TAR.28BED5F62529 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

3.9.2. Dėl kriterijų, reikšmingų sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti

įvertinama ne tik grėsmė būsimo teismo sprendimo realiam įvykdymui, pažeistų asmens teisių ir teisėtų interesų atkūrimui. Teisingumo

principas reikalauja, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų atsižvelgta ir į atsakovo interesus. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos administraciniuose ginčuose, kuriose paprastai dalyvauja viešojo administravimo institucija, įgyvendinanti valstybės valdžią, tad negali būti nepaisoma ir viešųjų interesų. Be to, turi būti įvertintos ir kitos reikšmingos aplinkybės. Teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.

Administracinė byla Nr. AS2-646/2007 Procesinio sprendimo kategorija 54

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2007 m. lapkričio 16 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Romano Klišausko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas R. A. G. 2007 m. spalio 4 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Teisingumo ministras) 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-90 „Dėl antstolio R. A. G. įgaliojimų pasibaigimo“. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo įsakymo galiojimą. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu įsakymu jis nuo 2007 m. spalio 1 d. atleistas iš antstolio pareigų, neįgijus reikiamo išsilavinimo, ir išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo. Pareiškėjo teigimu, nesustabdžius šio įsakymo galiojimo, jis privalės atleisti visą personalą, uždaryti kontorą, vykdomosios bylos bus perduotos kitam antstoliui, o tai sąlygos ne tik vykdymo proceso vilkinimą, bet ir proceso šalių nepasitenkinimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio

8 d. nutarties dalimi pareiškėjo prašymą patenkino ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdė Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-90 galiojimą. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas pažymėjo, jog skundžiamu įsakymu pareiškėjas atleistas iš antstolių. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktus motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, padarė išvadą, jog užtikrinus reikalavimą pareiškėjas išvengtų nuostolių, o ateityje nekiltų ginčas dėl nuostolių atlyginimo iš atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija).

III.

Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pakartojo pareiškėjo skundo argumentus, tačiau nenurodė konkrečių aplinkybių ir faktų, dėl kurių kyla reali grėsmė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, pažeisdamas ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-183/2006).

2. Teismo praktika, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones bylose, kuriose ginčijamas antstolių įgaliojimų pasibaigimas dėl neatitikimo išsilavinimo reikalavimui, skiriasi: 9 iš esmės analogiškose bylose Vilniaus apygardos administracinis teismas pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę, o 10 bylų – nepritaikė.

3. Dėl tokių pačių, kokias nurodė ir pareiškėjas, aplinkybių pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS10-349/2007. Pareiškėjo argumentai yra susiję vien tik su neigiamų finansinių pasekmių atsiradimu. Valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, turėtų visas galimybes atlyginti jam padarytą žalą.

4. Tikimybė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, vykdymo proceso eiga būtų sustabdyta tam tikram laikui (pagal Teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 5 punktą – vienam mėnesiui), nėra adekvati ir proporcinga leidimui antstoliams, neatitinkantiems kvalifikacinių reikalavimų, tęsti veiklą neribotą laiką.

5. Teismas, priimdamas nutartį, turėjo nuspręsti, ar paminėtos priemonės pritaikymas nepažeistų proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-22/2007). Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, leidžiama buvusiam antstoliui, kurio veikla jau nutraukta teisės aktų nustatyta tvarka ir dėl kurio kvalifikacijos kyla tokių abejonių, dėl kurių jis negali būti antstoliu, vykdyti antstolio funkcijas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas“. Tačiau teisė į teisminę pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybą būtų fiktyvi, jei teismas negalėtų realiai ir veiksmingai apginti asmens teisių.

Todėl asmens teisių gynyba teisme turi būti efektyvi. Nepakanka tik formaliai garantuoti asmens teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas), o Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje teisė į tinkamą teismo procesą, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima ir įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. vasario 25 d. sprendimas byloje Hornsby prieš Graikiją).

Kai asmuo kreipiasi į administracinį teismą su prašymu panaikinti administracinį aktą, teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, skundžiamą administracinį aktą paprastai panaikina. Tačiau iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo, skundžiamas administracinis aktas gali būti įvykdytas (vykdomas) ir sukelti asmeniui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokiu atveju asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai realiai ir veiksmingai galėtų būti apginami paprastai tik tada, kai panaikinus administracinį aktą, būtų atkuriama iki administracinio akto priėmimo buvusi padėtis, pašalinamos panaikintų administracinių aktų sukeltos neigiamos pasekmės. Šią išvadą patvirtina ir ABTĮ 92 straipsnio nuostata, pagal kurią skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai.

Tad turi egzistuoti teisinis mechanizmas, kuris užtikrintų, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, kad būtų užkertamas kelias nepataisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Priešingu atveju asmens teisės galėtų likti realiai neapgintos.

V.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurias gali taikyti administracinis teismas, sąrašas pateiktas ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje. Teismas gali uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą arba laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS11-367/2007, AS15-622/2006; iš esmės analogiškos pozicijos laikytasi ir administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, AS8-488/2007 ir kt.).

Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Tokios pozicijos iš esmės laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005. Tad jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą. Tačiau sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinama ne tik grėsmė būsimo teismo sprendimo realiam įvykdymui, pažeistų asmens teisių ir teisėtų interesų atkūrimui.

Teisingumo principas reikalauja, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų atsižvelgta ir į atsakovo interesus. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos administraciniuose ginčuose, kuriose paprastai dalyvauja viešojo administravimo institucija, įgyvendinanti valstybės valdžią, tad negali būti nepaisoma ir viešųjų interesų. Be to, turi būti įvertintos ir kitos reikšmingos aplinkybės. Paminėtos nuostatos atsispindi ir administracinių teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, paprastai turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, Nr. AS6-496/2006, Nr. AS15-622/2006).

VI.

Pastebėtina, kad Europos Tarybos, kurios narė yra ir Lietuva, Ministrų Komitetas taip pat yra atkreipęs dėmesį į būtinybę asmenims suteikti galimybę prašyti laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose. Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali nepataisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (iš lot.

– iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Rekomendacijoje nurodoma, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti administracinio akto visiškas arba dalinis vykdymo sustabdymas, nurodymas visiškai ar iš dalies atkurti situaciją, kuri egzistavo, kai buvo priimtas administracinis aktas arba bet kuriuo metu vėliau, arba bet kokio kito tinkamo įpareigojimo nustatymas administravimo institucijai pagal teismo turimas galias. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ taip pat nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus. Rekomendacijoje pažymima, kad administravimo institucija ir, jei įstatyme nenumatyta kitaip, teisminė institucija, spręsdama klausimą dėl sustabdymo, turi atsižvelgti į viešąjį interesą ir trečiųjų asmenų teises ir interesus.

VII.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi su prašymu panaikinti Teisingumo ministro įsakymą, kuriuo jis inter alia buvo atleistas iš antstolių, o taip pat išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti ginčijamo įsakymo galiojimą. Pareiškėjo skundas įstatymų nustatyta tvarka buvo priimtas. Šiame skunde jis, be kita ko, kelia klausimą dėl to, ar priimant ginčijamą įsakymą tinkamai buvo pritaikyti įstatymai, ar buvo atsižvelgta į atitinkamus teisės principus.

Taigi inicijuojamas ginčas dėl administracinio akto (įsakymo) teisėtumo ir pagrįstumo bei prašoma laikinai stabdyti jo galiojimą. Akivaizdu, ir to neginčija atsakovas, kad jei ginčijamas įsakymas bus panaikintas, iškils žalos neteisėtai atleistam antstoliui atlyginimo klausimas. Teisėjų kolegija pastebi, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis taip pat gali teikti Lietuvos Respublikos antstolių įstatyme (toliau – ir Antstolių įstatymas) numatytas paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų (Antstolių įstatymo 2 str. 1 d.).

Antstolis gauna pajamas iš valstybės jam suteiktų funkcijų vykdymo, taip pat paslaugų, kurias jis gali teikti pagal įstatymus, teikimo. Šios pajamos nėra pastovios. Jos inter alia priklauso nuo to, kiek asmenų kreipsis į antstolį dėl atitinkamų paslaugų teikimo, kaip seksis antstoliui vykdyti jam pateiktus vykdomuosius dokumentus ir kitų aplinkybių. Tad tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti asmeniui padarytą turtinę žalą (asmens negautas pajamas), patenkinus pareiškėjo skundą, gali būti iš esmės neįmanoma. Be to, po teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, grįžęs vykdyti antstolio funkcijas asmuo dar ilgai gali patirti neigiamas pasekmes dėl skundžiamo įsakymo taikymo iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes jam reikėtų iš esmės iš naujo pradėti vykdyti savo veiklą, jis galimai jau būtų praradęs didžiąją dalį savo klientų bei jų pasitikėjimą, skundžiamo įsakymo priėmimo dieną jo vykdytos bylos galėtų būti jau kito antstolio įvykdytos, todėl jis nebeturėtų galimybės gauti pajamų iš jų vykdymo.

Pagal Teisingumo ministerijos tinklalapyje pateikiamą informaciją, pareiškėjas iki atleidimo iš pareigų turėjo 4 antstolio padėjėjus. Tačiau pareiškėją atleidus iš antstolių, darbo sutarties su šiais padėjėjais vykdymas iš esmės yra neįmanomas, jos gali būti nutrauktos, šie asmenys gali įsidarbinti kitur ir, po teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje, nebepageidauti (nebegalėti) grįžti dirbti pas pareiškėją antstolių padėjėjais. Todėl nesustabdžius skundžiamo įsakymo galiojimo, pareiškėjui ateityje gali tekti ieškoti ir naujų darbuotojų, iš naujo burti antstolio kontoros kolektyvą.

Atkreiptinas dėmesys, kad antstolių skaičius atitinkamoje veiklos teritorijoje yra reguliuojamas (Antstolių įstatymo 2 str. 3 d.). Neatmestina tikimybė, kad nesustabdžius skundžiamo įsakymo galiojimo, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo įstatymų nustatyta tvarka būtų paskirtas naujas antstolis į dėl pareiškėjo atleidimo atsilaisvinusią antstolio vietą. Tai galėtų iš esmės apsunkinti pareiškėjo grįžimą dirbti antstoliu, jei skundžiamas įsakymas būtų panaikintas. Atsižvelgdama į paminėtą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo, šis administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, gali būti neįmanomas arba itin sudėtingas.

Šiuo atveju būtų iš esmės neįmanoma tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti turtinę žalą, kurią būtų patyręs ir ateityje patirtų antstolis. Atitaisyti (kompensuoti) kitą antstoliui padarytą žalą (klientų pasitikėjimo, darbuotojų bei klientų praradimą ir kt.) taip pat būtų itin sudėtinga. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas buvo atleistas iš antstolių ne dėl to, kad netinkamai vykdė savo funkcijas ar netinkamai organizavo ir vykdė savo veiklą. Pagal skundžiamą Teisingumo ministro įsakymą, pareiškėjas buvo atleistas tik dėl to, kad per įstatymo nustatytą terminą, atsakovo nuomone, neįgijo reikiamo išsilavinimo.

Todėl teisėjų kolegija šiame bylos nagrinėjimo etape neturi pagrindo manyti, kad egzistuoja reali grėsmė, jog vien tik dėl teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvoje pripažinto išsilavinimo neturėjimo ginčijamo įsakymo galiojimo sustabdymo metu pareiškėjas galėtų netinkamai vykdyti antstolio pareigas ir pažeisti trečiųjų asmenų (vykdymo proceso dalyvių ar kt.) teises ir teisėtus interesus. Juolab kad pareiškėjas antstoliu dirba ne vienerius metus. Be to, įstatymų leidėjas beveik penkerius metus po antstolių sistemos reformos (nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d.) leido atitinkamiems asmenims, neturintiems Antstolių įstatyme numatyto teisinio išsilavinimo, užimti antstolio pareigas ir vykdyti jų funkcijas.

Taigi asmens išsilavinimo trūkumas reformuotos antstolių sistemos veiklos pradžioje, kai buvo itin aktualu, kad nauji teisės aktai, tarp jų – ir nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, reikšmingai reformavęs vykdymo procesą, būtų teisingai taikomi, įstatymų leidėjo nebuvo vertinamas kaip absoliuti kliūtis asmeniui tapti antstoliu ir vykdyti įstatymų jiems pavestas svarbias funkcijas. Teisėjų kolegija pažymi, kad paminėtu aspektu ši byla iš esmės skiriasi nuo atsakovo atskirajame skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. AS10-349/2007.

Paminėtoje byloje pareiškėja buvo atleista iš notarų ne dėl to, kad neįgijo reikiamo teisinio išsilavinimo. Paminėtoje byloje ginčytų administracinių aktų pagrindu teismui kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos tinkamumo atlikti notaro pareigas. Todėl teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, esminę reikšmę suteikė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo įtakai viešajam interesui, o ne pareiškėjos nurodytoms aplinkybėms, kuriomis ji grindė savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir kurios iš dalies sutampa su pareiškėjo šioje byloje nurodytomis aplinkybėmis.

Pastebėtina ir tai, kad nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo, padidėtų kitų toje teritorijoje, kurioje veikė pareiškėjas, galinčių veikti antstolių darbo krūvis – būtų privalu susipažinti su dideliu skaičiumi perduotų pareiškėjo užvestų vykdomųjų bylų, kas galėtų neigiamai paveikti trečiųjų asmenų ir viešąjį interesus, nes sudarytų prielaidas sutrikdyti sklandų, efektyvų ir operatyvų vykdymo procesą šiose bylose. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga ja siekiamam tikslui – užtikrinti realią ir veiksmingą asmens teisių gynybą teisme, išvengti neatitaisomos (sunkiai atitaisomos) žalos, kuri gali atsirasti, jei skundžiamas aktas ginčo metu galiotų, o vėliau teismo sprendimu būtų panaikintas.

Kaip matyti iš paminėto, laikinas ginčijamo akto galiojimo sustabdymas taip pat neturėtų esmingai pažeisti viešojo ir trečiųjų asmenų interesų ir net tam tikrais aspektais leistų juos užtikrinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, sustabdžius ginčijamų įsakymų galiojimą, galima išvengti didesnės žalos privatiems ir visuomenės interesams, nei jos galėtų atsirasti netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės. Atsižvelgdama į paminėtą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemones.

Tenkinti atsakovo atskirąjį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo. Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

_________________