TAR.3C9BC7A3DC1C · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

1.3.5.3. Dėl valstybės išperkamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo pažymos teisinės prigimties

Savivaldybės vykdomosios institucijos išduota garantija (valstybės garantija) yra administracinis aktas, apibrėžiantis valstybės (garanto) ir grąžinto namo ar jo dalies buto nuomininko ir jo šeimos narių teises ir pareigas. Tuo tarpu valstybės išperkamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo pažyma yra tik neatskiriama valstybės garantijos dalis, kurios pagrindu į valstybės garantiją įrašomi duomenys apie nuomojamų gyvenamųjų patalpų, į kurias yra atkurta nuosavybės teisė, rinkos vertę (Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 str. 5 d.).

Ginčas dėl nuomotų patalpų, grąžintų savininkui, rinkos vertės nustatymo turi būti keliamas ginčijant valstybės garantiją ir įsakymą dėl jos vykdymo, o ne pažymą dėl turto rinkos vertės nustatymo.

Administracinė byla Nr. AS8-48/2007

Procesinio sprendimo kategorija 57.1

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas J. M. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti 2006 m. birželio 8 d. valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialo parengtą turto vertės nustatymo pažymą Nr. 2006/06-225-2.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006-06-29 direktorius pasirašė valstybės garantiją, kuria valstybė įsipareigojo jam kompensuoti jo nuomoto gyvenamojo būsto, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, į kurį savininkui buvo atkurta nuosavybės teisė, rinkos vertę pinigais. Valstybės garantijos pasirašymo metu jis išreiškė savo nesutikimą su jos 2 punkte nurodyta buto rinkos verte. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka ir su patikslinta (240 000 Lt) šio buto rinkos verte, kurią nustatė VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo darbuotojai Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu (2006-06-08 turto vertės nustatymo pažyma Nr. 2006/06-225-2). Pareiškėjo manymu, atliktas turto vertinimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl dviejų priežasčių: iš esmės, kadangi vertinimo metu nebuvo atsižvelgta į eilę vertinimui reikšmingų aplinkybių ir dėl to buvo nustatyta nepagrįstai žema buto rinkos vertė, ir dėl to, kad turto vertinimą atliko netinkamai parinktas vertinimo subjektas.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-07-05 nutarimo Nr. 793 „Dėl kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“ 2.3 punkto nuostata, kad savininkams grąžintinų natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose gyvena nuomininkai, rinkos vertė nustatoma pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-12-21 nutarimą Nr. 1455 „Dėl valstybės išperkamo iš savininkų turto bei savininkams sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose gyvena nuomininkai, vertės nustatymo“, pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas nustato, jog rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių pirkti asmenų, po šio turto tinkamo patekimo į rinką, o Turto vertinimo metodikos, patvirtintos LR Vyriausybės 1996-02-21 nutarimu Nr. 244, 31.4 punktas nustato butų vertinimo kriterijus: vietovės (mikrorajono) patrauklumas, buto išplanavimo ypatumai ir dizainas, namo ir buto inžinerinė įranga, panaudotos įrangos medžiagos ir kokybė, individualūs patobulinimai, kiti veiksniai.

Pareiškėjo manymu, turto vertinimas buvo atliktas, tinkamai neįvertinus minėtų kriterijų. VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo turto vertės nustatymo 2006-06-08 pažymoje Nr. 2006/06-225-2 yra nurodyta, jog 2000 metais bute (duomenys neskelbtini) Vilniuje, atliktas kapitalinis remontas, buto būklė gera. Vertinimui panaudotas lyginamosios (pardavimo kainų analogų) vertės nustatymo metodas, kurio esmė yra analogiškų objektų faktinių sandorių kainų palyginimas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto ar jo analogo skirtumus.

Pareiškėjo nuomone, lyginamuoju metodu taip pat galima vadovautis lyginant įvairius kartu vertinamus objektus ir nustatant jų kainą. Pareiškėjas pažymėjo, kad turto vertintojas, nustatydamas jo nuomojamo buto vertę, neatsižvelgė į tai, jog tame pačiame name esantys panašaus ploto butai buvo įvertinti aukštesne kaina nei jo užimamas butas, taip pat į tai, kad jo naudojamo buto būklė yra žymiai geresnė – t. y. bute yra renovuotos grindys, lubos, pakeisti langai, durys, atnaujintos visos komunikacijos. Todėl, pasak pareiškėjo, jo naudojamas butas turėjo būti įvertintas aukštesne kaina, negu šalia esantys butai.

Turto vertintojas neatsižvelgė į realią buto (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pasiūlos ir paklausos kainą, kas sudaro lyginamojo turto vertinimo metodo esmę, kadangi reali rinkos kaina, kuri galėtų būti pasiūlyta už jo naudojamą butą, yra daug didesnė. Anot pareiškėjo, net preliminari butų pardavimo skelbimų analizė leidžia daryti išvadą, kad pardavėjų siūloma kaina už analogiško ploto, būklės ir tame pačiame mikrorajone esančius butus yra net 1,5 karto aukštesnė, negu nustatyta turto vertinimo pažymoje, ir svyruoja apie 350 000 Lt (duomenys iš tinklalapio www.aruodas.lt), tačiau bet kuriuo atveju yra ne mažesnė nei 250 000 Lt.

Todėl, pareiškėjo teigimu, buto vertinimas turi būti atliktas iš naujo.

Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad jam kyla klausimas, kodėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija pasirinko turto vertintojais būtent VĮ „Registrų centras“ darbuotojus, nors pagal Turto ir verslo pagrindų įstatymą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-12-21 nutarimą Nr. 1455 savivaldybės administracija gali laisvai pasinaudoti bet kokio atitinkamą kvalifikaciją turinčio turto vertintojo paslaugomis. Pagal dabartines rinkos kainas už VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo pasiūlytą buto kainą jis negalėtų įsigyti tokio pat ploto ir kokybės gyvenamojo būsto tame pačiame mikrorajone. Pareiškėjo manymu, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, pasirinkdama turto vertintoju VĮ „Registrų centras“, elgėsi netinkamai jo atžvilgiu, kadangi toks pasirinkimas iš anksto lėmė jam nepalankią turto vertinimo kainą.

Atsakovas VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad pareiškėjo nuomojamo 44,60 m2 bendro ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, vertinimas atliktas ir įvertinimo ataskaita parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006-05-11 užsakymą Nr. A51-7651-(18.4-TD-3) dėl nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo, reikalingo valstybės garantijų, reglamentuojamų Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo, vykdymui. Minėtas butas buvo įvertintas pagal būklę, nustatytą 2003-12-12 (vertinimas atliktas darant prielaidą, kad buto būklė nuo 2003-12-12 jos apžiūrėjimo vietoje nepakito, o 2006-06-08 atliktas pakartotinis vertinimas, pasikeitus nekilnojamojo turto rinkos konjunktūrai), vertė nustatyta panaudojant lyginamosios vertės metodą. 2006-06-08 buvo parengta Turto vertės nustatymo pažyma Nr. 2006/06-225-2, kurioje nustatyta buto rinkos vertė vertinimo dieną yra 240 000 Lt.

Atsakovas nurodė, kad buto (duomenys neskelbtini) Vilniuje, vertinimas buvo atliktas vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 224 patvirtinta Turto vertinimo metodika ir kitais norminiais aktais, reglamentuojančiais nekilnojamojo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnis ir Turto vertinimo metodikos 20.4 punktas suteikia turto vertės nustatymo metodo parinkimo teisę turto vertintojui, suderinusiam metodo parinkimą su užsakovu. Minėtas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo straipsnis apibrėžia pagrindinius turto vertės nustatymo metodo parinkimo kriterijus – turto vertintojas metodą parenka atsižvelgdamas į vertinimo atvejį, vertinamo turto specifiką bei naudojimo paskirtį. Turto vertinimo metodikos 21 ir 22 punktai taip pat nustato, kad turto vertės nustatymo metodas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui, ir kas, vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę rinkoje, bei atsižvelgiant į vertinimo paskirtį ir turto tipą. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju turto vertintojai vadovavosi nurodytomis teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgė į vertinimo tikslą – valstybės garantijų vykdymui bei vertinamo turto tipą – vertinamas butas, todėl pagrįstai parinko lyginamosios vertės metodą.

Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas, ginčydamas turto vertinimo pažymos pagrįstumą, neįrodė, kokias Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Turto vertinimo metodikos nuostatas pažeidė turto vertintojas. Pareiškėjo skundas yra grindžiamas vien pareiškėjo nuomone, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini) Vilniuje, turėjo būti įvertintas aukštesne kaina, ir jog atsakovas neatsižvelgė į bute atliktus patobulinimus, bei remiasi duomenimis iš tinklalapio www.aruodas.lt apie neva tokios pačios būklės butų pateikiamomis aukštesnėmis kainomis, nei jį įvertino VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas.

Atsakovas paaiškino, kad vertindamas butą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje, VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas atsižvelgė į daugelį faktorių, turinčių įtakos šio buto vertei, į kuriuos, remiantis Turto vertinimo metodikos nuostatomis, būtina atsižvelgti. Tai vertinimo objekto tipas – buvo vertinamas tik butas; jo dislokacijos vieta – Žvėryno seniūnija, Treniotos gatvė; buto būklė (gera); inžinerinė įranga (geros būklės); buto suplanavimas bei išsidėstymas name – butas yra namo mansardoje, todėl buto patalpų aukštis yra mažesnis nei namo pirmame aukšte esančių patalpų, be to, patenkama į šį butą per namo išorinėje pusėje esančius laiptelius (į pirmame aukšte esančius butus patenkama pro atskirus įėjimus); namo, kuriame yra vertinamas butas, statybos metai ir fizinis nusidėvėjimas – namo statybos metai 1912 m., fizinis nusidėvėjimas 70 procentų; gyvenamojo namo konstrukciniai elementai bei inžinerinė įranga – namo sienos yra rąstų, iš išorės apkaltos medinėmis lentomis, perdengimai – mediniai, stogas – medinių konstrukcijų, dengtas asbestcementiniais lakštais. Atsakovas teigė, kad vertinimas buvo atliktas tinkamai pritaikius minėtus teisės aktus, objektyviai ir pagrįstai įvertinus būtinus faktorius, turinčius įtakos turto vertei.

Atsakovo manymu, atmestini pareiškėjo teiginiai apie tai, kad VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas neva neatsižvelgė į realią buto (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pasiūlos ir paklausos kainą, kurią pareiškėjas grindžia tinklalapio www.aruodas.lt duomenimis. Atsakovas pažymėjo, kad iš minėtų duomenų apie juose nurodomus butus negalima spręsti apie daugelį faktorių (šių butų dislokaciją, būklę, inžinerinę įrangą, namo statybos metus, konstrukcinius elementus ir kitus faktorius), kuriais remiantis yra nurodomos minėtuose duomenyse parduodamų butų kainos, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjo nuomojamo buto vertė turi būti analogiška jo pateiktuose duomenyse nurodomai butų vertei. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad buto (duomenys neskelbtini) Vilniuje, vertinimas atliktas konkrečiam tikslui – valstybės garantijų vykdymui, kurios esmė – gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų kompensavimas. Tokios garantijos dydžio nustatymo pagrindas yra būtent nuomojamų patalpų rinkos vertė, todėl kompensacijos dydis neturi viršyti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertės.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas nebuvo tinkamas subjektas turto vertinimui atlikti. Vilniaus miesto savivaldybėje nėra darbuotojų, turinčių kvalifikacinį turto vertintojo pažymėjimą, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija, remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-12-21 nutarimo Nr. 1455 1.1 punktu ir vadovaudamasi Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, pakvietė turto vertinimo paslaugų teikėjus pateikti pasiūlymus dėl turto vertinimo paslaugų pirkimo. Savivaldybės Supaprastintų prekių, paslaugų ir darbų pirkimų įprastos komercinės praktikos būdu komisija 2004-07-23 posėdyje laimėtoju pripažino VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialą, kuris pasiūlė žemiausią nekilnojamojo turto objektų vertinimo darbų kainą ir atitiko keliamus turto vertinimo paslaugų kriterijus. 2004-08-09 su laimėtoju buvo pasirašyta sutartis dėl gyvenamųjų ir negyvenamųjų namų (pastatų, jų dalių) rinkos vertės nustatymo (patikslinimo) Nr. SŪ-236, 2004-10-20 sutartis Nr. SŪ-323 bei 2005-05-31 susitarimas Nr. 1 dėl 2004-10-09 sutarties Nr. SŪ-323 pakeitimo, kurių pagrindu buvo užsakytas buto (duomenys neskelbtini) Vilniuje vertinimas. Todėl, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos manymu, yra nepagrįsti įrodymais ir atmestini pareiškėjo teiginiai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija pasirinko netinkamą turto vertintoją. Nekilnojamojo turto vertinimą atlieka nepriklausomi VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo darbuotojai, turintys reikiamą kvalifikaciją, todėl abejoti įvertinimų teisingumu ir pagrįstumu nėra pagrindo.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija paaiškino, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog jo nuomojamo buto rinkos vertė nustatyta netinkamai. Nei Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-07-05 nutarimas, nei kiti galiojantys teisės aktai nenumato turto vertintojų pareigos privalomai taikyti kažkurį vieną iš Turto ir verslo pagrindų įstatymo 7 straipsnyje numatytų nekilnojamojo turto vertinimo metodų. Turto vertintojas gali savo nuožiūra pasirinkti bet kurį iš Lietuvos Turto ir verslo pagrindų įstatymo 7 straipsnyje numatytų metodų. Turto vertintojas pasirinko pareiškėjo nuomojamo buto (duomenys neskelbtini) Vilniuje, vertės nustatymui lyginamosios vertės metodą, kurio esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Turto vertinimo metodikos 31.4 punkte nurodyti kriterijai, kurių pagrindu turi būti nustatoma buto vertė, taikant lyginamosios vertės metodą. Kaip matyti iš nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos Nr. 2006/06-225, VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas, nustatydamas butų, esančių (duomenys neskelbtini) Vilniuje, rinkos vertes, atsižvelgė į objekto lokalizaciją, inžinierinę infrastruktūrą, pastato, patalpų fizinį amžių ir būklę, panašių butų sandorių kainas ir sąlygas, taip pat panašių butų paklausą ir pasiūlą Žvėryno seniūnijoje bei kitus turto vertinimo ataskaitos 14 puslapyje nurodytus veiksnius. Atsižvelgė ir į pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, kad 2000 metais bute buvo atliktas kapitalinis remontas.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 13 punkte nustatyta, jog rinkos vertė yra apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, kitaip tariant, rinkos vertė yra nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje, kuri būtų sudaryta vertinimo dieną, nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažymėjo, kad lyginamosios vertės metodo esmė yra analogiškų objektų faktinių sandorių kainų palyginimas. Taikant šį metodą būtina palyginti jau sudarytose analogiškų objektų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytas kainas, taikant korekcijas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus veiksnius (buto fizinę būklę ir kt.). Atsiliepime taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitoje Nr. 2006/06-225 nurodyta, jog atsakovas, vertindamas butą (duomenys neskelbtini) Vilniuje, lyginamaisiais objektais ėmė parduotus panašius butus Žvėryno seniūnijoje. Todėl, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos manymu, nėra pagrįstas ir teisingas pareiškėjo teiginys, jog turto vertintojas neatsižvelgė į realią pasiūlos ir paklausos kainą.

Atsiliepime taip pat buvo pabrėžta, kad pareiškėjo pateikiami įrodymai apie, jo manymu, realią buto (duomenys neskelbtini) Vilniuje, rinkos vertę negali būti vertinami kaip pagrįsti, kadangi pareiškėjo nurodytame tinklalapyje (www.aruodas.lt) pateikiama informacija gali būti vertinama tik kaip oferta, t. y. pasiūlymas už nurodytą kainą įsigyti atitinkamą nekilnojamąjį turtą. Tačiau, remiantis Civilinio kodekso 6.162 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaroma tik priėmus tokį pasiūlymą. Be to, minėtoje informacijoje nurodyta tik parduodamų gyvenamųjų patalpų kaina, plotas ir namo tipas. Iš to negalima spręsti nei apie butų lokalizaciją, nei apie jų būklę, nei apie namo statybos metus, nei nustatyti kitus reikšmingus kriterijus, kurie yra nurodyti pareiškėjo nuomoto buto vertinimo ataskaitoje. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, jog sutartys tikrai buvo sudarytos už nurodytą kainą, todėl pareiškėjo argumentai vertintini tik kaip deklaratyvūs pasisakymai, kurie nėra tinkamai pagrįsti įrodymais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 30 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtinto Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašo (toliau – Apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašas) 7 punkte nurodyta, jog jeigu nuomininkas nesutinka su patikslinta nuomojamų patalpų rinkos verte, išduodama valstybės garantija, kurioje įrašoma nustatyta nuomininko nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė ir pažymima, jog nuomininkas nesutiko su nustatyta nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos verte. Tuomet ginčas gali būti sprendžiamas teisme. Valstybės garantija patikslinama pagal teismo priimtą sprendimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimo Nr. 793 1.2 punktu patvirtintos Gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų, neviršijančių valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, kompensavimo nuomininkams tvarkos aprašo (toliau – Kompensavimo tvarkos aprašas) 2 punktas nustato, kad sprendimą dėl gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų kompensavimo nuomininkams priima savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis eilės tvarka, pagal sudarytus valstybės garantijų turėtojų sąrašus šioms kompensacijoms gauti. Sprendime nurodomas kompensacijos dydis, kuris neturi viršyti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertės, nurodytos valstybės garantiniame dokumente.

Teismo nuomone, iš bylos rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2006-06-14 raštu Nr. A-63-3340-(18.4-03) Vilniaus miesto savivaldybės administracija pranešė pareiškėjui apie jo nuomojamo buto vertės patikslinimą ir lėšų skyrimą garantijos vykdymui, taip pat pasiūlė atvykti dėl patalpų vertės valstybės garantijoje patikslinimo, nurodyti atsiskaitomąją sąskaitą, į kurią turi būti pervesti pinigai. Įrašai valstybės garantijos dalyje dėl patalpų vertės patikslinimo patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius ir J.

M. 2006-06-30 pasirašė Valstybės garantijos patikslinimą, jog remiantis 2006-06-08 turto vertės nustatymo pažyma Nr. 2006/06-225-2, patikslinta buto, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, rinkos vertė yra 240 000 Lt. Kaip pabrėžė teismas, valstybės garantijos turinys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas neatsisakė pasirašyti valstybės garantijos patikslinimą dėl buto rinkos vertės ir ją pasirašė be jokių pastabų. Teismas akcentavo ir tai, jog pareiškėjas pateikė įrodymus, kad valstybės garantijos patikslinimo dieną, t. y. 2006-06-30, jis pateikė VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui prašymą perskaičiuoti buto rinkos vertę.

Tačiau atsakovas 2006-07-10 raštu Nr. PS-25876 pranešė pareiškėjui, kad buto rinkos vertę nustatė teisingai ir objektyviai, įvertino visus faktorius, turinčius įtaką butų rinkos vertei. Teismo vertinimu, byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje 2006-07-11 buvo gautas ir užregistruotas J. M. prašymas dėl valstybės garantijos vykdymo ir 240 000 Lt pervedimo į pareiškėjo nurodytą asmeninę sąskaitą banke. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006-07-18 įsakymo Nr. 30-1349 1.6 punktu įsakė vykdyti 2006-06-29 valstybės garantiją Nr. N1-83, kompensuojant pinigais J.

M. nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę – 240 000 litų, nustatytą pagal VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo 2006-06-08 turto vertės nustatymo pažymą Nr. 2006/06-225-2, pervedant pinigus į valstybes garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke. Teismo manymu, 2006-07-21 mokėjimo nurodymas Nr. 3510 įrodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2006-07-21 pervedė minėtą pinigų sumą į pareiškėjo nurodytą sąskaitą, t. y. įvykdė valstybės garantiją. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas nepasinaudojo Apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašo 7 punkte suteikta teise ir nekėlė ginčo teisme dėl valstybės garantijos patikslinimo, o skundą teismui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-07-18 įsakymo Nr. 3O-1349, susijusio su valstybės garantijos vykdymu, pateikė praleidęs įstatymo nustatytą terminą ir dėl šios priežasties teismas 2006-10-02 nutartimi atsisakė priimti jo skundą.

Teismas pabrėžė, jog specialieji teisės aktai, reglamentuojantys valstybės garantijų, išduodamų nuomininkams, gyvenantiems savininkams natūra grąžinamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose išdavimo ir jų vykdymo tvarką (Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 1, 2, 5, 14 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimo Nr. 793 2.3, 2.7 punktai, Apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašo 3, 7 punktai, Kompensavimo tvarkos aprašo 2 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 1455 1.1 punktas) leidžia daryti išvadą, kad savininkams sugražintų (grąžinamų) gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose gyvena nuomininkai, rinkos vertės nustatymas yra valstybės garantijos išdavimo ir jos vykdymo administracinės procedūros, kurią vykdo savivaldybės administracija, sudedamoji dalis, o atitinkamo pastato (jo dalies) rinkos vertės (patikslinimo) nustatymo dokumentas, yra valstybės garantijos ir sprendimo dėl valstybės garantijos vykdymo neatskiriamoji dalis.

Nagrinėjamu atveju VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas turto vertinimą atliko pagal sutartinius santykius su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo 2006-06-08 turto vertės nustatymo pažyma Nr. 2006/06-225-2 yra pareiškėjui išduotos 2006-06-29 valstybės garantijos Nr. N1-83 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-07-18 įsakymo Nr. 30-1349 dėl valstybės garantijos vykdymo neatskiriamoji dalis. Tai patvirtina valstybės garantijos ir minėto įsakymo turinys.

Teismo nuomone, pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė ne turto vertės nustatymo pažyma, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimti administraciniai aktai – valstybės garantija ir įsakymas dėl valstybės garantijos vykdymo, kuriuos priimant buvo remtasi minėta turto vertės nustatymo pažyma. Todėl ginčas dėl pareiškėjo nuomotų patalpų, grąžintų savininkui, rinkos vertės nustatymo galėtų būti keliamas ginčijant valstybės garantiją ir įsakymą dėl jos vykdymo, o ne, atskirai imant, pažymą dėl rinkos vertės nustatymo.

Pareiškėjui praleidus terminą paduoti skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-07-18 įsakymo Nr. 30-1349 panaikinimo, 2006-10-02 nutartimi teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kuriame buvo keliamas reikalavimas panaikinti šį įsakymą. Todėl teismas nutarė, jog šioje administracinėje byloje negalėjo būti nagrinėjamas šio įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, o pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai kitų savarankiškų reikalavimų nepareiškė. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas nutarė, jog konstatavus, kad VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo 2006-06-08 turto vertės nustatymo pažyma Nr. 2006/06-225-2 yra neatskiriamoji dalis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimtų administracinių aktų, kurie šioje byloje neginčijami, administracinė byla nutrauktina.

III. Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. nutartį dėl administracinės bylos nutraukimo ir grąžinti šią bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, taip pat įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą suteikti pareiškėjui J. M. galimybę patikslinti savo skundą, tinkamai nurodant skundžiamą administracinį aktą bei tinkamai nurodant atsakovą šioje byloje. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi nepagrįstai suvaržė jo teisę kreiptis į teismą. Anot pareiškėjo, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, tiek daugelyje kitų Lietuvos Respublikos sudarytų tarptautinių sutarčių ir vidaus teisės aktų nuostatose, įskaitant Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnį, yra įtvirtintas asmens teisės ginčyti jo pažeistus reikalavimus teisme principas. Ši asmens teisė yra prigimtinė, atsisakymas nuo šios teisės negalioja, ji negali būti ribojama ir privalo būti ne tik formaliai, bet ir realiai užtikrinta bei įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. teismo nutartis yra neteisėta ir naikintina, kadangi galutinai užkerta pareiškėjui kelią kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Todėl pareiškėjui turėtų būti suteikta galimybė pašalinti šios savo procesinės teisės realizavimo trūkumus, kurie yra nurodyti skundžiamoje nutartyje.

2. Pasak pareiškėjo, teismas taip pat netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus. Skundžiamoje teismo nutartyje yra pažymima, jog „valstybės garantijos turinys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas neatsisakė pasirašyti valstybės garantijos patikslinimą dėl buto rinkos vertės ir ją pasirašė be jokių pastabų“. Toks bylos faktinių aplinkybių traktavimas, pareiškėjo teigimu, prieštarauja byloje esančiam įrodymui — valstybės garantijai, kuri yra pareiškėjo pasirašyta, tačiau ant kurios yra aiškiai užrašyta, kad pareiškėjas nesutinka su Valstybės garantijoje nurodyta 240 000 Lt pareiškėjo nuomoto buto rinkos verte (Valstybės garantijos 7 p.). Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-05-25 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A2-597/2005, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime aprobuotose „Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos“ nurodė, kad „valstybės garantija pripažįstama išduota ne tada, kai ją surašo ir pasirašo išduodančios institucijos atstovas, o kai yra ir garantijos turėtojų parašai, patvirtinantys, kad jie sutinka su garantijos sąlygomis“. Dėl šios priežasties teismo išvada apie tai, kad valstybės garantija pareiškėjo atžvilgiu yra visiškai įvykdyta ir kad pareiškėjas nepasinaudojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-07-05 nutarimu Nr. 793 patvirtinto „Valstybės garantijų gyvenamųjų daliųjų butų nuomininkams, ir savininkams vykdymo eiliškumo apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašo“ 7 punkte nustatyta teise užginčyti valstybės garantijos turinį, neatitinka tikrovės. Kaip nurodo pareiškėjas, kol kas susitarimas tarp valstybės garantiją pasirašiusių šalių nėra pasiektas ir šiuo metu tarp jų vyksta ginčas. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis pareiškėjas teigia, kad bylos nagrinėjimas yra atnaujintinas, o jam nustatytinas terminas patikslinti savo skundą, tinkamai nurodant jame skundžiamą teisės aktą (valstybės garantiją ir įsakymą dėl jos įvykdymo), taip pat pakartotinai nurodant atsakovu šioje byloje skundžiamus administracinius aktus priėmusią Vilniaus m. savivaldybės administraciją.

Atsakovas valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis joje išdėstytais motyvais yra pagrįsta ir teisėta, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina galioti, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Dėl pareiškėjo tariamai suvaržytos teisės kreiptis į teismą tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad 2006 m. lapkričio 7 d. vykusio posėdžio metu teismui pareiškėjas patvirtino, kad reikalavimą jis kelia tik įstaigai, atlikusiai jo nuomotų gyvenamųjų patalpų vertės patikslinimą, t. y. valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui. Ši aplinkybė, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, paneigia atskirajame skunde išdėstytus argumentus, kad teismas vienašališkai pakeitė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos procesinę padėtį ir taip užkirto jam kelią pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Atsiliepime į atskirąjį skundą pabrėžiama, kad teismas posėdžio metu pareiškėjui J. M. išsamiai išaiškino visas kylančias pasekmes, todėl teigti, kad pareiškėjas dėl savo teisinio neišprusimo nesuprato, jog būtina ginčyti ne tik turto vertės nustatymo pažymą, o visą valstybės garantijos vykdymo procesą, nėra teisinga ir logiška.

2. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino byloje esančius įrodymus. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas teisingai teigia, jog, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, valstybės garantija laikoma išduota tada, kai ją pasirašo savivaldybės administracijos direktorius ir valstybės garantijos turėtojai. Šiuo atveju ant pareiškėjui išduotos valstybės garantijos yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus ir paties pareiškėjo parašas, todėl bandymas neteisingai interpretuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką negali būti laikomas teisėtu.

3. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas atskirajame skunde kelia neteisėtus reikalavimus, t. y. reikalavimą įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą suteikti pareiškėjui J. M. galimybę patikslinti savo skundą, tinkamai nurodant skundžiamą administracinį aktą bei tinkamai nurodant atsakovą šioje byloje. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, įstatymas nenumato galimybės apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus atskirąjį skundą priimti nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas būtų įpareigojamas atlikti tam tikrus konkrečius veiksmus: suteikti galimybę patikslinti skundą ir pan. Be to, šioje byloje ginčytino administracinio akto – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus liepos 18 d. įsakymo Nr. 30-1349 -teisėtumo ir pagrįstumo klausimas negali būti sprendžiamas, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 2 d. įsiteisėjusia nutartimi yra nustatyta, kad pareiškėjas praleido terminą šiam individualiam teisės aktui apskųsti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1760 redakcija) 9 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės vykdomoji institucija savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą (toliau – ir valstybės garantija). To paties įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – ir garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, išsikraustyti iš turėtų gyvenamųjų ir kitų patalpų per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Valstybės garantijoje nuomininkui ir jo šeimos nariams turi būti nurodyta: valstybės garantijos išdavimo vieta, data, numeris, ją išdavusi savivaldybės vykdomoji institucija, sprendimą atkurti nuosavybės teises priėmusi institucija, sprendimo data ir numeris, nuomojamų gyvenamųjų patalpų adresas ir jų rinkos vertė, garantas, garantijos turėtojas (turėtojai) ir jo asmens kodas (kodai), viena iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų ir šio straipsnio 11 dalyje nurodyta įvykdymo data, garantijos turėtojų įsipareigojimas, kai bus įvykdyta garantija, išsikraustyti iš turimų gyvenamųjų ir kitų patalpų, taip pat nurodoma, kad valstybės garantija pasibaigia perleidus iš jos atsirandančią reikalavimo teisę, ją pasirašiusio asmens pavardė, vardas, pareigos, savivaldybės vykdomosios institucijos antspaudas.

Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas, darytina išvada, jog būtent savivaldybės vykdomosios institucijos išduota garantija (valstybės garantija) yra administracinis aktas, apibrėžiantis valstybės (garanto) ir grąžinto namo ar jo dalies buto nuomininko ir jo šeimos narių teises ir pareigas. Tuo tarpu valstybės išperkamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo pažyma yra tik neatskiriama valstybės garantijos dalis, kurios pagrindu į valstybės garantiją įrašomi duomenys apie nuomojamų gyvenamųjų patalpų, į kurias yra atkurta nuosavybės teisė, rinkos vertę (Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 str. 5 d.).

Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė ne turto vertės (gyvenamojo būsto, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje) nustatymo pažyma (b. l. 12), o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimti administraciniai aktai – 2006 m. birželio 29 d. valstybės garantija Nr. N1-83 (b. l. 85) ir 2006 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. 30-1349 dėl valstybės garantijos vykdymo (b. l. 34–35), kuriuos priimant buvo remtasi minėta turto vertės nustatymo pažyma. Todėl ginčas dėl pareiškėjo nuomotų patalpų, grąžintų savininkui, rinkos vertės nustatymo turėjo būti keliamas ginčijant valstybės garantiją ir įsakymą dėl jos vykdymo, o ne, atskirai imant, pažymą dėl turto rinkos vertės nustatymo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnis numato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Šiuo aspektu pažymėtina, jog bylos medžiaga patvirtina (b. l. 82–83), jog administracinės bylos teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjui teismas išaiškino jo teisę ginčyti nurodytus administracinius aktus, tačiau pareiškėjas patikslinti savo skundo reikalavimų nepageidavo bei paaiškino, kad lieka prie savo reikalavimo, kuris nurodytas skundo antrajame punkte („panaikinti VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo 2006 m. birželio 8 d. parengtą turto vertės nustatymo aktą Nr. 2006/06-225-2“, b. l. 6).

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog pareiškėjui nurodžius būtent reikalavimą panaikinti pažymą dėl turto rinkos vertės nustatymo, kuri nėra savarankiškas administracinis aktas, sukėlęs atitinkamas teises ir pareigas proceso dalyviams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 1 d., 101 str. 1 p.). Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. nutartis paliekama galioti nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo J. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

_________________