TAR.0E3A262C45CB · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

1.3. Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir

30 punktų atitikties Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.161 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo 25 straipsniui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punktui

Administracinė byla Nr. I18-17/2007 Procesinio sprendimo kategorija 17.1

SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. lapkričio 19 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Kristinai Bielinienei, dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atstovams Arūnui Aleknai ir Evaldui Piesliakui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių miesto apylinkės teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 30 punktų atitikimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.161 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo 25 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punkto nuostatoms.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas Šiaulių miesto apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 3 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 29 ir 30 punktai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.161 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo 25 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos (toliau – ir Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka) 2 punkto nuostatas.

Pareiškėjas nurodė, kad ieškovės E. K. ir A. G. Šiaulių miesto apylinkės teisme pareiškė ieškinius dėl įpareigojimo atsakovą – Akcinę bendrovę „VST“ – sudaryti dvišales elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, nes jos išsinuomavo savivaldybei nuosavybės teise priklausančius butus, o atsakovas atsisako sudaryti su nuomininkais dvišales elektros energijos tiekimo-vartojimo sutartis. Nors gyvenamosios patalpos nuomos sutarties su Šiaulių miesto savivaldybe viena iš sąlygų įpareigojo ieškoves sudaryti savo vardu sutartis su tiekėjais ir mokėti už suvartotą vandenį, dujas, elektros energiją pagal apskaitos prietaisų rodmenis, tačiau elektros energijos tiekimo-vartojimo sutartis su ieškovėmis nebuvo sudaryta, nes tiekėjas nelaiko nuomininko sutarties šalimi (vartotoju).

Kaip matyti iš CK 6.161 straipsnio 2 dalies, paslaugas teikiantis ar prekes parduodantis asmuo viešąją sutartį privalo sudaryti su bet kuriuo besikreipiančiu asmeniu. Elektros energetikos įstatymas įtvirtina pareigą visuomeniniam tiekėjui sudaryti sutartis ir tiekti elektros energiją visiems <...> to pareikalavusiems vartotojams. Vartotojas apibrėžiamas kaip asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie skirstomųjų tinklų ir kuris perka elektros energiją. AB „VST“, atsisakydama sudaryti sutartį su nuomininkais, vartotojo sąvoką tapatina su savininku ir laiko, kad tik buto savininkui priklauso įrenginiai, prijungti prie skirstomųjų tinklų.

Remiantis šiais argumentais, pareiškėjas mano, kad ginčo dalyku šioje byloje turėtų būti vartotojo sąvoka.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepime į prašymą nurodė, kad Taisyklių 29 ir 30 punktai atitinka CK 6.161 straipsnio 2 dalies, Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio ir Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punkto nuostatas. Atsakovas, remdamasis CK 6.161 straipsnio 2 dalimi, 6.383 straipsnio 2 dalimi, Elektros energijos įstatymo 25 straipsniu, 2 straipsnio 35 dalimi bei Taisyklių 6 punktu paaiškino, jog nuomininkams, tarp jų ir valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkams, nuomojamos gyvenamosios patalpos ir elektros įrenginiai (gyvenamosios patalpos vidaus elektros tinklai, pastato bendrojo naudojimo elektros tinklai, kurie yra prijungti prie operatoriaus ar tiekėjo elektros tinklų) nuosavybės teise nepriklauso, todėl Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio nuostatos jiems neturėtų būti taikomos.

Taisyklių 29 punkte yra numatyta teisė, bet ne pareiga, operatoriui ar tiekėjui sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis ir su nuomininkais, kurie neturi savo nuosavybėje prie elektros tinklų prijungtų elektros įrenginių. Taisyklių 30 punkte nustatyta, kad operatorius ar tiekėjas turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku arba, vadovaujantis Taisyklių 85 punktu, sutikti sudaryti tokią sutartį su sąlyga, kad sudaromoje sutartyje bus numatytos papildomos garantijos ar užtikrinimo priemonės, garantuojančios atsiskaitymą už persiųstą ir (ar) patiektą elektros energiją.

Vadovaujantis Taisyklių 85 punktu, tiekėjas ar operatorius, jei yra aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad vartotojas nevykdys savo prievolių pagal sudarytą sutartį, turi teisę ir iš turto savininko pareikalauti pateikti visų prievolių pagal sutartį tinkamo įvykdymo užtikrinimo arba kitų atsiskaitymo garantijų. Pažymėjo, kad Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymą už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas (šiukšlių išvežimą, liftą, namo bendrojo naudojimo patalpų ir teritorijos valymą bei kitas), bet ne elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai palaikė atsiliepime į prašymą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

II.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 3 d. nutartimi prašoma ištirti 2005 m. spalio 7 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, kaip žemesnės galios teisės akto, 29 ir 30 punktų atitikimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.161 straipsnio 2 dalies nuostatoms, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio nuostatoms bei 2001 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 876 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punkto nuostatoms. Šiaulių miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal ieškovių E. K. ir A. G. ieškinį atsakovui AB „VST“ dėl įpareigojimo sudaryti elektros energijos tiekimo–vartojimo sutartis yra kilęs ginčas dėl nuomininkių savarankiškos teisės sudaryti sutartį dėl elektros energijos tiekimo buitiniam vartojimui. Šiaulių apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 3 d. nutartyje nenurodė, kokia apimtimi turi būti tikrinamas teisės akto teisėtumas, tačiau pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio nuostatą, turi būti tikrinamas norminis administracinis aktas, kuris turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs civilinėje byloje kilusį ginčą, tikrins akto teisėtumą ta apimtimi, kuria yra reguliuojami teisiniai santykiai tarp elektros energijos tiekėjo, buto savininko ir nuomininko. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių

29 punktas numato, kad Taisyklių 26 punkte nurodytas sutartis operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Prieš sudarant sutartis su nuomininku, operatoriui ar tiekėjui turi būti pateikti savininko nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai ir teisėtą pagrindą naudotis savininko turtu patvirtinantys dokumentai. Sutartys su nuomininkais sudaromos savininko nurodytam terminui, kuriam suėjus, sutartis pasibaigia, išskyrus atvejus, kai operatorius ir nuomininkas susitaria, esant raštiškam savininko sutikimui, pratęsti sutarties galiojimo terminą ar sudaryti naują terminuotą sutartį.

Pagal šių Taisyklių 30 punktą, operatorius ar tiekėjas turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku. Tikrinant teisės akto teisėtumą būtina nustatyti, kokius santykius administravimo subjektas siekia sureguliuoti ir koks yra teisinio reguliavimo tikslas, taip pat patikrinti, ar šie tikslai atitinkamu teisiniu reguliavimu pasiekti, ar toks reguliavimas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Taisyklių 1 punkte yra numatyti teisinio reguliavimo tikslai, nustatyta, kad Taisyklės reglamentuoja elektros energijos vartotojų (tarp jų – ir laisvųjų vartotojų) santykius su visuomeniniais tiekėjais, skirstomųjų tinklų operatoriais ir perdavimo sistemos operatoriumi.

Taisyklėmis siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją, aprūpinimo elektros energija patikimumą ir saugumą, atsiskaitymą laiku už suvartotą elektros energiją, elektros energijos persiuntimą ir kitas su tuo susijusias paslaugas. Taisyklių 5 punktu nustatyta, kad vartoti elektros energiją galima tik sudarius atitinkamas sutartis. Sutarčių sudarymo bendrąsias nuostatas bei principus nustato Civilinio kodekso atitinkamos normos, išskyrus CK 1.1 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos.

Tokiu atveju šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Todėl, vertinant operatoriaus ar tiekėjo, buto savininko ir nuomininko teisinius santykius bei jų teisinį reglamentavimą, teismas vadovaujasi bendromis Civilinio kodekso normomis bei specialiais teisės aktais, kadangi Civilinis kodeksas nustato bendruosius viešosios sutarties inter alia elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo principus, tačiau konkrečiai teisinius santykius, kylančius iš elektros energijos tiekimo, reglamentuoja Elektros energetikos įstatymas, Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka ir Taisyklės.

Dėl Taisyklių 29 ir 30 punktų atitikimo Civilinio kodekso 6.161 straipsnio 2 daliai

CK 6.161 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad visiems paslaugas teikiantis ar prekes parduodantis juridinis asmuo (verslininkas) privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis. Taigi ši norma numato pareigą prekes parduodančiam ar paslaugas teikiančiam juridiniam asmeniui sudaryti sutartį su kiekvienu asmeniu. Tačiau kartu nustatyta, kad įstatymas gali numatyti išimtis iš šios nuostatos. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties samprata numatyta CK 6.383 straipsnyje. Sutarties sąlygas nustato specialūs teisės aktai, t. y. Elektros energetikos įstatymas ir jo pagrindu priimti poįstatyminiai teisės aktai. Taikant Civilinio kodekso normas šiuo atveju būtina vadovautis CK 1.1 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią pirmenybė yra teikiama viešosios teisės normoms. Elektros energijos įstatymas šiuo atveju yra specialus teisės aktas, kuriuo yra reguliuojami tiekėjo ir vartotojo santykiai. Pagal Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnį, visuomeninis operatorius ar tiekėjas privalo sudaryti sutartis ir tiekti elektros energiją visiems vartotojams. Tokiu būdu Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnis reguliuoja CK 6.161 straipsnio 2 dalies išimtį, kadangi elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį gali sudaryti tik vartotojas, o ne bet kuris asmuo, kuris kreipiasi dėl tokios sutarties sudarymo. Esant šiam teisiniam reguliavimui, Taisyklių 29 ir

30 punktai teisėtumo tikrinimo apimtimi dalyje dėl operatoriaus ar tiekėjo teisės atsisakyti sudaryti su nuomininku Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, neprieštarauja CK 6.161 straipsnio 2 daliai.

Dėl Taisyklių 29 ir 30 punktų atitikimo Elektros energetikos įstatymo

25 straipsniui

Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-2307 redakcija) 25 straipsnis numato, kad visuomeninis tiekėjas privalo sudaryti sutartis ir tiekti elektros energiją visiems jam išduotoje licencijoje nustatytoje teritorijoje esantiems ir to pareikalavusiems vartotojams, nepasirinkusiems nepriklausomo tiekėjo. Taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą, būtina nustatyti vartotojo sąvokos ribas, t. y. kaip suprantamas vartotojas Elektros energetikos įstatymo prasme. Šio įstatymo 2 straipsnio 35 punktas apibrėžia vartotoją kaip asmenį, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos, ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams.

Analogiško turinio vartotojo sąvoka pakartota ir Taisyklių 6 punkte. Šių teisės normų aiškinimo analizė rodo, kad įstatymo norma įpareigoja operatorių tiekėją sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį ne su kiekvienu asmeniu, o tik su tuo, kuriam priklauso įrenginiai, prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų. Taisyklių 9–13, 19 punktai reglamentuoja elektros įrenginių įteisinimą. Nurodytų procedūrų turinys patvirtina (sutarčių sudarymas ir pan.), kad jas atlieka įrenginių savininkas. CK 4.13, 4.14 ir 4.19 straipsnių prasme įrenginiai yra buto priklausinys, t. y. antraeiliai daiktai, kuriuos ištinka pagrindinio daikto likimas.

Todėl prijungiant buto elektros įrenginius prie operatoriaus ir tiekėjo elektros įrenginių, taip pat elektros energijos tiekimui yra reikšminga, kam priklauso buto elektros įrenginiai. Tokia nuostata kyla iš vartotojo sąvokos. Tokiu būdu buto elektros įrenginio valdymas šiuo atveju nulemia Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties turinį. Tokia pozicija turi būti aiškinama šia linkme, kadangi yra tiekiamas specialus produktas – elektros energija, kurios tiekimas yra siejamas su atitinkamais saugos reikalavimais, kuriuos gali užtikrinti tik įrenginius valdantis asmuo, nagrinėjamu atveju – įrenginių savininkas.

Taisyklių 29 ir 30 punktai numato, kad operatorius ar tiekėjas turi teisę sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir su buto nuomininku. Tokia pozicija yra pagrįsta, nes taip yra įgyvendinamas sutarties laisvės principas. Tačiau šiuo atveju pagrįstai Taisyklių 30 punktu yra palikta teisė operatoriui ar tiekėjui nesudaryti sutarties su nuomininku. Taisyklių 1 punktas numato (šalia kitų tikslų) ir aprūpinimo elektros energija patikimumo ir saugumo bei atsiskaitymo laiku už suvartotą elektros energiją tikslus. Šie tikslai gali būti visiškai užtikrinti tik teikiant elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo prioritetą įrenginių savininkui.

Elektros įrenginių savininkas privalo visiškai užtikrinti aprūpinimo elektros energija patikimumą ir saugumą bei savalaikį atsiskaitymą už suvartotą elektros energiją. Reikia pripažinti, kad sutarties sudarymas su nuomininku gali apsunkinti atsiskaitymą už suvartotą elektros energiją. Be to, tokia sutartis gali būti trumpalaikė, o jai pasibaigus reikėtų nutraukti elektros energijos tiekimą arba tektų sudaryti sutartį su buto savininku, nes elektros energijos nutraukimas gali savininkui apsunkinti buto priežiūrą. Priešingai vertinant, sutartiniai santykiai būtų nestabilūs ir apsunkinti tam tikromis papildomomis sąnaudomis, o tai neatitiktų sutarties šalių interesų.

Teismo nuomone, esamas Taisyklių 29 ir 30 punktų reguliavimas yra tinkamas. Taisyklių nuostatos sudaro galimybę, įvykdžius Taisyklių 29 punkto reikalavimus, sudaryti sutartį dėl elektros energijos pirkimo ir su nuomininku, ir toks teisinis reguliavimas neprieštarauja įstatymo 2 straipsnio 35 punkte apibrėžtai vartotojo sąvokai, nes savininkas kaip elektros įrenginių valdytojas turi teisę perleisti juos naudoti buto nuomininkui. Tokia išvada yra grindžiama tuo, kad įrenginiai nuosavybės teise priklauso patalpų, kuriuose jie yra instaliuoti, savininkui.

Nuomos atveju nuomotojas įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo (CK 6.477 str. 1 d.). Nuosavybės teisė pagal nuomos sutartį nuomininkui nepereina (CK 4.47 str.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vartotoju teisiniuose santykiuose, kylančiuose iš elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, laikytinas patalpų, į kurias bus tiekiama elektros energija, savininkas. Su nuomininku elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis gali būti sudaroma šalių susitarimu. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Elektros energijos tiekimo ir naudojimo Taisyklių 29 ir 30 punktai, teisėtumo tikrinimo apimtimi dalyje dėl operatoriaus ar tiekėjo teisės atsisakyti sudaryti su nuomininku Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, neprieštarauja Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio nuostatoms.

Dėl Taisyklių 29 ir 30 punkto atitikimo 2001 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 876 patvirtintų valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punktui

Administravimo subjektai, dalyvaudami teisėkūros procese, savo kompetencijos ribose siekia sureguliuoti tam tikrus teisinius santykius. Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka priimta siekiant nustatyti Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymą už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas. Šie tikslai įtvirtinti Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 1 punkte.

Taigi kiekviena norma, įtvirtinta šiame teisės akte, siekiama sureguliuoti teisinius santykius tarp tiekėjo ir gyvenamųjų patalpų nuomininkų, kylančius dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas. Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punktas nustato, kad šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šiluminės energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatyta tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis arba kita vartojimo ar nuomos sutartyse nustatyta tvarka.

Ši teisės norma yra dispozityvi, suteikianti teisę elektros tiekėjams sudaryti sutartis su nuomininkais, tačiau jų neįpareigoja. Atsižvelgdama į teisės akto tikslus, įtvirtintus Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 1 punkte, teisėjų kolegija daro išvadą, kad alternatyva operatoriams ar tiekėjams sudaryti sutartis su nuomininkais numatyta tik siekiant užtikrinti tinkamą atsiskaitymą už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas.

Tačiau pačių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo santykių šis teisės aktas nereglamentuoja. Kaip jau buvo minėta, teisinius santykius, kylančius iš elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, reguliuoja Elektros energetikos įstatymas. Aiškinant Taisyklių 29 ir 30 punkto tikslus bei turinį reikia vadovautis Elektros energetikos įstatymu kaip aukštesnės galios teisės aktu. Nagrinėdama Taisyklių atitikimą Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio nuostatai, teisėjų kolegija konstatavo, kad Taisyklių 29 punktas numato alternatyvą elektros energijos tiekėjams sudaryti energijos pirkimo–pardavimo sutartis su savininkais arba, esant raštiškam savininko sutikimui, su nuomininkais.

Tokia nuostata yra išreikšta ir Tvarkos 2 punkte, kur nurodoma, kad gali būti nuomos sutartimi numatytas ir kitoks atsiskaitymas. Tai reiškia, kad tai nėra imperatyvi norma, jog elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis gali būti sudaroma tik su nuomininku. Esant tokiam teisiniam reguliavimui darytina išvada, kad Taisyklių 29 punktas neprieštarauja Tvarkos 2 punktui. Taisyklių 30 punktas, kuriuo yra palikta teisė operatoriui ar tiekėjui nesudaryti sutarties su nuomininku, taip pat neprieštarauja Tvarkos 2 punkto nuostatai, nes operatoriui ar tiekėjui atsisakius sudaryti sutartį su nuomininku pagal Tvarkos 2 punktą, leidžiama nuomos sutartimi numatyti ir kitokį sutarties sudarymą.

Tai yra nuomininko ir nuomotojo sutarties dalykas. Tokia teisės normos konstrukcija neriboja teisės buto savininkui ir elektros energijos operatoriui ar tiekėjui sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Taip pat pagal esamą Tvarkos 2 punkto teisinį reguliavimą operatorius ar tiekėjas turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad elektros energijos tiekimo ir naudojimo Taisyklių 29 ir 30 punktai, teisėtumo tikrinimo apimtimi dalyje dėl operatoriaus ar tiekėjo teisės atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, neprieštarauja 2001 m. liepos 11 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 876 patvirtintų valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punktui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija nusprendžia:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 30 punktai dalyje dėl operatoriaus ar tiekėjo teisės atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.161 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo 25 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punkto nuostatas. Sprendimas neskundžiamas.

_________________