TAR.684C8161E9FC · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

3.2.1. Dėl Muitinės departamento direktoriaus įsakymų, kuriais tvirtinamos importuojamų prekių palyginamosios kainos, nenorminio pobūdžio

Muitinės departamento direktoriaus įsakymais, kuriais tvirtinamos importuojamų prekių palyginamosios kainos, nėra nustatomos teisės normos. Tai muitinės vidaus aktai, naudojami kaip pagalbinė priemonė muitinės pareigūnams nustatant, ar tarp deklaruojamos prekių muitinės vertės ir atitinkamo laikotarpio vidutinės kitų importuotojų nurodomos tokių prekių vertės nėra žymaus skirtumo, ir ar nėra pagrindo priimti sprendimą dėl papildomo prekių muitinės vertės tikrinimo. Prekes įvežantiems asmenims muitinės departamento nustatytos palyginamosios kainos nėra privalomos, jie gali deklaruoti ir kitokią prekių vertę nei nustatyta palyginamoji, tačiau muitinei pareikalavus privalo deklaruotąją vertę pagrįsti.

Administracinė byla Nr.A2-712/2007 Procesinio sprendimo kategorija 10.4

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. liepos 19 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Kristinai Bielinienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Ramunei Marčiulynaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvoji didmena“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvoji didmena“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2006 m. sausio 10 d. sprendimu Nr.1A-18.5-8 patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2005 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 2TR-19-1407, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 1 126 Lt muitą ir 1 553 Lt pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM). Pareiškėjas dėl šio Muitinės departamento prie Finansų ministerijos sprendimo padavė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Vyriausybės. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. S-69-(7-35/2006) patvirtino Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2006 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 1A-18.5-8.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. S-69-(7-35/2006) ir perduoti pareiškėjo skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Vyriausybės nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo žyminį mokestį. Pareiškėjas nurodė, kad nustatant jo importuotų prekių muitinę vertę nepagrįstai buvo netaikytas sandorio vertės metodas. Pareiškėjas nurodė, kad pirkimo sutartis, pagal kurią jis įvežė prekes, sudaryta anksčiau nei buvo priimti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos įsakymai dėl palyginamųjų kainų, kuriais buvo vadovautasi vertinant prekių kainą, todėl šiais įsakymais negalima remtis.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas jam nepateikė pirkimo-pardavimo sutarties ir jos vertimo į lietuvių kalbą. Esant tokioms aplinkybėms, šios sutarties negalėjo vertinti nei atsakovas, nei vėliau atsakovo sprendimo teisėtumą tyrusi Mokestinių ginčų komisija. Atsakovas nurodė, kad jo nustatytos palyginamosios prekių kainos yra skirtos muitinės pareigūnams, o ne importuotojams. Tretysis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas iš Didžiosios Britanijos į Lietuvos Respubliką įvežė pakistanietiškos kilmės prekes ir pagal 2001 m. lapkričio 1 d. sąskaitą Nr. 001 įformino bendrojo dokumento (toliau – ir BD) importo rinkinį 1VR52700599 muitinio sandėliavimo procedūrai.

Dėl dalies prekių 2002 m. spalio 18 d. buvo įforminta išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūra pagal BD importo rinkinį Nr. 2VR52408434. Šio BD importo rinkinio Nr. 2VR52408434 įforminimo metu buvo pastebėta, kad deklaruotų prekių kaina yra mažesnė už Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 613 „Dėl palyginamųjų importuojamų kainų patvirtinimo“ patvirtintas importuojamų prekių kainas, todėl buvo nuspręsta atlikti papildomą muitinės vertės patikrinimą.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti muitinei prekių įsigijimo sutartį bei apmokėjimo už prekes dokumentus ir pateikti duomenis iš bankų apie piniginių sumų pervedimus prekių pardavėjui, atsiskaitant už BD importo rinkiniu Nr. 2VR52408434 deklaruotas prekes, o jeigu tokių mokėjimų nebuvo, pateikti tai patvirtinančius banko raštus, tačiau pareiškėjas minėtų įpareigojimų neįvykdė, jokių paaiškinimų nepateikė. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nagrinėjamu atveju prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ir aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei pareiškėjas neatskleidė, o muitinei jų nustatyti neįmanoma, todėl yra pagrindas BD importo rinkinyje 2VR52408434 deklaruotų prekių muitiniam įvertinimui netaikyti sandorio vertės metodo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad mokestinis ginčas šioje byloje vyksta dėl sandorio vertės metodo taikymo pareiškėjo importuotoms prekėms. Byloje nustatyta, kad šios prekės pagal 2001 m. lapkričio 1 d. sąskaitą Nr. 001 į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją buvo įvežtos 2001 m. rugsėjo 14 d., išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūra buvo įforminta 2002 m. spalio 18 d. pagal BD Nr. 2VR52408434. Teritorinėje muitinėje muitinio forminimo metu buvo nustatyta, kad deklaruotų prekių kaina yra žymiai mažesnė už Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 613 „Dėl palyginamųjų importuojamų kainų patvirtinimo“ patvirtintas importuojamų prekių kainas. Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos 2005 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 1A-18.5-583 įpareigojo pareiškėją pateikti prekių įsigijimo sutartį (jei ji buvo sudaryta), apmokėjimo už prekes dokumentus (jei už prekes buvo atsiskaityta), kitus duomenis. Teismas nurodė, kad pagal Muitinės kodekso

30 straipsnio, Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintų Prekių muitinio įvertinimo tvarkos nuostatų, reglamentavusių sandorio vertės metodo taikymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A11-516/2003, Nr. A7-337/2004), tais atvejais, kai muitinė nustato, jog deklaruotos importuojamų prekių sandorių vertė labai skiriasi nuo palyginamųjų muitiniam įvertinimui naudojamų importo kainų (panašių ar tapačių prekių), pareiga pagrįsti, kodėl atsirado skirtumas, tenka importuotojui. Pastarajam deklaruotos prekių sandorio vertės teisingumo nepagrindus, o muitinės pareigūnams surinktų duomenų pagrindu negalint nustatyti prekių pardavimui arba jų kainai turėjusių įtakos sąlygų ar aplinkybių, muitinės įstaiga įgyja teisę muitine verte nelaikyti deklaruotos prekių sandorių vertės. Teismas nurodė, kad pareiškėjas šiuo atveju nepateikė muitinės reikalautų įrodymų, todėl darytina išvada, jog jis savo pareigos pagrįsti muitinę vertę neįvykdė.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimą bei Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. S-69-(7-35/2006). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo žyminį mokestį. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad teismas padarė neteisingą išvadą, jog pareiškėjas nėra pateikęs prekių pirkimo-pardavimo sutarties. Pareiškėjas byloje yra pateikęs ginčo prekių 2001 m. spalio 12 d. pardavimo patvirtinimą, kuris atitinka pirkimo-pardavimo sutarties požymius.

Jis norėjo dar kartą pateikti minėtą pirkimo-pardavimo sutartį su vertimu į lietuvių kalbą Mokestinių ginčų komisijos posėdyje, tačiau dėl pavėluoto pranešimo apie šį posėdį neturėjo galimybės tą padaryti. Pareiškėjas nurodo, kad jis ginčo prekių pirkimo-pardavimo sutartį sudarė anksčiau nei Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos priėmė įsakymus dėl palyginamųjų kainų, kuriais nagrinėjamu atveju buvo vadovautasi. Kadangi šie įsakymai buvo priimti vėliau, todėl jais nagrinėjamu atveju negali būti vadovaujamasi.

Be to, šiais įsakymais negali būti vadovaujamasi ir dėl to, kad jie nebuvo oficialiai paskelbti. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad muitinė negavo iš pareiškėjo neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog jo deklaruota prekių muitinė vertė yra suma, sumokėta ar priklausanti sumokėti už importuotas iš Didžiosios Britanijos prekes. Pareiškėjas nepateikė nei pirkimo sutarties, kurioje būtų aptartos mokėjimo už prekes sąlygos, nei dokumentų, patvirtinančių, kad buvo atsiskaityta su prekių pardavėju.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad prekių muitinė vertė – svarbiausias muitų tarifų sistemos elementas, nuo kurio tiesiogiai priklauso tikroji muitų, mokesčių ir rinkliavų suma, todėl šiai vertei pagrįsti keliami ypatingi reikalavimai. Tam, kad importuojamų prekių muitine verte galima būtų laikyti sandorio vertę, turi būti įvertintos visos sąlygos ir aplinkybės: prekių kilmė; pardavimas eksportui į importuojančią šalį; kaina, priklausanti sumokėti arba sumokėta už prekes; apmokėjimas už prekes; importuojamų prekių transportavimo bei draudimo išlaidos.

Nagrinėjamu atveju muitinė atliko dokumentų patikrinimą ir išanalizavusi pareiškėjo pateiktus dokumentus nustatė, kad muitine verte negalima laikyti deklaruotos prekių sandorio vertės. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė pirkimo-pardavimo sutarties, kuria būtų galima pagrįsti jo importuotų prekių vertę. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas neturėjo teisės pateikti pirkimo-pardavimo sutarties Mokestinių ginčų komisijai. Jis tokios sutarties nebuvo pateikęs atsakovui ir nepaaiškino, kodėl negalėjo to padaryti, todėl vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 6 dalimi, tokia sutartis negalėjo būti teikiama ir Mokestinių ginčų komisijai.

Atsakovas nurodo, kad jo 2001 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 681 bei 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 613 nustatytos palyginamosios prekių kainos yra skirtos muitinės pareigūnų tarnybiniam naudojimui, o ne importuotojams, todėl šie įsakymai neturėjo būti oficialiaiskelbiami.Atsakovasnurodo,kadpareiškėjasprekes įsigijo 2001 m. lapkričio 1 d. pagal sąskaitą Nr. 011, todėl pareiškėjo teiginiai dėl teisės aktų, nustačiusių palyginamąsias kainas, taikymo atgal laiko požiūriu yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, pakartodama argumentus, išdėstytus apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas. Sprendžiant, ar pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 1 126 Lt muito ir 1 553 Lt pridėtinės vertės mokesčio, būtina išsiaiškinti, ar pagrįstai nustatant prekių muitinę vertę buvo netaikytas sandorio vertės metodas. Ginčo santykių atsiradimo metu galiojusio Muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalis nustatė, kad kiti prekių muitinio įvertinimo metodai taikomi tik tais atvejais, kai prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti, taikant sandorio vertės metodą. To paties kodekso 30 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, kad sandorio vertė nelaikoma prekių muitine verte, jeigu prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti. Remdamasis būtent šia teisės norma, atsakovas netaikė sandorio vertės metodo pareiškėjo įvežtoms prekėms, kurioms 2002 m. spalio 18 d. buvo įformintas bendrojo dokumento importo rinkinys Nr. 2VR52408434. Buvo pripažinta, kad pareiškėjo nurodytos kainos žymiai skiriasi nuo palyginamųjų kainų, nustatytų Muitinės departamento 2001 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 681. Teisingas pareiškėjo argumentas, kad šis įsakymas nebuvo skelbtas „Valstybės žiniose“, o teismo sprendime nurodytu publikacijos numeriu buvo skelbtas visiškai kitas teisės aktas, tačiau pažymėtina, kad įsakymais dėl prekių palyginamųjų kainų nėra nustatomos teisės normos, tai muitinės vidaus aktai, naudojami kaip pagalbinė priemonė muitinės pareigūnams nustatant, ar tarp deklaruojamos prekių muitinės vertės ir atitinkamo laikotarpio vidutinės kitų importuotojų nurodomos tokių prekių vertės nėra žymaus skirtumo ir tuo pačiu – ar nėra pagrindo priimti sprendimą dėl papildomo prekių muitinės vertės tikrinimo, kaip kad numato Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 748,

2.2 punktas. Prekes įvežantys asmenys nėra kaip nors saistomi šiais įsakymais, muitinės departamento nustatytos palyginamosios kainos jiems nėra privalomos, kitaip tariant, jie gali deklaruoti ir gerokai didesnę ar mažesnę prekių vertę nei nustatyta palyginamoji, tačiau muitinei pareikalavus privalo ją pagrįsti. Prekių muitinio įvertinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 748 52 punktas nustato, kad „deklaruojamų prekių muitinei vertei pagrįsti kartu su prekių muitinės vertės deklaracija turi būti pateikiami šie dokumentai: 52.1. prekių importuotojo registracijos pažymėjimas (originalas arba nustatytąja tvarka patvirtinta kopija) arba pasas, jeigu prekes importuoja fizinis asmuo, neturintis Lietuvos Respublikos ūkio subjekto statuso; 52.2. importuojamų prekių įsigijimo sutartis (kontraktas) ir jos priedai (jeigu jie sudaryti); 52.3. sąskaita faktūra (invoice) ir banko mokėjimo pavedimai (jeigu sąskaita apmokėta), taip pat kiti mokėjimo ir (arba) apskaitos dokumentai, sutartys (kontraktai), pagrindžiantys prekių muitinę vertę arba jos elementus, įskaitant nuolaidas, jeigu jos taikomos.

Muitiniam tikrinimui turi būti pateikti sąskaitos faktūros originalas ir kopija. Šis dokumentas turi būti pažymėtas valstybės, iš kurios prekės eksportuotos, muitinės žyma, jeigu toje valstybėje eksportuojant prekes sąskaitos faktūros žymimos muitinės žymomis (pagal Muitinės departamento prie Finansų ministerijos patvirtintą sąrašą). Sąskaitos faktūros kopija, patvirtinta deklaranto ir pažymėta muitinės antspaudais bei kitomis žymomis, paliekama muitinėje, o originalas, pažymėtas muitinės antspaudais ir kitomis žymomis, grąžinamas deklarantui; 52.4. atitinkami transporto ir draudimo dokumentai priklausomai nuo prekių pristatymo sąlygų; 52.5. eksporto muitinės deklaracija arba jos kopija, patvirtinta valstybės, iš kurios prekės eksportuotos, muitinės (jeigu deklarantas gali ją pateikti); 52.6. apskaitos ir kiti dokumentai, kuriuose pateikta informacija, reikalinga prekių muitinei vertei arba jos elementams pagrįsti.“ Pažymėtina, kad mokesčių administratorius ne kartą buvo nurodęs pareiškėjui, kokie dokumentai turėtų būti pateikti, tačiau pareiškėjas pateikė tik dalį jų.

Mokesčių administratoriui nebuvo pateikta eksporto muitinės deklaracija arba jos kopija, patvirtinta valstybės, iš kurios prekės eksportuotos, muitinės. Taip pat nebuvo pateikti atsiskaitymą su prekių pardavėju patvirtinantys dokumentai. Pareiškėjas 2002 m. spalio 10 d. raštu Vilniaus teritorinei muitinei (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 6.11-05-(7-542), b. l.

75) buvo nurodęs, kad juos pateiks 2002 m. pabaigoje, kai bus parduotos prekės, tačiau savo pasižadėjimo neįvykdė ir nenurodė, kodėl šių dokumentų neteikia. Šių dokumentų trūkumas pareiškėjui buvo nurodytas tiek iki mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimo, tiek Vilniaus teritorinės muitinės 2005 m. rugsėjo 12 sprendime Nr. 2TR-19-1407, Muitinės departamento 2006 m. sausio 10 d. sprendime Nr. 1A-18.5-8, Mokestinių ginčų komisijos 2006 m. kovo 9 d. sprendime Nr. S-69-(7-35/2006) bei skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime.

Pareiškėjo atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu aiškino, jog atsiskaitymo su pardavėju dokumentus ji bandė pateikti bylą nagrinėjusiam teismui, tačiau buvo atsisakyta juos priimti. Teismo posėdžio protokoluose (2006 m. birželio 21 d., rugsėjo 18 d., spalio 16 d., lapkričio 25 d.) toks pareiškėjo atstovės prašymas neužfiksuotas,pastabųdėlteismoposėdžiųprotokolųji, sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymo 83 straipsnio 5 dalimi, nereiškė. Iš 2006 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad atsakovo atstovas savo pasisakymo metu dar kartą akcentavo, jog nepateikti apmokėjimą patvirtinantys dokumentai.

Šių dokumentų pareiškėjas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. 2001 m. spalio 12 d. pardavimo patvirtinime (kurio vertimas į lietuvių kalbą pateiktas tik bylą nagrinėjant teisme ir kurį pareiškėjas pateikia kaip pirkimo-pardavimo sutartį) neaptartos pareiškėjo nurodomos atsiskaitymo sąlygos. Nepateiktas ir joks kitas dokumentas, patvirtinantis tokį susitarimą. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo mokesčių administratoriui ir teismui pateikti dokumentai nepagrindžia skirtumo tarp palyginamųjų kainų ir jo deklaruotos prekių vertės atsiradimo.

Pareiškėjui deklaruotos prekių sandorio vertės teisingumo nepagrindus, muitinė įgijo teisę sandorio vertės metodo netaikyti. Pareiškėjas neginčija prekių muitinės vertės apskaičiavimo teisingumo, taikant Muitinės kodekso 32 straipsnį, todėl kolegija dėl šios atsakovo sprendimo dalies nepasisako. Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija pripažįsta, kad tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

_________________