TAR.268AC3103A95 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

1.3.6.2. Dėl administracinės bylos nagrinėjimo ribų

Administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti

neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli

jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir

objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų

pažeistos ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos

abejonės dėl teismo nešališkumo.

Administracinė byla Nr. A17-217/2007

Procesinio sprendimo kategorija 11.3; 11.5.3

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Nijolės

Piškinaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. A. B. B.,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. B., V. A. B. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo

administracinę bylą pagal atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl

Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos

5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. B. B. skundą

atsakovui Kauno rajono savivaldybei,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. B. B., Ž. R., L. B., V. A. B. B., P. T., A. G., M. D. dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atkurti nuosavybės

teises.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Pareiškėjas J. A. B. B. (toliau – ir

pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–4),

patikslintu skundu (b. l. 66–68) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno rajono

savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-1392 „Dėl nuosavybės teisių

atkūrimo“ dalį, kuria atsisakyta atkurti

nuosavybės teises į 70 procentų K. B.

gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir pripažinti

teisę atkurti nuosavybės teises į visą K. B.

gyvenamąjį namą bei įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į nurodytą

gyvenamąjį namą.

Pareiškėjas nurodė, kad K. B. mirė

1965 metais ir savo kilnojamo turto 30 procentų testamentu po savo mirties paliko P. V., A. T., P. A., V.

L. ir kitiems giminaičiams, jeigu jie gyvena Lietuvoje. Mirus K. B. jo palikimas buvo priimtas. Prašymai atkurti nuosavybės

teises į išlikusį K. B. nekilnojamą turtą paduoti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą

atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytu laiku. K. B. testamentiniai įpėdiniai, padavę

prašymus dėl nuosavybės atkūrimo, turi teisę atkurti nuosavybės teises į visą K. B. išlikusį turtą, t. y. į visą

gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini).

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo

skundą (b. l. 83–84) prašė

pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ir

kiti testamentiniai įpėdiniai neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į visą K. B. priklausiusį namą, nes pagal K. B. testamentą paveldėjo 30 procentų K.

B. priklausiusio namo. Be to, pareiškėjas

prašo panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m.

spalio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-1392 dalį, kuria

atsisakyta atkurti nuosavybės teises į 70 procentų K. B. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau

įsakyme tokios dalies nėra.

II. Kauno apygardos administracinis

teismas 2006 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 110–112) pareiškėjo skundą

patenkino – panaikino Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005

m. spalio 7 d. įsakymą Nr. ĮS-1392 „Dėl

nuosavybės teisių atkūrimo“. Įpareigojo Kauno rajono savivaldybę atkurti

nuosavybės teises į visą K. B. gyvenamąjį namą,

esantį (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, kad išlikusio

nekilnojamojo turto buvęs savininkas K. B. 1964 m. rugsėjo 26 d. testamento c punkte nurodė, kad paskiria 30

procentų tos pačios dalies turto, nurodytos testamento trečioje dalyje, P. V., A. T., P. A., V. L. ir kitiems savo

giminaičiams, kuris jiems atiteks po jo mirties, jeigu jie gyvena Lietuvoje. Taigi šiuo atveju testatoriaus valia

reiškia, kad testatorius, nurodytas testamente turto dalis, susidedančias iš grynųjų pinigų indėlio banke ir

pajamas, gautas iš testatoriaus gyvybės draudimo poliso, kurį testatorius laikė Kelionių draudimo kompanijoje Laisvosios

Europos komiteto vardu (3 000 JAV dolerių),

paliko 30 procentų minėtos turto dalies nurodytiems Lietuvoje gyvenantiems

giminaičiams. K. B. mirus 1965 metais, jo

palikimą priėmė pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys: M. L. B. B., Ž. R., L. B., V. A. B. B. ir

M. D. Prašymus savivaldybei atkurti nuosavybės teisės į dėdės K. B.

nekilnojamąjį turtą 1991 m. gruodžio 23 d.

pateikė pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys vėliau. Pretendentai prašė atkurti

nuosavybės teises į K. B. nuosavybės teise

priklausiusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Teismas

nurodė, kad specialus teisės aktas – Atkūrimo

įstatymas, būtent 2 straipsnio 1 dalies 2

punktas, įtvirtino teisę asmenims, kuriems

miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad

testamente nėra duomenų apie nekilnojamojo

turto palikimo faktą, atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Atsakovas iš esmės neginčijo pareiškėjo ir

trečiųjų suinteresuotų asmenų, K. B. testamentinių įpėdinių, teisės paveldėti

išlikusį nekilnojamą turtą. Teismas konstatavo, kad

aplinkybė, jog testatorius paliko testamente apibrėžtą jo kilnojamojo turto dalį Lietuvoje gyvenantiems giminaičiams,

nepanaikina teisės, o priešingai sukurią faktinių aplinkybių pagrindą, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atkurti nuosavybės teises į visą testamente nenurodytą mirusio testatoriaus išlikusį

nekilnojamąjį turtą. Teismas pažymėjo, kad K. B. testamentiniai įpėdiniai, t. y. pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti

asmenys, padavę prašymus atkurti nuosavybės

teisės į K. B. išlikusį nekilnojamą turtą, įgijo teisę atkurti nuosavybės

teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2

punktą, 4 dalį ir 10 straipsnio nuostatas. Teismas

nurodė, kad skundo turinys ir pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, jog

pareiškėjas ginčija skundžiamą sprendimą,

nesutikdamas su nuosavybės teisių į 30 procentų K. B. gyvenamojo namo, esančio

(duomenys neskelbtini), atkūrimu. Teismas pažymėjo, kad skundžiamu

sprendimu nepagrįstai nuspręsta išmokėti pareiškėjui

ir kitiems suinteresuotiems asmenims 30 procentų priskaičiuotos kompensacijos

sumos kiekvienam. Kompensacijos suma už

valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą ir kiekvienam pretendentui išmokėtinos kompensacijos sumos dalis turi

būti skaičiuojamos nuo viso gyvenamojo namo vertės

kiekvienam pretendentui. Todėl, esant minėtoms aplinkybėms, teismas panaikino

visą skundžiamą sprendimą, kaip vientisą

dokumentą, pažeidžiantį pareiškėjo ir kitų suinteresuotų asmenų teises

paveldėti pagal testamentą visą išlikusį K. B.

nekilnojamąjį turtą.

III. Atsakovas Kauno

rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 117–118) prašo Kauno

apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir

pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas sprendime nurodo, kad

byloje pakako duomenų patvirtinti, jog pareiškėjas ir kiti

suinteresuotieji asmenys įgijo teisę atkurti nuosavybės

teises į K. B. išlikusį nekilnojamąjį turtą, ir kad pastarieji yra priėmę palikimą pagal testatoriaus nurodytą

valią. Tačiau kokie tai duomenys, teismas nenurodo.

Teismas sprendime privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia sprendimą

(Administracinių bylų teisenos įstatymo

(toliau – ir ABTĮ) 86 str. 2 d.). Tai leidžia daryti prielaidą, kad teismo

sprendimas nepagrįstas ir naikintinas.

2. Teismas sprendime motyvuoja, kad

skundo turinys ir pareiškėjo paaiškinimai patvirtino, jog pareiškėjas ginčija skundžiamą sprendimą, nesutikdamas su

nuosavybės teisės tik į 30 procentų K. B. gyvenamojo

namo atkūrimu ir mano, kad tai pažeidžia pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų

teises paveldėti visą išlikusį nekilnojamąjį

turtą. Kaip minėta atsiliepime, savivaldybė neginčija pareiškėjo ir

suinteresuotų asmenų teisės į 30 procentų K.

B. išlikusio nekilnojamojo turto. Todėl, atsakovo manymu, teismas neturėjo

teisinio pagrindo naikinti Kauno rajono savivaldybės

administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-1392 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kaip išeidamas iš

pareiškėjo reikalavimo ribų. Teismas,

tenkindamas pareiškėjo suformuluotus rašytinius reikalavimus, pažeidė ABTĮ 23

straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo

apeliacinį skundą (b. l.

167-169) prašo Kauno apygardos administracinio

teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą

atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad apelianto

motyvas, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinka bylos aplinkybių. Teismas sprendime nurodė,

kad K. B. testamentu paliko savo turtą Lietuvoje gyvenantiems giminaičiams ir ši aplinkybė sukuria teisę atkurti

nuosavybės teises į visą išlikusį nekilnojamąjį K. B. turtą. Teismas, panaikindamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi

ABTĮ 85-87 straipsniais, todėl nepažeidė ABTĮ 23

straipsnio 2 dalies 7 punkto. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagristas bei

atitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas J. A. B. B. pateikė tris

reikalavimus: 1) panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymo

Nr. ĮS-1392 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ dalį, kuria atsisakyta atkurti nuosavybės teises į 70 procentų K.

B. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini); 2)

pripažinti teisę atkurti nuosavybės teises į visą K. B. gyvenamąjį namą; 3)

įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises

į nurodytą gyvenamąjį namą. Reikalavimo visiškai panaikinti Kauno rajono

savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m.

spalio 7 d. įsakymą Nr. ĮS-1392 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ nėra. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas,

išnagrinėjęs administracinę bylą ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, nustatė, kad ne tik dalis skundžiamo

įsakymo žeidžia pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų teises paveldėti pagal testamentą visą išlikusį K.

B. nekilnojamąjį turtą, todėl panaikino jį visiškai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo

23 straipsnio 2 dalies 7 punkte rašoma, kad skunde (prašyme) turi būti nurodytas pareiškėjo reikalavimas, o

galutiniai skundo (prašymo) reikalavimai išdėstomi teisminių ginčų metu (ABTĮ 82 str. 7 d.).

Pagal ABTĮ 72 straipsnį atsiliepime

atsakovas nurodo, sutinka ar nesutinka su skundo reikalavimais.

Teismo sprendimas laikomas teisėtu,

jei atsakoma į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.).

Minėtos teisės normos formuluoja tam

tikras elgesio taisykles – pateikiant, atsiliepiant, nagrinėjant pareikštus reikalavimus, kurių privalo

paisyti tiek pareiškėjas, tiek atsakovas, tiek teismas. Tačiau įstatymų leidėjas nėra apibrėžęs teisės normomis situacijų, kai

teismas išnagrinėja reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti ir koks turėtų būti apeliacinės instancijos teismo teisinis

elgsenos variantas skundžiamo sprendimo atžvilgiu.

Iš cituotų ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies

7 punkto, 82 straipsnio 7 dalies, 72 straipsnio, 86 straipsnio 3 dalies analizės teigtina, jog

administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo

apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir

aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus

bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus

visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistos ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas,

procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo, jo socialinės paskirties.

Atsižvelgiant į tai, kad teismo

sprendimas priimtas viršijant pareikštų skundo reikalavimų ribas panaikinant ir skundžiamo Kauno rajono

savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-1392 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“

neprašytus panaikinti 2–4 punktus, liečiančius išmokėtinų

sumų priskaičiavimą už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą bei atlyginimo

tvarką, Kauno apygardos administracinio teismo

2006 m. liepos 5 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu.

V. Lietuvos Respublikos piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad

nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus gali būti atkurtos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko

savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų

apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus – jų

sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams

(įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Taigi pastarosios teisės

normos pagrindu nuosavybės teisės į

gyvenamuosius namus gali būti atkurtos ir tokiu atveju, kai testamente apie

tokio turto palikimą neužsimenama, t. y. kai

testamente įvardijami tik paveldėtojai ar įvardijami paveldėtojai ir jiems paliekamas kilnojamasis turtas ar jo dalis. Tuo

pačiu reikia pažymėti, kad testamento paskirtis yra įgyvendinti palikėjo valią, kuri negali būti

interpretuojama kitaip negu nurodyta testamente. Paveldėjimas -tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų

perėjimas jo įpėdiniams.

Iš prie administracinės bylos pridėto

K. B. testamento c punkto matyti, kad atitinkamiems asmenims buvo paskirta 30 procentų K. B. turto dalies,

išvardinto testamente, bet ne visas turtas, todėl pareiškėjas turi teisę pretenduoti tik į tą turto dalį,

kuri fiksuota sandoryje. Priešingu atveju bus ignoruojama testatoriaus valia dėl jo turto dalies palikimo testamentu

ne fiziniams asmenims ir netinkamai aiškinama Lietuvos

Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo

įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto

nuostata, aptarianti testamentu paliekamą turtą, į kurį gali būti atkurtos

nuosavybės teisės.

Pareiškėjas J. A. B. B., būdamas K. B.

brolio sūnus, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, nepatenka į kitą dalį piliečių, turinčių teisę

atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, nurodytą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį

nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 3 straipsnyje, sąrašą. Kauno apygardos administracinio teismo argumentas,

esą „aplinkybė, jog testatorius paliko testamente

apibrėžtą jo kilnojamo turto dalį Lietuvoje gyvenantiems giminaičiams,

nepanaikina teisės, o priešingai sukurią

faktinių aplinkybių pagrindą pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą atkurti nuosavybės

teises į visą testamente nenurodytą mirusio testatoriaus išlikusį nekilnojamą

turtą“ niekuo neparemtas.

Apeliacinės instancijos teismo

posėdžio metu pareiškėjas, tretysis suinteresuotas asmuo V. A. B. B. patvirtino, jog K. B. priklausęs namas

yra parduotas, o tai neabejotinai patvirtina, jog jis priskirtinas valstybės išperkamiems namams, už kuriuos atlyginama

įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15–16 str.).

Tokiu būdu Kauno rajono savivaldybės

administracijos direktoriaus įsakymo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ 1 dalis, kuria nutarta atkurti K. B. turto

testamentiniams paveldėtojams K. B. nuosavybės teise

priklausiusio gyvenamojo namo 30 procentų ir negrąžinti šio turto kaip

valstybės išperkamo natūra, visiškai pagrįsta

ir teisėta. Tenkinti pareiškėjo reikalavimo panaikinti Kauno rajono

savivaldybės administracijos direktoriaus 2005

m. spalio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-1392 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ dalį,

kuria atsisakyta atkurti nuosavybės teises į 70

procentų K. B. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) bei

išvestinius iš pastarojo antrąjį ir trečiąjį reikalavimus nėra juridinio

pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų

teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Kauno rajono savivaldybės

administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo

2006 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo J. A. B. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

_________________