TAR.2E53DBC66584 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

3.7.1. Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos įgalinimų vertinti politinės

partijos finansinės veiklos deklaracijos duomenų teisingumą; dėl šiurkštaus

Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei

finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimo sampratos

Iš Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų

finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (toliau

– ir PPPKFFĮ) 22 straipsnio nuostatų akivaizdu, kad

vertinti politinės partijos finansinės veiklos deklaracijos duomenų teisingumą (atitikimą

tikrovei) yra įgaliota Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos

Respublikos finansų ministerijos, o ne Vyriausioji rinkimų komisija;

iš šio teiginio nuosekliai išplaukia išvada, kad būtent ši valstybės

institucija yra kompetentinga spręsti ir tai, ar politinės partijos

vykdoma buhalterinė apskaita leidžia patikrinti jos duomenų tikrumą.

Vertinant PPPKFFĮ 15 straipsnio 3 dalies ir 1 straipsnio 1 dalies normų

turinį visumos šio įstatymo nuostatų kontekste,

galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas kaip šiurkščius kvalifikuoja

tuos įstatymo pažeidimus, kurie žymiai apsunkina ar daro negalimu

įstatymo tikslų pasiekimą.

Administracinė byla Nr. A14-1052/2007

Procesinio sprendimo kategorija 18.3

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų

kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Antano

Ablingio ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

sekretoriaujant

Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant

pareiškėjo atstovui advokatui Valdemarui Bužinskui,

atsakovo

atstovams Z. V., advokatei Laurai Juozumaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo

pareiškėjo Darbo partijos ir atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų

komisijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo

2007 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Darbo

partijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai

dėl sprendimo panaikinimo, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos

socialdemokratų partijai, Tėvynės sąjungai, Liberalų ir centro sąjungai,

Liberalų demokratų partijai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai, Naujajai

sąjungai, Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, Lietuvos krikščionims demokratams ir

Lietuvos Respublikos finansų ministerijai.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2006 m.

lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 56 nustatė, kad Darbo partija, kartu su metine

finansine veiklos deklaracija nepateikusi Vyriausiajai rinkimų komisijai ir

Valstybinei mokesčių inspekcijai patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos, taip

pat laiku nepateikusi savo finansinės veiklos nepriklausomo audito išvados,

šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei

finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 1 dalį bei

savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta

metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę. Tuo pačiu sprendimu

Vyriausioji rinkimų komisija nusprendė neskirti Darbo partijai valstybės

dotacijos už 2006 metų antrąjį pusmetį ir šios dotacijos dydį paskirstyti

kitoms politinėms partijoms (b. l. 185–187, t. I). 2006 m. lapkričio 15 d.

sprendimu Nr. 59 Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija paskirstė

valstybės biudžeto dotacijos dalį Lietuvos socialdemokratų partijai, Tėvynės

sąjungai, Liberalų ir centro sąjungai, Liberalų demokratų partijai, Lietuvos

valstiečių liaudininkų sąjungai, Naujajai sąjungai, Lietuvos lenkų rinkimų

akcijai, Lietuvos krikščionims demokratams ir patvirtino pažymą Lietuvos Respublikos

finansų ministerijai apie valstybės biudžeto dotacijos dalies paskirstymą

nurodytoms politinėms partijoms (b. l. 188–189, t. I).

Darbo partija kreipėsi į teismą su skundu, prašydama

panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m.

lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 56 ir 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 59.

Skunde nurodyta, kad pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo

bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio nuostatas, ar politinių

partijų metinių finansinės veiklos deklaracijų, politinių kampanijų finansavimo

ataskaitų, politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos

žiniaraščių duomenys atitinka turimus asmenų deklaruotus duomenis, ar politinių

partijų finansinė veikla tvarkoma Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų

teisės aktų nustatyta tvarka, tikrina Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri savo

patikrinimo išvadas pateikia Vyriausiajai rinkimų komisijai. Pareiškėjo

teigimu, Valstybinė mokesčių inspekcija neatliko Darbo partijos patikrinimo,

todėl Vyriausioji rinkimų komisija negalėjo konstatuoti Darbo partijos

finansinės veiklos pažeidimo ir jo vertinti. Pareiškėjo tvirtinimu, apskaitos

žurnalo kopijos bei audito išvados pavėluotas pateikimas Vyriausiajai rinkimų

komisijai negali būti vertinamas kaip nurodytų dokumentų nepateikimas

apskritai, toks veiksmas negali būti laikomas šiurkščiu įstatymo pažeidimu

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės

įstatymo 15 straipsnio 3 dalies prasme. Darbo partija skunde pažymėjo, jog

Vyriausioji rinkimų komisija, priimdama 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą,

vadovavosi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. spalio 31d.

rašte Nr. 8.2-2739(04) išdėstytais ikiteisminio tyrimo duomenimis bei,

savarankiškai tirdama Darbo partijos finansinę veiklą, perėmė ikiteisminio

tyrimo įstaigos funkcijas, nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio

baudžiamojoje byloje (iš esmės konstatavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso 221 straipsnio dispozicijoje numatyto nusikaltimo sudėtį). Tuo,

pareiškėjo nuomone, Vyriausioji rinkimų komisija pažeidė įrodymų leistinumo

principą bei viršijo savo kompetenciją. Pareiškėjo teigimu, Vyriausioji rinkimų

komisija, spręsdama klausimą dėl valstybės dotacijos skyrimo, atskiru sprendimu

privalėjo konstatuoti šiurkštų įstatymo pažeidimą, suteikti galimybę Darbo

partijai šį sprendimą apskųsti ir, tik tokiam sprendimu įsiteisėjus, priimti

sprendimą dėl valstybės dotacijos Darbo partijai neskyrimo. Darbo partijos

nuomone, atsakovas 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu išsprendęs du klausimus,

pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo

kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatas. Darbo partija skunde

nurodė ir tai, kad Vyriausioji rinkimų komisija 2006 m. lapkričio 14 d.

sprendimą priėmė posėdyje, kurio vienas iš darbotvarkės klausimų buvo „Dėl

valstybės biudžeto dotacijos Darbo partijai“. Nei iki posėdžio pradžios, nei jo

metu darbotvarkė pakeista nebuvo. Todėl, pareiškėjo nuomone, Vyriausioji

rinkimų komisija, 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje svarstydama klausimą dėl

Darbo partijos galimai padarytų Politinių partijų ir politinių kampanijų

finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų, pažeidė Vyriausiosios

rinkimų komisijos reglamento 31 ir 32 punktų nuostatas. Be to, Darbo partija

pažymėjo, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje

svarstytu klausimu dėl Darbo partijos galimai padarytų Politinių partijų ir

politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų

Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento 34 ir 35 punktų nustatyta tvarka

nebuvo pateiktas sprendimo projektas, o balsuojant už pirmininko neva pateiktą

sprendimo projektą, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas rankos pakėlimu

nebalsavo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Vyriausiosios rinkimų

komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 56 rezoliucinėje dalyje

nurodyti du sprendimai, nors Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio

14 d. posėdyje buvo balsuojama tik vieną kartą. (b. l. 3–10, t. I).

Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų

komisija su pareiškėjo skundu nesutiko, atsiliepime nurodydamas, kad Darbo

partija, ne vėliau kaip iki kovo 1 dienos teikdama Vyriausiajai rinkimų

komisijai metinę politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją, turėjo

pareigą šiai komisijai pateikti ir patvirtintą apskaitos žurnalo kopiją.

Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjas šios pareigos neįvykdė ir patvirtintą

apskaitos žurnalo kopiją Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė tik skundžiamo

sprendimo priėmimo dieną, t.y. 2006 m. lapkričio 14 d. Atsakovas nurodė ir tai,

kad pareiškėjas per tris mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, t.y. iki 2006

m. balandžio 1 d., nepateikė Vyriausiajai rinkimų komisijai nepriklausomo audito

išvados. Atsakovo tvirtinimu, nepriklausomo audito išvadą Darbo partija pateikė

tik 2006 m. rugpjūčio 18 d., kartu pateikdama ir patikslintą 2005 metų

finansinės veiklos deklaraciją. Vyriausioji rinkimų komisija nesutiko su skundo

argumentu, jog pavėluotas dokumentų pateikimas nėra įstatymo pažeidimas.

Priešingai, jos tvirtinimu, privalomų pateikti dokumentų nepateikimas

laikytinas šiurkščiu įstatymo pažeidimu, dėl to pareiškėjui pritaikyta įstatyme

numatyta atsakomybė. Vyriausioji rinkimų komisija pažymėjo, kad pareiškėjas

privalomų dokumentų Vyriausiajai rinkimų komisijai nepateikė dėl savo kaltės ir

be pateisinamų priežasčių. Vyriausioji rinkimų komisija nurodė ir tai, kad

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atlieka ikiteisminį tyrimą dėl

apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, o jai pateikta Darbo partijos 2005

metų finansinės veiklos deklaracijos auditoriaus nuomonė yra sąlyginė. Padaryta

išvada, kad negalima nustatyti, ar pareiškėjo finansinės veiklos deklaracija

atitinka tikrovę, ir ši aplinkybė atsakovo įvertinta kaip šiurkštus įstatymo

pažeidimas. Atsakovo tvirtinimu, tokio įstatymo pažeidimo fakto konstatavimas

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės

įstatymo prasme nepažeidžia pareiškėjo nekaltumo prezumpcijos ir neįrodo jos

kaltės nusikaltimo padaryme. Atsakovo nuomone, balsavimas dėl Politinių partijų

ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimo

pobūdžio reiškia ir atitinkamo sprendimo dėl dotacijos skyrimo politinei

partijai priėmimą. Todėl Vyriausioji rinkimų komisija, balsuodama dėl valstybės

biudžeto dotacijos Darbo partijai ir priimdama sprendimą, Politinių partijų ir

politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 30

straipsnio 1 dalies nepažeidė. Vyriausioji rinkimų komisija pažymėjo, kad 2006

m. lapkričio 14 d. posėdyje komisijos nariai savo valią išreiškė balsavimo

metu, savo valios išraiškos neginčijo, pareiškimų ar kitokio pobūdžio

informacijos dėl darbotvarkės, netinkamai suformuluoto balsavimui pateikto

klausimo ar kitokių pastabų dėl balsavimo procedūros nepareiškė. Atsakovo

nuomone, Darbo partija kvestionuoja komisijos narių valią, neturėdama tam

teisinio pagrindo. Pažymėta, jog Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m.

lapkričio 15 d. sprendimu valstybės biudžeto dotacijos dydis politinėms

partijoms paskirstytas proporcingai, vadovaujantis dotacijų dydžio nustatymo ir

paskirstymo taisyklėmis, todėl naikinti šį sprendimą nėra įstatyminio pagrindo

(b. l. 100–109, t. I).

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos socialdemokratų

partija su skundu nesutiko, nurodydamas, kad Politinių partijų ir politinių

kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 2 dalis

imperatyviai nustato, jog apskaitos žurnalo kopija turi būti pateikiama kartu

su finansinės veiklos deklaracija. Trečiojo suinteresuoto asmens tvirtinimu,

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės

įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostata taip pat imperatyviai nustato trijų

mėnesių nuo finansinių metų pabaigos terminą, per kurį Vyriausiajai rinkimų

komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai turi būti pateikta nepriklausomo

audito išvada, jeigu politinė partija per kalendorinius metus gavo didesnę kaip

3000 MGL dydžio pajamų sumą. Lietuvos socialdemokratų partijos teigimu, tokio

termino nustatymas reiškia, kad politinė partija negali pasirinkti savo elgesio

varianto. Lietuvos socialdemokratų partija pažymėjo, kad Politinių partijų ir

politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas nenumato,

jog klausimas dėl valstybės dotacijos neskyrimo turi būti sprendžiamas tik

prieš tai politinei partijai realizavus galimybę ginčyti teisme veiksmo

įvertinimą šiurkščiu įstatymo pažeidimu (b. l. 153–155, t. I).

Tretieji suinteresuoti asmenys Naujoji sąjunga, Lietuvos

valstiečių liaudininkų sąjunga ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija atsiliepimuose

jokių sutikimo ar nesutikimo su skundu argumentų nenurodė (b. l. 1–2, t. II; b.

l. 10–11, t. II; b. l. 74–75, t. II).

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų

ministerija atsiliepime taip pat nenurodė sutikimo ar nesutikimo su skundu

argumentų, tik pabrėžė, kad 2006 m. lapkričio 21 d. gavusi iš Lietuvos

Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą

Nr. 59, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių

kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 13 straipsnio 6

dalimi, pervedė valstybės dotacijos dalį už 2006 metų antrąjį pusmetį

politinėms partijoms, kaip tai nurodyta Vyriausiosios rinkimų komisijos

pateiktoje pažymoje (b. l. 4–5, t. II).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario

22 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies – Lietuvos Respublikos vyriausiosios

rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 56 pakeitė,

pašalindamas iš jo 1 punkto rezoliucinės dalies nuostatą „ji taip pat pažeidė

šį įstatymą savo veikla sudariusi situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar

jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę (15 str. 3

d.)“. Kitoje dalyje Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2006

m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 56 paliktas nepakeistas, skundą atmetant kaip

nepagrįstą. Nustatyta, kad Darbo partija 2006 m. kovo 1 d. pateikė Vyriausiajai

rinkimų komisijai 2005 metų politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją.

Deklaracijoje nurodyta, kad Darbo partija per 2005 kalendorinius metus gavo 1

972 057,23 Lt pajamų (b. l. 132–134, t. I). Vadovaujantis Politinių partijų ir

politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 24

straipsnio nuostatomis, jeigu politinė partija per kalendorinius metus gavo

didesnę kaip 3000 MGL (375 000 Lt) dydžio pajamų sumą, ji turi atlikti

nepriklausomą savo veiklos auditą ir per 3 mėnesius nuo finansinių metų

pabaigos, t.y. iki 2006 m. balandžio 1 d., pateikti Vyriausiajai rinkimų

komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai nepriklausomo audito išvadą.

Tačiau UAB „Alvigdos auditas“ auditoriaus išvadą Vyriausiajai rinkimų komisijai

Darbo partija pateikė tik 2006 m. rugpjūčio 18 d., kartu pateikdama ir

patikslintą 2005 metų politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją ( b. l.

192–194, t. I).

Administracinėje byloje įrodymų, patvirtinančių

objektyvias priežastis, sutrukdžiusiais Darbo partijai pateikti nepriklausomo

audito išvadas įstatymo nustatytu laiku, t. y. iki 2006 m. balandžio 1 d.,

nesurinkta. Priešingai, bylos duomenys patvirtino, jog Darbo partija,

nesudariusi sutarties, uždarajai akcinei bendrovei „Audito pulsas“ 5 000 Lt

avansą sumokėjo 2006 m. kovo 29 d. (b. l. 143, t. I) ir tik po Vyriausiosios

rinkimų komisijos 2006 m. birželio 12 d. priminimo 2006 m. birželio 27 d. raštu

informavo Vyriausiąją rinkimų komisiją, jog UAB „Audito pulsas“ 2006 m.

birželio 9 d. atsisakė užbaigti Darbo partijos nepriklausomą 2005 metų auditą

(b. l. 142, t. I; b. l. 143, t. I).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos politinių partijų

ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 13

straipsnio 1, 5 dalimis, 22 straipsnio 9 dalimi, 19 straipsnio 2 dalimi. Bylos

duomenys neginčytinai patvirtino, kad Darbo partija, 2006 m. kovo 1 d.

pateikdama 2005 metų politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją,

Vyriausiajai rinkimų komisijai nepateikė patvirtintos apskaitos žurnalo

kopijos. Patvirtintą šio žurnalo kopiją pareiškėjas Vyriausiajai rinkimų

komisijai pateikė tik 2006 m. lapkričio 14 d., t. y. skundžiamo sprendimo

priėmimo dieną (b. l. 123, t. I). Darbo partijos vyriausioji buhalterė teisme

paaiškino, kad apskaitos žurnalas 2005 metais nebuvo vedamas, o 2006 m.

lapkričio 14 d. Vyriausiajai rinkimų komisijai pateiktame apskaitos žurnale

esantys duomenys įrašyti 2006 metais. Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės

įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, privalomų pateikti dokumentų nepateikimas ar

saugotinų dokumentų praradimas yra laikomas šiurkščiu įstatymo pažeidimu.

Politinė partija už Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei

finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimus atsako šio įstatymo, Administracinių

teisės pažeidimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka (įstatymo 30

str. 2 d.). Pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei

finansavimo kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, politinei partijai,

padariusiai šiurkštų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei

finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimą, Vyriausiosios rinkimų komisijos

sprendimu neskiriamas valstybės biudžeto dotacijos pusmetinis dydis (jo dalis paskirstoma

kitoms politinėms partijoms), politinė partija turi teisę pradėti gauti

biudžeto asignavimų pusmetinį dydį tik kitą pusmetį nuo pažeidimo pašalinimo

(30 str. 1 d.).

Teismas konstatavo, jog Politinių partijų ir politinių

kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 2 dalies

ir 24 straipsnio 1 dalies normos yra imperatyvios. Tai reiškia, jog šio

įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas

politinė partija ne tik privalo įvykdyti, bet ir įvykdyti įstatymo nustatytu

laiku. Pareiškėjas, įstatymo nustatytu terminu nepateikdamas Vyriausiajai

rinkimų komisijai patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos, finansinės veiklos

nepriklausomo audito išvados, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių

kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 2 dalies

ir 24 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šiurkštus šio įstatymo pažeidimas yra

pagrindas politinei partijai neskirti valstybės biudžeto dotacijos pusmetinio

dydžio. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos

Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu

pagrįstai pripažino pareiškėjo padarytus pažeidimus – patvirtintos apskaitos

žurnalo kopijos, finansinės veiklos nepriklausomo audito išvados nepateikimą –

šiurkščiais įstatymo pažeidimais ir pagrįstai Darbo partijai neskyrė valstybės

biudžeto dotacijos pusmetinio dydžio.

Nustatyta, jog apie Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006

m. lapkričio 14 d. posėdį, kurio metu buvo priimtas skundžiamas sprendimas,

paskelbta Lietuvos Respublikos Seimo interneto tinklalapyje 2006 m. lapkričio

13 d. Šiame pranešime nurodyta posėdžio darbotvarkė, kurios 2 punktas skelbė,

kad bus nagrinėjamas klausimas dėl Valstybės biudžeto dotacijos Darbo partijai

(b. l. 71, t. I). Byloje esanti Vyriausiosios rinkimų komisijos nario pažyma

„Dėl Darbo partijos finansinės veiklos įvertinimo“ išplatinta prieš

Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. posėdį. Šioje pažymoje

nurodytos faktinės aplinkybės, pateiktas jų teisinis įvertinimas ir pasiūlyti

trys galimi Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo svarstomu klausimu

variantai, iš kurių vienas – neskirti 2006 m. II pusmečio valstybės biudžeto

dotacijos Darbo partijai (b. l. 72–75, t. I). Teismo konstatavimu, kadangi

pagrindas neskirti dotacijos politinei partijai yra Politinių partijų ir

politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo šiurkštus

pažeidimas, faktinių aplinkybių, susijusių su šio įstatymo pažeidimu,

nustatymas bei jų įvertinimas yra neatsiejama dotacijos skyrimo politinei

partijai klausimo dalis. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14

d. posėdžio protokolas Nr. 23 patvirtino, kad komisijos nariai, pasisakydami

dėl dotacijos skyrimo ar neskyrimo Darbo partijai, suprato svarstomą klausimą,

sprendimo projektą, ir balsuodami išreiškė savo valią (b. l. 110–122, t. I).

Todėl skundo argumentas, jog Vyriausioji rinkimų komisija, 2006 m. lapkričio 14

d. posėdyje svarstydama Darbo partijos pažeidimus ir juos vertindama, pažeidė

Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos darbo reglamento,

patvirtinto Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2002 m.

rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 44, 31, 32, 33, 35 bei 36 punktų reikalavimus,

atmestas kaip nepagrįstas.

Nustatyta, jog Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų

komisija 2006 m. lapkričio 14 d. priėmė vieną sprendimą, kuriuo išsprendė du

klausimus. Tačiau, teismo konstatavimu, Politinių partijų ir politinių

kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalis

nenumato, kad valstybės biudžeto dotacijos skyrimo politinei partijai klausimu

Vyriausioji rinkimų komisija privalo priimti du administracinius aktus. Kaip

nustatyta iš Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. posėdžio

protokolo Nr. 23, Vyriausios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje

dalyvavo 14 Vyriausiosios rinkimų komisijos narių. Komisijos posėdžiui

pirmininkavo Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas. Už valstybės biudžeto

dotacijos skyrimą Darbo partijai balsavo 7 komisijos nariai, prieš – 6

komisijos nariai. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas posėdžio metu

informavo savo balsą atiduodąs už tai, kad Darbo partijos padaryti pažeidimai

yra šiurkštūs ir partijai negali būti skiriama biudžeto dotacija. Šių

aplinkybių tiek pareiškėjo atstovas, tiek atsakovo atstovai teisme neginčijo.

Konstatuota, jog pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento 52 punktą,

šios komisijos sprendimai priimami atviru balsavimu. Byloje duomenų, jog komisijos

nariai negalėjo pasinaudoti šia jiems suteikta teise ar kitaip jiems buvo

suvaržyta galimybė išreikšti savo valią svarstomu klausimu, nesurinkta.

Nustatyta, jog balsavimas vyko atvirai, o balsams pasidalijus po lygiai,

balsavimo rezultatus lėmė posėdžio pirmininko balsas (Vyriausiosios rinkimų

komisijos įstatymo 12 str. 2 d., Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento 54

p.). Darbo partijos skundo argumentas, jog Vyriausiosios komisijos pirmininkas

nebalsavo ir taip neišreiškė savo pozicijos svarstomu klausimu, paneigtas

Vyriausiosios komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolo duomenimis

bei paties Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko, atstovavusio teisme

atsakovui, paaiškinimais.

Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo

Nr. 56 rezoliucinėje dalyje taip pat nurodyta, kad Darbo partija pažeidė

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės

įstatymą, savo veikla sudariusi situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar

jos pateikta metinė finansinė veiklos deklaracija atitinka tikrovę. Iš

sprendimo turinio nustatyta, kad šią išvadą Vyriausioji rinkimų komisija padarė

vadovaudamasi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų

nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro 2006 m. spalio 31d.

rašte Nr. 8.2-2739(04) nurodytais duomenimis bei auditoriaus A. K., atlikusio

Darbo partijos finansinės veiklos auditą, paaiškinimais. Teismo konstatavimu,

politinės partijos finansinės veiklos įvertinimas galimas atlikus jos finansinės

veiklos patikrinimą. Finansinės veiklos patikrinimas reikalauja specialių

žinių, todėl tokį patikrinimą gali atlikti tik tam kompetentingos institucijos

ar asmenys, turintys specialių žinių ir teisę atlikti tokį patikrinimą. Teismas

vadovavosi Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5

punkte numatytu Vyriausiosios rinkimų komisijos uždaviniu įstatymų nustatyta

tvarka ir formomis kontroliuoti politinių partijų ir politinių organizacijų,

politinių kampanijų finansavimą, Politinių partijų ir politinių kampanijų

finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsniu, pagal kurį

Vyriausioji rinkimų komisija politinių partijų finansinę veiklą ir politinių

kampanijų finansavimą kontroliuoja Politinių partijų ir politinių kampanijų

finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo ribose. Nurodyta, jog

kontroliuodama, kaip politinė partija laikosi kitų įstatymų nustatytų

reikalavimų, Vyriausioji rinkimų komisija turi teisę kreiptis į institucijas,

kurioms įstatymų suteikta kompetencija leidžia atlikti tokius patikrinimus.

Pažymėta ir tai, jog Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei

finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 3 dalis besąlygiškai įpareigoja

Valstybinę mokesčių inspekciją tikrinti, ar politinių partijų finansinė veikla,

politinių kompanijų finansavimas tvarkomas teisės aktų nustatyta tvarka bei ar

metinių politinių partijų finansinės veiklos deklaracijų, apskaitos žiniaraščių

duomenys atitinka turimus asmenų deklaruotų pajamų duomenis. Tokio Darbo partijos

patikrinimo Valstybinė mokesčių inspekcija nėra atlikusi (b. l. 197, t. I), o

ikiteisminio tyrimo pradėjimas bei įtarimų pareiškimas Darbo partijai, teismo

konstatavimu, nėra besąlyginis pagrindas išvadai, jog negalima nustatyti, ar

Darbo partijos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę.

Todėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14

d. sprendimo Nr. 56 1 punktas pakeistas, pašalinant iš sprendimo rezoliucinės

dalies 1 punkto nuostatą, kad Darbo partija pažeidė Politinių partijų ir

politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, savo veikla

sudariusi situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė

finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

nuostatų, patvirtintų 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088, 5.1.1. punkte

aptartu valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms apibrėžimu.

Konstatuota, jog piniginius išteklius valstybės iždo sąskaitoje valdo Lietuvos

Respublikos finansų ministerija. Valstybės biudžeto dotacijos dalį, skirtą

politinei partijai, ji perveda vadovaudamasi Vyriausiosios rinkimų komisijos

pateikta pažyma. Vyriausioji rinkimų komisija 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu

Nr. 59 paskirstydama valstybės biudžeto dotacijos dalį kitoms partijoms,

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės

įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 30 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė.

Todėl panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau –

ir VRK) 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 59 nenustatyta įstatyminio

pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir

bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi bylos

aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti ir ištirti daug naujų įrodymų.

Apeliantas paaiškina neskundžiantis tos teismo sprendimo dalies, kuria

patenkintas Darbo partijos skundas. Apeliantas pažymi, jog Įstatymo 22

straipsnio 5 dalyje išvardintos veikos, kurios laikomos netinkama veikla.

Privalomų pateikti dokumentų nepateikimas pats savaime nelaikomas šiurkščiu

Įstatymo pažeidimu. Tokiu jį turėjo pripažinti VRK, išnagrinėjusi visas su šiuo

faktu susijusias aplinkybes. Visos aplinkybės, susijusios su nepriklausomo

audito pavėluotu atlikimu, išnagrinėtos VRK 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje

bei nagrinėjant administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniame

teisme. Nurodoma, jog Darbo partijai nuolatines audito paslaugas teikė UAB

„Audito pulsas“, kuriai partija 2006 m. kovo 29 d. sumokėjo 5 000 Lt dydžio

avansą, ši įmonė pradėjo auditą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Darbo partijos

veiklos auditas buvo pradėtas iki Įstatymo nustatyto termino, tačiau vėliau

nurodyta įmonė pati savavališkai auditą nutraukė ir jokios išvados nei

partijai, nei VRK nepateikė. Apie šias aplinkybes 2006 m. birželio 27 d. Darbo

partija informavo VRK. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2006 m. gegužės

19 d. Darbo partijos būstinėje buvo atlikta krata, kurios metu buvo paimti visi

finansiniai dokumentai, jų kopijos iš esmės pradėtos gauti tik nuo 2006 m.

liepos 20 d. (apie tai liudija Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros

2006 m. liepos 20 d. raštas Nr. 8.2.-1897 (04)). Paaiškinama, jog Darbo

partijos buhalterinė apskaita buvo kompiuterizuota. 2006 m. gegužės 19 d.

kratos metu paimti kompiuteriai bei laikmenos iki šios dienos negrąžinti, o

galimybės nusikopijuoti šiuos duomenis Lietuvos Respublikos generalinė

prokuratūra iki šiol nesuteikia. Tokiu būdu, UAB „Audito pulsas“, pradėjusi

auditą, iš esmės jo baigti negalėjo, o kita audito kompanija UAB „Alvigdos

auditas“ auditą baigė tik po to, kai iš Lietuvos Respublikos generalinės

prokuratūros buvo gautos finansinių dokumentų kopijos. Jeigu Vilniaus apygardos

administracinis teismas norėjo išsiaiškinti objektyvias priežastis, dėl kurių

UAB „Audito pulsas“ nebaigė audito, apelianto teigimu, jis galėjo į teismo

posėdį iškviesti šios įmonės atstovus ir juos apklausti (tokiai būtinybei

iškilus dabar, tai padaryti galėtų Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą). VRK 2006 m. lapkričio 14 d. sprendime

nurodė, kad nesulaukusi Darbo partijos finansinės veiklos nepriklausomo audito

išvados, 2006 m. birželio 12 d. raštu Nr. 2-170 (1.5) kreipėsi į Darbo partiją,

prašydama paaiškinti, dėl kokių priežasčių nepateikiama nepriklausomo audito

išvada. Apelianto teigimu, iš 2006 m. gegužės 19 d. kratos protokolo ir Lietuvos

Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. liepos 20 d. rašto matyti, kad

Darbo partija tuo metu neturėjo jokių savo finansinės veiklos dokumentų ar jų

kopijų, buvo iš esmės sutrikdyta jos finansinė-ūkinė veikla, todėl joks auditas

nebuvo įmanomas. Pažymima, jog 2006 m. gegužės 19 d. kratos protokolo visiems

byloje dalyvaujantiems asmenims negalima pateikti, kadangi jame užfiksuoti

atliekamo ikiteisminio tyrimo duomenys, kurių atskleidimas be prokuroro leidimo

užtraukia atsakomybę (protokolas bus pateiktas tik Lietuvos vyriausiajam

administraciniam teismui apeliacinio skundo nagrinėjimo metu). Apelianto

teigimu, iš esmės dėl tos pačios priežasties patikrinimo negalėjo atlikti ir

Valstybinė mokesčių inspekcija, tai matyti iš jos 2006 m. spalio 17 d. rašto Nr.

(21.6.32-3). Jeigu teismas būtų norėjęs išsiaiškinti objektyvias audito išvadų

nepateikimo laiku priežastis, apelianto manymu, jis galėjo iškviesti į teismo

posėdį Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovą ir apklausti jį šiuo klausimu

(tokiai būtinybei iškilus dabar, tai padaryti gali Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas). Pažymima, jog netgi esant tokioms sunkioms sąlygoms,

vėluojant dėl objektyvių priežasčių, Darbo partija audito išvadą pateikė.

Apelianto nuomone, audito išvados nepateikimą laiku prilygindami visiškam jos

nepateikimui, VRK ir Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai

įvardino tai kaip šiurkštų Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies reikalavimų

pažeidimą, juo labiau, kad Įstatymas imperatyviai nenurodo, jog privalomų pateikti

dokumentų nepateikimas laiku prilyginamas jų nepateikimui apskritai.

Apeliantas nurodo, jog VRK savo 2006 m. lapkričio 14 d.

sprendime Nr. 56 apskaitos žurnalo kopijos nepateikimą įvardijo kaip šiurkštų

Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pažeidimą, tačiau nei pačiame sprendime, nei

VRK atsiliepime į Darbo partijos skundą nenurodyta, kodėl toks pažeidimas

laikytinas šiurkščiu ir kodėl jis tokiu laikytinas vien Darbo partijos

atžvilgiu. Apeliantas teigimu, VRK žinojo ir sąmoningai nutylėjo, kad 2005

metais apskaitos žurnalo nevedė ir VRK nepateikė ne tik Darbo partija, bet ir

kitos politinės partijos, nes dokumentas tokiu pavadinimu apskritai

neegzistuoja (spėjama, kad galėtų būti kalbama tik apie Politinės partijos ar

politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraštį, kurio forma patvirtinta

VRK 2004 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 326 bei suderinta su Valstybine

mokesčių inspekcija). Tokiu būdu, kaip teigiama, tiek VRK, tiek Vilniaus

apygardos administracinis teismas šiurkščiu Įstatymo pažeidimu įvardino neegzistuojančio

dokumento nepateikimą laiku. 2006 m. lapkričio 14 d. Darbo partija nurodo VRK

pateikusi Politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos

žiniaraštį, kitos politinės partijos šį dokumentą VRK pateikusios įvairiu laiku

(iš VRK vyresniosios specialistės Janinos Latvienės 2007 m. vasario 23 d.

sudarytų lentelių matyti, kad dauguma Lietuvoje veikiančių politinių partijų

nurodyto žiniaraščio VRK apskritai nėra pateikusios, o politinė partija

„Naujoji sąjunga“ (socialliberalai) tokį žiniaraštį pateikė 2006 m. lapkričio

10 d. faksu). Apelianto manymu, tiek VRK, tiek Vilniaus apygardos

administracinis teismas neįsigilino į esamą situaciją, o VRK pirmininkas, 2006

m. lapkričio 14 d. posėdyje pristatydamas klausimą, klaidino VRK narius, dėl to

buvo priimtas neteisingas sprendimas. Vilniaus apygardos administracinis

teismas, patikėjęs VRK atstovais, apelianto teigimu, priėmė nepagrįstą

sprendimą. Jo manymu, aplinkybes galėtų paaiškinti VRK vyresnioji specialistė

J. Latvienė, be to, jas patvirtina ir Naujosios sąjungos (socialliberalų)

Politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraščio

kopija su atžyma apie jos išsiuntimą.

Darbo partija pažymi, kad iki VRK 2006 m. lapkričio 14 d.

posėdžio Įstatymo pažeidimai jai niekada nebuvo įvardinti, tokių pažeidimų

svarstymas net nebuvo įtrauktas į 2006 m. lapkričio 14 d. VRK posėdžio

darbotvarkę (pažeistas VRK darbo reglamento, patvirtinto VRK 2002 m. rugsėjo 24

d. sprendimu Nr. 44, 32 p.). Nurodoma, jog 2006 m. lapkričio 13 d. VRK priėmus

sprendimą dėl posėdžio bei jį paskelbus internetiniame puslapyje, darbotvarkės

klausimas, susijęs su Darbo partija, buvo suformuluotas taip: „Dėl valstybės

biudžeto dotacijos Darbo partijai“. Kokių nors pažeidimų konstatavimas ir jų

svarstymas į 2006 m. lapkričio 14 d. VRK posėdžio darbotvarkę nebuvo įtrauktas.

Tokiu būdu, apie kokius pažeidimus bus kalbama ir kokie jie bus konstatuoti,

nežinojo nei vienas VRK narys. Ši aplinkybė, apelianto teigimu, matyti iš to,

kad 2006 m. lapkričio 14 d. posėdžiui pateiktoje VRK nario J. Jasaičio pažymoje

nepriklausomo audito išvados pateikimas ne laiku neįvardintas kaip šiurkštus

Įstatymo pažeidimas. Priešingai, joje analizuojami UAB „Alvigdos auditas“

išvados teiginiai bei jais remiamasi teikiant pasiūlymus VRK, apskaitos žurnalo

kopijos nepateikimas iš viso neaptarinėjamas ir tai neįvardinama pažeidimu.

Apeliantas teigia, jog klausimas dėl apskaitos žurnalo nepateikimo iškilo VRK

posėdyje ekspromtu, nei vienas VRK narys nežinojo ir negalėjo žinoti tikros padėties,

nes joks tyrimas šiuo klausimu nebuvo atliktas. Kaip paaiškėjo vėliau, VRK

nariai net nežinojo, apie kokį dokumentą kalbama. Už šio pažeidimo konstatavimą

ir pripažinimą šiurkščiu Įstatymo pažeidimu iš viso nebuvo balsuojama (VRK

reglamento 52 p.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad klausimų pateikimo

ekspromtu, t.y. be atitinkamo projekto pateikimo ir svarstymo, VRK reglamentas

nenumato. Šiuo atveju ne tiek svarbu, ar buvo svarstomas vienas ar du

klausimai. Sprendimas dėl Darbo partijos neva padarytų pažeidimų priimtas ne

balsavimo būdu, todėl yra neteisėtas (VRK 2006 m. lapkričio 14 d. posėdžio

protokolas bei posėdžio stenograma).

Pažymima, jog 2006 m. lapkričio 14 d. VRK priėmė sprendimą

dėl dviejų klausimų: pirmuoju klausimu nustatė Darbo partijos neva padarytus

šiurkščius Įstatymo pažeidimus, o antruoju nusprendė neskirti jai valstybės

dotacijos už 2006 metų antrą pusmetį. Tuo tarpu Vilniaus apygardos

administracinis teismas konstatavo, kad VRK priėmė vieną sprendimą, kuriuo

išsprendė du vieningus klausimus. Teismo nuomone, Įstatymo 30 straipsnio 1

dalis nenumato, kad valstybės biudžeto dotacijos skyrimo politinei partijai

klausimu VRK privalo priimti du administracinius aktus. Tačiau, remdamasis

Įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, apeliantas pažymėjo, jog pagal šio straipsnio

nuostatas pažeidimai turi būti svarstomi ir konstatuojami per 15 dienų nuo

finansinių ataskaitų gavimo dienos. Kadangi Darbo partija 2006 m. kovo 1 d. VRK

pateikė metinę politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją, VRK pagal

Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo bei kitus rezultatus turėjo savo

sprendimu konstatuoti šiurkščių įstatymų pažeidimų buvimą. Toks įsitikinimas

grindžiamas ir Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią, nustačius

politinės partijos padarytą šiurkštų Įstatymo pažeidimą, VRK sprendimu partijai

neskiriamas valstybės dotacijos pusmetinis dydis. Pažymima, jog šiurkštūs

Įstatymo pažeidimai turėjo būti nustatyti tikrinant finansinės veiklos

ataskaitą per 15 dienų nuo jos pateikimo ir tik konstatavus tokius pažeidimus,

galėjo būti priimtas atskiras sprendimas neskirti partijai valstybės pusmetinės

dotacijos. Šiuo atveju tik 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje, reaguojant į Darbo

partijos atstovų priekaištus, apsižiūrėta, kad neįvardinti jokie pažeidimai

(2006 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolas bei stenograma). Apelianto

teigimu, pažeidimai buvo sugalvoti be jokio specialaus tyrimo bei atitinkamų

projektų pateikimo svarstymui, teismas šioje dalyje bylą išsprendė neteisingai.

Apeliantas remiasi VRK reglamento 52 punktu, nurodydamas,

jog VRK balsuojant dėl sprendimo, realiai iš to, kaip buvo pateiktas klausimas,

nebuvo galima suprasti, už ką buvo balsuojama, todėl VRK pirmininkas klausimą

tikslino. Balsavimo metu, t. y. iki suskaičiuojant balsus, VRK pirmininkas

rankos nekėlė, pagal VRK reglamento 52 punktą nebalsuodamas nei „už“, nei

„prieš“, tačiau suskaičiavęs balsus (7 „už“ ir 6 „prieš“), konstatavo, kad

balsai pasiskirstė po lygiai. Pastebėjus nesusipratimą, pirmininkas paaiškino,

kad jis balsuoja paskutinis, nors tokia jo teisė (teisė balsuoti paskutiniam po

to, kai jau suskaičiuoti balsai ir yra aiškus jų pasiskirstymas) niekur

nenumatyta. Apelianto manymu, esant tokiai situacijai, teismas turėjo

konstatuoti, kad tikrovės neatitinka duomenys apie tai, jog balsai pasiskirstė

po lygiai, kadangi tik balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia pirmininko

balsas. Norėdama, kad ši situacija būtų objektyviai ištirta, Darbo partija

prašiusi iškviesti į teismo posėdį visus VRK narius bei apklausti juos liudytojais.

Tačiau teismas šio prašymo netenkino, apelianto teigimu, iš esmės nepagrįstai

atsisakydamas tirti šią skundo dalį. Dėl atitinkamos skundo dalies pirmosios

instancijos teismas nepasisakė ir savo 2007 m. vasario 22 d. sprendime.

Apeliantas paaiškina Administracinių bylų teisenos

įstatymo 71 straipsnio pagrindu prašęs taikyti reikalavimo užtikrinimo

priemones, t.y. laikinai sustabdyti VRK 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr.

56 ir 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 59 galiojimą, nes nesiėmus tokių

priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali būti neįmanomas. Apelianto teigimu,

VRK 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 59 įvykdymas ir tapo neįmanomu, nes

Vilniaus apygardos administracinis teismas, dar nepriėmęs Darbo partijos skundo

(2006 m. lapkričio 29 d. buvo priimta nutartis, kuria iki 2006 m. gruodžio 13

d. nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti), 2006 m. lapkričio 29 d.

kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, kuri 2006 m. gruodžio 1 d.

raštu Nr. (3.5.1-04)-SK-063222 (teisme gautas 2006 m. gruodžio 7 d.) informavo,

kad valstybės dotacijos dalis už 2006 metų antrąjį ketvirtį jau pervesta kitoms

politinėms partijoms. 2006 m. gruodžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos

administracinis teismas Darbo partijos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo

priemones atmetė. Apelianto teigimu, neaišku, kokiais sumetimais teismas, dar

neišsprendęs Darbo partijos skundo priėmimo klausimo, užklausinėjo Lietuvos

Respublikos finansų ministeriją dėl lėšų pervedimo. Keliamas klausimas, ar toks

užklausimo pateikimas iš esmės nepadarė teismo sprendimo dėl VRK 2006 m.

lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 59 neįvykdomu (šio klausimo teisme išsiaiškinti

nepavyko, kadangi Lietuvos Respublikos finansų ministerija, nors ir patraukta

byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu, į teismo posėdį neatvyko). Apeliantas

nurodo, jog piniginių lėšų pervedimo kitoms politinėms partijoms aplinkybės

pagal VRK 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 59 taip ir liko neišnagrinėtos,

teismas jų nesiaiškino, be jokių argumentų konstatuodamas, kad panaikinti 2006

m. lapkričio 15 d. VRK sprendimą Nr. 59 nėra įstatyminio pagrindo. Teismui

nesukėlė abejonių ir skunde nurodyta aplinkybė, kad 2006 m. lapkričio 15 d. VRK

sprendimu Nr. 59, dalis lėšų buvo skirta neegzistuojančiam juridiniam asmeniui,

t.y. Liberalų demokratų partijai, bei faktas, kad esant neišnagrinėtam ginčui

teisme, VRK 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 59 buvo skubiai įvykdytas.

Apelianto teigimu, teismas, nagrinėdamas jo 2006 m.

lapkričio 24 d. skundą, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 81

straipsnį, t.y. nedalyvavo aktyviai tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai

svarbias aplinkybes, objektyviai jų netyrė. Be to, jis neatkreipė dėmesio į

tai, kad VRK 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 56 ir 2006 m. lapkričio 15

d. sprendimas Nr. 59 yra priskirtini individualiems administraciniams aktams ir

turi atitikti reikalavimus, nustatytus Viešojo administravimo įstatymo 8

straipsnio 1 dalyje (turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir

teisės aktų normomis). Apelianto manymu, teismas privalėjo nustatyti, dėl kokių

priežasčių Darbo partija laiku nepateikė audito išvados ir ar tai padarė vien

dėl savo kaltės, vien tik paties fakto konstatavimas nebuvo pakankamas

pagrindas audito išvados pateikimą ne laiku prilyginti jos nepateikimui

apskritai bei tokį faktą laikyti šiurkščiu Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies

pažeidimu. Teismas neišnagrinėjo klausimo ir dėl Įstatymo 19 straipsnio 2

dalies taikymo, t.y. neįsigilino, kokio dokumento laiku nepateikė Darbo partija,

kokia yra praktika dėl tokio dokumento pateikimo ir kaip praktikoje tokią

situaciją vertina VRK. Teismas taip pat neįsigilino į faktines aplinkybes ir

nenustatė, kad dviejų dokumentų pateikimas ne laiku įvertintas kaip šiurkštus

Įstatymo pažeidimas tik Darbo partijos atžvilgiu, ar pagal taisykles buvo

priimti ginčijami individualūs administraciniai aktai. Nors teismas konstatavo,

kad jokie VRK Reglamento, patvirtinto VRK 2002 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr.

44, punktai nebuvo pažeisti, jis šio klausimo iš esmės netyrė. Apelianto

nuomone, reglamento 32, 33, 34, 35, 36, 41, 52 ir 54 punktuose nustatytų

reikalavimų pažeidimą ar nepažeidimą teismas gali ištirti tik apklausęs VRK

narius, dalyvavusius 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje (šį prašymą Darbo partija

buvo pateikusi teismui, tačiau teismas jo netenkino). Teismas nenustatė,

kokiais kriterijais remiantis, VRK dviejų dokumentų pateikimą ne laiku priskyrė

prie šiurkščių Įstatymo pažeidimų ir kokias pasekmes sukėlė pavėluotas šių

dokumentų pateikimas. Teismas taip pat pažeidė Administracinių bylų teisenos

įstatymo 86 straipsnį, nepagrįstai neišsiaiškino, kodėl UAB „Audito pulsas“,

praėmusi avansą, pradėto vykdyti audito neužbaigė. Apelianto teigimu, vien

konstatavimas, kad Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies

normos laikomos imperatyviomis, yra nepakankamas ir formalus. Nepakankamas ir

pažeidžiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus

yra ir VRK 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 56 vertinimas, kadangi teismas

rėmėsi vien VRK 2006 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolu Nr. 23 bei atsakovės

atstovų paaiškinimais, dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų bei jos

atstovų paaiškinimų nepasisakė. Pažymima, jog duomenų, patvirtinančių, kad VRK

nariai negalėjo galutinai pasinaudoti savo teise ir jiems buvo suvaržyta teisė

išreikšti savo valią, teismas ir nebandė gauti. Be to, jis be jokių argumentų

konstatavo, kad panaikinti VRK 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 59 nėra

įstatyminio pagrindo, nors šis sprendimas yra susijęs su VRK 2006 m. lapkričio

14 d. sprendimu Nr. 56, kurį teismas iš dalies pakeitė. Apelianto nuomone,

teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 1 dalį ir

71 straipsnio 1 dalį, sudarydamas sąlygas VRK 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo

Nr. 59 skubiam įvykdymui (nepaisant to, kad skundui nebuvo duota eiga, užklausė

Lietuvos Respublikos finansų ministeriją apie minėto sprendimo įvykdymą, tokiu

būdu įspėdamas ją apie Darbo partijos skundą). Apeliaciniame skunde teigiama,

jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir

formaliai, pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 ir 86

straipsnių reikalavimus, kad visapusiškam bylos išnagrinėjimui būtina ištirti

daug naujų įrodymų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų

komisija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo

2007 m. vasario 22 d. sprendimo dalį, kuria buvo pakeistas Lietuvos Respublikos

vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimas, panaikinti

ir skundą atmesti. Atsakovo teigimu, teismo sprendimas, kuriuo buvo pakeistas

jos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktas, kelia tam

tikrų abejonių Įstatymo taikymo aspektu. Paaiškinama, jog pagal Įstatymo 30

straipsnio 1 dalį, nustačius, kad politinė partija padarė šiurkštų Įstatymo

pažeidimą, VRK sprendimu partijai neskiriamas valstybės biudžeto dotacijos

pusmetinis dydis, jo dalis paskirstoma kitoms politinėms partijoms. Šiurkštaus

Įstatymo pažeidimo atvejai nurodyti Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje. Sąrašas

nėra baigtinis, VRK yra suteikta teisė šiurkščiu Įstatymo pažeidimu pripažinti

ir kitus atvejus. VRK, atsižvelgdama į faktinę situaciją bei į teisinį

reglamentavimą, rėmėsi dviem Įstatyme nurodytais pagrindais, kuriems esant

Įstatymas laikomas pažeistu šiurkščiai (privalomų pateikti dokumentų

nepateikimas ar saugotinų dokumentų praradimas ir kita veikla, dėl kurios

negalima nustatyti, ar politinės partijos finansinės veiklos deklaracija

atitinka tikrovę). Priimdama 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 56, ji

nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio

9 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies normas, Įstatymo nustatytu terminu kartu su

politinės partijos finansinės veiklos deklaracija nepateikdamas VRK

patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos (ji buvo pateikta tik 2006 m. lapkričio

24 d., t. y. priimant skundžiamą sprendimą), taip pat nepriklausomo audito

išvados. Pažymima, jog minėtų dokumentų pateikimas Įstatyme nustatytais

terminais reglamentuotas imperatyviomis teisės normomis, todėl šių normų

pažeidimas VRK buvo įvertintas kaip šiurkštus Įstatymo pažeidimas. Su tokiu

vertinimu sutiko ir pirmosios instancijos teismas, papildomai nurodydamas, kad

aplinkybė, jog apskaitos žurnalas pareiškėjo apskritai nebuvo vedamas, taip pat

sietina su šiurkštaus Įstatymo pažeidimo konstatavimu. Atsakovo manymu, teismas

tinkamai ir pagrįstai įvertino dokumentų nepateikimo aplinkybes, t.y.

pareiškėjo veiksmus, iš kurių buvo matyti, kaip jis vykdo Įstatymo reikalavimus,

kokiomis aplinkybėmis bando pateisinti Įstatymo nuostatų pažeidimą ir pan.

Vienos iš Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų pripažinti pažeidimą

šiurkščiu egzistavimas buvo patvirtintas neginčijamais rašytiniais įrodymais.

Atsakovas remiasi Įstatymo 22 straipsniu, 2 straipsnio 7 dalimi, pažymėdamas,

jog įstatyme įtvirtintas reikalavimas pateikti metinę finansinės veiklos

deklaraciją kartu su apskaitos žurnalu yra viena iš politinės partijos veiklos

skaidrumo, viešumo kontrolės, kurią atlieka VRK, garantijų (apskaitos žurnalas

detalizuoja deklaracijoje nurodytą informaciją ir minėtuose dokumentuose

užfiksuotų duomenų sutikrinimas, sulyginimas gali duoti labai vertingos

informacijos, sprendžiant apie politinės partijos veiklą, jos finansavimą, tuo garantuojant

galimybę užtikrinti, jog bus įgyvendintas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintas

Įstatymo tikslas). Pažymima, kad Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje numatyta VRK

teisė reikalauti net ir pirminių apskaitos dokumentų, kuriais, kilus abejonei,

būtų galima remtis, tikrinant apskaitos žurnale esančių ir finansinėje

deklaracijoje apibendrintų duomenų atitikimą. Todėl apskaitos žurnalo,

detalizuojančio ir paaiškinančio deklaracijoje nurodytus duomenis, pateikimas

yra svarbus. Teigiama, jog pareiškėjui pateikus apskaitos žurnalą tik 2006 m.

lapkričio 14 d., nei Vyriausioji rinkimų komisija, nei Valstybinė mokesčių

inspekcija neturėjo galimybės atlikti net formalaus pateiktos finansinės

veiklos deklaracijos vertinimo, nustatyti, ar apskaitos žurnale esanti informacija

yra tinkamai atspindėta deklaracijoje ir kt. Nurodoma, jog finansinės veiklos

deklaracijos atitikimo tikrovei nustatymui svarbi ir audito išvada. Audito

išvados svarbą iliustruoja net paties pareiškėjo veiksmai (po audito išvados

pareiškėjas tikslino savo finansinės veiklos deklaraciją, atsižvelgdamas į

audito atlikimo metu nustatytas aplinkybes). Šių argumentų visuma, atsakovo

teigimu, leidžia tvirtinti, kad finansinės veiklos deklaracijos atitikimas

tikrovei gali būti nustatomas ne tik Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus

finansinį tyrimą, bet ir įvertinus pateiktą audito išvadą ir apskaitos žurnalą,

tuo tarpu šioje situacijoje minėtų dokumentų pateikimas itin pavėluotai neleido

to padaryti. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas finansinės veiklos

deklaracijos atitikimo tikrovei nustatymą nepagrįstai susiejo vien su

Valstybinės mokesčių inspekcijos atliekamu patikrinimu, kuris nebuvo galimas

dėl pradėto ikiteisminio tyrimo (finansinės veiklos deklaracijos atitikimas

tikrovei negalėjo būti nustatytas ne tik dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, bet

ir dėl to, kad pareiškėjas vengė pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai ir

Valstybinei mokesčių inspekcijai Įstatyme nurodytus dokumentus). Vengimas,

išsisukinėjimas nuo Įstatyme numatytos pareigos vykdymo, atsakovo teigimu,

akivaizdžiai matyti ir iš byloje esančių įrodymų: auditu pradėta rūpintis tik

paskutinėmis Įstatyme numatyto termino dienomis, audito išvada pateikta itin

pavėlavus, be to, buvo sąlyginė; VRK buvo teikiami prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms

duomenys, t. y., kad audito išvados ir kitų dokumentų pareiškėjas negali

pateikti dėl atliktos kratos, tuo tarpu nustatyta, jog krata buvo atliekama jau

pasibaigus Įstatymo nustatytiems terminams dokumentams pateikti ir negalėjo

turėti įtakos galimybei pateikti dokumentus, laikantis Įstatymo reikalavimų.

VRK taip pat nurodo surinkusi prieštaringus duomenis apie audito atlikimą –

audito bendrovės, pareiškėjo teigimu, pradėjusios daryti auditą, atsakyme

pateikta informacija skyrėsi nuo pareiškėjo teiginių. Apskaitos žurnalas 2005

m. apskritai nebuvo vedamas, todėl buvo pateiktas VRK tik 2006 m. lapkričio 14

d. posėdžio metu, jos nariams nebeturint galimybės ištirti ir įvertinti šio

dokumento. Atsakovo manymu, pareiškėjo veiksmai (neveikimas) pagrįstai buvo

įvertinti kaip veikla, dėl kurios nebuvo galima nustatyti duomenų, užfiksuotų

finansinės veiklos deklaracijoje, atitikimo tikrovei, t.y. šio pagrindo

pripažinti Įstatymo pažeidimą šiurkščiu nustatymas buvo tarsi loginė padarytų

pažeidimų seka, sudaranti pagrindą tvirtinti, kad pažeidimas iš tikrųjų buvo

šiurkštus, nes pareiškėjo veiksmais (neveikimu) buvo ne tik pažeistos

imperatyvios Įstatymo nuostatos, nustatančios dokumentų pateikimo terminus, bet

ir dėl jų nebuvo galima nustatyti bent formalaus deklaracijos turinio atitikimo

pirminiams dokumentams.

„Naujoji sąjunga“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį

skundą pažymi, kad jos veikla ir santykiai su VRK neturi nieko bendro su Darbo

partijos veikla ir jos santykiais su VRK. Atkreipiamas dėmesys, kad priimant

VRK 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 56 ir 2006 m. lapkričio 15 d.

sprendimą Nr. 59, „Naujoji sąjunga“ (socialliberalai) į VRK posėdžius nebuvo

kviečiama ir priimant minėtus sprendimus nedalyvavo. Kadangi Darbo partija

jokių Naujosios sąjungos (socialliberalų) veiksmų neskundžia, „Naujoji sąjunga“

mano trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje būti negalinti.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo

skundžiamoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymima,

jog pareiškėjas apeliaciniu skundu neneigia teismo sprendime konstatuotų

pažeidimų fakto, skunde tik pakartojami argumentai, kurie jau paneigti byloje

esančiais įrodymais. Nurodoma, kad audito bendrovės, pareiškėjo teigimu,

pradėjusios vykdyti auditą, atsakyme pateikta informacija skyrėsi nuo

pareiškėjo teiginių, be to, teiginiai apie neva laiku pradėtą auditą, kurį

atliko UAB „Audito pulsas“, paneigti pačio pareiškėjo į bylą kviesto liudytojo

A. K. (auditorius nurodė, kad auditas, nesudarius sutarties, negali būti

pradėtas). Teismas, atsakovo manymu, padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas

neįrodė tinkamai laikęsis Įstatymo reikalavimų. Pareiškėjas nesiėmė priemonių

pateikti įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, o apeliacinio skundo argumentai,

neva pirmosios instancijos teismas turėjo tai padaryti savo iniciatyva,

atsakovo manymu, nepagrįsti. Paaiškinama, jog nepriklausomo audito išvada

turėjo būti pateikta per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, t. y. iki

balandžio 1 dienos, o partijos finansinės veiklos deklaracija kartu su

apskaitos žurnalo kopija – iki kovo 1 dienos (šiuo atveju nustatyta, jog

apskaitos žiniaraštis 2005 metais apskritai nebuvo vedamas). Atsakovas pažymi,

jog byla nagrinėjama viešame teismo posėdyje, todėl visa bylos medžiaga turi

būti vieša visiems proceso dalyviams. Be to, kratos protokolas galėjo būti

pateiktas teismui nagrinėjant bylą pirmąja instancija, pareiškėjas nenurodo,

kokias su byla susijusias aplinkybes minėtas dokumentas gali patvirtinti ar

paneigti (niekas neginčija, kad jo būstinėje 2006 m. gegužės 19 d. buvo atlikta

krata). Atsakovo teigimu, apeliantas klaidingai interpretuoja ir Įstatyme

nustatytų reikalavimų pateikti dokumentus imperatyvumo pobūdį – Įstatymas

imperatyviai nurodo ne tik tai, kad dokumentai turi būti pateikti VRK, bet ir

jų pateikimo terminus. Todėl argumentai, kad pavėluotas dokumentų pateikimas

nelaikytinas imperatyvių nuostatų pažeidimu, yra nepagrįsti. Teismas pagrįstai

nustatė, kad VRK sprendimu išsprendė du neatsiejamus klausimus. Atsakovo

manymu, pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, jog komisija pirmiausia turėjo

priimti sprendimą dėl to, ar padaryti Įstatymo pažeidimai laikytini

šiurkščiais, ir tik po to, kai Darbo partija apskųs šį sprendimą teismui ir bus

gautas teismo sprendimas, spręsti dėl valstybės biudžeto dotacijų skyrimo ar

neskyrimo. Atsakovas remiasi Įstatymo 30 straipsniu, pažymėdamas, jog

balsavimas už tai, kad padaryti pažeidimai nelaikomi šiurkščiais, kartu reiškia

pritarimą dotacijos skyrimui, o balsavimas už tai, kad jie laikytini

šiurkščiais – pritarimą, jog valstybės biudžeto dotacija negali būti skiriama

(atskirti šių dviejų klausimų neįmanoma, nes bet koks balsavimas dėl Įstatymo

pažeidimo pobūdžio reiškia ir atitinkamo sprendimo dėl dotacijos skyrimo

priėmimą). Todėl VRK, balsuodama dėl valstybės biudžeto dotacijos Darbo

partijai, nepažeidė teisės normų. Ši aplinkybė paneigia ir pareiškėjo

argumentus dėl tariamai pažeisto VRK reglamento. Kadangi Įstatymo pažeidimo

klausimas yra neatsiejamas nuo dotacijos skyrimo klausimo, kaip pažymi

atsakovas, atskirai už jį balsuoti nereikia (VRK narys, pasisakydamas dėl

dotacijos skyrimo, išreiškia ir poziciją dėl pažeidimo pobūdžio). Apeliantas

netinkamai aiškina Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas – 15 dienų

terminas skaičiuojamas ne nuo 2006 m. kovo 1 dienos, kuomet Darbo partija

pateikė finansinės veiklos deklaraciją (ją patikslino 2006 m. rugpjūčio 18 d.),

o nuo tada, kai VRK patikrina ataskaitas pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos

išvadas bei kitą informaciją. Todėl apeliacinio skundo argumentai, neva

šiurkštus Įstatymo pažeidimas turėjo būti konstatuotas iki 2006 m. kovo 15 d.

atskiru sprendimu, kaip teigiama, yra visiškai nepagrįsti. Pažymima, jog

Įstatyme nėra teisės normų, kurios įpareigotų VRK atskirais sprendimais konstatuoti

šiurkštaus Įstatymo pažeidimo faktą ir atskirai konstatuoti pasekmes, kylančias

iš tokio pažeidimo. Apeliantas nepagrįstai kelia klausimą ir dėl balsavimo

procedūros – jo teiginiai dėl balsų pasiskirstymo nepagrįsti, iš jų reikėtų

suprasti, kad VRK pirmininkas apskritai neturi teisės balsuoti arba šią teisę

įgyja tik tuo atveju, jei balsai pasiskirsto po lygiai. Pažymima, kad nė vienas

komisijos narys neskundė VRK sprendimų tuo pagrindu, kad balsavimui buvo

pateikti neaiškiai suformuluoti klausimai ir jų valia buvo neteisingai

atspindėta priimtuose sprendimuose. Paaiškinama, jog pirmininkui balsavus prieš

dotacijos skyrimą, balsai pasiskirstė po lygiai ir dėl to lėmė pirmininko

balsas, tai atitinka Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento ir Vyriausiosios

rinkimų komisijos įstatymo nuostatas. Nesutinkama ir su apeliacinio skundo

argumentu, neva teismas nepagrįstai atsisakė apklausti liudytojais VRK narius,

pažymint, jog teismo salė nėra skirta pakartotiniam balsavimui, komisijos

nariai savo valią išreiškė 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje ir jos neginčijo (į

bylą pateiktuose dokumentuose yra užfiksuota kiekvieno komisijos nario valia).

Atsakovas nurodo, jog apeliacinio skundo argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo

priemonių taikymo nėra susiję su pirmosios instancijos teismo sprendimo

neteisėtumu ar nepagrįstumu. Pažymima, jog Darbo partija, žinodama, kad pagal

Įstatymo 13 straipsnio 5 dalį, VRK ne vėliau kaip iki lapkričio 15 d. turi

pateikti pažymą apie dotacijas Finansų ministerijai, o pagal Įstatymo 13

straipsnio 6 dalį, Finansų ministerija valstybės biudžeto dotacijos dalį

privalo pervesti ne vėliau kaip per 15 dienų nuo aukščiau minėto termino

pabaigos, galėjo rūpestingiau naudotis savo procesinėmis teisėmis ir pateikti

skundą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas (dėl savo

neveikimo ar netinkamo veikimo kaltinti teismą nėra teisinio pagrindo). Be to,

atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas, nustatančias imperatyvius dotacijų

pervedimo terminus, Finansų ministerijos veiksmai, kuriais dotacijos buvo

pervestos politinėms partijoms, nelaikytini skubotais, visiškai atitinka

Įstatymo reikalavimus. Pažymima, jog apelianto argumentai dėl sprendimo

įvykdymo galimumo ar negalimumo neturi įtakos galutiniam teismo sprendimui, jo

motyvams ir byloje surinktų įrodymų vertinimui. Argumentai dėl to, kad dotacija

buvo skirta neegzistuojančiai politinei partijai, taip pat nepagrįsti, kadangi

pareiškėjai yra žinoma, jog Liberalų demokratų partija pakeitė pavadinimą į

„Tvarka ir teisingumas“ (net ir savo skunde pareiškėjas nurodė naująjį jos

pavadinimą). Atsakovo teigimu, tai rodo, kad apeliantas piktnaudžiauja

procesinėmis teisėmis, reiškia nepagrįstus prašymus ir argumentus, kuriuos pats

savo veiksmais paneigia. Atsakovas pažymi, jog teiginys, kad pirmosios

instancijos teismas nedalyvavo tiriant įrodymus, paneigtas teismo posėdžio

protokoluose užfiksuotais duomenimis, kad visos bylos aplinkybės buvo

nustatytos, visi byloje esantys įrodymai buvo betarpiškai ištirti teismo

posėdžio metu ir įvertinti, vadovaujantis įstatymu. Atsakovo teigimu,

pareiškėjas siekia bylos grąžinimo į pirmąją instanciją tik tam, kad teismas

surinktų įrodymus, kuriuos pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą turėjo

surinkti ir pateikti teismui pats pareiškėjas. Apeliantas taip pat pateikė į

bylą papildomus įrodymus, kurių jis neprašė nei prijungti prie bylos, nei

išreikalauti pirmosios instancijos teismo, naujus prašymus, kurių jis nereiškė

bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors pagal Administracinių bylų

teisenos įstatymą, papildomų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje yra

ribotas.

Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į

pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, jog pagal jos nuostatų, patvirtintų

Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088 5.1.1 punktą, vienas iš

svarbiausių Finansų ministerijos uždavinių yra valstybės piniginių išteklių

valstybės iždo sąskaitoje valdymas. Minėtų nuostatų 6.8 punktas nustato, kad

Finansų ministerija, vykdydama jai pavestus uždavinius, organizuoja Lietuvos

Respublikos valstybės biudžeto kasos operacijų vykdymą per Lietuvos Respublikos

kredito įstaigas. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų

finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje yra

reglamentuota, kad Finansų ministerija, vadovaudamasi VRK pateikta pažyma,

valstybės biudžeto dotacijos dalį, skirtą politinei partijai, perveda į jos

sąskaitą ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šio straipsnio 5 dalyje nurodytų

terminų pabaigos. Finansų ministerija paaiškino iš VRK 2006 m. lapkričio 21 d.

gavusi VRK 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 59, kuriuo buvo patvirtinta

pažyma apie valstybės biudžeto dotacijos dalies paskirstymą politinėms

partijoms. Todėl, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi, pervedė valstybės

dotacijos dalį už 2006 metų antrąjį pusmetį politinėms partijoms. Finansų

ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės iždo procedūros vykdomos

vadovaujantis Valstybės biudžeto lėšų išdavimo iš valstybės iždo sąskaitos

taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), patvirtintomis Lietuvos Respublikos

finansų ministro 2000 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 195. Atsiliepime remiamasi

Taisyklių 19 punktu, pažymint, jog Finansų ministerija teismo 2006 m. lapkričio

29 d. raštą Nr. I-6508/2006 gavo tik 2006 m. gruodžio 1 d., t. y. po to, kai

jau buvo pradėtos valstybės iždo procedūros, pervedant valstybės dotacijos dalį

už 2006 metų antrąjį pusmetį politinėms partijoms pagal VRK pažymoje nurodytas

sumas (apie tai teismas informuotas Finansų ministerijos 2006 m. gruodžio 7 d.

raštu Nr. ((3.5.1.-04)-5K-0632224)-6K-06112006). Todėl Darbo partijos teiginys,

kad teismas įspėjo Finansų ministeriją apie Darbo partijos skundą, yra

nepagrįstas.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija atsiliepime į pareiškėjo

apeliacinį skundą atkreipia dėmesį, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai

į VRK posėdžius nebuvo kviečiami ir priimant sprendimus nedalyvavo. Kadangi

Darbo partija jokių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veiksmų neskundžia, Lietuvos

lenkų rinkimų akcija mano trečiuoju suinteresuotu asmeniu būti negalinti.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo

teismo sprendimą skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą. Pareiškėjo manymu,

teismas teisingai konstatavo, kad VRK išvada, jog Darbo partija savo veikla

sudarė tokią situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar partijos pateikta

metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę, yra paremta iš esmės

vien Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir

korupcijos tyrimo departamento prokuroro 2006 m. spalio 31 d. rašte Nr.

8.2-2739 (04) išdėstytais duomenimis bei auditoriaus A. K. paaiškinimais, kad

šių duomenų tokiai VRK išvadai padaryti nepakanka. Pareiškėjas nurodo manantis,

kad remdamasi prokuroro S. Versecko 2006 m. spalio 31d. rašte Nr. 8.2-2739 (04)

išdėstytomis aplinkybėmis, kurios sutampa su ikiteisminio tyrimo duomenimis,

išdėstytais pranešime apie įtarimą Darbo partijai baudžiamojoje byloje Nr.

06-1-01075-03, VRK, pažeisdama Baudžiamojo proceso kodekso 6 straipsnio 1 dalį,

priėmė sprendimą vykstant ikiteisminiam tyrimui. Pareiškėjo manymu, laikydama

prokuroro S. Versecko pateiktus duomenis įrodymais, VRK pažeidė Baudžiamojo

proceso kodekso 20 straipsnio 2 dalį, pagal kurią tik teismas sprendžia, ar

ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys laikytini įrodymais. Konstatuodama, kad

Darbo partija savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar

jos metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę, VRK, neturėdama

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pavedimo, savarankiškai tirdama

Darbo partijos finansinę veiklą (liudytojo apklausa, ikiteisminio tyrimo

duomenų naudojimas priimant sprendimą), iš dalies perėmė ikiteisminio tyrimo

įstaigos funkcijas, nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio byloje iš esmės

tais pačiais klausimais, tokiais savo veiksmais grubiai pažeisdama Baudžiamojo

proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109

straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo teigimu, VRK skunde nurodo aplinkybes, kurių nėra

2006 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. 56 – šiame sprendime VRK nedviprasmiškai

nurodė išvadą padariusi pagal auditoriaus A. K. išvadoje pareikštą išlygą, o

taip pat pagal prokuroro 2006 m. spalio 31d. rašte nurodytus duomenis.

Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į

atsakovo apeliacinį skundą atkreipia dėmesį į tai, kad ji nedalyvauja priimant

VRK sprendimus. Atsižvelgdama į tai, Finansų ministerija prašo teismo priimti

sprendimą savo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pagrindinis nagrinėjamos bylos ginčo objektas yra

Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 56 „Dėl

valstybės biudžeto dotacijos Darbo partijai“. Kaip matyti iš šio

administracinio akto turinio, Vyriausioji rinkimų komisija nusprendė neskirti

Darbo partijai valstybės dotacijos už 2006 metų antrąjį pusmetį, šios dotacijos

dydį paskirstant kitoms politinėms partijoms, tokio sprendimo pagrindu

nurodydama tai, kad „Darbo partija, kartu su metine finansinės veiklos

deklaracija nepateikusi Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Valstybinei mokesčių

inspekcijai patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos, taip pat laiku nepateikusi

savo finansinės veiklos nepriklausomo audito išvados, šiurkščiai pažeidė

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės

įstatymo 19 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 1 dalį. Ji taip pat pažeidė šį

įstatymą savo veikla sudariusi situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos

pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę (15 str. 3

d.).“ Taigi sprendimas neskirti Darbo partijai valstybės dotacijos yra

pagrįstas nurodytų įstatymo pažeidimų sutapties konstatavimu.

Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 15 d.

sprendimas Nr. 59 dėl valstybės dotacijos dalies paskirstymo savo turiniu yra

išvestinis iš pirmojo sprendimo, dėl šio administracinio akto teisėtumo

pareiškėjas savarankiškų argumentų nepateikia, todėl teismo sprendimą jo

atžvilgiu lems tai, kaip bus išspręstas pirmasis pareiškėjo reikalavimas.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Vyriausiosios

rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 56 dalis, kuria

konstatuota, kad Darbo partija savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios

negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija

atitinka tikrovę, yra nepagrįsta kompetentingų vertinti finansinės veiklos ir

apskaitos teisėtumą valdžios institucijų išvadomis ir šią sprendimo dalį

panaikino. Kartu bylą nagrinėjęs teismas pripažino, kad Politinių partijų ir

politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19

straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies pažeidimai (patvirtintos

apskaitos žurnalo kopijos nepateikimas Vyriausiajai rinkimų komisijai ir

Valstybinei mokesčių inspekcijai kartu su metine finansinės veiklos

deklaracija, taip pat finansinės veiklos nepriklausomo audito išvados

nepateikimas laiku) Darbo partijos veikloje konstatuoti pagrįstai, tai yra

šiurkštūs įstatymo pažeidimai, pakankami taikyti įstatymo numatytą sankciją – neskirti

partijai valstybės dotacijos dalies.

Nagrinėdama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus

teisėjų kolegija turi nustatyti, ar nurodytos pirmosios instancijos teismo

sprendimo išvados yra teisingos.

Dėl atsakovo ginčijamos teismo sprendimo dalies

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios

instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo pakeistas Vyriausiosios rinkimų

komisijos 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 56, pašalinant iš jo teiginį,

kad Darbo partija savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios negalima nustatyti,

ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad įstatyminis ginčo teisinių santykių

reguliavimas ir faktinės aplinkybės suteikė Vyriausiajai rinkimų komisijai

teisę ir pagrindą teismo sprendimu panaikintai sprendimo daliai priimti.

Vertinant atsakovo apeliacinio skundo pagrįstumą būtina

taikyti bendruosius viešojoje teisėje veikiančius teisinio reglamentavimo

principus. Kaip jau ne kartą yra pažymėta administracinių teismų praktikoje,

viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo

klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų (intra vires / ultra

vires) kriterijų. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės

ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo

subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis

teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas

yra negalimas; administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo

(valstybės valdymo) subjektui viršijus savo įstatyminės kompetencijos ribas (ultra

vires), yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas (Administracinių

bylų teisenos įstatymo 89 str. 2 d.).

Vyriausiosios rinkimų komisijos ir kitų valstybės

institucijų kompetencijos ribos vertinant politinių partijų finansavimo

klausimus yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių

kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23

d. Nr. IX-2428) 22 straipsnyje „Politinių partijų ir politinių kampanijų finansinės

veiklos kontrolė“.

Šio įstatymo straipsnio 2 dalis nustato:

„Vyriausioji rinkimų komisija:

1) kontroliuoja, kaip politinės partijos, pretendentai,

kandidatai, referendumų iniciatoriai ar oponentai bei kiti politinių kampanijų

dalyviai laikosi šio įstatymo nustatytų reikalavimų;

2) sudaro sąlygas ir atsako, kad jos interneto

tinklalapyje politinių partijų finansinės veiklos, politinių kampanijų

finansavimo, viešosios informacijos rengėjo ar platintojo deklaracijos,

pradinės ir galutinės politinių kampanijų finansavimo ataskaitos būtų

skelbiamos nedelsiant gavus šių ataskaitų duomenis, atnaujinamos ir šie

duomenys atitiktų gautą informaciją;

3) kontroliuoja, kaip vykdomas šis įstatymas, ir siūlo

traukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus arba kreipiasi į kitas

institucijas, kurioms įstatymų suteikta kompetencija leidžia patikrinti, kaip

laikomasi įstatymų nustatytų reikalavimų;

4) kasmet nustato maksimalius politinės kampanijos išlaidų

konkrečiose rinkimų apygardose dydžius ir juos skelbia iki finansinių metų

pradžios;

5) registruoja aukų lapus, juos išduoda bei kontroliuoja

jų naudojimą;

6) išduoda politinės partijos ar politinės kampanijos

finansavimo apskaitos žiniaraščius.“.

3 to paties straipsnio dalyje yra įtvirtinti Valstybinės

mokesčių inspekcijos įgalinimai Politinių partijų ir politinių kampanijų

finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo taikymo srityje: „Valstybinė

mokesčių inspekcija“ :

1) tikrina, ar metinių politinių partijų finansinės

veiklos deklaracijų, politinių kampanijų finansavimo ataskaitų, politinės

partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraščių duomenys

atitinka turimus asmenų deklaruotų pajamų duomenis;

2) tikrina, ar politinių partijų finansinė veikla,

politinių kampanijų finansavimas tvarkomas Buhalterinės apskaitos įstatymo ir

kitų teisės aktų nustatyta tvarka;

3) tikrinimų išvadas pateikia Vyriausiajai rinkimų

komisijai.“.

Kaip nurodyta pirmiau, Vyriausioji rinkimų komisija 2006

m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 56, be kitų teiginių, konstatavo ir tai, kad

Darbo partija savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar

jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę. Iš cituotų

pirmiau Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo

kontrolės įstatymo 22 straipsnio nuostatų akivaizdu, kad vertinti politinės

partijos finansinės veiklos deklaracijos duomenų teisingumą (atitikimą

tikrovei) yra įgaliota Valstybinė mokesčių inspekcija, o ne Vyriausioji rinkimų

komisija; iš šio teiginio nuosekliai išplaukia išvada, kad būtent ši valstybės

institucija yra kompetentinga spręsti ir tai, ar politinės partijos vykdoma

buhalterinė apskaita leidžia patikrinti jos duomenų tikrumą. Bylos medžiaga

rodo, kad Valstybinė mokesčių inspekcija nėra pateikusi atsakovui išvadų dėl

Darbo partijos finansavimo buhalterinės apskaitos tinkamumo; šios institucijos

2006 m. spalio 17 d. rašte atsakovui yra nurodyta, kad Vilniaus apskrities

Valstybinė mokesčių inspekcija, vykdydama Politinių partijų ir politinių

kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 3 dalies

reikalavimus, 2006 m. balandžio 5 d. pradėjo Darbo partijos 2005 m. finansinės

veiklos tikrinimą, siekiant tikrinimo išvadą pateikti Vyriausiajai rinkimų

komisijai, tačiau tokios išvados negali pateikti, kol nebus gauti Lietuvos

Respublikos generalinės prokuratūros atliekamo ikiteisminio tyrimo metu

surinkti duomenys, leidžiantys pagrįstai įtarti, kad Darbo partija pateikė

neteisingą 2005 m. finansinės veiklos ataskaitą, ir dėl to galintys turėti

įtakos patikrinimo baigčiai.

Pažymėtina ir tai, kad Vyriausioji rinkimų komisija,

darydama išvadą dėl Darbo partijos finansinės deklaracijos tikrumo patikrinimo

negalimumo, rėmėsi duomenų šaltiniais, kurie nėra pakankami tokiai išvadai

padaryti. Nekaltumo prezumpcijos principas neleidžia fakto, kad dėl Darbo

partijos finansinės veiklos vyksta ikiteisminis tyrimas, kurio metu yra

pareikšti įtarimai partijai apgaulingai tvarkius buhalterinę apskaitą,

prilyginti įrodymui, kad partija savo veiksmais sudarė situaciją, kurioje

negalima patikrinti finansinės apskaitos teisingumo. UAB „Alvigdos auditas“

pateikti paaiškinimai Vyriausiajai rinkimų komisijai rodo, kad auditoriai

laikosi pozicijos, jog Darbo partijos 2005 m. finansinės veiklos deklaracija

„visais reikšmingais atžvilgiais“ atitinka buhalterinės apskaitos ir finansinės

atskaitomybės reikalavimus, o audito metu nustatyti vidaus kontrolės sistemos

trūkumai esminės įtakos tokiam vertinimui neturi (t. I, b. l. 136). Kaip jau

nurodyta, Valstybinė mokesčių inspekcija savo teiginį, kad negali užbaigti 2006

m. balandžio mėnesį pradėto Darbo partijos finansinės veiklos patikrinimo,

sieja ne su pareiškėjo veiksmais ar neveikimu, o su būtinybe įvertinti

ikiteisminio tyrimo duomenis.

Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta,

kad Vyriausioji rinkimų komisija, priimdama sprendimą, kuriuo konstatavo, kad

Darbo partija savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar

jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę, viršijo

savo įstatyminę kompetenciją, todėl pirmosios instancijos teismas šią

skundžiamo atsakovo sprendimą dalį panaikino pagrįstai. Tenkinti atsakovo

apeliacinio skundo nėra pagrindo, todėl ši teismo sprendimo dalis paliekama

nepakeista.

Dėl pareiškėjo ginčijamos teismo sprendimo dalies

Vienu iš apeliacinio skundo argumentų pareiškėjas nurodo

tai, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas be pakankamo

faktinio ir įstatyminio pagrindo pripažino, kad Darbo partija padarė šiurkščius

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės

įstatymo pažeidimus. Dėl pirmiau šioje nutartyje nurodytų priežasčių

pripažinus, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d.

sprendimo Nr. 56 dalis, kuria Darbo partija pripažinta savo veikla sudariusi

situaciją, dėl kurios neįmanoma nustatyti jos pateiktos finansinės deklaracijos

duomenų tikrumo, yra neteisėta ir naikintina, apeliacinės instancijos teismo

nagrinėjimo dalyku tampa klausimas, ar atsakovas ir pirmosios instancijos

teismas pagrįstai konstatavo, kad Darbo partija įvykdė kitus 2006 m. lapkričio

14 d. sprendime įvardintus įstatymo pažeidimus, taip pat – ar šie pažeidimai

pripažintini šiurkščiais Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo

bei finansavimo kontrolės įstatymo prasme, t. y. yra tokie, dėl kurių partijai

galima taikyti sankciją ir neskirti dalies valstybės dotacijos.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo

vertinimu, kad Darbo partija, kartu su metine finansinės veiklos deklaracija

nepateikusi Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai

patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos, taip pat laiku nepateikusi savo

finansinės veiklos nepriklausomo audito išvados, padarė šiurkščius Politinių

partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo

pažeidimus.

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei

finansavimo kontrolės įstatymas nustato politinių partijų finansinės veiklos

dokumentų pateikimo Vyriausiajai rinkimų komisijai reikalavimus: pagal įstatymo

22 straipsnio 9 dalies normą, politinės partijos privalo kasmet, ne vėliau kaip

iki ateinančių metų kovo 1 dienos, pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir

Vyriausiajai rinkimų komisijai praėjusių kalendorinių metų metinę politinės

partijos finansinės veiklos deklaraciją; įstatymo 19 straipsnio 2 dalis

reikalauja, kad kartu su finansinės veiklos deklaracija turi būti pateikta ir

apskaitos žurnalo kopija; pagal įstatymo 24 straipsnio 1 dalį politinė partija,

per kalendorinius metus gavusi didesnę kaip 3000 MGL dydžio pajamų sumą, per

tris mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, t.y. iki balandžio 1 d., turi

atlikti finansinį auditą ir pateikti jo išvadą Vyriausiajai rinkimų komisijai

ir Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Darbo partijos 2005 m.

apskaitos žurnalo kopija atsakovui buvo pateikta 2006 m. lapkričio 14 d.,

nepriklausomo audito išvada – 2006 m. rugpjūčio 18 d., byloje nėra ginčo dėl

to, kad audito išvadą pareiškėjas privalėjo pateikti. Taigi galima konstatuoti,

kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo

kontrolės įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje nustatytus

dokumentų pateikimo terminus Darbo partija pažeidė. Atsakovas ir pirmosios

instancijos teismas kvalifikuoja šią faktinę situaciją kaip šiurkščius įstatymo

pažeidimus, tokio vertinimo pagrindu nurodydami tai, kad įstatymas imperatyviai

nustato ne tik reikalavimą pateikti finansinės veiklos dokumentus, bet ir jų

pateikimo terminus, be to, nagrinėjant bylą nenustatyta nuo pareiškėjo valios

nepriklausiusių priežasčių, kurios būtų sutrukdę pateikti finansinės veiklos

dokumentus įstatymo nustatytais terminais.

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei

finansavimo kontrolės įstatymas 30 straipsnio 1 dalyje nustato taisyklę, pagal

kurią šiurkštus šio įstatymo pažeidimas yra pagrindas politinei partijai

taikyti sankciją – neskirti valstybės biudžeto dotacijos pusmetinio dydžio.

Baigtinio šiurkščių Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei

finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų sąrašo įstatymų leidėjas nėra

įvardijęs, tačiau įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad

sprendžiant dalies išlaidų politinei kampanijai kompensavimo klausimą

„šiurkščiais įstatymo pažeidimais šio straipsnio 2 dalyje laikoma netinkama

veikla, nurodyta šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje, kita veikla, dėl kurios

negalima nustatyti, ar politinės partijos finansinės veiklos deklaracija

atitinka tikrovę, ir privalomų pateikti dokumentų nepateikimas ar saugotinų

dokumentų praradimas, taip pat kita veikla, kurią Vyriausioji rinkimų komisija

pripažįsta šiurkščiai pažeidžiančia šio įstatymo reikalavimus.“.

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei

finansavimo kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis apibrėžia šio įstatymo

tikslą – „užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą, politinių partijų ir

politinių kampanijų finansavimo teisėtumą bei viešumą, nustatyti, kaip

finansuojamos politinės partijos bei politinės kampanijos, ir sukurti veiksmingą

bei skaidrią politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolę“.

Vertinant cituotų Politinių partijų ir politinių kampanijų

finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 15 straipsnio 3 dalies ir 1

straipsnio 1 dalies normų turinį, visumos šio įstatymo nuostatų kontekste

galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas kaip šiurkščius kvalifikuoja tuos

įstatymo pažeidimus, kurie žymiai apsunkina ar daro negalimu įstatymo tikslų

pasiekimą.

Įstatymas politinės partijos finansinės veiklos dokumentų

pavėluoto pateikimo šiurkščiu įstatymo pažeidimu tiesiogiai neįvardija.

Neabejotinai yra galimos faktinės situacijos, kai nurodyti pirmiau dokumentų

pateikimo terminai yra pažeidžiami nežymiai – viena ar keliomis dienomis; nėra

pagrindo prielaidai, kad toks pavėlavimas galėtų sutrikdyti Vyriausiajai

rinkimų komisijai tinkamai vykdyti partijos finansinės veiklos kontrolę.

Dėl šių argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės

įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje ir 19 straipsnio 2 dalyje nustatytų finansinės

veiklos dokumentų pateikimo terminų pažeidimo konstatavimas nėra pakankamas

pripažinti, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą. Visais

atvejais būtina vertinti, kokias realias pasekmes toks pavėlavimas sukėlė, t.

y. kaip buvo paveikta partijų ir politinių kampanijų efektyvios finansavimo

kontrolės ir kitų įstatyminių tikslų realizavimo galimybė.

Kaip jau nurodyta pirmiau šioje nutartyje, Darbo partija

įstatyminius finansinių dokumentų pateikimo terminus pažeidė smarkiai, tačiau

savo poziciją šiame ginče grindžia ir tuo, kad 2006 m. gegužės 19 d. atsirado

nuo jos valios nepriklausanti aplinkybė, sutrukdžiusi paruošti ir pateikti

atsakovui reikiamus dokumentus: Darbo partijos būstinėje buvo atlikta krata,

kurios metu buvo paimti finansinės apskaitos dokumentai.

Apeliacinės instancijos teismui pateiktos Vyriausiosios

rinkimų komisijos vyresniosios specialistės Janinos Latvėnienės sudarytos

lentelės duomenys rodo, kad finansinės veiklos dokumentus galimai vėlavo

pateikti arba kai kurių iš jų iš viso nepateikė ir kitos politinės partijos.

Tai leidžia daryti prielaidą, kad atsakovas, savo veikloje taikydamas Politinių

partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo

normas, ne visais atvejais finansinės politinių partijų veiklos dokumentų

pateikimo reikalavimų pažeidimus vertina kaip šiurkščius įstatymo pažeidimus.

Nagrinėjamos bylos kontekste nurodytos pirmiau įstatymo

aiškinimo ir taikymo nuostatos reiškia tai, kad siekiant nustatyti, ar Darbo

partija padarė šiurkštų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo

bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimą, būtina ištirti, dėl kokių

priežasčių Darbo partija žymiai pažeidė įstatymo nustatytus finansinės veiklos

dokumentų pateikimo terminus, kokią įtaką susidariusiai situacijai turėjo

Generalinės prokuratūros atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl Darbo partijos

finansinėje veikloje įtariamų finansinių nusikaltimų, kokias pasekmes Politinių

partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo

taikymo prasme sukėlė pavėluotas partijos finansinės veiklos dokumentų

pateikimas, ar šios pasekmės atsirado dėl pareiškėjo kaltės. Taip pat yra

svarbu įvertinti, kaip Vyriausioji rinkimų komisija finansinės veiklos

dokumentų pateikimo tvarkos pažeidimus vertino, spręsdama dėl valstybės

dotacijų už 2005 metus skyrimo kitoms politinėms partijoms. Nurodytų aplinkybių

pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino, jos yra svarbios

teisingam bylos išsprendimui.

Visumos išdėstytų argumentų pagrindu, pirmosios

instancijos teismo sprendimas nagrinėjamoje dalyje naikinamas ir bylą grąžinama

pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo Administracinių bylų teisenos

įstatymo 141 straipsnio 1 dalis 2 punkte numatytu pagrindu – dėl to, kad bylos

aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl

Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo priėmimo procedūrų pažeidimų teisėjų

kolegija atmeta, pripažindama pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas

teisingomis. Apie Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdyje numatytą svarstyti

valstybės dotacijos skyrimą Darbo partijai buvo iš anksto viešai paskelbta,

komisijos nariams buvo pateikta išsami pažyma su faktinės situacijos analize,

teisiniu jos vertinimu ir galimais sprendimo variantais. Įstatymu nepagrįstas

pareiškėjo teiginys, kad atsakovas nagrinėjamu klausimu turėjo priimti du

atskirus sprendimus. Vyriausiosios rinkimų komisijos balsai suskaičiuoti

tinkamai, kadangi balsavimas vyko atvirai, komisijos pirmininko pareiškimas,

kad jis balsuoja už dotacijos neskyrimą nėra balsavimo tvarkos pažeidimas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140

straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 22 d. sprendimą

panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

_________________