TAR.2039A9F7D168 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

2.3. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo priimtų sprendimų pridėtinės vertės mokesčio teisinio reguliavimo srityje apžvalga (2006 m. sausio 1 d. – 2007 m. rugsėjo 1 d.)

2.3.5. Apmokestinamoji vertė

2006 m. rugsėjo

14 d. prejudicinis sprendimas byloje Hausgemeinschaft Jörg und Stefanie Wollny prieš Finanzamt Landshut (C-72/05)

Dėl Šeštosios direktyvos, iš dalies pakeistos 1995 m. balandžio 10 d. Tarybos direktyva 95/7/EB (OL L 102, p. 18), 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies c punkto išaiškinimo.

Terminai: Šeštoji PVM direktyva – 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies c punktas – Nekilnojamojo turto, sudarančio verslui skirto turto dalį, naudojimas apmokestinamojo asmens privatiems poreikiams – Šio naudojimo prilyginimas paslaugų teikimui už atlygį

– Apmokestinamosios vertės nustatymas – Visų apmokestinamojo asmens išlaidų, patirtų teikiant šias paslaugas, samprata.

Neoficiali prejudicinio sprendimo apžvalga:

Prašymas Teisingumo Teismui buvo pateiktas byloje dėl pridėtinės vertės mokesčio už apmokestinamojo asmens privatiems poreikiams naudojamą verslui skirto pastato dalį apmokestinamosios vertės nustatymo. Namų bendrija, kurią sudarė Jörg ir Stefanie Wollny (toliau – ir namų bendrija), pastatė pastatą, kurį visą priskyrė savo verslui. Šiame pastate buvo du privatūs šios bendrijos narių butai bei mokesčių konsultanto biuras, išnuomotas vienam iš minėtų narių. Išnuomota dalis sudarė 20,33 % pastato, o jos nuoma buvo apmokestinama PVM.

Avansinėse PVM deklaracijose namų bendrija atskaitė visą joms išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytą PVM nuo pastato statybos sąnaudų. Remdamasi nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta pastato nusidėvėjimo norma ji nusprendė, kad 79,67 proc. privatiems poreikiams naudojamo pastato dalies apmokestinamoji vieno mėnesio vertė yra 1/12 šiai daliai priskirtų 2 proc. dydžio statybos sąnaudų dalis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimu buvo siekiama išaiškinti terminą „visos apmokestinamojo asmens išlaidos, patirtos teikiant paslaugas“ Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies c punkto prasme.

Minėtas teismas iš esmės klausė, ar ši suma turi būti nustatyta atsižvelgiant į pastatų nusidėvėjimą reglamentuojančias nacionalines taisykles, ar atsižvelgiant į pagal Šeštosios direktyvos 20 straipsnį nacionalinėje teisėje nustatytą PVM atskaitos tikslinimo laikotarpio trukmę. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad apmokestinamasis asmuo, kuris pasirenka visą pastatą laikyti verslui skirto turto dalimi ir dalį šio pastato naudoja savo privatiems poreikiams, turi, pirma, teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM nuo visų šio pastato statybos sąnaudų ir, antra, pareigą mokėti PVM nuo visų išlaidų, patiriamų naudojant minėtą pastatą.

Teisingumo Teismas konstatavo, jog valstybė narė nepažeidžia turimos diskrecijos privatiems poreikiams naudojamos verslui skirto turto dalies apmokestinamajam dydžiui nustatyti, numatydama atskaitos tikslinimą reglamentuojančias taisykles. ETT taip pat pažymėjo, kad Šeštosios direktyvos 20 straipsnyje numatyto atskaitos tikslinimo laikotarpio trukmė tik ribotai galėjo užkirsti kelią tam, kad galutinis vartojimas liks neapmokestintas tuo atveju, kai yra leidžiamas privatiems poreikiams naudojamo verslui skirto nekilnojamo turto apmokestinimo PVM paskirstymas per ilgesnį laikotarpį nei minėtas tikslinimo laikotarpis.

Tačiau, anot Teisingumo Teismo, šis konstatavimas neturi būti suprantamas kaip atimantis iš valstybių narių galimybę, nustatant taip privatiems poreikiams naudojamo turto apmokestinamąją vertę, pasinaudoti metodu, kuris, kaip ir minėto apmokestinimo paskirstymas per laikotarpį, atitinkantį atskaitos tikslinimo laikotarpį, siekiant lygybės tarp apmokestinamųjų asmenų ir galutinių vartotojų, leidžia išvengti, kiek tai įmanoma, neapmokestintų galutinio vartojimo situacijų tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo perleidžia turtą nesumokant PVM.

Teisingumo Teismas taip pat paaiškino, jog žemės sklypo, ant kurio buvo pastatytas iš dalies privatiems poreikiams naudojamas pastatas, įsigijimo sąnaudos buvo apmokestintos PVM ir, priskirdamas šį žemės sklypą verslui, apmokestinamasis asmuo atskaitė šį mokestį, todėl minėtos sąnaudos turi būti įtrauktos į šio privatiems poreikiams naudojamo turto apmokestinamąją vertę.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė:

– 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 1995 m. balandžio 10 d. Tarybos direktyva 95/7/EB, 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia to, jog pastato, kuris visas sudaro apmokestinamojo asmens verslui skirto turto dalį, dalies naudojimo privatiems poreikiams pridėtinės vertės mokesčio apmokestinamąją vertę sudarytų pastato įsigijimo arba statybos sąnaudų dalis, nustatyta pagal pridėtinės vertės mokesčio atskaitos tikslinimo laikotarpio trukmę, numatytą minėtos direktyvos

20 straipsnyje. Ši apmokestinamoji vertė turi apimti žemės sklypo, ant kurio pastatytas pastatas, įsigijimo sąnaudas, kai šis įsigijimas buvo apmokestintas PVM ir apmokestinamasis asmuo atskaitė šį mokestį.

Taip pat žr. ETT praktiką:

• 2006 m. birželio 1 d. prejudicinis sprendimas De Danske Bilimportører prieš Skatteministeriet (C-98/05) Terminai: Šeštoji PVM direktyva – 11 straipsnio A dalies 2 punkto a papunktis ir 3 punkto c papunktis – Apmokestinamoji vertė – Naujų transporto priemonių registracijos mokestis. Dėl Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A dalies 2 punkto a papunkčio ir 3 punkto c papunkčio išaiškinimo.

_________________