TAR.4849A9A4FB6E · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

2. Aktualių Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimų apžvalga

2.2. Įsisteigimo laisvė / laisvė teikti paslaugas

2.2.1. 2007 m. kovo 10 d. sprendimas sujungtose bylose

Placanica, Palazzese, Sorricchio (C-338/04, C-359/04 ir C-360/04) [didžioji kolegija]

Prejudicinio sprendimo aktualumas ir svarba

Iki 2007 m. kovo 10 d. ETT prejudicinio sprendimo Placanica byloje priėmimo (byla C-338/04, toliau – ir Placanica), svarbiausiu sprendimu dėl įsisteigimo laisvės bei laisvės teikti paslaugas sporto lažybų organizavimo srityje buvo 2003 m. lapkričio 6 d. ETT prejudicinis sprendimas Gambelli (byla C-243/01) byloje (toliau – ir Gambelli). ETT prejudicinis sprendimas Placanica byloje ne tik patvirtino Gambelli byloje suformuotą praktiką, bet ir išplėtojo ETT jurisprudenciją šioje srityje, todėl gali būti pagrįstai vadinamas esminiu Teisingumo Teismo sprendimu sporto lažybų organizavimo srityje.

Pažymėtina, kad ETT jau trečią kartą teko pasisakyti dėl Italijos teisės normų, reglamentuojančių sporto lažybų organizavimą, ir pagrindinių Europos Bendrijų teisių ir laisvių suderinamumo. Italijos teisės nuostatos, viena vertus, reikalavo sporto lažybų organizavimui turėti licenciją, kita vertus, tam tikriems ūkio subjektams (bendrovėms, kurių atskiri akcininkai negalėjo būti nustatyti bet kuriuo metu) draudė dalyvauti licencijų suteikimo konkursuose. Placanica byloje ETT nusprendė, kad toks absoliutus draudimas tam tikriems ūkio subjektams dalyvauti licencijų suteikimo konkursuose pažeidžia EB sutarties 43 ir 49 straipsnius. Šis prejudicinis sprendimas turėtų iš esmės prisidėti prie nacionalinių lažybų organizavimo rinkų bent dalinio atvėrimo. Placanica byloje ETT didžiosios kolegijos nagrinėtų klausimų aktualumą ir reikšmę daugelio valstybių narių teisei gerai iliustruoja pastabas pateikusių valstybių narių skaičius: neskaitant Italijos, kurios teisės aktų atitikties Bendrijos teisei klausimas buvo nagrinėjamas, iš viso pastabas byloje pateikė dar septynios ES valstybės.

Pirmą kartą lažybų organizavimo klausimu ETT pasisakė 1999 m. spalio 21 d. Zenatti (C-67/98) byloje, kurioje nustatė, kad EB laisvo paslaugų judėjimo nuostatos yra suderinamos su nacionalinėmis nuostatomis, nustatančiomis tam tikrus formalumus lažybų organizavimui, jei tokios nuostatos pateisinamos socialinės politikos tikslais, konkrečiai, žalingų pasekmių išvengimui ir jei jos yra proporcingos siekiamam tikslui. Šis sprendimas visų problemų, kurias kėlė Italijos teisės aktai, neišsprendė, ir į ETT buvo kreiptasi antrą kartą dėl tų pačių teisės aktų, papildomai klausiant, ar Italijos aktai lažybų organizavimo sferoje greta laisvo paslaugų judėjimo nepažeidžia ir EB įsisteigimo laisvės. Minėtoje Gambelli byloje ETT patikslino savo ankstesnį sprendimą Zenatti byloje nurodydamas, kad nacionalinė teisės nuostata, draudžianti (ir numatanti baudžiamąsias sankcijas) vykdyti lažybų įmokų rinkimo, lažybų organizavimo veiklą, ypač sporto varžybų srityje, sudaro įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų judėjimo apribojimą, jei valstybė narė neišduoda leidimo ar licencijos.

Placanica byloje Italijos teismų Tribunale Larino ir Tribunale Teramo prejudiciniai klausimai dėl Italijos teisės nuostatų, nustatančių įvairius ribojimus ūkio subjektams organizuoti sporto lažybas, suteikė ETT galimybę trečią kartą patikslinti savo jurisprudenciją lažybų organizavimo srityje. ETT sprendime Placanica byloje buvo išaiškinti kriterijų, nurodytų Gambelli byloje, taikymo ypatumai. Pažymėtina, kad 2004 m. Corte suprema di cassazione (Italijos aukščiausiasis kasacinis teismas) jau buvo išnagrinėjęs jam pateiktą klausimą dėl azartinius lošimus reglamentuojančių Italijos teisės aktų atitikties EB sutarties 43 ir EB sutarties 49 straipsniams ir priėjęs prie išvados, kad šie teisės aktai neprieštarauja EB sutarties 43 ir EB sutarties 49 straipsniams. Italijos įstatymų leidėjo norą kontroliuoti azartinių lošimų veiklą, siekiant išvengti šios veiklos vykdymo nusikalstamais tikslais, jis pripažino esant pateisinamu tikslu, kadangi Italijos teisės aktai numato lažybų ir spėjimu pagrįstų konkursų vykdančių asmenų bei vietų, kur ši veikla gali būti vykdoma, kontrolę ir priežiūrą. Corte suprema di cassazione manė, jog šie tikslai patys savaime gali pateisinti įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimus. Dėl sąlygų, skirtų licencijų turėtojų akcininkų skaidrumui užtikrinti ir dėl kurių iš licencijų suteikimo konkurso buvo pašalinamos tos bendrovės, kurių atskiri akcininkai negali būti nustatyti bet kuriuo metu, Corte suprema di cassazione sprendime Gesualdi buvo pažymėjęs, jog Italijos teisės aktai netgi netiesiogiai neįtvirtina jokios užsienio bendrovių diskriminacijos, nes jų tikslas yra užkirsti kelią dalyvauti konkurse ne tik užsienio akcinėms bendrovėms, kurių akcininkai negali būti tiksliai nustatyti, bet taip pat ir visoms Italijos kilmės akcinėms bendrovėms, kurių akcininkai negali būti tiksliai nustatyti.

Kaip jau minėta, Teisingumo Teismas Placanica byloje padarė priešingą išvadą ir konstatavo EB sutarties straipsnių, įtvirtinančių įsisteigimo laisvę bei laisvą paslaugų judėjimą, pažeidimą. Greta esminės šio sprendimo reikšmės lažybų organizavimo srityje, svarbu ir tai, kad ETT Placanica byloje suformulavo bendro pobūdžio išvadą, taikytiną visoms nacionalinės teisės sritims: valstybė narė negali skirti bausmės už administracinio formalumo neįvykdymą, jei įvykdyti to formalumo ji neleido arba vilkino formalumo įvykdymą, pažeisdama Bendrijos teisę.

Neoficiali prejudicinio sprendimo apžvalga

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą buvo pateikti baudžiamosiose bylose, iškeltose M. Placanica, C. Palazzese ir A. Sorricchio, dėl lažybų įmokų rinkimą reglamentuojančių Italijos teisės aktų pažeidimo. Iš Teisingumo Teismui pateiktų bylų medžiagos matyti, kad ūkio subjektas, kuris nori Italijoje užsiimti veikla azartinių lošimų sektoriuje, turi atitikti nacionalinės teisės aktais nustatytus reikalavimus, tarp kurių įtvirtinti:

• pareiga gauti licenciją,

• šių licencijų suteikimas konkurso būdu, kuriame negali dalyvauti tam tikri ūkio subjektai, visų pirma – bendrovės, kurių atskirų konkrečių akcininkų negalima nustatyti bet kuriuo metu,

• pareiga gauti policijos leidimą,

• baudžiamoji atsakomybė nesilaikius nagrinėjamų teisės aktų.

1999 metais kompetentingos Italijos institucijos konkursų būdu išdavė 1 000 licencijų sporto varžybų lažyboms organizuoti ir 671 naują licenciją žirgų sporto lažyboms organizuoti (329 turimos licencijos buvo automatiškai pratęstos). Šios licencijos galiojo šešerius metus ir galėjo būti pratęstos dar šešeriems metams. Konkursuose dėl licencijų išdavimo taikant galiojančias Italijos teisės nuostatas dėl akcininkų skaidrumo, iš konkursų buvo pašalinti ūkio subjektai – bendrovės, kurių akcijos buvo kotiruojamos reguliuojamose rinkose, – nes buvo neįmanoma bet kuriuo metu tiksliai nustatyti atskirųjų akcininkų.

Viena iš tokių ūkio subjektų – Stanley International Betting Ltd (toliau – ir Stanley) – pagal Anglijos teisę įsteigta bendrovė, priklausanti Stanley Leisure plc grupei, kurios akcijos kotiruojamos Londono biržoje. Šių dviejų bendrovių buveinė yra Liverpulyje. Grupė veikia azartinių lošimų sektoriuje ir yra ketvirtas didžiausias lažybų tarpininkas bei didžiausias lošimo namų valdytojas Jungtinėje Karalystėje. Stanley yra viena iš Stanley Leisure plc grupės narių, per kuriuos ši grupė vykdo veiklą už Jungtinės Karalystės ribų. Pagal Liverpulio savivaldybės išduotą licenciją, ji turi teisę šioje valstybėje užsiimti lažybų tarpininko veikla. Britanijos valdžios institucijos ją kontroliuoja viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo požiūriu, yra atliekama jos veiklos teisėtumo vidaus kontrolė, privataus audito bendrovės bei Jungtinės Karalystės valstybinių mokesčių ir muitinės įstaigos kontrolė.

Siekdama gauti licencijas steigti bent 100 lažybų įmokų priėmimo punktų Italijoje, Stanley sužinojo apie galimybę dalyvauti konkursuose, tačiau pastebėjo, kad neatitinkanti su akcininkų skaidrumu susijusių reikalavimų, nes ji yra bendrovių, kurių akcijos kotiruojamos reguliuojamose rinkose, grupės narė. Todėl Stanley nedalyvavo konkurse ir neturi licencijos administruoti lažybas.

Italijoje Stanley veikia per daugiau negu 200 agentūrų tarpininkių, bendrai vadinamų „duomenų perdavimo centrais“ (toliau – ir DPC). Pastarieji savo paslaugas teikia viešosiose vietose, kur lošėjams leidžiama pasinaudoti duomenų perdavimo tinklais, kurie pastariesiems leidžia prisijungti prie Jungtinėje Karalystėje esančio Stanley serverio. Internetu perduodami duomenis lošėjai gali Stanley pateikti įmokų pasiūlymus dėl sporto lažybų, pasirinktų iš renginių programos ir atsižvelgiant į pastatytų sumų skirtumą, nurodytų Stanley, bei gauti šių pasiūlymų patvirtinimą, sumokėti savo įmoką ir prireikus gauti laimėtą sumą. DPC administruoja nepriklausomi operatoriai, kuriuos su Stanley sieja sutartys. M. Placanica, C. Palazzese ir A. Sorricchio, kaltinamieji pagrindinėse bylose, visi trys yra su Stanley susiję DPC administratoriai.

2004 m. valstybės prokuratūra pradėjo baudžiamuosius procesus prieš M. Placanica, C. Palazzese ir A. Sorricchio Italijos teismuose (Tribunale di Larino ir Tribunale di Teramo), kaltindama juos tuo, kad pastarieji, kaip Stanley vardu veikiantys DPC administratoriai, vykdė organizuotą lažybų įmokų rinkimo veiklą, neturėdami reikalaujamo policijos leidimo. M. Placanica, C. Palazzese ir A. Sorricchio bylas nagrinėję Italijos teismai suabejojo ankstesnėse nacionalinėse bylose Italijos Corte suprema di cassazione padaryta išvada, kad ginčijami Italijos teisės aktai yra suderinami su EB teise, ir pateikė ETT prejudicinius klausimus, siekdami iš esmės išsiaiškinti, ar EB sutarties 43 ir EB sutarties 49 straipsniai draudžia tokius azartinius lošimus reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus, kurie įtvirtina pareigą gauti licenciją, licencijų suteikimą konkurso būdu, kuriame negali dalyvauti tam tikri ūkio subjektai, visų pirma – bendrovės, kurių atskirų konkrečių akcininkų negalima nustatyti bet kuriuo metu, pareigą gauti policijos leidimą bei baudžiamąją atsakomybę už šių reikalavimų nesilaikymą, t.y. ETT klausiama, ar lažybų įmokų rinkimą reglamentuojantys Italijos teisės aktai yra suderinami su EB įsisteigimo laisve ir laisvu paslaugų judėjimu.

Dėl prejudicinių klausimų priimtinumo

ETT visų pirma pasisakė dėl prejudicinių klausimų priimtinumo. Visos pastabas byloje pareiškusios valstybės, išskyrus Belgiją (Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Austrija, Portugalija, Suomija), abejojo pateiktų klausimų priimtinumu. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad užduočių pasidalijimas pagal EB sutarties 234 straipsniu įtvirtintą bendradarbiavimo sistemą lemia tai, jog nacionalines nuostatas turi aiškinti nacionaliniai teismai, o ne Teisingumo Teismas, kuriam per procesą pagal šį straipsnį nepriklauso spręsti dėl vidaus teisės normų suderinamumo su Bendrijos teisės nuostatomis. Tačiau Teisingumo Teismas gali pateikti nacionaliniam teismui visapusišką Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris leistų įvertinti vidaus teisės normų suderinamumą su Bendrijos teise.

ETT pabrėžė, kad šiuo klausimu generalinis advokatas savo išvados 70 punkte teisingai nurodė, jog Tribunale di Larino (byla C-338/04) pateiktų klausimų formuluotė reiškia, jog Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti dėl vidaus teisės nuostatos suderinamumo su Bendrijos teise. Vis dėlto, nors Teisingumo Teismas negali atsakyti į taip suformuluotą klausimą, niekas jam nekliudo duoti atsakymą nacionaliniam teismui, pateikiant Bendrijos teisės aiškinimą, kuris pastarajam teismui būtų naudingas ir leistų pačiam išspręsti klausimą dėl nacionalinės teisės suderinamumo su Bendrijos teise. Tribunale di Teramo pateiktas prejudicinis klausimas (bylos C-359/04 ir C-360/04) tiksliai įvardija priimtų nacionalinės teisės aktų poveikį ir juo Teisingumo Teismo teiraujamasi dėl šio poveikio suderinamumo su EB sutartimi. Vadinasi, šiais klausimais Teisingumo Teismo neprašoma pareikšti nuomonės dėl nacionalinės teisės aiškinimo ar dėl jos suderinamumo su Bendrijos teise. ETT nurodė, kad pateikti prejudiciniai klausimai yra priimtini.

Dėl prejudicinių klausimų

Teisingumo Teismas visų pirma priminė, kad nacionalinės teisės aktai, draudžiantys vykdyti veiklą azartinių lošimų sektoriuje neturint valstybės suteiktos licencijos ar policijos leidimo, priešingu atveju už tai taikant baudžiamąją atsakomybę, yra įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo apribojimas. Tiesa, tokie apribojimai gali būti pateisinami moralės, religijos ar kultūros ypatumais bei asmeniui ir visuomenei morališkai ir finansiškai žalingomis pasekmėmis, susijusiomis su lošimais ir lažybomis bei tokiais privalomaisiais bendrojo intereso reikalavimais kaip vartotojų apsauga, su lošimu susijusių sukčiavimo ir piliečių skatinimo pernelyg išlaidauti prevencija bei bendra socialinės tvarkos pažeidimų prevencija. Tačiau nors valstybės narės gali nekliudomos nustatyti savo politikos azartinių lošimų srityje tikslus ir, jei reikia, tiksliai apibrėžti siektiną apsaugos lygį, apribojimai, kuriuos jos nustato, turi atitikti Teisingumo Teismo praktikoje nustatytus proporcingumo reikalavimus.

Todėl Teisingumo Teismas atskirai nagrinėjo kiekvieną nacionalinės teisės aktais nustatytą apribojimą, siekdamas nustatyti: 1) ar jis yra tinkamas valstybės narės nagrinėjamu atveju nurodytam tikslui ar tikslams įgyvendinti ir ar neviršija to, kas būtina jiems pasiekti, 2) ar taikomas nediskriminuojant.

Dėl reikalavimo gauti licenciją

Norėdamas vykdyti veiklą azartinių lošimų sektoriuje Italijoje, ūkio subjektas turi gauti licenciją. Remiantis taikoma licencijų sistema, ūkio subjektų, galinčių vykdyti veiklą azartinių lošimų sektoriuje, skaičius yra ribotas. Lažybų įmokų priėmimo atveju gali būti išduodama ne daugiau kaip 1 000 licencijų administruoti lažybas per sporto varžybas, išskyrus žirgų lenktynes, su pastarosiomis susijusioms įmokoms priimti taip pat gali būti išduodama ne daugiau kaip 1 000 licencijų.

ETT pažymėjo, jog tai, kad galimų suteikti licencijų skaičius buvo laikomas „pakankamu“ visai nacionalinei teritorijai, remiantis specialiais apskaičiavimais, savaime negali pateisinti nei iš šio apribojimo kylančių kliūčių įsisteigimo laisvei, nei kliūčių laisvam paslaugų teikimui. Tikslu, galinčiu pateisinti kliūtis, gali būti: pirma – tikslas sumažinti galimybę lošti, ir antra – tiek, kiek azartiniai lošimai yra leidžiami, tikslas kovoti su nusikalstamumu, kontroliuojant šiame sektoriuje veiklą vykdančius ūkio subjektus ir azartinių lošimų veiklą.

ETT pabrėžė, kad licencijų sistema gali būti veiksmingas mechanizmas, leidžiantis kontroliuoti azartinių lošimų sektoriuje veikiančius ūkio subjektus, siekiant užkirsti kelią tam, kad šia veikla būtų užsiimama nusikalstamais ar sukčiavimo tikslais. Kita vertus, Teisingumo Teismui nebuvo nurodyta faktinių aplinkybių, kurių pakaktų įvertinti bendro licencijų skaičiaus apribojimą iš Bendrijos teisės kylančių reikalavimų atžvilgiu. Todėl ETT nurodė, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai turi patikrinti, ar nacionalinės teisės aktai, kiek jais apribojamas azartinių lošimų sektoriuje veiklą vykdančių ūkio subjektų skaičius, iš tikrųjų atitinka Italijos vyriausybės nurodomą tikslą, būtent, tikslą užkirsti kelią tam, kad veikla šiame sektoriuje būtų užsiimama nusikalstamais ar sukčiavimo tikslais. Be to, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai turi patikrinti, ar šie apribojimai atitinka iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukiančius proporcingumo reikalavimus.

Dėl ribojimų konkurso dalyviams

ETT pabrėžė, kad nagrinėjami Italijos teisės aktai akivaizdžiai sąlygojo akcinių bendrovių, kurių atskiri akcininkai negali būti nustatyti bet kuriuo metu, taigi visų bendrovių, kurių akcijos kotiruojamos reguliuojamose rinkose, eksplicitišką pašalinimą iš licencijų lažyboms organizuoti suteikimo konkursų. Europos Bendrijų Komisijos nuomone, šio apribojimo pasekmė yra tai, kad šiuose konkursuose negali dalyvauti svarbiausi azartinių lošimų sektoriaus Bendrijos ūkio subjektai, įsteigti kaip akcinės bendrovės, kurių akcijos kotiruojamos reguliuojamose rinkose.

ETT nusprendė, kad nepaisant to, ar akcinių bendrovių, kurių akcijos kotiruojamos reguliuojamose rinkose, pašalinimas iš lažybų licencijų suteikimo konkursų iš tiesų vienodai taikomas ir Italijoje, ir kitose valstybėse narėse įsteigtiems ūkio subjektams, šis visiškas pašalinimas viršija tai, kas yra būtina, siekiant tikslo išvengti, jog azartinių lošimų sektoriuje veikiantys ūkio subjektai užsiimtų nusikalstama ar sukčiavimo veikla. Iš tiesų, kaip savo išvados 125 punkte pažymėjo generalinis advokatas, yra kitų būdų kontroliuoti azartinių lošimų sektoriaus ūkio subjektų sąskaitas ir veiklą, mažiau apribojančių įsisteigimo laisvę ir laisvą paslaugų teikimą, kaip kad informacijos apie jų atstovus ar jų pagrindinius akcininkus rinkimas.

Dėl pasekmių, susijusių su neteisėtu tam tikro skaičiaus ūkio subjektų pašalinimu iš licencijų suteikimo konkursų, ETT pažymėjo, kad nacionalinėje teisinėje sistemoje turėtų būti nustatytos procesinės taisyklės, skirtos užtikrinti ūkio subjektų teisių, kylančių iš tiesioginio Bendrijos teisės veikimo, apsaugą, kurios nebūtų mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioms vidaus situacijoms (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų Bendrijos teisinės sistemos suteiktų teisių įgyvendinimas netaptų praktiškai neįmanomas ar pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas).

Šiuo atžvilgiu tinkamas sprendimas galėtų būti tiek ankstesnių licencijų panaikinimas ir perskirstymas, tiek adekvataus skaičiaus licencijų suteikimas skelbiant konkursą. Tačiau bet kuriuo atveju, nesant licencijų suteikimo procedūros, atviros ūkio subjektams, kuriems neteisėtai buvo atimta galimybė gauti licenciją per paskutinį konkursą, licencijos neturėjimas negali būti tokiems ūkio subjektams taikomų sankcijų pagrindas.

ETT nusprendė, kad EB sutarties 43 ir EB sutarties 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose, kurie iš azartinių lošimų sektoriaus pašalino ir toliau šalina ūkio subjektus, įsteigtus kaip akcinės bendrovės, kurių akcijos kotiruojamos reguliuojamose rinkose.

Dėl reikalavimo turėti policijos leidimą

Reikalavimas, kad azartinių lošimų sektoriuje veikiantiems ūkio subjektams bei jų patalpoms būtų taikoma pirminė kontrolė, o vėliau ir nuolatinė priežiūra, aiškiai susijęs su tikslu išvengti, kad šie ūkio subjektai užsiimtų nusikalstama ar sukčiavimo veikla, ir, atrodo, yra šiam tikslui iš tiesų proporcinga priemonė. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamieji pagrindinėje byloje norėjo gauti policijos leidimus ir neprieštaravo, kad jie būtų taip kontroliuojami ar prižiūrimi. Iš tiesų, kadangi policijos leidimai yra išduodami tik licencijų turėtojams, kaltinamieji pagrindinėje byloje tokių leidimų gauti negalėjo. Policijos leidimų išdavimo procedūra šiomis aplinkybėmis turi pirmiau nurodytų trūkumų, kurie daro poveikį licencijų suteikimui. Vadinasi, tai, kad neturėta policijos leidimo, bet kuriuo atveju negali būti tinkamas pagrindas pareiškiant kaltinimus tokiems asmenims kaip kaltinamieji pagrindinėje byloje, kurie tokių leidimų negalėjo gauti, nes norint gauti tokį leidimą reikėjo, kad jau būtų buvusi suteikta licencija, kurios, pažeidžiant Bendrijos teisę, šie asmenys negalėjo gauti.

Dėl baudžiamųjų sankcijų

Nors teisės aktų leidyba baudžiamosios teisės srityje iš principo yra valstybių narių kompetencija, pagal įsigalėjusią Teisingumo Teismo praktiką, Bendrijos teisė nustato šios kompetencijos ribas ir tokie teisės aktai negali apriboti Bendrijos teise garantuojamų pagrindinių laisvių. Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad valstybė narė baudžiamųjų sankcijų negali taikyti už tai, kad nebuvo laikytasi administracinių formalumų, kai pažeidžiant Bendrijos teisę valstybė narė neleido šio formalumo įvykdyti ar jo įvykdymą padarė neįmanomą.

ETT nurodė, kad tokie asmenys kaip kaltinamieji pagrindinėje byloje, veikiantys kaip DPC administratoriai, susiję su kitoje valstybėje narėje įsteigta lažybas organizuojančia bendrove, kurios akcijos yra kotiruojamos reguliuojamose rinkose, jokiu būdu negalėjo gauti Italijos teisės aktais reikalaujamų licencijų ir policijos leidimų, nes, pažeisdama Bendrijos teisę, Italijos Respublika numato reikalavimą, jog norint gauti policijos leidimą, reikia būti licencijos turėtoju ir kad per pagrindinėse bylose nurodytą paskutinį konkursą ši valstybė narė atsisakė suteikti licencijas bendrovėms, kurių akcijos kotiruojamos reguliuojamose rinkose. ETT nusprendė, kad šiomis aplinkybėmis tokiems asmenims kaip kaltinamieji pagrindinėje byloje Italijos Respublika negali taikyti baudžiamųjų sankcijų už organizuotą lažybų įmokų rinkimo veiklą, neturint licencijos ar policijos leidimo. EB sutarties 43 ir EB sutarties 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose, kurie numato baudžiamąsias sankcijas tokiems asmenims kaip kaltinamieji pagrindinėje byloje, kurie vykdė organizuotą lažybų įmokų rinkimo veiklą, neturėdami nacionalinės teisės aktais reikalaujamų licencijos ar policijos leidimo, kai šie asmenys šių licencijų ar leidimų negalėjo gauti dėl to, kad ši valstybė narė, pažeisdama Bendrijos teisę, atsisakė jiems juos suteikti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendė:

1. Nacionalinės teisės aktai, draudžiantys vykdyti lažybų įmokų pasiūlymų rinkimo, priėmimo, įregistravimo ir perdavimo veiklą, pavyzdžiui, per sporto renginius, neturint atitinkamos valstybės suteiktos licencijos ar policijos leidimo, yra EB sutarties 43 ir EB sutarties 49 straipsniuose numatytų įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo apribojimas.

2. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai turi patikrinti, ar nacionalinės teisės aktai, kiek jais apribojamas azartinių lošimų sektoriuje veiklą vykdančių ūkio subjektų skaičius, iš tikrųjų atitinka siekiamą tikslą užkirsti kelią tam, kad veikla šiame sektoriuje būtų užsiimama nusikalstamais ar sukčiavimo tikslais.

3. EB sutarties 43 ir EB sutarties 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose, kurie iš azartinių lošimų sektoriaus pašalino ir toliau šalina ūkio subjektus, įsteigtus kaip akcinės bendrovės, kurių akcijos kotiruojamos reguliuojamose rinkose.

4. EB sutarties 43 ir EB sutarties 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose, kurie numato baudžiamąsias sankcijas tokiems asmenims kaip kaltinamieji pagrindinėje byloje, kurie vykdė organizuotą lažybų įmokų rinkimą, neturėdami nacionalinės teisės aktais reikalaujamų licencijos ar policijos leidimo, kai šie asmenys šių licencijų ar leidimų negalėjo gauti dėl to, kad ši valstybė narė, pažeisdama Bendrijos teisę, atsisakė jiems juos suteikti.

_________________