11 d. sprendimu

Nr. 985V planuoti leistoje teritorijoje. Nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 985V,

leidžiančio rengti detalųjį planą sklypams Nr.

17 ir Nr. 18, priėmimas negalėjo turėti įtakos detaliojo plano rezultatams,

todėl minėtas trūkumas yra neesminis,

neužkertantis kelio detaliojo plano tvirtinimui. Be to, sprendimo, leidžiančio

rengti detalųjį planą minėtiems sklypams,

priėmimas neturėjo jokios įtakos pareiškėjų teisėms, nes detaliuoju planu

suplanuoti sklypai jau buvo pateikti viešam

svarstymui ir viešo aptarimo procedūra buvo užbaigta.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad

detaliojo plano brėžiniai parengti ant seno topografinio inžinerinio plano, kuriame nenurodytas topografinio

inžinerinio plano rengėjas bei šio plano rengimo data ir jame nėra duomenų apie minėtoje teritorijoje esančius

želdinius, vaikų žaidimo aikštelę, bendrojo naudojimo rekreacinę zoną gyventojams, nėra duomenų apie sklypo Nr.

17 faktinę padėtį.

Pabrėžė, kad Vilniaus apskrities

viršininko administracijos Regioninės plėtros departamento

Teritorijų planavimo skyrius, patikrinęs detalųjį

planą, nenustatė teismo nurodytų pažeidimų. Teismas nepagrįstai nurodė, kad detaliajame plane nurodytas sklypo

užstatymo intensyvumas (3,2) yra nemotyvuotas, prieštarauja

bendrajam planui ir nustatytam užstatymo intensyvumui 2,5. Pateikta Vilniaus

miesto bendrojo plano ištrauka numato tik

orientacinius intensyvumo rodiklius visai Vilniaus miesto teritorijai, o ne

patį sprendinį dėl konkretaus žemės sklypo

užstatymo intensyvumo. Be to, ginčo teritorijos užstatymo intensyvumas neviršija 2,5.

Teismas nepagrįstai nurodė, jog buvo

pažeisti Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatai. Teigė, jog aptarti pažeidimai laikytini

neesminiais ir neužkertančiais kelio tvirtinti detalųjį planą.

Pažymėjo, kad teismas nepagrįstai

nurodė, jog ginčo sklype suprojektuotas pastato naudingasis plotas yra didesnis už leistiną. Pabrėžė,

jog Reglamento STR 2.02.01:2004 reikalavimai ginčo sklypui netaikytini, nes šis teisės aktas priimtas vėliau nei buvo

rengiamas ir tvirtinamas detalusis planas.

Be to, pareiškėjai į pastato

naudingąjį plotą įtraukė ir bendrojo naudojimo patalpų plotą.

Taip pat teismas nepagrįstai nurodė,

kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog pastato išdėstymas atitinka pastatų patalpų ir vaikų žaidimo

aikštelių insoliacijos reikalavimus, netrukdo natūraliam patalpų apšvietimui, atitinka natūralaus patalpų apšvietimo

reikalavimus. Šie teismo teiginiai akivaizdžiai neatitinka

tikrovės ir neparemti įrodymais. Teigė, jog šis ginčas neteismingas

administraciniam teismui (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2005 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A11-787/2005).

Pareiškėjai A. S., B. S. ir T. Z.

atsiliepime į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjai nurodė, kad teritorijos

raidos programa yra ruošiama visais atvejais, nes tik tai gali garantuoti, jog vykdant detalųjį planavimą

bus suderinti planavimo organizatorių ir kitų asmenų interesai. Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnis aiškiai

išskiria planuojamos teritorijos plėtros programos parengimo ir aiškinamojo rašto parengimo etapus (19 str. 1

d. 2, 3 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą atkreipė dėmesį į būtinybę laikytis šių

imperatyviai nurodytų etapų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimas

administracinėje byloje Nr. A5-63/2003). Teiginys, kad pradėjus detalųjį planavimą galima savavališkai didinti

planuojamą teritoriją bei suplanuoti ir gretutines teritorijas, yra nepagrįstas ir prieštarauja Detaliųjų

planų taisyklėms. Jei detalusis planas būtų rengiamas ant aktualaus topografinio plano, toks detalusis planas nebūtų

patvirtintas. Pabrėžė, kad nesutinka, jog detaliojo planavimo metu buvo galima nustatyti didesnį užstatymo

intensyvumą nei nurodytas Vilniaus miesto bendrajame

plane. Nėra teisinio pagrindo teigti, jog tam tikrais atvejais atliekant

detalųjį planavimą gali būti skaičiuojamas ne

planuojamo sklypo, o visos teritorijos užstatymo intensyvumas. Žemės sklypo

naudojimo būdas ir užstatymo intensyvumas yra

visiškai skirtingi privalomieji teritorijos tvarkymo režimo reikalavimai.

Nesutinka, kad detaliojo planavimo metu vykusio

svarstymo su visuomene procedūros buvo pažeistos neesmingai. Suinteresuota visuomenė buvo apskritai eliminuota iš

svarstymo procedūrų, nes planuojama teritorija

buvo apibrėžta klaidinančia ir neinformatyvia kategorija, nurodant, kad

rengiamas Verkių ir Kareivių g. sankirtos

detalusis planas. Nurodo, kad visi namo projektavimo darbai buvo atlikti po

Reglamento STR 2.02.01:2004 įsigaliojimo, todėl šio

teisės akto nuostatos buvo privalomos. Nesutinka su teiginiu, jog šiame ginče neįrodyta žalingų ir kenksmingų

veiksnių įtaka jų gyvenimo kokybei. Pažymėjo, kad

atsakovas neginčija jų reikalavimo teisės ir terminų skundui paduoti

praleidimo, vadinasi, jis sutinka su teismo

išvada, jog pareiškėjai turi šioje byloje reikalavimo teisę, ir jog skundas

paduotas nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų

terminų.

Pareiškėjai A. S., B. S. ir T. Z.

atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltijos ąžuolas“ apeliacinį

skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d.

sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį

skundą atmesti.

Pareiškėjai nurodė, kad teismas,

pasisakydamas, jog reikalavimo teisės klausimą išsprendė 2005 m. birželio 13 d. nutartimi, turėjo omenyje

procedūrinę reikalavimo teisę kreiptis į teismą dėl ginčijamos teisės pažeidimo. Patenkinęs skundą, teismas pripažino jų

reikalavimo teisę ir reikalavimo pagrįstumą. Teismas

neįpareigotas argumentuoti, kad jie turi reikalavimo teisę. Pažymėjo, kad skundą

padavė nepraleidę termino, nes apie teisės

pažeidimą sužinojo 2005 m. gegužės 4 d., o tretysis suinteresuotas asmuo

neįrodė, jog statybos darbus pradėjo anksčiau.

Pabrėžė, kad nesutinka, jog tai, kad detalusis planas patvirtintas maždaug 1,5 karto didesnei teritorijai, negu buvo leista

rengti, gali būti įvardijama kaip neesminis trūkumas. Pagal tuo metu galiojusią Teritorijų planavimo įstatymo

redakciją raidos programos sudarymas buvo būtina detaliojo planavimo proceso dalis (19 str.). Taip pat nesutinka, kad

paskirtą suplanuoti teritoriją buvo galima savavališkai

išplėsti, nes ji yra gretutinė paskirtai planuoti teritorijai. Ginčijamas

detalusis planas neatitiko Vilniaus miesto

bendrojo plano, kadangi nustatė didesnį užstatymo intensyvumą. Nesutiko, kad

tam tikrais atvejais atliekant detalųjį

planavimą gali būti skaičiuojamas ne planuojamo sklypo, o visos teritorijos

užstatymo intensyvumas. Bendrojo plano nuostatų

nesilaikymas laikytinas privataus intereso gynimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė

byla Nr. A10-284/2005). Pabrėžė, kad nesutinka ir su tuo, jog detaliojo planavimo metu įvykdyti viešo

svarstymo su visuomene proceso pažeidimai laikytini neesminiais, kad buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų

detaliojo plano brėžinius ruošti ant ne senesnio kaip vienerių metų topografinio plano. Reglamento STR

2.02.01:2004 nuostatos buvo privalomos, nes gyvenamojo

namo projektavimo darbai atlikti jau įsigaliojus šiam teisės aktui. Teigė, kad

vertinant, ar konkretus teisės pažeidimas

galėjo neigiamai paveikti privatų interesą, pirmiausia toks variantas analizuotinas kaip galimas, o tik tada, jei įrodymai ir

argumentai to nepatvirtina, darytina išvada, jog pažeistas buvo viešasis, o ne privatus interesas.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimą

panaikino, o pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra

esančių gretimame su ginčo sklypu (sklypu, kuris yra suformuotas pareiškėjų skundžiamu 2001-06-07 sprendimu dėl

detaliojo plano tvirtinimo ir kuriame vykdyti statybos

darbus yra išduotas pareiškėjų skundžiamas 2005-03-01 statybos leidimas) namų

(Žirmūnų g. 111 ir 113) gyventojai. Teismas pažymėjo,

jog iš pareiškėjų skundų matyti, kad jie savo subjektinę teisę reikalauti

skundžiamų sprendimų panaikinimo grindžia

aplinkybėmis, jog siekia apginti pažeistas savo, kaip suinteresuotos visuomenės atstovų, teisę į sveiką ir

harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką bei teisę dalyvauti rengiant skundžiamą detalųjį planą. Skunduose

taip pat nurodyta, kad suprojektuotas (pradėtas statyti)

namas yra esančioje viešoje vaikų žaidimų aikštelėje ir yra per didelis,

būsimieji šio namo gyventojai naudosis bendra

gyvenamąja erdve ir infrastruktūra, statant namą ir jį pastačius iškyla grėsmė

jų (pareiškėjų) galimybėms patekti į valstybės

ir vietinės reikšmės kelius bei gatves, taip pat apsaugai nuo keliamo triukšmo

ir vibracijos.

Teismas nurodė, kad pareiškėjų

nurodyti argumentai ir faktinės aplinkybės paliečia ne tik jų nurodytas, kaip siekiamas apginti,

subjektines teises, bet ir viešąjį interesą, kuriam apginti ABTĮ nustatyta

specialioji (turint omenyje konkrečiai apibrėžtą,

turinčių teisę ginti tokį interesą teismine tvarka, subjektų ratą) tvarka. Pareiškėjai nepriklauso turinčių teisę ginti

viešąjį interesą subjektų kategorijai (ABTĮ 5 str. 3 d. 3 p., 56 str. 1 d.). Todėl teismas padarė išvadą, kad šios

bylos išsprendimui yra aktualu nustatyti, kiek pareiškėjų

pateikti reikalavimai ir argumentai priklauso viešojo intereso gynimo

institutui, ir kiek jie tiesiogiai paliečia

konkrečias pareiškėjų įstatymo nustatytas teises bei ginamus interesus.

Pirmuoju atveju (nustačius, kad iš esmės yra

ginamas viešasis interesas) skundas, kaip paduotas neįgalinto ginti viešąjį

interesą asmens, turi būti atmestas. Antruoju

(nustačius, kad yra pažeistos konkrečiai apibrėžtos ir tik su pačiais pareiškėjais siejamos teisės ar įstatymo saugomi

interesai) – pažeistos teisės ar įstatymo saugomi interesai gali (turi) būti ginami vienu iš ABTĮ 88

straipsnyje nustatytų būdų.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad

pareiškėjų nurodyti atsakovo padaryti pažeidimai (pasireiškę prieštaravimais aukštesnės galios teisės

aktams bei pagrindinių jų priėmimą reglamentuojančių procedūrų nesilaikymu) ABTĮ taikymo požiūriu yra skundžiamo

administracinio akto panaikinimo pagrindai (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 ir 3 p.). Tačiau vien nuoroda besikreipiančio į

administracinį teismą asmens į tokius pažeidimus (ir patys tokie pažeidimai) savaime negali būti pagrindas

tenkinti skundo reikalavimus ir panaikinti skundžiamus sprendimus, nes (skirtingai nuo atvejų, kai yra ginamas

valstybės ar kitas viešasis interesas) tai teismo gali būti padaryta tik nustačius, kad skundžiami sprendimai

(administraciniai aktai) pažeidė būtent šio asmens teises ar įstatymo saugumus interesus (ABTĮ 5 str. 3 d. 1

p., 22 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pastebėjo, kad viešasis interesas yra skirtas įvairiais teisių gynimo

aspektais akumuliuoti ir subalansuoti visų bendruomenės (ar jos dalies) narių atitinkamus interesus, t. y. jis

tiesiogiai nėra siejamas tik su konkrečiu visuomenės (ar jos dalies) nariu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas konstatavo, kad administracinis teismas gali apginti besikreipiančio asmens pažeistas teises ar

įstatymo saugomus interesus vienu iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų būdų tik tuo atveju, kai tokių pažeidimų faktai

yra nustatyti (šio asmens įrodyti) ir pažeidimo faktas yra siejamas tik (būtent) su šio asmens teisėmis ar

įstatymo saugomais interesais.

Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš

pareiškėjų skundo, šioje byloje ginamos teisės pareiškėjų siejamos (tapatinamos) su suinteresuotos visuomenės atstovų

teisėmis. Asmeninių teisių pažeidimai pareiškėjų

įvardinti kaip teisių į sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio

aplinką bei teisę dalyvauti rengiant

skundžiamą detalųjį planą pažeidimai. Atsižvelgdamas į aukščiau pateiktus

argumentus, teismas konstatavo, kad šios

pareiškėjų nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas) iš esmės skirtos ir gali

būti vertinamos siekiant ginti viešąjį, o ne

(ABTĮ taikymo požiūriu) asmeninį interesą. Todėl skundo reikalavimai teismo negali būti patenkinti, siekiant apginti pareiškėjų

asmenines teises ar įstatymo saugomus interesus.

Teismas taip pat padarė išvadą, kad

pareiškėjų skunde nurodyti argumentai, jog suprojektuotas (pradėtas statyti) namas yra esančioje viešoje vaikų

žaidimų aikštelėje ir yra per didelis, būsimieji šio namo gyventojai naudosis bendra gyvenamąja erdve ir

infrastruktūra, sietini su viešuoju interesu, o ne pareiškėjų asmeniniais interesais, todėl taip pat negali būti

pripažinti pagrindu tenkinti skundo reikalavimus. Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto 2-osios apylinkės

teismui 2005 m. rugsėjo 13 d. yra pareikštas Vilniaus

miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinys, kuriuo, ginant viešąjį

interesą, reikalaujama pakeisti to paties namo

statybos projektą (T. 3, b. l. 19–22). Tai reiškia, kad pareiškėjų šioje byloje

nurodyti interesai gali būti apginti tinkamu,

t. y. viešojo intereso gynimo būdu.

Dėl paminėtų aplinkybių Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas

negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas, o pareiškėjų skundas atmestinas (ABTĮ 86 str., 88 str. 1 p., 142 str. 1

d.).

V. 2006 m. gegužės 9 d. Lietuvos

vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymas

atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A11-792/2006 ir

išnagrinėjus bylą iš naujo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą.

Prašymą dėl proceso atnaujinimo inicijavimo padavė

ir pareiškėjai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo pirmininkas 2006 m. gegužės 11 d. nutartimi nutarė paduoti teikimą dėl proceso atnaujinimo ir pateikė teisėjų

kolegijai siūlymą spręsti klausimą dėl proceso atnaujinimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S., B. S., T. Z. skundą atsakovams

Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus

miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB

„Baltijos ąžuolas“

dėl sprendimo ir statybos leidimo panaikinimo.

Teikime pažymima, kad pareiškėjai

skunde nurodė (t. I, b. l. 8–9)

argumentus, kad dėl ginčo sklypo užstatymo

pagal, jų nuomone, pažeidžiant nustatytą tvarką patvirtintą detalųjį planą ir

neteisėtai išduotą statybos leidimą, sumažės

insoliacija viso daugiabučio namo, kuriame jie gyvena, butuose (įskaitant ir jų

butus) padidės užterštumo ir triukšmo lygis, kuris

kels grėsmę pareiškėjų sveikatai ir gyvenimo kokybei. Šios pareiškėjų ginamos teisės, teisėjų kolegijos nuomone,

sietinos su suinteresuotos visuomenės atstovų teisėmis.

Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjų argumentai ir aplinkybės iš esmės

skirtos ir gali būti vertinamos siekiant ginti

viešąjį, o ne asmeninį interesą.

Teismo pirmininko nuomone, šios

teisėjų kolegijos išvados kelia abejonių dėl jų atitikties

susiklosčiusiai administracinių teismų praktikai

panašiose bylose (administracinė byla Nr. A14-54/2005, Nr. A10-260/2005, Nr. A11-212/2005; ABTĮ

153 str. 2 d. 12 p.). Remiantis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant bylas pagal

privačių asmenų skundus dėl teritorijos detaliųjų planų, kuriuose suplanuoti statiniai, bei statybos leidimų

teisėtumo, vertinama tų administracinių sprendimų įtaka privačių asmenų, kurių gyvenamoji ar ūkinės veiklos

vieta yra tiesiogiai susijusi su ginčijamuose aktuose

suplanuotomis teritorijomis ir suprojektuotais statiniais, teisėtiems

interesams. Šios teisminės praktikos analizės

pagrindu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas padarė

prielaidą, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, pareiškėjų interesus

sutapatindama su visuomenės interesais, galėjo

nukrypti nuo susiklosčiusios administracinių teismų praktikos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas 2006 m. birželio 8 d. nutartimi nutarė atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

administracinėje byloje Nr. A11-792/2006 ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos

vyriausiajam administraciniam teismui. Teisėjų kolegija nurodė, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato,

kad procesas gali būti atnaujintas tada, kai būtina

užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vienodos

administracinių teismų praktikos formavimas ir

užtikrinimas ypač reikšmingas atsižvelgiant į iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje

įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų

lygybės teismui principų kylančią maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y.

jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau

įtvirtintų. Šia maksima grindžiamas ir iš Konstitucijos

kylantis reikalavimas formuoti vienodą teismų praktiką ir iš to kylantis teismų

sprendimų prognozuojamumas, jurisprudencijos

tęstinumas. Todėl nuo esamų precedentų galėtų būti nukrypstama ir nauji precedentai galėtų būti kuriami tik tais atvejais,

kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai

pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai)

argumentuojant (Lietuvos Respublikos Konstitucinio

Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad būtinybė

užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką gali kilti ne tik tais atvejais, kai būtina užtikrinti

vienodą materialinių teisės normų aiškinimą teismuose, bet ir tais atvejais, kai būtina tinkamai ir vienodai taikyti bei

aiškinti proceso teisės normas. Ši būtinybė tampa dar aktualesnė bylose, kuriose nagrinėjami su asmens teise

teismo keliu apginti savo tikrai ar tariamai pažeistas teises ir interesus susiję klausimai, su viešojo intereso

teismine gynyba susiję klausimai. Tai sąlygoja aplinkybės,

kad teisė į teisminę gynybą yra konstitucinė teisė, o viešasis interesas

paprastai yra susijęs ne su konkrečių asmenų

teisių ar interesų pažeidimu, o su neindividualizuotu visuomenės, jos dalies ar

tam tikrų asmenų grupių teisių bei interesų

pažeidimu.

Pagal byloje esančius dokumentus,

pareiškėjai šioje byloje yra esančių gretimame su ginčo sklypu namų gyventojai. Kaip matyti iš byloje

esančių pareiškėjų pateiktų procesinių dokumentų, grįsdami savo reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės

valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V „Dėl teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje

detaliojo plano tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, ir Vilniaus miesto

savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduotą statybos leidimą Nr.

GN/169/05-0117, pareiškėjai argumentuoja, kad užstačius ginčo sklypą pagal paminėtus dokumentus, sumažės natūralios

šviesos patekimas į gretimai esančius gyvenamuosius

namus (o taip pat ir jų butus), gyvenamieji namai nebeatitiks pastatų ir vaikų

žaidimo aikštelių insoliacijos reikalavimų,

nugriovus vaikų žaidimo aikštelę, pareiškėjai ir jų vaikai neturės jiems

teisės aktais suteikiamos galimybės žaisti ir

ilsėtis, padidėjus vietovės urbanizacijai, padidės ir automobilių srautas, kils aplinkos užterštumo, triukšmo lygiai, o tai

kelia grėsmę pareiškėjų sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Be to, nurodo, kad gali būti pažeistos jų teisės patekti į valstybinės ir

vietinės reikšmės kelius bei gatves, teisė į

apsaugą nuo keliamo triukšmo ir vibracijos. Pareiškėjai tai pat nurodė, kad

skundžiami aktai pažeidžia jų teises į sveiką

ir harmoningą gyvenamą, darbo ir poilsio aplinką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas administracinėje byloje Nr. A7-1638/2005, nagrinėdamas privataus asmens skundą dėl

Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo patvirtinti atitinkamų sklypų detalųjį planą bei vertindamas, ar pareiškėjas turi

teisę kreiptis į teismą pagal ABTĮ 5 straipsnį, konstatavo,

kad „teisė gintis nuo pažeidimų pirmiausia

kildinama iš nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, kurio naudojimo sąlygoms tiesioginė įtaka daroma

planuojamos teritorijos sprendiniais. Tokia įtaka nėra draudžiama, tačiau ji (sprendiniai) turi atitikti teisės

aktų, užtikrinančių siekiamų tikslų ir kylančių neigiamų pasekmių proporcingumą, reikalavimus. Tik tokiu atveju yra

pagrindas konstatuoti, jog planuojamoje teritorijoje

nekilnojamąjį daiktą turinčio savininko teisių įgyvendinimo sąlygos keičiamos

teisėtai“. Teisėjų kolegija nurodė, kad

pareiškėjo, kuris turi nuosavybės teisę į butą gyvenamajame name, patenkančiame

į planuojamos teritorijos ribas, teisėms

ginčijamas sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo turi įtakos, taigi

jis turi teisę tokį sprendimą ginčyti manydamas, jog

šiuo teisės aktu be teisėto pagrindo keičiamos ar panaikinamos jo įstatymu saugomos teisės bei teisėti

interesai.

Lietuvos vyriausiais administracinis

teismas administracinėje byloje Nr. A2-1372/2005, nagrinėdamas statybos leidimo panaikinimo

klausimą pagal inter alia ir privačių asmenų skundus, konstatavo, kad „apelianto

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos argumentas, kad pareiškėjai <...>

neturėjo teisės kreiptis į teismą, nes pagal Statybos

įstatymo 20 straipsnio 10 dalį, 23 straipsnio 18 dalies 2 punktą ir 19 dalį tik apskrities viršininko administracija,

Vyriausybės atstovas, arba Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija gali kreiptis į teismą dėl statybos leidimo

panaikinimo, nepagrįstas. Kaip teisingai

nurodė pirmosios instancijos teismas, asmuo, manydamas, kad jo teisės ar

teisėti interesai pažeisti, turi teisę juos

ginti teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Administracinių

bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.). Šios

teisės absoliutumą ir svarbą ne kartą savo nutarimuose pabrėžė Konstitucinis

Teismas. Pavyzdžiui, 2000 m. birželio 30 d. nutarime

pažymėta, kad „asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – esminis asmens teisių ir laisvių

konstitucinio instituto elementas“. Šios piliečių teisės negali eliminuoti viešojo administravimo institucijai

suteikta teisė kreiptis į teismą dėl pažeidimų, nustatytų atliekant kontrolės ar priežiūros funkcijas. Be to, teisėjų

kolegija nurodė, kad „kadangi statyba vyksta

žemės sklype, besiribojančiame su pareiškėjų

sklypais, vadinasi, pastatyti objektai turės įtakos pareiškėjų teisėms ir

teisėtiems interesams“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A14-54/2005,

spręsdama ginčą dėl Vilniaus savivaldybės administracijos įsakymo, kuriuo buvo

patvirtinti detaliojo plano

sprendiniai, nagrinėjo pareiškėjo (privataus asmens – daugiabučio namo statybos

bendrijos) nurodomas aplinkybes bei

argumentus, kurie yra iš esmės panašūs kaip ir nagrinėjamoje byloje (dėl

detaliojo plano patvirtinimo pažeidžiant

teisės aktų reikalavimus, dėl butų insoliacijos sumažėjimo, dėl taršos padidėjimo, dėl detalaus plano svarstymo su visuomene

tvarkos pažeidimo, dėl įvažiavimo į atitinkamą gatvę apribojimo), t. y. vertino paminėtas aplinkybes, spręsdama

daugiabučio namo gyventojų privačių interesų gynimo

klausimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A10-260/2005,

spręsdama ginčą dėl statybos leidimo panaikinimo, nagrinėjo pareiškėjos

(privataus asmens) nurodomą

aplinkybę, kad išduotu statybos leidimu pažeidžiamos jos teisės, susijusios su

žemės sklypo insoliacija.

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A11-212/2005,

spręsdama ginčą dėl sklypų Vilniuje detalaus plano, nagrinėjo, ar ginčijamu

aktu buvo pažeisti pareiškėjos

(privataus asmens) interesai.

Kaip matyti iš išdėstyto, yra

pakankamas pagrindas manyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų (nutarčių) paminėtose

bylose bei teismo sprendimo šioje administracinėje byloje Nr. A11-792/2006, kurioje prašoma

atnaujinti procesą, ratio decidendi bei ABTĮ 5 straipsnio aiškinimas bei taikymas skiriasi. Administracinėje byloje

Nr. A-792/2006 teismas iš esmės konstatavo, kad pareiškėjų

nurodomos teisės ir interesai paliečia viešąjį interesą, šias teises ir

interesus akumuliuoja (apima) viešasis

interesas, todėl jie turėtų būti ginami (ir atitinkami viešojo administravimo institucijų

sprendimai turėtų būti ginčijami) teisme

viešajam interesui ginti nustatyta tvarka. Tačiau kitose administracinėse

bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas sprendė dėl pareiškėjų nurodytų panašių (analogiškų) teisių ir interesų pažeidimų, nagrinėjo atitinkamų viešojo

administravimo institucijų sprendimo teisėtumo klausimą, vertino šių sprendimų įtaką privačių asmenų, kurių

gyvenamoji ar komercinės veiklos vieta yra tiesiogiai susijusi su ginčijamuose aktuose suplanuotomis teritorijomis

ir suprojektuotais statiniais, teisėtiems interesams,

nereikalaudamas, kad šios teisės ir interesai būtų ginami bei sprendimai būtų

ginčijami tik viešajam interesui ginti

nustatyta tvarka specialiai tam įgaliotų asmenų.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes

bei nagrinėjamos bylos reikšmingumą vienodos administracinių teismų praktikos formavimui, teisėjų

kolegija padarė išvadą, kad yra pagrindas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

administracinėje byloje Nr. A11-792/2006 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153

straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

VI. Pareiškėjams A. S., B. S. atsisakius

savo skundo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

2007 m. sausio 9 d. nutartimi nutarė pareiškėjų A. S.,

B. S. atsisakymą nuo skundo priimti, Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimo dalį ir Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2006 m.

vasario 20 d. sprendimo dalį, kuriomis buvo išspręstas A. S., B. S. skundas

panaikinti, ir šią bylos dalį nutraukti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VII. Dėl viešojo intereso sampratos taikant

Administracinių bylų teisenos įstatymą

Teismas vertina, kad viešasis

interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas

objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai,

o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių

bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė, įstatymo numatytais atvejais, kreiptis į

administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai

(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004).

Įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sampratos,

todėl administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes,

turi nustatyti, ar tai, dėl ko kreiptasi

ginant viešąjį interesą, yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga

visuomenei ar jos daliai.

Dėl kriterijų atribojant, kada ginamas viešasis interesas, o kada

pareiškėjas gina savo subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus

Administracinių bylų teisenos įstatymo

5 straipsnio 1 dalyje nustatyta,

kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi

teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar

ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo

5 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir 3 punkte numatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą: 1) pagal

asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar

prašymą; 2) pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų,

įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų

interesų gynimo.

To paties įstatymo 56 straipsnio 1

dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės

institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali

kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas

viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Tai, kad Administracinių bylų teisenos

įstatyme du kartus yra akcentuojama, jog viešieji interesai ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir

tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą, patvirtina, kad šios nuostatos nėra įstatymo leidėjo teisinės

kalbos netikslumas, bet speciali, sąmoninga ir tikslinga

reglamentacija.

Taigi, ginant viešąją interesą ir

asmens subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, administracinių bylų teisenos taisyklės skiriasi. Todėl

konkrečioje byloje yra svarbu nustatyti, dėl ko pareiškėjas

kreipėsi į administracinį teismą – gindamas viešąjį interesą ar subjektinę

teisę, ar įstatymų saugomą interesą.

Teismas, sistemiškai vertindamas

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą ir 3 punktą, 56 straipsnio 1

dalį, daro išvadą, kad tada, kai pareiškėjas savo reikalavimą grindžia savo privačių subjektyvių teisių ar interesų

pažeidimu, vertintina, jog pareiškėjas kreipėsi Administracinių

bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tvarka gindamas savo paties

pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba

įstatymų saugomą interesą. O tais atvejais, kai pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga

visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo 5

straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies

pagrindu gindamas viešąjį interesą.

Asmens subjektinė teisė ar įstatymo

saugomas interesas yra visų pirma konkretaus asmens vertybė, ji yra reikšminga, reikalinga, vertinga

konkrečiam teisės subjektui. Akivaizdu, jog galima situacija, kad asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas bus

akumuliuota tam tikru mastu su tuo, kas reikšminga,

reikalinga, vertinga ne tik konkrečiam subjektui, bet ir visuomenei ir jos

daliai; o asmuo, teisme apgindamas savo

subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą, tuo pačiu tam tikru mastu turėtų

įtakos viešojo intereso apsaugai. Šiuo atveju

negalima teigti, kad esant tokioms aplinkybėms asmuo praranda teisę kreiptis į teismą gindamas savo subjektinę teisę ar

įstatymo saugomą interesą, kadangi tai nėra nustatyta įstatymu.

Dėl šios bylos teisminio nagrinėjimo ribų

Iš pareiškėjos skundo teisinės

argumentacijos seka, kad ji ginanti savo subjektines teises, be to, apeliacinės instancijos teisme pareiškėja

nurodė, kad ji gina savo teises, o ne viešąjį interesą. Todėl teismas šioje byloje svarstys, ar yra pažeistos pareiškėjos T. Z.

skunde nurodytos subjektinės teisės.

VIII. Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti sprendimo

dalį, kuria patvirtintas

detalusis planas sklypui Nr. 17

Iš Lietuvos Respublikos teritorijų

planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 25 straipsnio 1 dalies, 26

straipsnio 2 dalies, 27 straipsnio seka, kad pareiškėja T. Z. turi subjektinę

teisę dalyvauti jos skundžiamo detaliojo plano

viešame svarstyme įstatymo numatytu būdu, taip pat – susipažinti su rengiamais ir patvirtintais teritorijų

planavimo dokumentais planavimą organizavusioje institucijoje

ir gauti jų ištraukų bei brėžinių kopijas, teikti pasiūlymus, reikšti pastabas

dėl planavimo sprendinių. Teismas nustatė, kad

ši pareiškėjos teisė buvo pažeista.

Teritorijų planavimo įstatymo 3

straipsnio 1 dalies 2 punkte, 7 punkte (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) buvo

nustatyta, kad teritorijų planavimo tikslai yra formuoti pilnavertę, sveiką

ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką,

suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos

ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos šioje teritorijoje

plėtojimo sąlygų. Teritorijų planavimo viešumui yra skirta speciali įstatymo –

III dalis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo

dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų

(1996 m. rugsėjo 18 d. Nr. 1079 nutarimo redakcija) 2 punkte, 3 punkte numatyta, kad viešas svarstymas yra

privaloma sudėtinė teritorijų planavimo dokumentų projektų rengimo proceso dalis, išskyrus įstatymuose

numatytus atvejus, šie nuostatai privalomi visiems teritorijų planavimo proceso subjektams (fiziniams,

juridiniams asmenims ir valstybės institucijoms), viešą svarstymą įgyvendina planavimo organizatorius pagal paties

pasirengtą programą.

Iš paminėtų teisės normų matyti, kad

asmenų, kurių teises ir interesus teritorijų planavimas liečia, dalyvavimas planuojant teritorijas yra itin

svarbus teritorijų planavimo principas. Teismas vertina, kad asmenų subjektines teises dalyvauti detaliojo plano viešame

svarstyme valdžios institucijos turi užtikrinti tokiu

būdu, kad šios teisės būtų realios, o ne iliuzinės.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996

m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene

nuostatų (1996 m. rugsėjo 18 d. Nr. 1079 nutarimo redakcija) 8, 9, 10 punktuose numatyta, kad pirmasis

viešojo svarstymo etapas pradedamas skelbimu apie numatomą rengti projektą – ne vėliau kaip per 10 dienų nuo

sprendimo dėl projekto rengimo priėmimo dienos

planavimo organizatorius skelbia apie rengiamo projekto tikslus, rengimo

terminus, viešo svarstymo etapus ir tvarką.

Skelbime taip pat nurodomas planavimo organizatorius, jo adresas ir telefonų

numeriai,

Kaip matyti iš skelbimo turinio (1 t.

b. l. 88), jame nėra nurodyta rengiamo projekto tikslai, rengimo terminai, viešo svarstymo etapai ir tvarka,

nėra nurodyti planavimo organizatoriaus adresas ir telefonų numeriai, sprendimas rengti detalųjį planą priimtas 2000 m.

gegužės 11 d., o apie pradedamą rengti detalųjį planą

spaudoje paskelbta 2000 m. liepos 15 d., praleidus 10 dienų terminą po

sprendimo rengti detalųjį planą priėmimo.

Skelbime nurodoma, kad detalusis

planas ruošiamas teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje. Skelbimo tekste nėra konkretizuota, kurioje

sankirtos pusėje yra planuojama teritorija, planuojama teritorija nepakankamai detalizuota. Todėl teismas vertina,

kad yra pagrįsti pareiškėjos argumentai, kad skelbimų

tekstų formuluotės neleido pareiškėjai suprasti, kad bus planuojama nutolusi

nuo sankryžos teritorija, esanti šalia jos

gyvenamojo namo.

Teritorijų planavimo dokumentų

projektų svarstymo su visuomene nuostatų 14 punkte buvo nustatyta, kad ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki planavimo

pasiūlymų pateikimo planavimo organizatorius turi paskelbti visuomenės informavimo priemonėse šią

informaciją: kur ir kada bus supažindinama su parengtu projektu, vyks vieša projekto ekspozicija (paroda),

susirinkimas, kur, kada, kam ir kaip bus galima teikti planavimo pasiūlymus dėl parengto projekto sprendinių;

kokia tvarka atmestų planavimo pasiūlymų pareiškėjai

galės apskųsti parengto projekto sprendinius, viešo svarstymo procedūras.

Kaip matyti iš skelbimo turinio (1 t.

b. l. 89), jame yra paminėta, kad organizuojamas teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje

detaliojo plano aptarimas. Skelbime planuojama teritorija taip pat nepakankamai detalizuota. Skelbime nėra jokios

informacijos, kur vyks vieša projekto ekspozicija (paroda), kur, kada, kam ir kaip bus galima teikti planavimo pasiūlymus

dėl parengto projekto sprendinių; kokia tvarka atmestų

planavimo pasiūlymų pareiškėjai galės apskųsti parengto projekto sprendinius,

viešo svarstymo procedūras. Šiuo skelbimu

nebuvo užtikrintas Nuostatų 11 punkto nustatytas tikslas – sudaryti visuomenės

nariams galimybę susipažinti su rengiamu projektu nuo

projektavimo pradžios ir pateikti pastabas bei pasiūlymus

dėl rengiamų preliminarių sprendinių.

Nuostatų 16 punktu buvo numatyta, kad

su parengtais projektais visuomenę supažindina planavimą organizavusi institucija, tam skiriama ne mažiau kaip

mėnuo, kai svarstomi detaliojo planavimo projektai. Iš viešo svarstymo su visuomene 2000-10-20 protokolo (1 t. b.

l. 93–94) seka, kad nuo 2000-10-02 su parengtais detaliaisiais planais buvo galima susipažinti savivaldybės pastate.

Taigi susipažinimo su parengtais projektais terminas

buvo žymiai mažesnis, negu nustatyta teisės normose.

Pareiškėja T. Z. pagal skelbimo turinį

negalėdama suprasti, kad yra planuojama gretima jos gyvenamosios aplinkos teritorija, negalėjo pateikti turimos

reikšmingos informacijos: kad nebuvo priimtas miesto

savivaldybės sprendimas, leidžiantis rengti detalųjį planą ginčo sklypui Nr.

17, ir detalusis planas šiai teritorijai

rengiamas neaišku kieno iniciatyva, kad detaliajame plane pažymėtam sklypui Nr.

17 nebuvo paruošta raidos programa, kad

detaliuoju planu leistas sklypo užstatymo intensyvumas – 3,2 – pažeidžia

Vilniaus miesto bendrąjį planą, kuris nustato, kad,

kai gyvenamojoje teritorijoje planuojamas daugiau nei penkių aukštų pastatas, didžiausias galimas intensyvumas –

2,5.

Todėl byloje įrodyta, kad buvo iš

esmės pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų

planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene

nuostatai, taip pat T. Z. subjektinė teisė dalyvauti jos skundžiamo detaliojo

plano viešame svarstyme įstatymo numatytu

būdu. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino

skundžiamo sprendimo dalį, kuria patvirtintas

detalusis planas sklypui Nr. 17.

IX. Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti statybos

leidimą

Pareiškėjos ginčijamas statybos

leidimas išduotas neteisėto detaliojo plano pagrindu, todėl jis naikinamas.

Be to, iš trečiojo suinteresuoto

asmens UAB „Baltijos ąžuolas“

paaiškinimų seka, kad ginčo statinio

projektavimas prasidėjo UAB „Baltijos ąžuolas“

įsigijus sklypą, t. y. po 2004 m. rugsėjo 13 d. (4 t. b. l. 49, 2 t. b. l. 67). Tuo metu, bei ginčijamo statybos

leidimo išdavimo metu galiojusio Statybos įstatymo 6 straipsnis reglamentavo aplinkos, kraštovaizdžio,

nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir kitą apsaugą (saugą), trečiųjų asmenų interesų apsaugą. Šio įstatymo 6

straipsnio 4 dalyje (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija) buvo nustatyta, kad statinys turi būti

statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas

taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo

ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki

statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių

dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir

paskirties dokumentų nuostatas. Šios sąlygos yra <...> 7) gamtos ir kultūros vertybių išsaugojimas <...>.

To paties įstatymo 2 straipsnio 54, 55

punktuose (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija) buvo paaiškinta, kad normatyvinis statybos

techninis dokumentas – tai dokumentas, kuris nustato statinio projektavimo, statybos <...> reikalavimus,

taisykles, bendruosius principus ir charakteristikas; tai statybos techniniai reglamentai, statybos taisyklės,

standartai, techniniai liudijimai, metodiniai nurodymai, rekomendacijos, o normatyviniai statinio saugos ir

paskirties dokumentai – tai dokumentai, kurie kitų įstatymų ar teisės aktų pagrindu nustato statinio apsaugos

ir saugos, žmonių, kurie juo naudojasi, apsaugos ir saugos, statinio aplinkos apsaugos ir saugos reikalavimus

pagal šio Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytas sritis, atsižvelgiant į statinio paskirtį (statinio tipą)

ir jame planuojamą veiklą. Šie dokumentai taip pat nustato statinio paskirties reikalavimus: statinio matmenų

(priklausančių nuo statinio paskirties) apskaičiavimo,

funkcinių ryšių tarp statinio dalių (patalpų) ir statinių, technologinių ir

energetikos įrenginių, technologinių

inžinerinių sistemų, technologijos ir energetikos procesų patikimumo,

efektyvumo ir saugos <...>.

Iš šių 54, 55 punktų akivaizdu, kad

terminai „normatyvinis statybos techninis dokumentas“ ir „normatyvinis statinio saugos ir paskirties dokumentas“ yra

itin platūs terminai, apimantys labai įvairius statybos

aspektus liečiančius norminius aktus.

Taigi paminėtos teisės normos inter

alia suteikia subjektinę teisę asmenims, kad aplinka, betarpiškai susijusi su jų gyvenimo ir veiklos vieta,

statant statinius būtų pakeista laikantis teisės normų reikalavimų. Teismas pažymi, kad ši teisės norma trečiųjų

asmenų teisių ir interesų apsaugos nesieja su nuosavybės

teise.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja T. Z.

daugiabučiame name esančiame Žirmūnų g. 113 pagal panaudos sutartį gyvena virš 20 metų (1 t. b. l. 18–21), nuo

šio namo iki statybų vietos aptvaro yra 16,60 metrų

(3 t. b. l. 6), o tarp jos gyvenamo namo iki suprojektuoto pastato yra apie 26

m (1 t. b. l. 123). Šios aplinkybės liudija,

kad statyba betarpiškai turi įtakos pareiškėjos T. Z. nuolatinėms gyvenimo ir

veiklos sąlygoms.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 yra patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004

„Gyvenamieji pastatai“. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad jis galiojo techninio projekto

rengimo metu. Paminėto statybos reglamento 11 punktu nurodyta formulė, pagal kurią apskaičiuojamas daugiabučio

gyvenamojo pastato sklypo privalomas minimalus

plotas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus – pareiškėjos

nurodyti apskaičiavimai patvirtina, jog

gyvenamasis namas suprojektuotas tokios apimties, kuri neatitinka daugiabučio

gyvenamojo pastato sklypo privalomojo minimalaus

ploto – t. y. statomas per didelis namas. Kad nagrinėjamame

žemės sklype suprojektuotas pastato naudingas plotas yra didesnis už leistiną,

patvirtino ir Valstybinė teritorijų planavimo

ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (2 t. b. l. 44–45).

Apeliantai neigia šią aplinkybę, bet

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateikti apskaičiavimai tik nežymiai skiriasi nuo pareiškėjų

apskaičiavimų (1 t. b. l. 142), o tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos

ąžuolas“ savo apskaičiavimų nepateikė.

Apeliantų nuorodos į analogiją su

užstatymo intensyvumu yra nepagrįstos, nes užstatymo intensyvumas ir daugiabučio gyvenamojo pastato sklypo

privalomas minimalus plotas yra dydžiai, nustatomi pagal skirtingus apskaičiavimus (Teritorijų planavimo

įstatymo 2 str. 44 p.).

Tokiu būdu byloje įrodyta, kad greta

T. Z. gyvenamosios vietos yra statomas per didelis pastatas nesilaikant statybos reglamento nuostatų,

tuo pažeista pareiškėjos T. Z. subjektinė teisė, kad aplinka betarpiškai susijusi su jos gyvenimo ir veiklos vieta

statant naują statinį būtų pakeista, laikantis statybą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų.

Be to, yra pažeisti ir kiti paminėto

reglamento 242 punkto (2 t. b. l. 44–45), 243 punkto reikalavimai, nors jie esmingai pareiškėjos T. Z. aplinkos

nepaliečia.

Teismas vertina, kad pareiškėja T. Z.

turi subjektinę teisę į sveiką ir švarią aplinką (Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 19 str. ir 53 str. 3 d., 54

str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). (Aplinka paprastai suprantama

kaip gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių

elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai,

gyvūnai, organinės ir neorganinės medžiagos,

antropogeniniai komponentai) ir juos vienijančios natūraliosios bei

antropogeninės sistemos – Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Teismas vertina, kad statant gyvenamąjį namą, nesilaikant statinio statybai

keliamų reikalavimų, šalia gyvenančių asmenų subjektinė

teisė į sveiką ir švarą aplinką apribota.

Byloje pareiškėja neteikė įrodymų ir

neįrodė, kad yra pažeisti STR 2.02.01:2004 192.2 p. nustatyti insoliacijos reikalavimai. Taip pat

pareiškėja neįrodė, kad padidės aplinkos užterštumas, triukšmo, vibracijos

lygis.

X. Dėl kitų apeliantų argumentų.

Šioje byloje yra skundžiami

savivaldybių administravimo subjektų priimti aktai, civilinio pobūdžio reikalavimai nekeliami. Sutinkamai su

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 2 p. tokios bylos teismingos administraciniams teismams. Apeliantų nurodyta

administracinė byla Nr. A11–787/2005

faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis skiriasi

nuo šios bylos.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai

vertino įrodymus susijusius su terminu skundui administraciniam teismui paduoti. Sutinkamai su

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsniu, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną

mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus

akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai

dienos. Teismui nėra pakankamo pagrindo

abejoti pareiškėjų paaiškinimais, kad 2005 m. gegužės 4 d. jie pastebėjo, kad

tveriama tvora, ir iki 2005 m. gegužės 11 d. jiems

pavyko išsiaiškinti, kad UAB „Baltijos ąžuolas“ vykdo daugiabučio gyvenamojo namo statybos darbus. Šiuos

pareiškėjų argumentus patvirtina byloje esanti Žirmūnų

seniūnijos 2005-11-10 pažyma.

Teismas atmeta trečiojo suinteresuoto

asmens UAB „Baltijos ąžuolas“

teiginius, kad byla buvo atnaujinta teismo

pirmininko teikimo pasėkoje ir tuo buvo pažeista Lietuvos Respublikos

Konstitucija, proceso principai. Kaip matyti

iš 2006 m. gegužės 11 d. teismo pirmininko nutarties turinio, joje iškelti tie

patys klausimai, kuriuos anksčiau, t. y. 2006 m.

balandžio 5 d., prašyme dėl proceso atnaujinimo inicijavimo išdėstė pareiškėjai A. S., B. S., T. Z., bei 2006 m.

gegužės 9 d. prašyme generalinis prokuroras. Todėl apelianto išvada, kad byla inicijuota teismo yra

nepagrįsta.

Vilniaus apygardos administracinis

teismas 2005 m. spalio 13 d. sprendimu iš esmės teisingai išsprendė T. Z. skundą. Todėl šio teismo sprendimo dalis,

kuria T. Z. skundas patenkintas paliekama nepakeista,

pakeičiant teismo sprendimo motyvus.

Pareiškėjams A. S., B. S. atsisakius

savo skundo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

2007 m. sausio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimo dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m.

vasario 20 d. sprendimo dalį, kuriomis buvo išspręstas

A. S., B. S. skundas panaikino, ir šią bylos dalį nutraukė. 2007 m. sausio 19

d. nutartimi teismas pasisako dėl likusių

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimo ir

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2006 m. vasario 20 d. sprendimo dalių.

Vadovaudamasi Administracinių bylų

teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria teismas

išsprendė T. Z. Skundą, panaikinti.

Vilniaus miesto savivaldybės

administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltijos ąžuolas“ apeliacinius skundus atmesti,

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuria teismas patenkino T. Z. skundą ir

panaikino Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001

m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V dalį, kuria patvirtintas detalusis planas

sklypui Nr. 17, ir Vilniaus miesto

savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d.

išduotą statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117,

palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

_________________