TAR.1B6B49EC2B1B · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

1.2. Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 73, 109 punktų, taip pat 143 punkto (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ta apimtimi, kuria nustatoma, kad vartotojas (sistemos naudotojas) privalo apmokėti už pateiktas ar pristatytas dujas pagal šių taisyklių 73 bei 109 punktuose nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų (perdavimo, paskirstymo) kainą, atitikties Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktams.

Administracinė byla Nr. I1-12/2007 Procesinio sprendimo kategorija 17.1

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. rugpjūčio 2 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei dalyvaujant pareiškėjo atstovei Ilonai Čirgelienei, atsakovo atstovams Arūnui Aleknai, Gintautui Danaičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Akmenės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 73, 109 punktai, taip pat 143 punktas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ta apimtimi, kuria nustatoma, kad vartotojas (sistemos naudotojas) privalo apmokėti už pateiktas ar pristatytas dujas pagal šių taisyklių 73 bei

109 punktuose nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų (perdavimo, paskirstymo) kainą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktams.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas Akmenės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2006 m. rugsėjo

21 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr.

43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 73, 109 ir 143 punktai (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ta apimtimi, kuria nustatoma, kad vartotojas (sistemos naudotojas) privalo apmokėti už pateiktas ar pristatytas dujas <...> pagal šių taisyklių 73 bei 109 punktuose nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų (perdavimo, paskirstymo) kainą, neprieštarauja 2003 m. gegužės 20 d. priimto Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (Nr. IX-1565) 1 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktų nuostatoms. Akmenės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 23 d. į Akmenės rajono apylinkės prokuratūrą kreipėsi uždaroji akcinė bendrovė „Akmenės energija“, prašydama kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių“ 73, 109 ir 143 punktų teisėtumo ištyrimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2006 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-311-372/2006, kurioje tenkino akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Akmenės energija“ dėl 908 367, 00 Lt įsiskolinimo už gamtinių dujų perdavimą bei paskirstymą ir 43 557,56 Lt palūkanų priteisimo, taip pat priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo akcinei bendrovei „Lietuvos dujos“. Minėtas sprendimas neįsiteisėjęs. Akmenės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras savo prašyme taip pat nurodė, kad UAB „Akmenės energija“ 2005 m. gamtinių dujų suvartojo mažiau nei

15 milijonų kubinių metrų iš esmės tik todėl, kad jos pačios lėšomis buvo pastatyta ir 2004 m. vasario mėnesį Naujoje Akmenėje pradėjo veikti nauja moderni katilinė (toliau – ir Naujoji katilinė), dėl didesnio efektyvumo naudojanti žymiai mažiau gamtinių dujų nei anksčiau vietoj jos veikusi senoji susidėvėjusi, nepatikima ir neekonomiška katilinė, todėl per metus sunaudojamas gamtinių dujų kiekis jau neviršija 15 milijonų kubinių metrų gamtinių dujų, kaip kad buvo iki šios Naujosios katilinės pastatymo. UAB „Akmenės energija“ per metus sunaudojo mažiau kaip 15 milijonų kubinių metrų gamtinių dujų, todėl AB „Lietuvos dujos“ priskyrė ją 6-ai dujų vartotojų grupei (iki tol UAB „Akmenės energija“ buvo priskiriama 7-os grupės vartotojams) ir už gamtinių dujų paskirstymą reikalavo mokėti 6-ai vartotojų grupei nustatytą kainą, t. y. žymiai didesnę. Pareiškėjo manymu, reikšminga yra tai, kad Naujosios katilinės pastatymą sąlygojo Šilumos ūkio įstatymo (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija, galioja nuo 2003 m. liepos 1 d., Žin., 2003, Nr. 51-2254) 1 straipsnio 2 dalyje numatyti tikslai: mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą; mažinti energetikos neigiamą poveikį aplinkai. Pastačius Naująją katilinę vietoj susidėvėjusios senosios, UAB „Akmenės energija“ pasiekė Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje nustatytus tikslus: dėl Naujosios katilinės žymiai didesnio efektyvumo ir sutrumpėjusių šilumos tinklų (nes Naujoji katilinė pastatyta arčiau gyvenamųjų namų) sumažėjo šilumos tiekimo vartotojams sąnaudos, padidėjo šilumos tiekimo patikimumas, efektyvumas ir tiekiamos šilumos energijos kokybė, o sumažėjus sunaudojamų gamtinių dujų kiekiui, neabejotinai sumažėjo ir šilumos energetikos neigiamas poveikis aplinkai (2003 m. UAB „Akmenės energija“ tų pačių vartotojų karšto vandens ir šildymo poreikiams tenkinti sunaudojo apie 15,6 milijonų kubinių metrų dujų, o 2005 m.

– tik 13,233 milijonų kubinių metrų dujų, t. y. apie 2 milijonais kubinių metrų dujų mažiau). Pareiškėjo nuomone, negalima tokia situacija, kad UAB „Akmenės energija“ savo lėšomis pasiekė minėtus Šilumos ūkio įstatyme nustatytus tikslus ir dėl to sumažėjo per metus sunaudojamų gamtinių dujų kiekis, o AB „Lietuvos dujos“ gaus materialinę naudą (UAB „Akmenės energija“ mokant už gamtinių dujų paskirstymą didesnę kainą), nesuteikusi UAB „Akmenės energija“ jokių papildomų paslaugų, vien tik remdamasi galimai įstatymui prieštaraujančio norminio administracinio akto (Taisyklių) ir Taisyklių pagrindu parengtos sutarties nuostatomis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog esant nurodytai situacijai, UAB „Akmenės energija“, nors ir atlikusi visus nuo jos priklausančius veiksmus Šilumos ūkio įstatymo numatytiems tikslams pasiekti ir į Naujosios katilinės statybą investavusi ne vieną milijoną litų, negalėtų pasiekti vieno iš pagrindinių šio įstatymo keliamų tikslų – šilumos tiekimą užtikrinti mažiausiomis sąnaudomis, nes sumokėjus AB „Lietuvos dujos“ reikalaujamą sumą (908 367 Lt skolos ir 43 557,

56 Lt palūkanų) už gamtinių dujų paskirstymą, UAB „Akmenės energija“ sąnaudos ne sumažėtų, o atvirkščiai, net padidėtų. Abejones ginčijamo norminio administracinio akto teisėtumu pareiškėjas taip pat grindžia šiais argumentais: 1. Taisyklių 73 ir 109 punktuose sistemos naudotojai ir gamtinių dujų vartotojai, priklausomai nuo perduodamo, paskirstomo ir suvartojamo dujų kiekio, suskirstyti į grupes, o 143 punkte nustatyta, kad vartotojas (sistemos naudotojas) privalo apmokėti už pateiktas ar pristatytas dujas <....> pagal šių taisyklių 73 bei 109 punktuose nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų (perdavimo, paskirstymo) kainą. Kainų reguliavimas yra pavestas Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai. Vartotojams, suvartojantiems daugiau dujų, nustatytos mažesnės dujų kainos. Pareiškėjo nuomone, Taisyklėse, siekiant jas suderinti su Šilumos ūkio įstatyme nustatytais tikslais, turi būti numatyta, kad vartotojai (sistemos naudotojai), kurie po taisyklių įsigaliojimo padidino šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą ir dėl to priskiriami mažesnį gamtinių dujų kiekį suvartojančiai vartotojų grupei, privalo apmokėti už pateiktas ar pristatytas dujas pagal kainas, nustatytas tai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei, kuriai vartotojas (sistemos naudotojas) buvo priskiriamas iki efektyvumo padidinimo, jeigu šiai grupei nustatytos mažesnės kainos. Nesant tokios nuostatos, Taisyklių 73, 109 ir 143 punktai prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo

1 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktų nuostatoms. 2. Šilumos tiekimo įmonių veiklos sąnaudų dydis yra susijęs su viešuoju interesu, nes padidėjus šilumos tiekimo įmonių veiklos sąnaudoms, atitinkamai didėja ir centralizuotai tiekiamos šilumos energijos kaina šilumos vartotojams. Be to, galiojanti Taisyklių redakcija neskatina šilumos tiekimo įmonių didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą, tuo pačiu nemažinamas energetikos neigiamas poveikis aplinkai.

II.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepime į Akmenės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro prašymą, nurodė, kad Taisyklių 73, 109 ir

143 punktai neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir

6 punktų nuostatoms. Savo poziciją atsakovas grindžia šiais argumentais: 1. Šilumos ūkio įstatymas ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymas (Žin., 2000, Nr. 89-2743), kurio pagrindu patvirtintos Taisyklės, iš esmės reguliuoja skirtingus visuomeninius santykius. Šilumos ūkio įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę. Tuo tarpu Gamtinių dujų įstatymas nustato bendruosius gamtinių dujų sektoriaus organizavimo principus ir gamtinių dujų įmonių veiklą bei santykius su vartotojais (tiekiant, paskirstant, perduodant ir laikant gamtines dujas).

Kaip matyti, Šilumos ūkio įstatymas ir Gamtinių dujų įstatymas reglamentuoja atskirų energetikos sektorių reguliuojamas veiklas. Taisyklės, kurios patvirtintos Gamtinių dujų nuostatoms įgyvendinti, nustato gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo tvarką bei sąlygas, naudojimosi gamtinių dujų sistema tvarką. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad skiriasi Taisyklių ir Šilumos ūkio įstatymo reguliavimo objektas, todėl Taisyklės negali būti tapatinamos su Šilumos ūkio įstatymu ir tuo labiau prieštarauti Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktuose įtvirtintiems įstatymo tikslams.

Ginčijami Taisyklių punktai neužkerta kelio siekti Šilumos ūkio įstatymo tikslų.

2. Vadovaujantis Gamtinių dujų įstatymo 5 straipsnio nuostatomis gamtinių dujų sektoriuje perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo veikla yra reguliuojama išduodant atitinkamas licencijas. Šios licencijuojamos veiklos sąlygas nustato Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 743. Gamtinių dujų įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad licencijas išduoda, sustabdo bei licencijuojamą veiklą kontroliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija).

Gamtinių dujų įstatymo 6 straipsnyje yra nustatyta, kad dujų įmonių santykiai su vartotojais ir sistemos naudotojais grindžiami sutartimis – draudžiama perduoti, paskirstyti, laikyti, tiekti ir naudoti dujas be sutarties arba nesilaikant sutarties sąlygų. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato dujų tiekimo vartotojams ir dujų perdavimo bei paskirstymo sutarčių standartines (pavyzdines) sąlygas, kurios privalomos dujų įmonėms ir vartotojams. Gamtinių dujų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas vienas iš pagrindinių perdavimo ar paskirstymo veikla besiverčiančių dujų įmonių veiklos reikalavimas

– perdavimo, paskirstymo, laikymo įmonėms draudžiama diskriminuoti sistemos naudotojus, atskirų kategorijų vartotojus kitų vartotojų ar su šiomis įmonėmis susijusių įmonių naudai. Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnyje įtvirtinta imperatyvi norma, kad viršutines dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo kainų ribas trejų metų laikotarpiui nustato Komisija. Komisija, nustatydama gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų viršutines ribas, vadovaujasi Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodika, patvirtinta Komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 03-15 (Žin., 2005, Nr. 51-1737) ir įvertina kiekvienos dujų įmonės faktines paskutinių trejų metų veiklos sąnaudas ir jų prognozes trejiems metams. 3. Vadovaujantis Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 10 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 88 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymą“ (Žin., 2001, Nr. 84-2936) 3 punktu, Ūkio ministerijai buvo pavesta parengti ir patvirtinti Taisykles Gamtinių dujų įstatymo nuostatoms įgyvendinti. Siekiant Taisyklėse nustatyti gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo veiklos reguliavimą, Taisyklių 73 punkte yra įtvirtintas sistemos naudotojų skirstymas į grupes pagal faktiškai per metus į dujų pristatymo vietą paskirstomą dujų kiekį, o Taisyklių 109 punkte įtvirtinta, kad vartotojai pagal dujų vartojimo pobūdį skirstomi į dvi grupes: buitiniai vartotojai ir ne buitiniai vartotojai. Taisyklių 73 ir 109 punktuose įtvirtintas vartotojų skirstymas į kategorijas yra minimas Gamtinių dujų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje ir grindžiamas ekonominiu tikslingumu, derinant ne tik vartotojų, bet ir perdavimo, paskirstymo, laikymo įmonių interesus. 4. Taisyklių 143 punkte įtvirtinta, kad „vartotojas (sistemos naudotojas) privalo apmokėti už patiektas (pristatytas) dujas ir suteiktas paslaugas. Vartotojas (sistemos naudotojas) už patiektas ar pristatytas dujas (perdavimą, paskirstymą) apmoka pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir šių taisyklių 73 bei 109 punktuose nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų (perdavimo, paskirstymo) kainą“. Vadovaujantis Taisyklių

144 punktu, dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo kainas kiekvienais metais nustato perdavimo, paskirstymo ir laikymo įmonės. Šios įmonės dujų perdavimo ar paskirstymo kainą gali nustatyti vienodą visoms grupėms (pavyzdžiui, mažesnius skirstymo tinklus turintys operatoriai gali nusistatyti vieną skirstymo paslaugos kainą) arba nustatyti kiekvienai grupei atskirai. Todėl Taisyklių 73,

109 ir 143 punktų nuostatos neturi tiesioginės įtakos nustatant dujų perdavimo ar paskirstymo kainas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

Dėl teisės akto teisėtumo tyrimo apimties

Pareiškėjas Akmenės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo ištirti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 73, 109 punktų, taip pat 143 punkto (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) teisėtumą. Taisyklių 73 ir 109 punktai buvo keisti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 4-160. Pareiškėjo kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą metu galiojo ir bylos nagrinėjimo metu galioja Taisyklių 2005 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 4-160 redakcija. Taisyklių 143 punktas nebuvo keičiamas. Todėl Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija tirs Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 73 punkto (2005 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 4-160 redakcija), 109 punkto (2005 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 4-160 redakcija), taip pat 143 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktams.

IV.

Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių bei Šilumos ūkio įstatymo taikymo sričių

Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato įstatymo paskirtį – reglamentuoti šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę. Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktai nustato Šilumos ūkio įstatymo tikslus. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina tikslą mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, 4 punktas numato tikslą didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą, 6 punktas įtvirtina tikslą mažinti šilumos energijos neigiamą poveikį aplinkai.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintos Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklės priimtos įgyvendinant Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 10 dalį. Gamtinių dujų įmonių veiklą bei santykius su vartotojais (tiekiant, paskirstant, perduodant ir laikant gamtines dujas), taip pat ir su šilumos tiekimo įmonėmis, pareiškėjo kreipimosi į teismą metu reglamentavo 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymas (Gamtinių dujų įstatymo 1 str.). 2007 m. balandžio 19 d.

įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo redakcija, kuri ir toliau reglamentuoja dujų įmonių veiklą bei jų santykius su vartotojais (Gamtinių dujų įstatymo 1 str. 1 d.). Bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos ir energijos išteklių vartojimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas (Energetikos įstatymo 1 str. 1 d.). Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodo argumentus, jog skiriasi Taisyklių ir Šilumos ūkio įstatymo reguliavimo objektas, todėl Taisyklės negali prieštarauti Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktuose išvardintiems tikslams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija su šiuo atsakovo argumentu nesutinka. Energetikos sektoriai yra tarpusavyje glaudžiai susiję. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, energetikos veikla laikoma ekonominė veikla, kuri apima energijos išteklių ar energijos žvalgymą, gavybą, perdirbimą, gamybą, laikymą, transportavimą, perdavimą, skirstymą, tiekimą, prekybą, rinkodarą, energetikos objektų ir įrenginių eksploatavimą. Energetikos sektoriai yra energetikos sritys, tiesiogiai susijusios su kuria nors energijos išteklių ar energijos rūšimi: elektra, šiluma, branduoline energija, gamtinėmis dujomis, kietuoju kuru, nafta, naftos produktais, atsinaujinančiais energijos šaltiniais (Energetikos įstatymo 2 str. 4 d.).

Nors Energetikos įstatymas reglamentuoja bendrą energetikos veiklą, o atskirų energetikos sektorių veiklos ypatumus nustato kiti įstatymai (Energetikos įstatymo 1 str. 1 d.), energetikos sektoriaus bendrumas suponuoja, jog tarp atskirus energetikos sektorius reglamentuojančių teisės aktų neturi būti prieštaravimų. Nors Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklės įgyvendina Gamtinių dujų įstatymo nuostatas, tačiau šios Taisyklės, kaip poįstatyminio lygio teisės aktas, neturi užkirsti kelio pasiekti Šilumos ūkio įstatyme numatytus tikslus.

Be to, į Šilumos ūkio įstatymo reguliavimo sritį patenka šilumos ūkio valstybinis valdymas ir šilumos ūkio subjektų veikla. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 30 dalis šilumos ūkį apibrėžia kaip energetikos ūkio sritį, tiesiogiai susijusią su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu. Jeigu šilumos ir karšto vandens gamybai yra naudojamos gamtinės dujos, gamtinių dujų tiekimas šilumos įmonėms tampa susijęs su šilumos ūkio veikla ir Šilumos ūkio įstatymo tikslų pasiekimu. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d.

įsakymu Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių bei Šilumos ūkio įstatymo taikymo sritys yra susijusios, todėl Taisyklių prieštaravimas Šilumos ūkio įstatymo tikslams nėra neįmanomas.

V.

Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumo ir ekonominio bei politinio tikslingumo santykio

Pareiškėjas kelia abejonę dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 73, 109 punktų, taip pat 143 punkto atitikties Šilumos ūkio įstatymo

1 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktuose įtvirtintiems Šilumos ūkio įstatymo tikslams. Pasak pareiškėjo, Taisyklėse, siekiant jas suderinti su Šilumos ūkio įstatyme nustatytais tikslais, turi būti numatyta, kad vartotojai, (sistemos naudotojai), kurie po taisyklių įsigaliojimo padidino šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą ir dėl to priskiriami mažesnį gamtinių dujų kiekį suvartojančiai vartotojų grupei, privalo apmokėti už pateiktas ar pristatytas dujas pagal kainas, nustatytas tai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei, kuriai vartotojas (sistemos naudotojas) buvo priskiriamas iki efektyvumo padidinimo, jeigu šiai grupei nustatytos mažesnės kainos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato administracinių teismų atliekamos viešojo administravimo subjektų kontrolės ribas. Teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktuose įtvirtinti Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais.

Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai, tačiau siekdamas įstatyme nurodytų tikslų viešojo administravimo subjektas yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.). Tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau darant įtaką likusių tikslų įgyvendinimui.

Šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.). Politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų. Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų.

Savo pareiškime Vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjas nurodo, koks teisinis reguliavimas, jo nuomone, geriausiai atitiktų Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktuose išvardintus tikslus, o nesant tokio reguliavimo, pasak pareiškėjo, ginčijami Taisyklių punktai minėtiesiems tikslams prieštarauja. Minėta, kad įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiomis tiek įstatyminio, tiek poįstatyminio reguliavimo priemonėmis. Kai ginčijama norminio administracinio akto atitiktis įstatymo tikslams, kiekvienu atveju būtina atriboti viešojo administravimo subjekto politinę bei ekonominę diskreciją, kurios administraciniai teismai netikrina, bei administracinio akto teisėtumo klausimą, patenkantį į administracinių teismų kompetenciją.

Toks atribojimas įmanomas tik išanalizavus konkrečios bylos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia klausimą dėl gamtinių dujų vartotojų (sistemos naudotojų), padidinusių šilumos gamybos efektyvumą ir dėl to sumažinusių dujų vartojimą priskyrimo vartotojų (sistemos naudotojų) grupei, kuriai vartotojas (sistemos naudotojas) buvo priskiriamas iki efektyvumo padidinimo. Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklėse vartotojų (sistemos naudotojų) grupės sudarytos pagal suvartojamą (perduodamą, paskirstomą) dujų kiekį (Taisyklių 73, 109 p.).

Galimybė priskirti gamtinių dujų vartotojus (sistemos naudotojus) vienai iš grupių, priklausomai nuo šilumos gamybos efektyvumo padidinimo, taisyklėse nėra nustatyta. Tokio kriterijaus nustatymas priklauso politinei ir ekonominei atsakovo diskrecijai. Administraciniai teismai neturi kompetencijos duoti nurodymus teisės akto leidėjui, koks kriterijus turi būti pasirinktas reguliuojant dujų ir dujų paskirstymo (perdavimo) kainas, jei nustatytieji kriterijai nepažeidžia bendrųjų viešojo administravimo principų ir viešojo administravimo subjektui suteiktų diskrecijos ribų.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas kelia ne Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 73, 109 punktų, taip pat 143 punktų teisėtumo, bet jų ekonominio ir politinio tikslingumo klausimą. Norminių administracinių aktų ekonominio ir politinio tikslingumo vertinimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d., 37 str. 2 d. 1 p.), todėl byla nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nutaria:

Norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Akmenės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 73 punktas (2005 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 4-160 redakcija), 109 punktas (2005 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 4-160 redakcija), taip pat 143 punktas ta apimtimi, kuria nustatoma, kad vartotojas (sistemos naudotojas) privalo apmokėti už pateiktas ar pristatytas dujas pagal šių taisyklių 73 bei 109 punktuose nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų (perdavimo, paskirstymo) kainą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktams, nutraukti. Nutartis neskundžiama.

_________________