TAR.6D4AB97A9EA4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m

Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. gegužės–rugpjūčio mėn. priimtų sprendimų apžvalga

2.1. 2007 m. birželio 7 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Nyderlandų Karalystę (C-50/06)

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (toliau – ir ETT, Teisingumo Teismas) 2007 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Nyderlandų Karalystę (C-50/06). Teisingumo Teismas šį sprendimą priėmė išnagrinėjęs Europos Bendrijų Komisijos pateiktą ieškinį pagal Europos Bendrijos sutarties 226 straipsnį dėl Nyderlandų Karalystės įsipareigojimų nevykdymo.

Sprendimo aktualumas ir svarba

Europos Bendrijų sutarties 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybėms narėms yra leidžiama nuo laisvo asmenų judėjimo nukrypti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais. Paminėtų leidžiančių nukrypti nuostatų nuo laisvo asmenų judėjimo turinį detalizuoja 1964 m. vasario 25 d. Europos Tarybos direktyva dėl užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo (toliau – ir Direktyva 64/221/EEB). Direktyvos 64/221/EEB 1 straipsnyje nustatyta, jog ši direktyva taikoma kiekvienam valstybės narės piliečiui, gyvenančiam Bendrijos kitoje valstybėje narėje ar keliaujančiam į ją tam, kad imtųsi savarankiškai dirbančių ar pagal darbo sutartį dirbančių asmenų veiklos arba būtų paslaugų gavėjas, taip pat minėtų asmenų sutuoktiniams ir šeimos nariams.

Iki 2007 m. birželio 7 d. ETT sprendimo Europos Bendrijų Komisija prieš Nyderlandų Karalystę (byla C-50/06) Europos Bendrijų Teisingumo Teismas savo praktikoje ne kartą aiškino Direktyvos 64/221/EEB nuostatas, susijusias su priemonėmis, taikomomis asmenų atvykimui į tam tikros valstybės narės teritoriją, leidimų apsigyventi išdavimui ar jų pratęsimui, arba išsiuntimui iš valstybės narės teritorijos, kurių valstybės narės imasi viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais (taip pat žr. 1977 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Bouchereau, 30/77; 1999 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Calfa, C-348/96; 2006 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-441/02).

Pažymėtina, kad ETT praktikoje nuosekliai buvo aiškinama Direktyvos 64/221/EEB 3 straipsnio 1 dalis, nurodant, jog priemonės, kurių buvo imtasi viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo sumetimais, grindžiamos išimtinai tam tikro asmens asmeniniu elgesiu, ir pagal šio straipsnio 2 dalį teistumai patys savaime nėra pagrindas imtis tokių priemonių. Į teistumą galima atsižvelgti tik tuo atveju, kai aplinkybės, dėl kurių buvo nuteista, įrodo asmens asmeninį elgesį, keliantį realią grėsmę viešajai tvarkai.

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje suformuota pozicija, jog viešosios tvarkos išlyga yra siaurai aiškintina pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo, kurio apimties valstybės narės negali nustatyti vienašališkai, išimtis (taip pat žr. 1975 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Rutili, 36/75; 2004 m. balandžio 29 d. sprendimas sujungtose bylose Orfanopoulus ir Oliveri, C-482/01 ir C-493/01).

Iš Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog reikalingos keturios sąlygos, norint apriboti laisvą asmenų judėjimą viešosios tvarkos sumetimais: 1) įstatymo pažeidimu sukeltas socialinis sutrikdymas; 2) egzistuoja reali ir pakankamai rimta grėsmė; 3) grėsmė susijusi su vienu iš svarbiausių visuomenės interesų; 4) valstybės taikomos priemonės turi būti proporcingos.

2007 m. birželio 7 d. priimtame sprendime byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Nyderlandų Karalystę (C-50/06) patvirtino anksčiau priimtuose sprendimuose suformuotą praktiką, jog išsiuntimas iš šalies, kuris automatiškai taikomas dėl teistumo, neatsižvelgiant į asmeninį veiką padariusio asmens elgesį ir jo keliamą pavojų viešajai tvarkai, yra nesuderinamas su Bendrijos teisės principais ir, visų pirma, Europos Bendrijų sutarties 39 straipsnio 3 dalimi ir Direktyvos 64/221/EEB 3 straipsniu.

Neoficiali sprendimo apžvalga

Keli Europos Sąjungos piliečiai, Nyderlandų Karalystėje nuteisti įkalinimo bausme, kreipėsi į Europos Bendrijų Komisiją, pateikdami skundus dėl Nyderlandų valdžios institucijų jiems taikytų priemonių, kuriomis jie buvo pripažinti nepageidaujami viešosios tvarkos sumetimais. Išnagrinėjusi šiuos skundus, Europos Bendrijų Komisija padarė išvadą, kad, kalbant apie Europos Sąjungos piliečius, bendrieji Nyderlandų Karalystės teisės aktai dėl užsieniečių teisinės padėties, taip pat taikytini ir kitų valstybių narių piliečiams, neatitiko Direktyvos 64/221/EEB, nes jais buvo leidžiama nustatyti sisteminį ir automatišką ryšį tarp nuteisimo baudžiamąja tvarka ir išsiuntimo iš teritorijos.

Nyderlandų Karalystės vyriausybė nesutiko su Europos Komisijos kaltinimu. Europos Bendrijų Komisija kreipėsi į Teisingumo Teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti, kad taikydama Europos Sąjungos piliečiams ne 1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvą 64/221/EEB dėl užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo, o bendrus teisės aktus dėl užsieniečių teisinės padėties, kuriais remiantis galima nustatyti sisteminį ir automatišką ryšį tarp nuteisimo baudžiamąja tvarka ir išsiuntimo, Nyderlandų Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

Visų pirma Teisingumo Teismas priminė, kad Sąjungos pilietybe siekiama suteikti valstybių narių piliečiams esminį statusą. Pagal EB sutarties 18 straipsnio 1 dalį, kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Valstybės narės pilietis, kuris priimančioje valstybėje narėje neturi teisės apsigyventi pagal kitas Sutarties ar jai įgyvendinti priimtas nuostatas, gali tiesiogiai pagal šį straipsnį naudotis teise apsigyventi.

Tačiau Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį, jog ši teisė nėra besąlygiška. EB sutarties 18 straipsnio 1 dalis numato, kad ji pripažįstama tik atsižvelgiant į Sutartimi ir ją įgyvendinančiomis nuostatomis numatytus apribojimus bei sąlygas.

Be kitų Bendrijos teisėje numatytų arba leistinų apribojimų ir sąlygų, Direktyva 64/221/EEB leidžia valstybėms narėms išsiųsti kitų valstybių narių piliečius iš jų teritorijos viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo sumetimais, užtikrinant šia direktyva numatytas materialines ir procesines garantijas bei bendruosius Bendrijos teisės principus.

Teisingumo Teismas nurodė, jog, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, Direktyvoje 64/221/EEB numatytos garantijos, kalbant apie jų taikymą asmenims, turi būti aiškinamos plačiai. Valstybės narės turi priimti visas nuostatas, kad kiekvienam kitos valstybės narės piliečiui, dėl kurio priimtas sprendimas išsiųsti, užtikrintų apsaugą, kuri jam numatyta pagal šios direktyvos nuostatas. Šių materialiųjų ir procesinių garantijų netaikyti priimančios valstybės narės teritorijoje neteisėtai gyvenantiems Sąjungos piliečiams reikštų panaikinti didelę dalį jų veiksmingumo.

Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį, jog trečiosios valstybės pilietis, kuris yra Bendrijos piliečio šeimos narys, tačiau neatitinka sąlygų teisėtai apsigyventi, turi turėti galimybę pasinaudoti Direktyvoje 64/221/EEB numatytomis procesinėmis garantijomis.

Pagal Direktyvos 64/221/EEB 3 straipsnio 1 dalį, priemonės, kurių buvo imtasi viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo sumetimais, turi būti išimtinai grindžiamos tam tikro asmens elgesiu. Pagal šio straipsnio 2 dalį, teistumai patys savaime nėra pagrindas imtis tokių priemonių. Į teistumą galima atsižvelgti tik tuo atveju, kai aplinkybės, dėl kurių buvo nuteista, įrodo tokį asmens elgesį, kuris kelia realią grėsmę viešajai tvarkai.

Teisingumo Teismas priminė, kad viešosios tvarkos išlyga yra siaurai aiškintina pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo, kurio apimties valstybės narės negali nustatyti vienašališkai, išimtis.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinių valdžios institucijų rėmimasis viešosios tvarkos sąvoka bet kuriuo atveju reiškia, kad, be įstatymo pažeidimu sukelto visuomenės sutrikdymo, kyla reali ir pakankamai didelė grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui.

Teisingumo Teismo nuomone, Bendrijos teisė taip pat draudžia nacionalines nuostatas, pagal kurias preziumuojama, kad kitų valstybių narių piliečiai, kurie už tam tikrus nusikaltimus buvo nubausti konkrečiomis bausmėmis, turi būti išsiųsti.

Remdamasis nurodytais motyvais, Teisingumo Teismas konstatavo:

Europos Sąjungos piliečiams taikydama ne 1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvą 64/221/EEB dėl užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo, o bendrus teisės aktus dėl užsieniečių teisinės padėties, kuriais remiantis galima nustatyti sisteminį ir automatišką ryšį tarp nuteisimo baudžiamąja tvarka ir išsiuntimo, Nyderlandų Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

_________________