TAR.5DFD2965783A · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m

Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. gegužės–rugpjūčio mėn. priimtų sprendimų apžvalga

2.2. 2007 m. birželio 7 d. prejudicinis sprendimas sujungtose bylose Van der Weerd ir kt. prieš Minister van Landbouw, Natuur en Voedselkwaliteit (C-222/05 iki C-225/05)

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą, pateikti Europos Bendrijų Teisingumo Teismui, yra susiję, pirma, su Bendrijos teisės išaiškinimu dėl nacionalinio teismo galių ex officio vertinti nacionalinio administracinės teisės akto atitiktį 1985 m. lapkričio 18 d. Tarybos direktyvai 85/511/EEB dėl Bendrijos snukio ir nagų ligos kontrolės priemonių įdiegimo (OL L 315, p. 22), iš dalies pakeistai 1990 m. birželio 26 d. Tarybos direktyva 90/423/EEB (OL L 224, p. 13, toliau – Direktyva 85/511), ir, antra, su šios direktyvos išaiškinimu.

Prejudicinio sprendimo aktualumas ir svarba

Šioje Teisingumo Teismo nagrinėtoje byloje priimtas prejudicinis sprendimas pratęsia Teisingumo Teismo praktiką dėl nacionalinių teismų procesinių teisių ir pareigų taikant EB teisę. Tokie procesinio pobūdžio klausimai yra aktualūs ir Lietuvos administraciniams teismams, administracinio teisinio pobūdžio ginčų nagrinėjimo metu susiduriantiems su ES teisės taikymo problematika. Nors EB teisė paprastai tiesiogiai nereglamentuoja proceso nacionaliniuose teismuose, tačiau prejudicinių sprendimų procedūros pagalba Teisingumo Teismas gali pasisakyti principiniais klausimais, turinčiais didelės įtakos nacionalinei proceso teisei. Pavyzdžiui, Kapferer (2006 m. kovo 16 d., Nr. C-234/04. Prejudicinio sprendimo santrauka pateikta Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 9, p. 453–454) byloje Teisingumo Teismas sprendė, ar tuo atveju, kai nacionalinis teismas priima sprendimą, prieštaraujantį Bendrijos teisei, nacionaliniam teismui nekyla pareiga atnaujinti procesą dėl šio sprendimo.

Teisingumo Teismas pristatomame prejudiciniame sprendime byloje Van der Weerd atsakė į klausimą, ar nacionalinis teismas bylos nagrinėjimo metu privalo ex officio iškelti klausimą dėl laboratorinį tyrimą snukio ir nagų ligai nustatyti atlikusios institucijos atitikimo Direktyvos 85/511 reikalavimams, nors šiaip toks pagrindo, kuriuo nesirėmė šalys, iškėlimas teismo iniciatyva būtų nesuderinamas su nacionalinėmis proceso teisės normomis. Panašaus pobūdžio klausimus, kaip ir pristatomoje Van der Weerd byloje, Teisingumo Teismas analizavo byloje Van Schijndel ir van Veen (1995 m. gruodžio 14 d. Nr. C-430/93 ir C-431/93, Rink. 1995 p. I-4705). Joje Teisingumo Teismui buvo pateiktas klausimas, ar nacionalinės teisės principas, pagal kurį nacionalinio teismo pareiga ex officio remtis teisiniais pagrindais apsiriboja pareiga nenukrypti nuo ginčo objekto ir pagrįsti savo sprendimą jam pateiktais faktais, nepažeidžia veiksmingumo principo. Teisingumo Teismas nurodė, kad toks nacionalinio teismo įgaliojimų apribojimas pateisinamas principu, jog iniciatyva procese priklauso šalims, o teismas ex officio turi veikti tik išimtiniais atvejais gindamas viešąjį interesą. Šis principas apsaugo teises į gynybą ir užtikrina sklandų procesą, visų pirma, apsaugodamas nuo didesnių laiko sąnaudų, kurios yra neišvengiamos vertinant naujus pagrindus (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Van Schijndel ir van Veen 21 p., taip pat C-240/98 iki C-244/98, Rink. 2000, I-4941, C-473/00, Rink. 2002, I-10875).

Byloje Van der Weerd pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui iš esmės buvo pateiktas klausimas, ar tinkamas Direktyvos 85/511 nuostatų taikymas yra toks viešasis interesas, kurį gindamas nacionalinis teismas privalėtų peržengti ginčo ribas ir veikti ex officio. Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokios pareigos nacionalinis teismas neturi, su sąlyga, kad bylos šalys pačios galėjo remtis argumentais dėl EB teisės nuostatų pažeidimo. Taigi, sprendžiant klausimą dėl teismo pareigos ex officio iškelti klausimą dėl Bendrijos teisės pažeidimo, svarbu ne EB teisės normos, kuria galima buvo remtis byloje, svarba Bendrijos teisės sistemai, o tai, ar bylos šalys iš tiesų turėjo realią galimybę pačios remtis Bendrijos teisės pažeidimu bylos nagrinėjimo metu.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, nei veiksmingumo, nei ekvivalentiškumo principai neįpareigoja nacionalinių teismų ex officio kelti klausimą dėl EB teisės nuostatų pažeidimo, išskyrus atvejus, kai teismų įsikišimas savo iniciatyva yra būtinas siekiant užtikrinti EB teisėje įtvirtintos teisės teisminę gynybą. Tačiau veiksmingumo principas nereiškia, kad nacionaliniai teismai turi bendrą pareigą bet kokiomis aplinkybėmis užtikrinti taikomas Bendrijos teisės nuostatas. Jei šalys turėjo galimybę pačios nurodyti EB teisės pažeidimą, tačiau to nepadarė, tai teismui neatsiranda pareiga veikti ex officio.

Pristatomame prejudiciniame sprendime byloje Van der Weerd Teisingumo Teismas patikslino ir papildė savo praktiką dėl nacionalinio teismo pareigos ex officio kelti klausimą dėl ES teisės nuostatų pažeidimo tais atvejais, kai bylos šalys skundo pagrindu neįvardija ES teisės pažeidimo. Šia byla galutinai suformuota Teisingumo Teismo praktika nacionalinio teismo pareigos veikti ex officio klausimu.

Neoficiali prejudicinio sprendimo apžvalga

Direktyvos 85/511 11 straipsnio 1 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog laboratorinis tyrimas snukio ir nagų ligai nustatyti, darbas su virusu dėl tyrimo ar diagnostikos ir (arba) vakcinos gamyba būtų atliekami patvirtintose įstaigose ir laboratorijose, išvardytose šios direktyvos prieduose. Direktyvos 85/511 É priede „Nacionalinės laboratorijos, tiriančios snukio ir nagų ligą“ Nyderlandams skirtoje eilutėje yra nurodytas „Centraal Diergeneeskundig Instituut, Lelystad“.

Nyderlandų Bendrojo įstatymo dėl administracinės teisenos (Algemene Wet Bestuursrecht) 8:69 straipsnyje numatyta: „1. Teismas, į kurį kreiptasi, ginčą iš esmės sprendžia remdamasis ieškiniu, pateiktais dokumentais, išankstiniu bylos tyrimu ir bylos nagrinėjimu teismo posėdyje. Teismas ex officio papildo teisinius pagrindus. Teismas ex officio gali papildyti faktines aplinkybes.“

2001 m. vasario mėnesį Nyderlanduose buvo paskelbta snukio ir nagų ligos epidemija. Tuo metu ieškovai pagrindinėje byloje turėjo skeltakanopių gyvulių auginimo ūkius. Jų ūkiai buvo nutolę mažiau nei 2 kilometrus nuo tų ūkių, kuriuos Rijksdienst voor de keuring van Vee en Vlees (Valstybinė galvijų ir mėsos kontrolės tarnyba, toliau – ir RVV) direktorius pripažino užkrėstais snukio ir nagų liga.

Konstatavus užkrėtimą snukio ir nagų liga, RVV direktorius ieškovų pagrindinėje byloje atžvilgiu priėmė sprendimą, pagal kurį visi jų ūkiuose esantys skeltakanopiai gyvūnai laikytini užsikrėtę snukio ir nagų liga, nes netoliese buvo nustatytas snukio ir nagų ligos atvejis, tad negalima atmesti galimybės, kad šiuose ūkiuose esantys gyvuliai galėjo būti užkrėsti šia liga.

Šiais sprendimais RVV direktorius ieškovus pagrindinėje byloje informavo apie kovos su snukio ir nagų ligos virusu priemonėmis, tarp kurių buvo nurodyta jų ūkiuose esančių skeltakanopių gyvūnų vakcinacija ir vėlesnis paskerdimas. Todėl šie gyvūnai buvo vakcinuoti ir paskersti. Ieškovai pagrindinėje byloje šiuos sprendimus apskundė RVV direktoriui, o jam šiuos skundus atmetus, kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą College van Beroep voor het bedrijfsleven.

Ginčydami įtariamo užsikrėtimo snukio ir nagų liga konstatavimą ir atitinkamai RVV direktoriaus sprendimus, ieškovai pagrindinėje byloje savo skunde, greta kitų pagrindų, rėmėsi tuo, kad ši valdžios institucija nesilaikė gyvūno, įtariamo užsikrėtus, apibrėžimo, klinikinių snukio ir nagų ligos simptomų ir kraujo bandinių ėmimo tvarkos.

Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas visus šiuos argumentus atmetė. Tačiau nurodė, kad jo nagrinėjamose susijusiose bylose, dėl kurių buvo priimtas 2006 m. birželio 15 d. prejudicinis sprendimas Dokter ir kt. (C-28/05, Rink. p. I-5431), panašūs valdžios institucijų sprendimai buvo ginčijami remiantis kitais argumentais, kurių nenurodė ieškovai pagrindinėje byloje. Skundų argumentų esmė buvo tai, kad RVV direktorius negalėjo imtis kovos su snukio ir nagų liga priemonių, vadovaudamasis įstaigos ID-Lelystad atliktais tyrimais, nes šiai laboratorijai pagal Direktyvą 85/511 nebuvo suteikta teisė juos atlikti. Be to, direktorius negalėjo kovos su snukio ir nagų liga priemonių pagrįsti vien ID-Lelystad atsiųstos faksogramos, kurioje buvo nurodyti tyrimų rezultatai, turiniu. Jis turėjo paprašyti laboratorijos užvestos bylos, ją išnagrinėti ir patikrinti, ar šie tyrimai buvo tinkamai atlikti. College van Beroep voor het bedrijfsleven konstatavo, kad analogiški argumentai taip pat galėtų turėti įtakos jo nagrinėjamų pagrindinių bylų baigčiai. Tačiau kadangi šiais argumentais nebuvo remtasi šiose jo nagrinėjamose bylose, nacionalinės proceso taisyklės draudžia į juos atsižvelgti.

College van Beroep voor het bedrijfsleven nuomone, pagal Bendrojo įstatymo dėl administracinės teisenos 8:69 straipsnį, teismas ginčą sprendžia remdamasis tik bylos šalių apibrėžtomis ginčo ribomis. Nors šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad teismas ex officio papildo teisinius pagrindus, šią nuostatą reiktų suprasti taip, kad teismas teisiškai suformuluoja ieškovo ginčijant administracinį aktą nurodytus teisinius pagrindus. Derėtų skirti pareigą ex officio papildyti šiuos pagrindus ir teismo ex officio atliekamą vertinimą. Pastarąjį reikia atlikti tik tuomet, kai taikomos viešąją tvarką reglamentuojančios taisyklės, pavyzdžiui, susijusios su administracinių institucijų ir pačio teismo įgaliojimais, taip pat ieškinio priimtinumo nuostatos.

Suabejojęs, ar toks aiškinimas suderinamas su ES teise, College van Beroep voor het bedrijfsleven pateikė Teisingumo Teismui prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kuriuo iš esmės klausė, ar Bendrijos teisė numato nacionaliniam teismui pareigą ex officio atlikti administracinio teisės akto teisėtumo kontrolę, remiantis argumentais dėl Direktyvos 85/511 11 ir 13 straipsnių pažeidimo.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų užtikrinti iš Bendrijos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, procesines taisykles su sąlyga, kad, visų pirma, tokios taisyklės nebus mažiau palankios nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (ekvivalentiškumo principas) ir, antra, kad dėl jų naudojimasis Bendrijos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Van Schijndel ir van Veen, C-430/93 ir C-431/93, Rink. 1995 p. I-4705, 17 p. bei 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-129/00, Rink. p. I-14637, 25 p.).

Kalbėdamas apie ekvivalentiškumo principą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš College van Beroep voor het bedrijfsleven sprendimo prašyti prejudicinio sprendimo aišku, jog nacionalinis teismas turi kompetenciją ex officio iškelti teisinius pagrindus, grindžiamus viešąją tvarką reglamentuojančių taisyklių, kurios Nyderlandų teisėje suprantamos kaip taisyklės, susijusios su administracinių institucijų ir pačio teismo įgaliojimais, taip pat ieškinio priimtinumo nuostatos pažeidimu.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad atitinkamos Direktyvos 85/511 nuostatos Bendrijos teisės sistemoje neužima panašios vietos. Jomis nenustatomos nei sąlygos, kurioms esant gali būti taikomos snukio ir nagų ligos kontrolės priemonės, nei valdžios institucijų, kurios būtų kompetentingos, neperžengdamos įgaliojimų, nustatyti asmenų teisių ir pareigų ribas. Todėl šios nuostatos negali būti laikomos ekvivalentiškomis anksčiau minėtoms nacionalinėms viešąją tvarką reglamentuojančioms nuostatoms. Tad ekvivalentiškumo principo taikymas šiose bylose nereiškia, kad prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas privalo ex officio patikrinti atitinkamų administracinių aktų teisėtumą pagal Direktyvoje 85/511 nustatytus kriterijus.

Kalbėdamas apie veiksmingumo principą, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš nuolatinės jo praktikos matyti, jog kiekvieną kartą, kai kyla klausimas, ar nacionalinė procesinė norma neužkerta kelio arba pernelyg neapsunkina Bendrijos teisės taikymo, tai turi būti išsiaiškinta atsižvelgiant į šios normos vietą visame nacionaliniame teisme vykstančiame procese, proceso eigą ir jo ypatumus. Žvelgiant iš šios perspektyvos reikia turėti omenyje valstybės narės teismų sistemą pagrindžiančius principus, pavyzdžiui, teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo ir sklandaus proceso principus (žr. 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Peterbroeck, C-312/93, Rink. p. I-4599, 14 p. ir minėto sprendimo Van Schijndel ir van Veen 19 p.).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas nusprendė, kad veiksmingumo principo nepažeidžia tokia nacionalinės teisės nuostata, kuri draudžia nacionaliniams teismams ex officio iškelti ir nagrinėti argumentus dėl Bendrijos teisės pažeidimo, jei šių argumentų ištyrimas reikštų, kad teismai turėtų atsisakyti jiems priklausančios pasyvumo pareigos, išeitų už šalių apibrėžtų ginčo ribų ir remtųsi kitais faktais nei tie, kuriais rėmėsi ta šalis, kuri būtų suinteresuota šių nuostatų taikymu (žr. sprendimo Van Schijndel ir van Veen 22 p.).

Šioje byloje College van Beroep voor het bedrijfsleven nurodė, kad jame vykstantis procesas šiuo požiūriu nesiskiria nuo proceso byloje Van Schijndel ir van Veen. Visų pirma, teisinių argumentų, kurių nenurodė ieškovai pagrindinėje byloje, nagrinėjimas ex officio išeitų už teismui pateikto spręsti ginčo ribų. Šie du procesai skiriasi tik tuo, kad šioje byloje College van Beroep voor het bedrijfsleven priima ne tik galutinį sprendimą, kaip tai buvo Van Schijndel ir van Veen, bet pirmą ir galutinį sprendimą.

Tačiau Teisingumo Teismas pabrėžė, kad ši vienintelė aplinkybė nereiškia, jog pagrindinės bylos šalys atsidūrė ypatingoje padėtyje, dėl kurios reikėtų pakeisti minėtus principus. Todėl ji nėra pagrindas Teisingumo Teismui priimti kitokį sprendimą nei minėtas Van Schijndel ir van Veen. Iš tiesų ši aplinkybė visai neturi įtakos tam faktui, kad, esant ankstesniame punkte minėtoms aplinkybėms, jei prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas ex officio atsižvelgtų į pagrindinės bylos šalių nenurodytus pagrindus, tai galėtų padaryti žalos gynybos teisėms bei proceso sklandumui ir lemti didesnes laiko sąnaudas, kurios yra neišvengiamos vertinant naujus pagrindus.

Tokios išvados nekeičia Teisingumo Teismo praktikos sprendime Peterbroeck, 1999 m. birželio 1 d. sprendime Eco Swiss (C-126/97, Rink. p. I-3055), 2000 m. birželio 27 d. sprendime Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores (C-240/98 – C-244/98, Rink. p. I-4941), 2002 m. lapkričio 21 d. sprendime Cofidis (C-473/00, Rink. p. I-10875) ir 2006 m. spalio 26 d. sprendime Mostaza Claro (C-168/05, Rink. p. I-10421). Minėta Teisingumo Teismo praktika šioje byloje nėra svarbi. Iš tiesų, viena vertus, anksčiau nagrinėtose bylose buvo susidariusios tik toms byloms būdingos aplinkybės, dėl kurių ieškovai pagrindinėse bylose negalėjo veiksmingai remtis nacionalinių nuostatų neatitikimumu Bendrijos teisei (žr. minėto sprendimo Peterbroeck 16 ir sekančius punktus). Kita vertus, tokia Teisingumo Teismo praktika grindžiama būtinybe užtikrinti vartotojui efektyvią apsaugą pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29) (žr. minėtų sprendimų Océano Grupo Editorial it Salvat Editores

26 p.; Cofidis 33 p. bei Mostaza Claro 29 p.). Be to, ja negalima remtis nagrinėjant veiksmingumo principo pažeidimą, nes joje buvo nagrinėjamas nacionaline teise ir Bendrijos teise grindžiamų pagrindų ekvivalentiškumas (žr. minėto sprendimo Eco Swiss 37 p.).

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad veiksmingumo principas nenustato tokiose bylose nacionaliniams teismams pareigos ex officio iškelti teisės pagrindą, grindžiamą Bendrijos nuostata, neatsižvelgiant į jos svarbą Bendrijos teisės sistemai, kai bylos šalys pačios turi realią galimybę remtis Bendrijos teise grindžiamu pagrindu nacionaliniuose teismuose. Kadangi ieškovai pagrindinėje byloje turėjo realią galimybę nurodyti Direktyva 85/511 grindžiamus pagrindus, veiksmingumo principas nenumato prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo pareigos ex officio svarstyti pagrindą, grindžiamą šios Direktyvos 11 ir 13 straipsniais.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Bendrijos teisė tokiame procese, koks vyksta pagrindinėje byloje, nenumato nacionalinio teismo pareigos ex officio iškelti pagrindą dėl Bendrijos teisę reglamentuojančių nuostatų pažeidimo, nes to nereikalauja nei ekvivalentiškumo, nei veiksmingumo principai.

_________________