TAR.31290C5BC5CE · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

2.3. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo priimtų sprendimų pridėtinės vertės mokesčio teisinio reguliavimo srityje apžvalga (2006 m. sausio 1 d. – 2007 m. rugsėjo 1 d.)

2.3.1. PVM taikymo sritis

2007 m. liepos

17 d. prejudicinis sprendimas byloje Société thermale d’Eugénie-les-Bains prieš Minist?re de l’Économie, des Finances et de l’Industrie (C-277/05)

Dėl Šeštosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo

Terminai: PVM – Taikymo sritis – Vykdant PVM apmokestinamo paslaugų teikimo sutartis sumokėti rankpinigiai, kuriuos paslaugų teikėjas pasilieka atsisakymo atveju – Kvalifikavimas.

Neoficiali prejudicinio sprendimo apžvalga:

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo susijęs su Šeštosios direktyvos 2 straipsnio

1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą Société thermale d’Eugénie-les-Bains (toliau – ir Société thermale) prieš Ekonomikos, Finansų ir Pramonės ministeriją (Minist?re de l’Économie, des Finances et de l’Industrie) dėl rezervuojant kambarius Société thermale gautų rankpinigių, kuriuos bendrovė pasilikdavo panaikinus rezervacijas, apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu. Societé thermale, įsteigta Eugénie-les-Bains (Prancūzija), eksploatavo termines gydyklas bei teikė viešbučių ir restoranų paslaugas.

Bendrovė imdavo rankpinigius iš klientų šiems rezervuojant vietas. Rankpinigių sumos buvo atskaitomos iš vėliau už apgyvendinimo paslaugas mokamos sumos arba, jeigu klientai atvykti atsisakydavo, minėta bendrovė jas pasilikdavo. Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar sumos, sumokėtos kaip rankpinigiai vykdant pardavimo sutartis, susijusias su (PVM) apmokestinamu paslaugų teikimu, kai pirkėjas pasinaudoja jam suteikta galimybe atsisakyti rezervacijos ir kai šias sumas pasilieka pardavėjas, turi būti laikomos atlygiu už rezervavimo paslaugą ir dėl to apmokestinamos (PVM), ar kompensacija dėl sutarties nutraukimo, sumokėta už žalą, patirtą dėl kliento įsipareigojimo neįvykdymo, bei neturinčia tiesioginio ryšio su kokia nors už atlygį teikiama paslauga, ir dėl to minėtu mokesčiu neapmokestinamos.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, pirma, rankpinigių sąvokos apibrėžimas gali skirtis įvairiose valstybėse narėse ir, antra, pasinaudojimas galimybe atsisakyti paslaugų, susijusių su rankpinigiais, gali sukelti skirtingų pasekmių pagal tai, kokia nacionalinė teisė yra taikoma. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad rankpinigiai galėtų būti laikomi atlygiu už rezervavimo paslaugą ir apmokestinami tik tuo atveju, jeigu tarp suteiktos paslaugos ir gauto atlygio būtų buvęs tiesioginis ryšys, t. y. sumokėtos sumos būtų realus atlygis už atskirą paslaugą, suteiktą egzistuojant teisiniam santykiui, kuris pasireiškia tarpusavyje teikiamomis paslaugomis.

Nagrinėjamu atveju tai nebuvo nustatyta. ETT paaiškino, kad sutarties sudarymas ir dėl to teisinio ryšio tarp šalių buvimas paprastai nepriklauso nuo rankpinigių sumokėjimo. Rankpinigiai nėra sutarties dėl apgyvendinimo sudėtinis elementas; jie yra tik papildomas elementas, kylantis iš sutarties šalių laisvės. Kliento prašymas rezervuoti vietą gali būti patenkinamas net nereikalaujant rankpinigių. Prašymo rezervuoti patenkinimas tarp šalių sukuria teisinį santykį, apimantį tokio eksploatuojančio asmens pareigą parengti dokumentus šio kliento vardu ir rezervuoti jam vietą.

Atsakydamas į klausimą, ar šie rankpinigiai yra kompensacija dėl sutarties nutraukimo, sumokėta dėl kliento atsisakymo atlyginti patirtą žalą, ETT konstatavo, kad nors įprastai vykdant sutartį rankpinigiai atskaitomi iš viešbučių paslaugas teikiančią įmonę eksploatuojančio asmens suteiktų paslaugų kainos ir todėl jiems taikomas PVM, rankpinigių pasilikimas (kaip buvo nagrinėtoje byloje) yra klientui suteiktos galimybės atsisakyti pasinaudojimo pasekmė, skirta kompensuoti eksploatuojančiam asmeniui šį atsisakymą. Tokia kompensacija nėra paslaugos teikimas ir nesudaro PVM apmokestinamosios vertės. Taisyklė, pagal kurią, kai už sutarties neįvykdymą atsako viešbučių paslaugas teikiančią įmonę eksploatuojantis asmuo, grąžinama dviguba sumokėtų rankpinigių suma, patvirtina šių rankpinigių kvalifikavimą kaip nustatytos kompensacijos už sutarties nutraukimą, o ne kaip atlygio už suteiktą paslaugą.

Tokiu atveju minėto eksploatuojančio asmens klientas akivaizdžiai nesuteikia jokios paslaugos šiam eksploatuojančiam asmeniui. Teisingumo Teismas konstatavo, jog, viena vertus, rankpinigių sumokėjimas nėra viešbučių paslaugas teikiančią įmonę eksploatuojančio asmens realiai gaunamas atlygis už savo klientui suteiktą savarankišką ir atskirą paslaugą ir, kita vertus, šių rankpinigių pasilikimo, klientui atsisakius rezervacijos, tikslas yra ištaisyti sutarties neįvykdymo pasekmes, todėl reikia manyti, kad nei rankpinigių mokėjimas, nei jų dvigubos sumos grąžinimas nepatenka į Šeštosios direktyvos 2 straipsnio

1 dalies taikymo sritį.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė:

– 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 2 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip: sumos, sumokėtos kaip rankpinigiai vykdant pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamo viešbučių paslaugų teikimo sutartis, kai klientas pasinaudoja jam suteikta galimybe atsisakyti rezervacijos ir kai šias sumas pasilieka viešbučių paslaugas teikiančią įmonę eksploatuojantis asmuo, turi būti laikomos nustatyta kompensacija dėl sutarties nutraukimo, sumokėta už žalą, patirtą dėl kliento įsipareigojimo neįvykdymo, bei neturinčia tiesioginio ryšio su kokia nors už atlygį teikiama paslauga, ir dėl to minėtu mokesčiu neapmokestinamos.

Taip pat žr. ETT praktiką:

• 2007 m. kovo 29 d. prejudicinis sprendimas Aktiebolaget NN prieš Skatteverket (C-111/05) Terminai: Šeštoji PVM direktyva – Prekių tiekimas – 8 straipsnio 1 dalies a punktas – Dvi valstybes nares jungiančio optinio pluošto kabelis, kurio dalis yra už Bendrijos teritorijos ribų – Kiekvienos valstybės narės mokestinė jurisdikcija, apribota jos teritorijoje nutiesto kabelio ilgiu – Dalies, esančios išimtinėje ekonominėje zonoje, ant kontinentinio šelfo ir atviroje jūroje, neapmokestinimas. Dėl 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1).

_________________