TAR.6D76B5869482 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

2.3. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo priimtų sprendimų pridėtinės vertės mokesčio teisinio reguliavimo srityje apžvalga (2006 m. sausio 1 d. – 2007 m. rugsėjo 1 d.)

2.3.8. Piktnaudžiavimas

2006 m. sausio 12 d. prejudicinis sprendimas sujungtose bylose

Optigen Ltd (C-354/03), Fulcrum Electronics Ltd (C-355/03), Bond House Systems Ltd (C-484/03) prieš Commissioners of Customs & Excise

Dėl 1967 m. balandžio 11 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 67/227/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių apyvartos mokesčius, suderinimo (OL L 71, 1967, p. 1301), iš dalies pakeistos Šeštąja Tarybos direktyva 77/388/EEB ir dėl Šeštosios direktyvos 77/388/EEB, iš dalies pakeistos 1995 m. balandžio 10 d. Tarybos direktyva 95/7/EB (OL L 102, p. 18), išaiškinimo.

Terminai: Šeštoji PVM direktyva – 2 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 5 straipsnio 1 dalis – Sumokėto pirkimo PVM atskaitymas – Ekonominė veikla – Mokesčio mokėtojas veikiantis kaip toks – Prekių tiekimas – Tiekimo grandinės, kurioje yra pareigų nevykdantis ūkio subjektas arba neteisėtai PVM mokėtojo kodą naudojantis ūkio subjektas, dalimi esantis sandoris – Karuselinis sukčiavimas.

Neoficiali prejudicinio sprendimo apžvalga:

Prašymai Teisingumo Teismui buvo pateikti trijose bylose, atitinkamai, Optigen Ltd (toliau – ir Optigen), Fulcrum Electronics Ltd (toliau – ir Fulcrum) ir Bond House Systems Ltd (toliau – ir Bond House) prieš Commissioners of Customs & Excise (Muitų ir akcizų komisarai, toliau – ir Commissioners) dėl pastarųjų sprendimų atmesti prašymus grąžinti pridėtinės vertės mokestį, sumokėtą Jungtinėje Karalystėje perkant mikroprocesorius, kurie vėliau buvo eksportuoti į kitą valstybę narę.

Pirmose dviejose pagrindinėse bylose nustatyta, kad bendrovių Optigen Fulcrum ir Bond House pagrindinė veikla buvo mikroprocesorių pirkimas iš Jungtinėje Karalystėje įsteigtų bendrovių ir pardavimas kitose valstybėse narėse įsisteigusiems pirkėjams. Minėtosios bendrovės netyčia tapo kelių karuselinio sukčiavimo sandorių dalyviais.

Commissioners atmetė PVM deklaracijas, pateiktas bendrovių Optigen ir Fulcrum, remdamiesi tuo, kad atitinkami pirkimai ir pardavimai neturėjo ekonominio pagrindo bei nebuvo jokios ekonominės veiklos dalis, ir atsisakė šioms bendrovėms grąžinti PVM.

Trečioji įmonė Bond House – tai Anglijoje ir Velse įsteigta įmonė, prekiaujanti kompiuterių dalimis. Didžiausia jos verslo dalimi, vertės prasme, buvo procesorių lustų (toliau – ir CPU) pirkimas urmu iš prekiautojų, registruotų Jungtinėje Karalystėje, o vėliau parduodamų prekiautojams, registruotiems PVM mokėtojais kitose valstybėse narėse. 2002 m. gegužės mėn., prekiaudama, kaip ir anksčiau, Bond House atliko daug CPU pirkimų ir pardavimų. Iš jų 51 sandoris, sudarantis maždaug 99% Bond House mėnesinės apyvartos, buvo kitose valstybėse narėse. Kiekvienu atveju Bond House prekės buvo perkamos už rinkos kainą, papildomai sumokant PVM, o užsienio klientams jas pristatant už šiek tiek didesnę kainą, nei sumokėta. Dėl šio tiekimo, kuriam turėjo būti taikomas nulinis PVM, prašymą grąžinti pirkimo PVM Commissioners atmetė dėl 27 pirkimų.

Visais minėtais atvejais nagrinėjami sandoriai buvo tiekimo grandinės dalis, kurioje bendrovėms ieškovėms pagrindinėse bylose nežinant dalyvavo savo pareigų nevykdęs ūkio subjektas, kuris privalėjo sumokėti PVM, bet dingo jo nesumokėjęs mokesčio administratoriui, arba ūkio subjektas, neteisėtai naudojęs PVM mokėtojo kodą – tai yra, ne jam priklausantį kodą. Šiuos veiksmus Commissioners įvertino kaip karuselinį sukčiavimą.

Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis bylos C-354/03, C-355/03 ir C-484/03 buvo sujungtos.

Teisingumo Teismo buvo prašoma išsiaiškinti:

– ar sandoriai, tokie, kaip nagrinėjami pagrindinėse bylose, kurie patys nėra PVM sukčiavimas, bet kurie yra tiekimų grandinės, kurios kitas sandoris, atliktas prieš jį ar po jo, yra sukčiavimas, jei pirmuosius sandorius įvykdęs ūkio subjektas to nežinojo ir (ar) negalėjo žinoti, yra mokesčių mokėtojo, veikiančio kaip tokio, atliktas prekių tiekimas ir ekonominė veikla Šeštosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies prasme.

– Ar esant tokioms aplinkybėms minėto ūkio subjekto teisė atskaityti sumokėtą pirkimo PVM gali būti ribojama.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal Šeštosios direktyvos 5 straipsnio 1 dalį, prekių tiekimas yra teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimas, o pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, ši nuostata apima visus vienos šalies materialaus turto perdavimo kitai šaliai, suteikiant teisę juo disponuoti kaip savininkui, sandorius. Pagal Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, apmokestinamasis asmuo yra bet kuris asmuo, savarankiškai vykdantis ekonominę veiklą, nesvarbu, koks šios veiklos tikslas ar rezultatas. Vadovaujantis ETT praktika, apmokestinamasis asmuo veikia kaip toks, kai jis vykdo sandorius savo apmokestinamos veiklos ribose. Ekonominės veiklos sąvoka pateikiama Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią ji apima „visokią“ gamintojų, prekiautojų ir kitų paslaugas teikiančių asmenų veiklą. Vadovaujantis Teisingumo Teismo ir Pirmosios Instancijos Teismo praktika, minėtoji sąvoka apima visus gamybos, prekybos ir paslaugų teikimo etapus.

Teisingumo Teismas nustatė, kad apmokestinamojo asmens, ekonominės veiklos ir apmokestinamųjų sandorių sąvokų išaiškinimų analizė rodo, kad šios sąvokos yra objektyvaus pobūdžio ir taikomos nepriklausomai nuo atitinkamų sandorių tikslų ir rezultatų.

Teisingumo Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriaus pareiga atlikti tyrimą, kad nustatytų mokesčio mokėtojo ketinimus, prieštarauja bendrosios PVM sistemos tikslams užtikrinti teisinį saugumą ir supaprastinti PVM taikymui būdingus veiksmus, atsižvelgiant, išskyrus ypatingus atvejus, į atitinkamų sandorių objektyvų pobūdį. Mokesčių administratoriaus pareiga nustatyti, ar nagrinėjamas sandoris yra mokesčių mokėtojo, veikiančio kaip tokio, atliktas tiekimas ir ekonominė veikla, įvertinant kito, nei atitinkamas mokesčio mokėtojas, ūkio subjekto, dalyvaujančio toje pačioje grandinėje, galimus ketinimus sukčiauti, apie kuriuos šis mokesčių mokėtojas nežinojo ir negalėjo žinoti, kitame šios grandinės sandoryje, atliktame prieš ar po minėto mokesčių mokėtojo sandorį, a fortiori prieštarautų minėtiems tikslams.

ETT pažymėjo, kad kiekvienas sandoris turi būti svarstomas atskirai, o kiekvieno konkretaus sandorio pobūdis tiekimo grandinėje neturi kisti, atsižvelgiant į ankstesnius arba vėlesnius įvykius.

Buvo atkreiptas dėmesys, kad teismų praktika, pagal kurią mokesčių mokėtojo statusas galutinai įgyjamas tik kai suinteresuotas asmuo geranoriškai paskelbia ketinimą vykdyti numatytą ekonominę veiklą, susijusi su ketinimo pradėti, taigi ir vykdyti ekonominę veiklą, klausimu, o ne su šios veiklos siekiamu galutiniu tikslu.

ETT nurodė, kad, Teisingumo Teismo praktika, susijusi su PVM netaikymu neteisėtiems sandoriams, taikytina toms prekėms, kurios dėl jų pačių pobūdžio ar jų konkrečių savybių negali būti naudojamos teisėtoje prekyboje ar būti ekonominės grandinės dalimi, o apibendrinta teisėtų ir neteisėtų sandorių diferenciacija prieštarauja fiskalinio neutralumo principui. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad vien aplinkybės, kad veiksmai laikytini teisės pažeidimu, neužtenka pateisinti apmokestinimo išimtį. Tokia išimtis gali būti taikoma tik specifinėse situacijose, kuriose dėl konkrečių prekių ar paslaugų savybių teisėtas ir neteisėtas ekonominiai sektoriai negali konkuruoti.

Nagrinėjamose bylose minėtosios aplinkybės nenustatytos. Teisingumo Teismas konstatavo, kad sandoriai, tokie kaip ginčijami pagrindinėse bylose, kurie patys nėra PVM sukčiavimas, yra mokesčių mokėtojo, veikiančio kaip tokio, atliktas prekių tiekimas ir ekonominė veikla Šeštosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio ir 5 straipsnio 1 dalies prasme, nes atitinka objektyvius kriterijus, kuriais pagrįstos minėtos sąvokos, neatsižvelgiant į kito nei atitinkamas mokesčių mokėtojas toje pačioje tiekimų grandinėje dalyvaujančio ūkio subjekto ketinimus ir (arba) galimo kito ankstesnio ar vėlesnio nei minėto mokesčio mokėtojo sandorio, esančio šios tiekimų grandinės dalimi, apgaulingą pobūdį, apie kurį šis mokesčių mokėtojas nežinojo ir negalėjo žinoti.

ETT nurodė, kad mokesčių mokėtojo, vykdančio tokius sandorius, teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM neturėtų daryti įtakos aplinkybė, kad tiekimų grandinėje, kurioje yra jo sandoriai, šiam mokesčių mokėtojui nežinant ar negalint žinoti, ankstesnis ar vėlesnis nei jo atliktas sandoris yra sukčiavimas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendė:

– sandoriai, tokie, kaip ginčijami pagrindinėse bylose, kurie patys nėra sukčiavimas, yra mokesčių mokėtojo, veikiančio kaip tokio, atliktas prekių tiekimas ir ekonominė veikla 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 1995 m. balandžio 10 d. Tarybos direktyva 95/7/EB, 2 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio ir 5 straipsnio 1 dalies prasme, nes atitinka objektyvius kriterijus, kuriais pagrįstos minėtos sąvokos, neatsižvelgiant į kito, nei atitinkamas mokesčių mokėtojas, ūkio subjekto, dalyvaujančio toje pačioje tiekimų grandinėje ketinimus ir (ar) į galimai apgaulingą kito šios grandinės sandorio, ankstesnio ar vėlesnio nei minėto mokesčių mokėtojo sandoris, pobūdį, apie kurį šis mokesčių mokėtojas nežinojo ir negalėjo žinoti. Mokesčių mokėtojo, atliekančio tokius sandorius, teisei atskaityti sumokėtą pardavimo PVM neturi daryti įtakos faktas, kad tiekimų grandinėje, kurios dalis yra jo sandoriai, šiam mokesčių mokėtojui nežinant ir negalint žinoti, kitas sandoris, ankstesnis ar vėlesnis nei jo atliktas, yra PVM sukčiavimas.

Teisingumo Teismas paaiškino, kad atsižvelgiant į pateiktą atsakymą į pirmą klausimą, į kitus klausimus atsakyti nebereikėjo.

2006 m. vasario 21 d. prejudicinis sprendimas byloje

Halifax plc, Leeds Permanent Development Services Ltd, County Wide Property Investments Ltd prieš Commissioners of Customs & Excise (C-255/02) [Didžioji kolegija]

Dėl Šeštosios direktyvos, iš dalies pakeistos 1995 m. balandžio 10 d. Tarybos direktyva 95/7/EB (OL L 102, p. 18), išaiškinimo.

Terminai: Šeštoji PVM direktyva – 2 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 ir 2 dalys, 5 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis – Ekonominė veikla – Prekių tiekimas – Paslaugų teikimas – Piktnaudžiavimas – Sandoriai, kurių vienintelis tikslas įgyti mokesčio pranašumą.

Neoficiali prejudicinio sprendimo apžvalga:

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas byloje tarp Halifax plc, Leeds Permanent Development Services Ltd ir County Wide Property Investments Ltd prieš Commissioners of Customs & Excise (toliau – ir Commissioners) dėl pastarosios atsisakymo tenkinti Leeds Development ir County prašymus grąžinti arba sumažinti pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) arba atleisti nuo jo.

Nagrinėjant bylą nacionaliniame teisme buvo nustatyta, jog tarp Halifax plc (banko įstaigos) ir jai visiškai priklausančių jos dukterinių bendrovių galimai vien siekiant mokestinės naudos buvo sudarinėjami įvairūs sandoriai (paslaugų teikimo, nekilnojamojo turto nuomos, paskolos ir kt.).

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausė, ar tokie sandoriai, kokie buvo nagrinėjami pagrindinėje byloje, buvo prekių tiekimas arba paslaugų teikimas ir ekonominė veikla Šeštosios direktyvos 2 straipsnio 1 punkto, 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies prasme, jei jie buvo vykdomi dėl vienintelio tikslo – įgyti mokestinį pranašumą – neturint kito ekonominio tikslo.

Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika sąvokos „ekonominė veikla“ taikymo srities apimtis ir jos objektyvus pobūdis gali būti patvirtinama ta prasme, kad vertinama pati veikla, neatsižvelgiant į jos tikslus ar rezultatus. Sąvokos „prekių tiekimai“ ir „paslaugų teikimai“, apibūdinančios apmokestinamuosius sandorius Šeštosios direktyvos prasme, yra objektyvaus pobūdžio ir taikomos neatsižvelgiant į atitinkamų sandorių tikslus ir rezultatus. Šie kriterijai nėra tenkinami tuomet, kada vengiama mokesčių, pavyzdžiui, pateikiant melagingas deklaracijas arba netinkamai išrašant sąskaitas, o tai reiškia, kad atsakant į klausimą, ar atitinkamas sandoris vykdomas vieninteliu tikslu įgyti mokestinį pranašumą, jokios reikšmės neturi tai, ar jis yra prekių tiekimas, ar paslaugų teikimas bei ekonominė veikla.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendė:

– tokie sandoriai kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje yra prekių tiekimas arba paslaugų teikimas bei ekonominė veikla Šeštosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 ir 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies prasme, jei jie atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos minėtos sąvokos, net kai jie yra vykdomi vieninteliu tikslu įgyti mokestinį pranašumą neturint jokio kito ekonominio tikslo.

Antru klausimu iš esmės buvo klausiama, ar Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja apmokestinamojo asmens teisė atskaityti už pirkimus sumokėtą PVM, jei piktnaudžiaujama sandoriais, kuriais grindžiama ši teisė.

Teisingumo Teismas konstatavo, jog šioje byloje iškeltos problemos tam tikra prasme priklausė nuo nacionalinio reglamentavimo, kuriuo apmokestinamajam asmeniui, vykdančiam tiek apmokestinamuosius sandorius, tiek neapmokestinamuosius sandorius arba tik apmokestinamuosius sandorius, leidžiama perleisti nekilnojamojo turto nuomą kitai jos kontroliuojamai įmonei, turinčiai teisę pasirinkti šio turto nuomos apmokestinimą ir tokiu būdu atskaityti visą PVM už pirkimus, sumokėtą nuo statybos ir remonto darbų išlaidų.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką apmokestinamieji asmenys negali apgaule arba piktnaudžiaudami remtis Bendrijos teisės aktais. Vis dėlto Bendrijos teisės aktų taikymas neturėtų būti išplėstas tiek, kad apimtų ūkio subjektų piktnaudžiavimą, t. y. sandorius, kurie sudaromi ne įprastinėje komercinėje veikloje, bet vieninteliu tikslu – įgyti Bendrijos teisės numatytą naudą piktnaudžiaujant. Šis draudimo piktnaudžiauti principas taikomas taip pat ir PVM sričiai.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad rinkdamasis atleistus nuo mokesčio arba apmokestinamuosius sandorius verslininkas gali remtis faktorių visuma. Apmokestinamajam asmeniui turint galimybę pasirinkti iš dviejų sandorių, Šeštoji direktyva nereikalauja iš jo pasirinkti didžiausią PVM sumą lemiančio sandorio. Priešingai, apmokestinamasis asmuo turi teisę pasirinkti tokį savo veiklos planą, kad sumažintų savo mokestinę skolą.

Teisingumo Teismas nurodė, kad piktnaudžiavimo PVM srityje pripažinimui reikalaujama, pirma, kad nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos nuostatų ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas prieštarautų šiomis nuostatomis siekiamam tikslui. Objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas būtų mokestinio pranašumo įgijimas. Draudimas piktnaudžiauti neturi reikšmės, jei nagrinėjami sandoriai gali būti pateisinami kitaip nei paprastu mokesčio pranašumo įgijimu.

Teisingumo Teismas pabrėžė, jog nacionalinis teismas turi įvertinti pagal nacionalinės teisės įrodymų vertinimo taisykles, kiek jos nekenkia Bendrijos teisės veiksmingumui, ar pagrindinėje byloje yra šių piktnaudžiavimo požymių. ETT nurodė, jog nacionalinis teismas turi įvertinti realų nagrinėjamų sandorių turinį ir paskirtį. Tai darydamas jis gali atsižvelgti į visiškai dirbtinį šių sandorių pobūdį bei į teisinius, ekonominius ir (arba) asmeninius mokesčio sumažinimo plane dalyvaujančių subjektų ryšius.

Remdamasis nurodytais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendė:

– Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, jog jai prieštarauja mokesčio mokėtojo teisė atskaityti už pirkimus sumokėtą PVM, jei piktnaudžiaujama sandoriais, kuriais grindžiama ši teisė. Piktnaudžiavimo pripažinimui reikalaujama, pirma, kad nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos nuostatų ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas prieštarautų šiomis nuostatomis siekiamam tikslui. Antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas būtų mokestinio pranašumo įgijimas.

Galiausiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausė, kokiomis aplinkybėmis galima susigrąžinti PVM, jei nustatytas piktnaudžiavimas.

Teisingumo Teismas, atsakydamas į šį klausimą paaiškino, jog Šeštojoje direktyvoje nėra nė vienos nuostatos dėl PVM susigrąžinimo. Nurodė, kad šioje direktyvoje, t. y. jos 20 straipsnyje, tik apibrėžiamos sąlygos, kurias reikia įvykdyti, kad prekių arba paslaugų gavėjui galima būtų suteikti mokesčio už pirkimus atskaitą. Sąlygas, kuriomis valstybės iždas a posteriori gali susigrąžinti PVM, laikydamosi Bendrijos teisės nustatytų ribų, turi nustatyti valstybės narės, tačiau priemonės, kurių pagal Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 8 dalį valstybės narės gali imtis, siekdamos užtikrinti teisingą apmokestinimą mokesčiu ir užkirstų kelią sukčiavimui, turi neviršyti to, kas yra būtina pasiekti šiuos tikslus.

Teisingumo Teismas taip pat priminė, jog piktnaudžiavimo nustatymas turi lemti ne baudą, kurios paskyrimui būtinas aiškus ir nedviprasmiškas teisinis pagrindas, bet paprasčiausią pareigą iš dalies ar visiškai atlyginti nepagrįstai įgytas už pirkimus sumokėto PVM atskaitas.

Mokesčių inspekcija turi teisę atgaline data reikalauti atlyginti sumas, atskaitytas pagal kiekvieną sandorį, kurį ji pripažįsta sudarytu piktnaudžiaujant. Ji taip pat turi pašalinti visus mokesčius, kuriais apmokestintas pirkimo sandoris, mokesčius, kuriais atitinkamas apmokestinamasis asmuo buvo dirbtinai apmokestintas pagal mokestinės naštos sumažinimo planą, ir prireikus turi atlyginti visą permoką; leisti apmokestinamajam asmeniui, kuris, nesant sandorių, sudarytų piktnaudžiaujant, būtų buvęs gavėju pagal pirmąjį sandorį, sudarytą nepiktnaudžiaujant, pagal Šeštosios direktyvos nustatytą tvarką atskaityti PVM, tenkantį šiam pirkimo sandoriui.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendė:

– nustačius piktnaudžiavimą, piktnaudžiavimą sudarantys sandoriai turi būti apibrėžti iš naujo taip, kad būtų atkurta situacija, kuri būtų egzistavusi nesant tokių sandorių.

2006 m. liepos 6 d. prejudicinis sprendimas sujungtose bylose

Axel Kittel prieš Belgijos valstybę (C-439/04) ir Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL (C-440/04)

Dėl Šeštosios direktyvos, iš dalies pakeistos 1995 m. balandžio 10 d. Tarybos direktyva 95/7/EB (OL L 102, p. 18), išaiškinimo.

Terminai: Šeštoji PVM direktyva – Už pirkimus sumokėto PVM atskaita – Karuselinis sukčiavimas – Pirkimo-pardavimo sutartis, kuri pagal nacionalinę teisę yra absoliučiai negaliojanti.

Neoficiali prejudicinio sprendimo apžvalga:

Prejudicinis sprendimas priimtas dvejose sujungtose bylose. Prašymai Teisingumo Teismui buvo pateikti nagrinėjant bylas tarp, atitinkamai, A. Kittel bei Recolta Recycling SPRL (toliau – ir Recolta) ir Belgijos valstybės dėl Belgijos mokesčių administratoriaus atsisakymo pripažinti teisę atskaityti pirkimo pridėtinės vertės mokestį, sumokėtą už į karuselinį sukčiavimą įtrauktus sandorius.

Abiejose iš sujungtų bylų nacionaliniai teismai Teisingumo Teismo iš esmės klausė, ar, kai prekės tiekiamos apmokestinamajam asmeniui, kuris nežinojo ir negalėjo žinoti, jog atitinkamas sandoris įtrauktas į pardavėjo sukčiavimą, Šeštosios PVM direktyvos 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės taisyklę, numatančią, jog panaikinus pirkimo-pardavimo sutartį vadovaujantis civilinės teisės nuostata, pagal kurią ši sutartis yra absoliučiai negaliojanti, nes prieštarauja viešajai tvarkai dėl pardavėjui priskiriamo neteisėto pagrindo, minėtasis apmokestinamasis asmuo praranda teisę atskaityti sumokėtą PVM. Buvo klausiama, ar atsakymas į šį klausimą būtų kitoks, jeigu absoliutų negaliojimą lemtų sukčiavimas PVM. Taip pat buvo siekiama sužinoti, ar atsakymas į šį klausimą būtų kitoks, jeigu apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje.

Teisingumo Teismas pažymėjo, jog atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo bet kokios jo ekonominės veiklos atveju mokėtino ar sumokėto PVM naštos, todėl bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinama PVM. Ūkio subjektai, ėmęsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jų pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM.

Remdamasis nurodytais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendė:

– kai prekės tiekiamos apmokestinamajam asmeniui, kuris nežinojo arba negalėjo žinoti, kad atitinkamas sandoris yra įtrauktas į pardavėjo sukčiavimą, Šeštosios direktyvos 17 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės taisyklę, kuri numato, kad panaikinus pirkimo-pardavimo sutartį vadovaujantis civilinės teisės nuostata, pagal kurią ši sutartis absoliučiai negaliojanti, nes prieštarauja viešajai tvarkai dėl pardavėjui priskiriamo neteisėto pagrindo, minėtas apmokestinamasis asmuo praranda teisę į sumokėto PVM atskaitą. Klausimas, ar šį negaliojimą lemia sukčiavimas PVM, ar kitas sukčiavimas, šiuo atžvilgiu nereikšmingas. Jeigu mokesčių administratorius nusprendžia, kad teise atskaityti buvo pasinaudota sukčiaujant, jis turi teisę prašyti atgaline data grąžinti atskaitytas sumas;

– jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti jam naudotis teise į atskaitą.

Taip pat žr. ETT praktiką:

• 2006 m. gegužės 11 d. prejudicinis sprendimas Commissioners of Customs & Excise, Attorney General prieš Federation of Technological Industries ir kt. (C-384/04)

Terminai: Šeštoji PVM direktyva – 21 straipsnio 3 dalis ir 22 straipsnio 8 dalis – Nacionalinės kovos su sukčiavimu priemonės – Solidari atsakomybė sumokėti PVM – Garantijos, užtikrinančios kito ūkio subjekto mokėtino PVM sumokėjimą, suteikimas.

Dėl Šeštosios direktyvos, iš dalies pakeistos 2000 m. spalio 17 d. Tarybos direktyva 2000/65/EB (OL L 269, p. 44) ir 2001 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 2001/115/EB (OL 2002, p. 15, p. 24) 21 straipsnio 3 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies išaiškinimo.

• 2006 m. vasario 21 d. prejudicinis sprendimas University of Huddersfield Higher Education Corporation prieš Commissioners of Customs & Excise (C-223/03)

Terminai: Šeštoji PVM direktyva – 2 straipsnio 1 punktas, 4 straipsnio 1 ir 2 dalys, 5 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis – Ekonominė veikla – Prekių tiekimas – Paslaugų teikimas – Sandoriai, kurių vienintelis tikslas įgyti mokestinį pranašumą.

Dėl Šeštosios direktyvos, iš dalies pakeistos 1995 m. balandžio 10 d. Tarybos direktyva (OL L 102, p. 18), 2 straipsnio 1 punkto, 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

_________________