TAR.56AB8B38EBD2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

3.1.1. Dėl religinės bendruomenės teisės į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą

Religinės bendruomenės pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą neturi teisės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tokia teisė suteikta tik religinėms bendrijoms.

Administracinė byla Nr. A2-942/2007 Procesinio sprendimo kategorija 11.11

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. spalio 26 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko, sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Edmundui Rusinui, trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui Lionelai Gelmanienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero Provincijos Kauno Šv. Jurgio Konvento apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero Provincijos Kauno Šv. Jurgio Konvento prašymą dėl termino atnaujinimo dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kauno miesto savivaldybei.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė atnaujinti terminą prašymui bei nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą – pastatą, esantį Nemuno g. 30, Kaune. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno Šv. Pranciškaus Mažesniųjų Brolių vienuolynui iki turto nacionalizavimo nuosavybės teise priklausė pastatas Nemuno g. 30 ir kitas nekilnojamasis turtas Kauno mieste. Kauno miesto tarybos 1991 m. lapkričio 25 d. sprendimu Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijai buvo grąžinta Pranciškonų vienuolyno žemė. Tvarkant žemės grąžinimo dokumentus pareiškėjas nuolat domėjosi dėl išlikusio kito nekilnojamojo turto. 2005 metais iš brolių pranciškonų, išvykusių gyventi į JAV, pareiškėjas sužinojo, kad Kauno mieste turi būti išlikęs namas Nemuno gatvėje, tačiau konkrečios vietos negalėjo nurodyti. Iki 2005 metų pabaigos pasikeitė keli pareiškėjo administratoriai, prieš tai buvo tvarkomi pareiškėjo registracijos dokumentai ir pareiškėjas juridinių asmenų registre buvo įregistruotas tik 1998 metais, todėl užsiimti išlikusio turto paieška nebuvo galimybių. Pareiškėjas nurodė, kad įstatymo nustatytą terminą jis praleido dėl svarbių priežasčių, todėl terminas atnaujintinas. Tretysis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo prašymu nesutiko. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje nustatyti prašymų ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo terminai yra naikinamieji ir juos praleidusi religinė bendrija praranda teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvios ir nėra pagrindas atnaujinti terminą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje numatyta, jog religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikia to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienerius metus nuo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 1995 m. kovo 29 d.; nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti per vienerius metus nuo prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje numatyti terminai yra naikinamieji ir juos praleidusi religinė bendrija netenka teisės į šiame įstatyme nurodytos teisės įgyvendinimą.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio

1 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nepagrįstai susiaurinta religinių bendrijų teisė atkurti nuosavybės teises, jei prašymas pateikiamas vėliau nei per metus nuo įstatymo įsigaliojimo. Tokia norma prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems nuosavybės neliečiamumo, lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju privalėjo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtos įstatymo normos konstitucingumo patikrinimo. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju turi būti atsižvelgiama ir į kituose panašius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose numatytas nuostatas. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas numato galimybę atnaujinti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo terminą, o Katalikų bažnyčios nuosavybės teisės į kilnojamąsias kultūros vertybes atkūrimo įstatymas iš viso nenumato jokių terminų. Pareiškėjas nurodo, kad jis prašymo padavimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir jam šis terminas turi būti atnaujintas. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatyme nėra numatyta galimybė atnaujinti šio įstatymo 5 straipsnyje numatytus terminus, todėl šie terminai laikytini naikinamaisiais. Pareiškėjas šiuos terminus praleido ir neteko teisės susigrąžinti nekilnojamąjį turtą. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme nekėlė minėto įstatymo normų konstitucingumo klausimo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, pakartodamas apeliacinio skundo argumentus. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė apeliacinio skundo netenkinti, dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą neprieštaravo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas pateikia religinės bendruomenės ir religinės bendrijos sąvokas. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio

1 dalį, „religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Ji gali būti atitinkamos religinės bendrijos vietinis padalinys“. Religinę bendriją apibrėžia to paties straipsnio 2 dalis: „Religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų – bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę“. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 1 straipsnis nustato, kad šis įstatymas reglamentuoja religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, atkūrimo tvarką ir sąlygas. Kituose įstatymo straipsniuose taip pat minima religinių bendrijų, o ne bendruomenių ar kitokių struktūrinių darinių teisė į nuosavybės atkūrimą. Iš įstatymo 11 straipsnio matyti, kad religinėms bendruomenėms nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos iki 1995 m. kovo 30 d., o 15 straipsnio 3 dalis tiesiogiai nustato, kad nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos sprendimai dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo arba lėšų kompensavimo religinėms bendruomenėms pagal 1990 m. vasario

14 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ nepriimami. Taigi religinės bendruomenės pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą neturi teisės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tokia teisė suteikta tik religinėms bendrijoms. Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero Provincijos Kauno Šv. Jurgio Konvento registravimo pažymėjime (b. l. 14) pareiškėjo teisinė forma nurodyta tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija. Tačiau teisinė forma nurodoma pagal Juridinių asmenų registro nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 pateiktą klasifikaciją (11–13 p., pareiškėjo atveju – 12.13 p.), o konkretus juridinio asmens statusas nurodomas jo įstatuose. Iš pareiškėjo įstatų (b. l. 19–25) 1.1 punkto matyti, kad Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero Provincijos Kauno Šv. Jurgio Konventas yra religinė bendruomenė. Religinė bendrija, kuriai priklauso pareiškėjas – Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero Provincija (šios religinės bendrijos įstatų 1.1, 1.2.2 punktai – b. l. 61–66). Vadinasi, pareiškėjas, neturėdamas religinės bendrijos statuso, neturi teisės kreiptis dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, o neturėdamas šios teisės – tuo pačiu ir teisės prašyti atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti. Pareiškėjo prašymas turi būti atmestas šiuo pagrindu. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnis šioje byloje netaikytinas, todėl nesvarstytinas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė ne tą pareiškėjo prašymo atmetimo pagrindą, bet priėmė iš esmės teisingą sprendimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pakeičiant jo motyvus.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

_________________